Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo panaikinimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Liuks NT“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis)

11. Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovės atlikti statybos darbai buvo vykdomi šalinant avariją – gaisro padarinius, ar ieškovei buvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas.

Dėl naujų įrodymų

12. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

13. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti anksčiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.

14. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013).

15. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

16. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus – PVM sąskaitas faktūras. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinumą apeliantė motyvuoja tuo, kad anksčiau įrodymų pateikti nebuvo galimybės, nes 9 metų senumo dokumentai nebuvo rasti ieškovės archyve, be to ir bylos šalys pradžioje neginčijo statybos darbų atlikimo laiko. Tačiau sutelkus papildomus resursus ir atlikus išsamią archyvinių dokumentų paiešką, buvo gauti šie papildomi įrodymai, patvirtinantys, kad ginčo paprastojo remonto darbai buvo atlikti 2010 metais.

17. Pažymėtina, kad apeliantės naujai teikiami įrodymai yra 2010-2011 metų PVM sąskaitos faktūros. Aplinkybė, kad atsakovė ginčijamuose aktuose nurodo, jog ginčo statybos darbai buvo įvykdyti 2015 metais, apeliantei buvo žinoma nuo savavališkos statybos akto surašymo – 2019-07-12. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pirmos instancijos teisme pabaigos 2020-01-21 turėjo pakankamai laiko surinkti visus reikiamus įrodymus ir pateikti juos pirmosios instancijos teismui.

18. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimti apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateikiami nauji įrodymai, todėl apeliantės pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 straipsnis).

Faktinės bylos aplinkybės

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė atliko ieškovei priklausančių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių administraciniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), patikrinimą ir 2019-07-12 surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad ieškovė savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), kuris yra Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonyje ir Vilniaus senojo miesto bei priemiesčių archeologinės vietovės teritorijoje, atliko ypatingojo, administracinės paskirties pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitos paskirties patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirmojo aukšto paprastąjį remontą, keičiant pastato išvaizdą. Pastato fasade pagal Nekilnojamojo turto kadastro matavimų 2011-09-30 bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) sumontuota: 1) skaidri išorinė atitvara (vitrininiai plastiko langai su durimis) 2,7x23,63 m (perkeliant senąją atitvarą 1,56 m į išorės pusę; 2) medžio drožlių plokščių atitvara (virš skaidrios atitvaros) su apšiltinimu 17,63x0,82 m; 3) mūro cokolis po vitrina (skaidri atitvara) 19,63x(0,2÷0,3) m apdailintas plytelėmis. Tuo statytoja pažeidė Statybos įstatymo 3 str. 2 ir 5 dalis, 14 str. 1 d. 4 p., 27 str. 1 d. 5 p. ir 22 d., ir statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtą išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2016-12-12 įsakymu Nr. D1-878, 3 priedo 4.1 papunktį.

20. 2019-07-15 atsakovė surašė privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei, kuriuo įpareigojo ieškovę išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis, nurodytas 2019-07-12 savavališkos statybos akte: administracinės paskirties pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), administracinės paskirties patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), pagal Nekilnojamojo turto kadastro matavimų 2011-09-30 bylą Nr. (duomenys neskelbtini)užfiksuotą statinio dalių padėtį, pastato fasade sumontuotas: 1) skaidrią išorinę atitvarą (vitrininiai plastiko langai su durimis) 2,7x23,63 m; 2) medžio drožlių plokščių atitvarą (virš skaidrios atitvaros) su apšiltinimu 17,63x0,82 m; 3) mūro cokolį po vitrina (skaidri atitvara) 19,63x(0,2÷0,3) m apdailintą plytelėmis. Sutvarkyti statybvietę. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas – 2020-01-12.

21. Ieškovė byloje įrodinėja, kad 2010 metais darbus atliko šalindama avarijos padarinius, kuriuos sukėlė 2006-06-04 kilęs gaisras. Nurodo, kad stipriai aprūkusi ir skilusi vitrina buvo avarinės būklės bei negalėjo būti tinkamai eksploatuojama, todėl ieškovė 2010 metais atliko patalpų paprastąjį remontą – pakeitė po avarijos (gaisro) pažeistą išorinę stiklinę vitriną į naują.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

22. Apeliantė nurodo, kad, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas, susijęs su viešojo administravimo funkcijas vykdančia institucija (atsakove). Todėl apeliantė mano, kad, kilus šiam ginčui, įrodinėjimo naštos paskirstymą visų pirma lemia atsakovės, kaip viešojo administravimo subjekto, pareiga pagrįsti savo priimtus sprendimus objektyviais faktais ir sprendimų atitiktimi materialiosioms ir administracines procedūras reglamentuojančioms teisės normoms. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus vertina kaip nepagrįstus. Nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas dėl to, ar ieškovės atlikti statybos darbai buvo vykdomi šalinant avariją – gaisro padarinius, ar ieškovei buvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas. Byloje ginčijamas pats statybos savavališkumo faktas, dėl kurio ir buvo surašytas 2019-07-12 savavališkos statybos aktas. Todėl nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta negali būti perkeliama tik atsakovei. Pažymėtina, kad civiliniame procese vyrauja rungimosi principas ir pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, ir kt.).

23. Apeliantė teigia, kad, kartu su ieškiniu pateiktame 2010-05-03 Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai nustatyta, kad dėl išsiplėtusio gaisro nukentėjo šalia gaisravienės buvusios patalpos, kurios priklauso UAB „Skomė“, patalpos buvo apgadintos tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Vien šis įsiteisėjęs teismo sprendimas vienareikšmiškai patvirtina, kad gaisras buvo kilęs, jis sukėlė avariją – apgadino pastatą (jo išorines konstrukcijas), dėl to šios avarijos padarinius buvo būtina pašalinti. Apeliantės teigimu iš pateikto Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-05-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra aišku, kad avarija buvo kilusi, nes teismas konstatavo, kad buvo pažeistos ieškovei priklausančių patalpų, o kartu ir pastato, išorinės konstrukcijos – kiemo pusėje esančios vitrininės atitvaros. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis nurodyto įsiteisėjusio teismo sprendimo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

24. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2010-05-03 Vilniaus m. apylinkės teismo sprendime civ. byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog ieškovė nurodytoje byloje teigė, kad, siekdama kaip galima greičiau likviduoti gaisro padarinius, savo lėšomis atliko gaisro metu apgadintų patalpų remontą, kurio vertę sudarė 2510 Lt už patalpų išvalymą bei paruošimą dažymui pakabinamų lubų nukabinimas ir pakabinimas; 2839,93 Lt už medžiagas, skirtas patalpų remontui. Teismas vertino, kad duomenų, jog patalpų langai buvo apgadinti ar dėl to būtų patirtos išlaidos, nėra. Pažymėjo, kad teismas nenustatė, jog ieškovei priklausančios patalpos buvo avarinės būklės; be to, nėra įrodymų, jog buvo užfiksuotas avarijos faktas ir imtasi priemonių taip, kaip numatyta Statybos įstatymo 29 str. 2 d. ir STR 1.10.01:2002 „Statinio avarijos tyrimas ir likvidavimas“. Įvertinęs patalpų lokalizaciją, kuriose buvo atliktas paprastas remontas, taip pat ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dėl plastikinių langų ir vitrinų bloko su durimis (su montavimu) įsigijimo, teismas sprendė, kad ieškovės atlikti paprastojo remonto darbai nėra tiesiogiai susiję su 2006-06-04 įvykusiu gaisru ir negali būti vertinami kaip šio įvykio pasekmė. Priešingai – 2010-05-03 Vilniaus m. apylinkės teismo sprendime civ. byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotos aplinkybės yra pakankamos, šios bylos kontekste sprendžiant dėl ieškovės gaisro metu patirtų nuostolių pobūdžio ir jų likvidavimo laiko: jau sprendimo priėmimo metu teismas pripažino, kad ieškovė, likviduodama gaisro padarinius, savo lėšomis atliko gaisro metu apgadintų patalpų remontą už 2510 Lt (patalpų išvalymas bei paruošimas dažymui, pakabinamų lubų nukabinimas ir pakabinimas) ir išleido 2839,93 Lt už medžiagas, skirtas patalpų remontui; dėl to teismas priteisė ieškovei 5349,93 Lt nuostolių.

25. Susipažinus su 2010-05-03 Vilniaus m. apylinkės teismo sprendimu, nepagrįstais vertintini apeliantės teiginiai, kad su ieškiniu pateiktame 2010-05-03 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) yra nustatyta, jog dėl išsiplėtusio gaisro nukentėjo šalia gaisravietės buvusios patalpos, kurios priklauso UAB ,,Skomė“, patalpos buvo apgadintos tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Apeliantės cituojama teismo sprendimo dalis nėra teismo konstatuotos aplinkybės, o yra aprašomoji dalis, kurioje aprašyti ieškovės argumentai.

26. Pritartina atsakovės pozicijai, jog šiuo atveju nėra pagrindo apeliantės minimame teismo sprendime nustatytus faktus vertintini vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punkto pagrindu, kuriame nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai), nes atsakovė nebuvo šios bylos šalimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir 2010-05-03 Vilniaus misto 1 apylinkės teismo sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

27. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo visai kitas aplinkybes – sprendime nurodė, kad po gaisro nebuvo atlikti kokie nors STR Statinio avarija nurodyti veiksmai, skirti avarijos padarinių mastui nustatyti ir juos šalinti. Pabrėžia, jog nustatant faktą, kad įvyko avarija, nėra būtina konstatuoti, jog buvo atlikti visi ar dalis STR Statinio avarija nurodyti veiksmai, o pakanka konstatuoti, kad dalis pastato konstrukcinių elementų buvo pažeisti taip, kad jų nebebuvo įmanoma naudoti pagal jų paskirtį (Statybos įstatymo 25 str. 1 d. ir STR Statinio avarija 12.1 papunktis). Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi gaisro metu galiojusiomis Statybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies ir STR „Statinio avarijos tyrimas ir likvidavimas" nuostatomis, kuriose buvo aiškiai reglamentuota avarijos nustatymo, tyrimo ir likvidavimo tvarka, nurodytos statinio naudotojų, savininkų, valstybės institucijų pareigos ir privalomi atlikti veiksmai, surašytini dokumentai statinio avarijos atveju.

29. Statybos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad statinio avarija yra statinio ar jo dalies, konstrukcijų elementų, pertvarų ar ramsčių nevaldoma griūtis, taip pat žemės nuošliaužos statinio pagrindą ribojančiuose šlaituose, statybų iškasose ar pylimuose.

30. Pagal Statybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, kai įvyksta naudojamo statinio avarija – statinio naudotojas ir (arba) statinio techninis prižiūrėtojas privalo nedelsdami: 1) organizuoti ir suteikti pagalbą nukentėjusiems asmenims; 2) imtis skubių priemonių, kad būtų išvengta tolesnių avarijos padarinių; 3) pranešti apie avariją teisėsaugos institucijai, jeigu yra nukentėjusių asmenų; 4) užtikrinti statinio avarijos vietos apsaugą nuo poveikio, galinčio trukdyti tirti avarijos priežastis; 5) pranešti apie avariją savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui), Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos; jeigu avarija įvyko kultūros paveldo statinio, statinio kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, – Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, viešojo administravimo subjektui, atliekančiam statinio naudojimo priežiūrą; jeigu avarija įvyko statybos metu, – taip pat statytojui (užsakovui), statinio statybos techninės priežiūros vykdytojui ir statinio projektuotojui. Jeigu įvyksta avarija, dėl kurios buvo (gali būti) užteršta aplinka, – už aplinkos apsaugą atsakingai institucijai; 6) jeigu statinio avarija įvyko dėl energetikos įrenginio avarijos, avarijos pavojingame objekte ar potencialiai pavojingų įrenginių avarijos arba jeigu dėl statinio avarijos buvo pažeisti šie įrenginiai, šių avarijų tyrimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka pranešti apie tai atitinkamoms valstybinės priežiūros bei kontrolės institucijoms, o branduolinės energetikos objektų avarijos atveju – Valstybinei atominės energetikos saugos inspekcijai; 7) aprašyti statinio būklę po avarijos, statinio pakitimus ir jų atsiradimo vietas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų atlikusi minėtus veiksmus.

32. Į bylą atsakovė yra pateikusi 2015-10-06 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodytos paslaugos – vitrinų blokas su durimis (su montavimu) ir 2010-09-03 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodytos paslaugos – plastikiniai langai. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė vienos PVM sąskaitos faktūros, kurioje nurodyta, kada buvo įsigyti plastikiniai langai, datą. Tačiau pažymėtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad 2010-05-03 Vilniaus m. apylinkės teismo sprendime yra nurodyta, kokie darbai likviduojant gaisrą buvo atlikti – ieškovė, likviduodama gaisro padarinius, savo lėšomis atliko gaisro metu apgadintų patalpų remontą už 2510 Lt (patalpų išvalymas bei paruošimas dažymui, pakabinamų lubų nukabinimas ir pakabinimas) ir išleido 2839,93 Lt už medžiagas, skirtas patalpų remontui. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog buvo stipriai aprūkusi ir skilusi vitrina, nebuvo minimos. Pagal 2011-09-30 kadastrinių matavimų duomenis 2011 metais atliktuose matavimuose nėra pažymėti paprastojo remonto darbai, kurie užfiksuoti savavališkos statybos akte, nors ieškovė teigia, kad nurodytus darbus atliko 2010 m. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien 2010-09-03 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), nepatvirtina apeliantės nurodomų aplinkybių, kad ginčo paprastojo remonto darbai buvo atliekami 2010 metais. Be to, pritartina atsakovės pozicijai, jog nagrinėjamojo ginčo atveju faktas, ar savavališkos statybos darbai buvo atlikti 2010 ar 2015 metais, nėra esminis. Tiek viena, tiek kita data parodo, kad savavališkos statybos darbai buvo atlikti praėjus pakankamai ilgam laikui nuo kilusio gaisro ir negalima daryti išvados, jog buvo atlikti nedelsiant.

33. Byloje konstatuota, kad ieškovė, atlikusi paprastojo remonto darbus, pakeitė pastato išvaizdą. Minėti darbai nebuvo avarijos padarinių šalinimas. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, atsižvelgiant į tai bei į aplinkybę, jog pastatas yra Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonyje ir Vilniaus senojo miesto bei priemiesčių archeologinės vietovės teritorijoje, paprastajam remontui buvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas.

34. Įvertinusi bylos įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė nagrinėjamu atveju teisėtai ir pagrįstai surašė 2019-07-12 savavališkos statybos aktą ir 2019-07-15 privalomąjį nurodymą.

35. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

36. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

37. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

38. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atlygini patirtas bylinėjimosi išlaidas neprašo. Trečiasis asmuo UAB „Liuks NT“ prašo iš ieškovės priteisti patirtas 1 161,60 Eur bylinėjimosi išlaidas advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

39. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog trečiojo asmens UAB „Liuks NT“ patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Skomė“ trečiajam asmeniui UAB „Liuks NT“ 1 161,60 Eur (tūkstantį šimtą šešiasdešimt eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.