Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovams SB „Vilija“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, E. K. dėl pažeistų teisių gynimo, tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurio procesinis teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo SB „Vilija” atstovė O. G. šio atsakovo poziciją dėl ieškinio išdėstė teismo posėdyje (b.l. 238, 239) ir prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2005 metais SB „Vilija” valdyba svarstė atsakovės E. K. prašymą dėl ginčo žemės sklypo ir sutikimas buvo duotas. Kadangi valdyba yra išrinkta visuotiniame narių susirinkime, šiam klausimui spręsti nereikėjo šaukti visuotinio narių susirinkimo. Pažymėjo, kad bendrija šio žemės sklypo neparduoda, nes tai yra valstybinė žemė.

Tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos) teismo posėdyje (b.l. 239) su ieškiniu nesutiko. Pritarė atsakovams, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, o ieškovė praleido ieškinio senatį. Nurodė, kad iš esmės ginčas yra išnagrinėtas administracinėje byloje, nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šiai bylai, o atsakovė E. K. turi teisę įsigyti ginčo žemės sklypą iš valstybės.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-01-29 sprendimu (b.l. 242-246) ieškovės A. R. ieškinį atmetė ir priteisė iš jos atsakovės E. K. naudai 1100 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, konstatavo ieškovę neįrodžius, kad ginčo žemės sklypas yra SB „Vilija“ nuosavybė, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis jos nariams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-24 sprendime administracinėje byloje Nr. A-696-2008 (b.l.73-82) nustatytus faktus pripažinęs prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje turinčiais faktais (CPK 182 str. 2. p.), teismas sprendė, jog ginčo žemės sklypas yra valstybinė žemė, o ieškovė šioje byloje įrodinėja įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-24 sprendimu jau nustatytas aplinkybes (CPK 182 str. 2 d., 279 str. 4 d.). Remdamasis Sodininkų bendrijų įstatymo 3 str.1 d. ir 7 str. 1 d. nuostatomis, teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčo žemės sklypas nėra SB „Vilija” nuosavybė, pripažino, kad atliekant šio sklypo detaliojo planavimo procedūrą, bendrijos narių susirinkimo pritarimo nereikėjo, todėl ieškovės argumentus, kad nekviečiant jos į visuotinį narių susirinkimą, kuriame atsakovei E. K. buvo duotas sutikimas išsipirkti ginčo žemės sklypą, buvo pažeistos jos, kaip bendrijos narės, teises bei apribotas dalyvavimas bendrijos bendro turto naudojime, pripažino nepagrįstais. Kadangi minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-24 sprendimu Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2006-10-31 išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti pripažintos teisėtomis, teismas sprendė, jog ir 2006-07-24 detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, kaip sandoris, taip pat yra teisėtas. Ieškovės reikalavimą panaikinti SB „Vilija” valdybos 2005-12-15 sutikimą dėl bendrojo naudojimo žemės prisijungimo bei valdybos 2006-05-29 įpareigojimą E. K. atstovauti bendriją rengiant sodininkų bendrijos „Vilija” detalųjį planą dėl bendro naudojimo teritorijos tarp sklypų Nr. 27 ir Nr. 28 teismas taip pat atmetė ir tuo pagrindu, kad ieškovė yra praleidusi CK 1.125 str. 4 d. nustatytą sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais. Ieškovė apie ginčijamus SB „Vilija” valdybos priimtus sprendimus sužinojo ne vėliau kaip 2007-07-09, t.y. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dieną, kadangi pati buvo bylos šalis ir dalyvavo procese.

Ieškovė A. R. apeliaciniu skundu (b.l. 260-261) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-01-29 sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, kad teismas netinkamai taikė Sodininkų bendrijos įstatymų 15 str. 1 d. 15 p. bei bendrijos įstatų 33.15 p. ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju SB „Vilija“ sutikimas nėra būtinas. Tvirtina, kad bendrijos teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė priklauso sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Skundžiamame sprendime teismas nepagrindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-24 sprendimu nustatytų faktų taikymo šioje byloje pagrįstumo, šio klausimo teismo posėdyje nenagrinėjo, taip pat be teisinio pagrindo taikė ieškinio senaties terminą. Šiuo atveju ieškinio senaties taikymas ir ieškinio atmetimas pagal formalius kriterijus negalimas, nes SB „Vilija“ valdyba sprendimą dėl sutikimo atsakovei suteikimo turėjo priimti visuotiniame bendrijos narių susirinkime, t.y. informuoti visus bendrijos narius. Pažymi, kad teismas nenustatė, nuo kada turi būti skaičiuojama ieškinio senatis ir kokiam SB „Vilija“ valdybos sprendimui -2006-06-29 ar 2005-12-20 - ją taiko. Vadovaujantis SB „Vilija“ įstatų 18.2 p., bendrijai draudžiama neatlygintinai perduoti jos valdomą turtą, kas sudaro akivaizdų bendrijos bendrojo naudojimo objektų valdymo pažeidimą, nes tokiu atveju kaip sodo bendrijos narei žala padaryta ir ieškovei. Teismas neteisingai įvertino ir jos interesą – ji gina savo turtinę teisę valdyti ginčo žemės sklypą, juo, kaip bendrijos narys, disponuoti, nes šio sklypo, kuris pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 1 d. priklauso visiems bendrijos nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise, perdavimas neatlygintinai vienam nariui, kitiems nariams padarytų 3600 Lt nuostolį. Teismas neteisingai nustatė ir atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, byla nesudėtinga, todėl iš jos priteistos per didelės advokato išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, tai pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Nagrinėjamojoje byloje apeliacine tvarka spręstini klausimai dėl administracine tvarka išnagrinėtos bylos nustatytų aplinkybių prejudicijos nagrinėjamam ginčui spręsti, dėl ieškinio senaties instituto taikymo, dėl sodininkų bendrijos sprendimo priėmimo tvarkos ir teisinio reglamentavimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad negalima identifikuoti ieškovės asmeninių teisų pažeidimo dėl bendrijos išduoto atsakovei E. K. sutikimo spręsti laisvos valstybinės žemės, esančios sodų bendrijos teritorijoje, įgijimo nuosavybėn klausimus, o ginčytini šiuos sutikimus ji galimybę prarado dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo (CPK 185 str.). Skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai prielaidų nesudaro.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, paremta tame tarpe ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-24 sprendimu (b.l. 96-105) konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kad jos teisės ar teisėti interesai nėra pažeidžiami, savo reikalavimo teisę kildina iš bendraturčių teisinių santykių reglamentavimo ir SB „Vilija“ įstatų 18.2. p. pažeidimo (b.l. 31), tvirtindama esanti ginčo žemės sklypo bendraturtė drauge su kitais bendrijos nariais. Apeliantė, kolegijos vertinimu, netinkamai aiškina Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 1 d. nuostatas. Ši teisės norma, aptardama sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus, į kurių sąrašą kai kuriais atvejais patenka ir bendro naudojimo žemė, tačiau, pažymėtina, tik tuomet, jeigu ji yra užstatyta bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai), kartu įtvirtina ir privalomas sąlygas bendrajai dalinei nuosavybei atsirasti - šie objektai turi būti pastatyti, įrengti ar įsigyti sodininkų bendromis lėšomis ar jų bendromis sutelktomis jėgomis. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui akivaizdu, kad ginčo žemės sklypui priskyrimui prie bendrosios dalinės visų sodininkų nuosavybės privalu nustatyti tokius teisiškai reikšmingus faktus – jame yra pastatų ar įrenginių, arba inžinerinė įranga; šie pastatai ir įrenginiai bei įranga yra įsigyti už visų sodininkų bendras lėšas arba pastatyti jų bendromis jėgomis ir pastangomis. Nei vieną šių aplinkybių byloje nenustatyta. Priešingai, bylos duomenimis ginčijamas žemės sklypas nėra užstatytas statiniais ar įranga, kurie priklausytų visiems bendrijos nariams (sodininkams), o ir pats žemės sklypas yra valstybės, o ne sodininkų bendrijos nuosavybė (b.l. 44, 147-150, 189-192). Tai, kad šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso valstybei, o ne visiems sodininkams, yra pripažinusi ir pati apeliantė, pareikšdama reikalavimus jau nurodytoje administracinėje byloje (b.l. 106-109). Tai reiškia, kad apeliantė šiuo būdu (reikšdama tokio pobūdžio ieškinį) negali įgyvendinti išimtinai bendraturčiams teisės aktais nustatytos reikalavimo teisės pagal CK 4.75 str., ir pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę iš esmės nustatė teisingai. Kadangi bendrija jokio jai priklausančio nuosavybės teise turto neperdavė neatlygintinai kitiems asmenims ar atsakovei E. K., nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti bendrijos įstatų 18.2 p. pažeidimą ir apeliantei, kaip bendrijos narei, žalos šiuo aspektu padarymo.

Kolegija atmeta apeliantės skunde išsakytas abejones dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-24 sprendimo prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Šis teismas nustatė, kad A. R. reikalavimai, ginčijant išduotas planavimo sąlygas, nėra susiję su jos turtinių teisių, numatytų Sodininkų bendrijos įstatyme, įgyvendinimu. Pagal CPK 182 str. 2 p. įtvirtintą taisyklę iš naujo neįrodinėtinos aplinkybės, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje arba administracinėje byloje, jeigu jos nagrinėjime dalyvavo tie patys asmenys išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.). Pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės yra suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Tam, kad teismo sprendimui būtų pripažinta prejudicinė reikšmė, turi būti konstatuotas visetas reikšmingų prielaidų: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis c.b. Nr. 3K-3-554/2009; 2010-04-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-155/2010; 2010-04-26 nutartis c.b.Nr. 3K-7-173/2010ir kt.). Tokių prielaidų visuma yra nustatyta. Iš A. R. patikslinto pareiškimo, adresuoto Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b.l. 106-109), matyti, kad ginčo dalykas - 2006-10-31 Vilniaus m. savivaldybės Miesto plėtros departamento E. K. išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams dėl to paties ginčo žemės sklypo rengti (b.l. 40,41), kurių išdavimo prielaida – šioje byloje ginčijama atsakovų SB „Vilija“ ir Vilniaus m. savivaldybės 2006-07-24 pasirašyta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 04658 (b.l. 49-50). Įrodinėjimo dalykas ir nustatinėtinos teisiškai reikšmingos aplinkybės abejose bylose taip pat sutampa - bendrijos veiksmų įvertinimas teisėtumo aspektu, jų atitikimas Sodininkų bendrijos įstatymo nuostatoms, sodininkų, kaip bendraturčių, disponavimo teisės bendrijos turtu įvertinimas, E. K. siekio išsipirkti iš valstybės sodų bendrijos naudojamą žemę pagrįstumo įvertinimas. Be to, abejose bylose dalyvaujantys asmenys buvo tie patys.

Kolegija, pasisakydama dėl apeliantės skundo argumentų, susijusių su jos teisinio intereso buvimu, pagrįstumo, atsižvelgia į teisės aktais įtvirtintą žemės sklypų sodų teritorijose pardavimo tvarką. Žemės reformos įstatymo 8 str. 7 d. nustatyta, kad fiziniams asmenims mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami jų naudojami žemės sklypai. Tais atvejais, kai keičiant ar papildant mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą atskiro žemės sklypo neįmanoma suformuoti ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams, ji ne aukciono būdu pirmiausia parduodama sodų sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu sklypu, savininkams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-15 nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių 4 p. nustatyta, kad ne aukciono būdu taip pat parduodami valstybinės žemės sklypai, kurių pagal žemėtvarkos projektą ar detalųjį planą neįmanoma suformuoti atskirais individualiais mėgėjiško sodo sklypais ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams, - sodų sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu valstybinės žemės sklypu, savininkams. Atskiro mėgėjiško sodo sklypo suformavimo kriterijus yra arba jo plotas (ne didesnis, nei 0,04 ha sklypas), arba negalėjimas suformuoti prie jo privažiavimo kelio. Byloje nustatyta, kad pačios apeliantės turimas sodo žemės sklypas neturi bendros ribos su ginčo objektu – iki 0,04 ha ploto žemės sklypu, esančiu tarp sklypų Nr. 27 ir Nr. 28, kurį siekia nuosavybėn įgyti atsakovė E. K., sklypo Nr. 27 savininkė (b.l.177). Pastaroji yra vienintelė pretendentė, galinti pasinaudoti pirmumo pagal įstatymą teise ir įgyti šį sklypą nuosavybėn ne aukciono būdu, kadangi kito bendrą ribą turinčio sodo sklypo Nr. 28 savininkė į šį sklypą nepretenduoja (b.l. 175). Taigi apeliantė tiesioginio turtinio intereso – įsigyti šį sklypą asmeninė nuosavybėn – negali turėti, nes įstatymų leidėjo valia nėra priskiriama prie subjektų, turinčių pirmenybės teisę tokiu būdu jį nusipirkti, rato. Toks pats teisiškai reikšmingas faktas konstatuotas ir administracinėje byloje Nr. A442-696/2008, taigi pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę dėl šio sprendimo prejudicialumo įvertino teisingai.

Dėl apeliantės neturtinių teisių spręsti bendrai naudojamo SB „Vilija“ turto panaudojimo, tvarkymo klausimus pažeidimo ir Sodininkų bendrijų įstatymo 15 str. 15 p. reikalavimų nepaisymo, atsakovo bendrijos valdybai išduodant atsakovei E. K. 2005-12-15 sutikimą (b.l. 51), kurį apeliantė ginčijo ieškiniu, pasakytina, kad juridinio asmens organų kompetenciją nusako bei atriboja įstatymas ir šio juridinio asmens įstatai (CK 2.82 str. 1 d.). Sodininkų bendrijų įstatymo 15 str. 15 p. nustato bendrijos narių susirinkimui išimtinę teisę spręsti mėgėjiško kraštovaizdžio tvarkymo ir priežiūros, užstatymo ir kitus teritorijų planavimo, infrastruktūros plėtros ir bendrijos bendro turto naudojimo, tvarkymo ir disponavimo klausimus. Ši taisyklė perkelta ir į atsakovo SB „Vilija“ įstatų 33.15 p. Todėl, kolegijos vertinimu, suformuoti principinę nuostatą, kaip, kokiu būdu ir kokiam tikslui panaudoti valstybinę žemę, kuri yra bendrijos teritorijoje ir nepriklauso nei vienam jos nariui asmeninės nuosavybės teise, diskrecijos teisė yra suteikta būtent bendrijos narių susirinkimui, o ne valdybai. Ši jau tik paskesniu sprendimu galėtų nuspręsti dėl konkretaus sklypo priskyrimo vienam ar kitam jos nariui. Į bylą nepateikta duomenų, kad bendrijos narių susirinkime būtų sprendžiami laisvų žemės plotų panaudojimo ir disponavimo jais klausimais. Byloje esantys dokumentai – 2005-12-15 sutikimas, kurį valdybos vardu pasirašė bendrijos pirmininkė (b.l.51), 2006-06-29 valdybos įpareigojimas atsakovei E. K. atstovauti bendriją, tvarkant ir rengiant AB „Vilija“ sodo dalies (sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)) detalųjį planą, prijungiant prie šio sklypo 0,04 ha žemės plotą , esantį tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 52) bei 2006-06-29 susitarimas taro valdybos ir E. K., kuriuo šia suteiktas įgaliojimas atstovauti bendriją rengiant detalųjį planą ir susitarta dėl jo rengimo išlaidų kompensavimo E. K. sąskaita ( b.l. 176), patvirtina, kad šiuos klausimus svarstė kitas valdymo organas – valdyba. Sandoriai, kuriuos viešojo juridinio asmens organai sudarė pažeisdami savo kompetenciją, prievolės šiam juridiniam asmeniui nesukelia, nebent juridinis asmuo vėliau jam pritartų (CK 2.84 str.) Tokia įstatymo normos formuluotė leidžia tvirtinti, jog juridinio asmens kompetencijos pažeidimas, priimant sprendimus, pats savaime nėra priskiriamas prie imperatyvių pažeidimų, kurie leistų konstatuoti niekinio sprendimo priėmimo faktą ir jo negaliojimą (CK 1.80 str.). Priimtą vienokį ar kitokį sprendimą toks viešasis juridinis asmuo gali ir patvirtinti (arba jo neginčyti, sutikdamas su šiuo sprendimu), kas jau pakeistų teisinį santykį ir šios situacijos vertinimą. SB „Vilija“ ar jos narių dauguma neginčijo aptariamo valdybos priimto sprendimo - 2005-12-15 sutikimo, iš kurio vienam iš bendrijos narių (E. K.) ateityje gali atsirasti ir turtinės pasekmės, nekėlė valdybos narių atsakomybės klausimo, nors bendrijos veiklą pagal įstatus kontroliuoja narių susirinkime renkamas revizorius (įstatų VII skirsnis, b.l. 37). Susiklosčiusioje situacijoje teisėjų kolegija turi pagrindą spręsti, kad SB „Vilija“ savo valdybos išduotam sutikimui, kurį byloje ginčija apeliantė, pritarė.

Apie kitų asmenų teises bei pareigas, kuomet konstatuojamas valdymo organų kompetencijos pažeidimas, tačiau juridinis asmuo savo vėlesniais veiksmais (neveikimu) priimtam sprendimui ar sandoriui pritaria, tiesiogiai CK nepasisakyta. Tačiau kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teises pažeidžia juridinio asmens organų sprendimas, yra garantuojama teisė kreiptis į teismą (CK 2.82 str. 4 d.). Pažymėtina kad ši teisė turi būti įgyvendinta per itin trumpą laiką – per 3 mėnesius nuo asmens sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie ginčijamą sprendimą. Nario ginčo su bendrija atveju tokia įstatymų leidėjo pozicija gali būti paaiškinama tuo, kad net ir ginčijant bendrijos organų sprendimą, turi būti atsižvelgiama į šio instituto – CK 2.82 str. 4 d. tikslus ir siekiama nario bei pačios bendrijos, kuri kartu yra visų kitų narių atstovas, interesų pusiausvyros. Suteikiant bendrijos nariui teisę ginčyti tokius sprendimus, siekiama apginti suinteresuotų asmenų, kurių teisės buvo pažeistos, interesus bei viešąjį interesą; detalus sprendimų nuginčijimo reglamentavimas (trumpi senaties terminai, nuginčijimo pagrindų baigtinio sąrašo nustatymas) leidžia daryti išvadą, jog šis institutas taip pat skirtas apsaugoti patį juridinį asmenį ir ginčijamų sprendimų priėmusių jos valdymo organo interesus. Tai reiškia, kad negalima pripažinti negaliojančiu šio juridinio asmens organo sprendimo vien tik dėl formalių pažeidimų, nesukėlusių neigiamų padarinių nei pačiai sodininkų bendrijai, nei jos nariams ar viešajam interesui. Tokių sąlygų visuma – įstatymų pažeidimas ir apeliantės teisių pažeidimas – byloje nekonstatuoti, nes, kaip minėta, pirmumo teisę ne aukciono tvarka išpirkti ginčo žemės sklypą iš valstybės bet kuriuo atveju turėtų tik atsakovė, o ne apeliantė. Jokių kitų jos interesų pažeidimo taip pat nebuvo nustatyta, išskyrus hipotetinius samprotavimus kaip bendroms narių reikmėms galėtų būti panaudojama ta dalis žemės sklypo, kurią išsipirkti iš valstybės pretenduoja atsakovė. Dėl apeliantės neturtinių teisių pažeidimo - negalėjimo dalyvauti susirinkime ir jame pasisakyti tuo klausimu, kolegija pažymi, kad nenustatyta kokią įtaką susirinkimo nutarimų priėmimui būtų turėjusi ar turėtų apeliantė, jeigu tų pažeidimų nebūtų padaryta ar narių susirinkimas būtų organizuojamas iš naujo. Taigi net pripažinus negaliojančiu ginčijamą sprendimą, CPK 2 str. įtvirtinti tikslai nebūtų pasiekti, nes nenustatytas pačios apeliantės teisių ar teisėtų interesų pažeidimas.

Dėl senaties instituto taikymo kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškinio senaties eiga 2005-12-15 SB „Vilija” valdybos sutikimui (b.l. 51) ir jo pasekoje išduotam 2006-06-29 įpareigojimui (b.l. 52, teismo sprendime padarytas rašymo apsirikimas nurodant mėnesį) ginčyti prasidėjo nuo apeliantės sužinojimo apie tokį valdybos sprendimą momento – ne vėliau, nei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo dieną, t.y. 2007-07-09, kuomet šis teismas išsprendė apeliantės reikalavimus, pareikštus administracinėje byloje. Pažymėtina, kad skundo motyvai, esą teismas nenurodo kuriam valdybos sprendimui – 2005-12-20 ar 2006-06-29 teismas ją taiko atmestini kaip visiškai nepagrįsti, nes ieškovės ieškiniu apibrėžtas ir aiškiai identifikuotas buvo tik vienas – 2005-12-15 valdybos sutikimas, kurį ir buvo prašoma pripažinti negaliojančiu. Jokio valdybos sprendimo, kuriuo daiktinės teisės į žemės sklypą perleistos E. K. (2 reikalavimas), į bylą nebuvo pateikta, nes ir pati bendrija, kaip minėta, daiktinių teisių į ginčo žemės sklypą nebuvo įgijusi, todėl teismas negalėjo tokio valdybos sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo vertinti, o 2005-12-20 valdybos sprendimai ieškiniu neginčyti Dėl rašymo apsirikimo, identifikuojant įpareigojimą, kolegija jau pasisakė. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino SB „Vilija“ valdybos 2005-12-15 raštu išreikštą sutikimą dėl bendrojo naudojimo žemės prijungimo kompetencijos priimti tokius sprendimus aspektu (b.l.100), taigi neabejotinai toks dokumentas buvo administracinėje byloje ir su jo turiniu apeliantė buvo ar privalėjo būti susipažinusi, o tai pagal CK 2.82 str. 4 d. vertintina kaip turėjimas sužinoti apie ginčijamą sprendimą. Tačiau ieškinys šioje byloje pareikštas beveik po metų, akivaizdžiai praleidus 3 mėnesių ieškinio senaties terminą sutikimui (sprendimui) ginčyti. Asmens valia, kai per įstatymu apibrėžtą laikotarpį nesikreipiama teisminės gynybos, reiškia, kad jis arba atsisako ginti savo pažeistą subjektinę teisę, arba iš viso nemato jokio savo teisės pažeidimo. Taigi šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, ir antra, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų.

Teisinio pagrindo pripažinti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti taip pat nėra. Vertinant apeliantės elgesį atidumo ir rūpestingumo aspektais pažymėtina, kad apeliantė neabejotinai turi bylinėjimosi patirties (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ji dalyvavo ne vienoje dešimtyje įvairiuose teismuose nagrinėjamų bylų), be to, ją atstovauja šeimos narys teisininkas. Nenustačius pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui dėl aptariamo ieškinio reikalavimo atnaujinti ir atsakovams reikalaujant taikyti ieškinio senatį, o dėl ginčijamo valdybos sprendimo per ilgą laiką nuo jo priėmimo atsirado ir tiesiogines pasekmes, t.y. buvo atlikti teisinę reikšmę turintys veiksmai, sudaryti sandoriai, šalys dėl to turėjo ir materialinių sąnaudų, apeliantės reikalavimas dėl sprendimo nuginčijimo pagrįstai buvo atmestas ir šiuo savarankišku teisiniu pagrindu (CK 1.131 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo klausimas. Atsakovė E. K. pateikė rašytinius įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme turėjo 1100 Lt atstovavimo išlaidų (b.l. 220). Sprendžiant dėl jų kompensuojamos dalies, kolegija atsižvelgia į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus kriterijus, į ginčo pobūdį, į bylos apimtį ir rengtų procesinių dokumentų skaičių, į atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose laiką. Atsakovės turėtos teisinės pagalbos išlaidos neviršija nei maksimalių, nei vidutinių Rekomendacijose įtvirtintų dydžių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl apeliantės pareigos jas kompensuoti pilnai (CPK 98 str.).

Iš apeliantės valstybės naudai priteistina 15,35 Lt (b.l. 289) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. R. 15 (penkiolika) litų 35 centus procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai