Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Bylos duomenimis, A. L. dėl diagnozuotos atviros tuberkuliozės stacionariai LAVL gydomas nuo 2016 m. gruodžio 22 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinė žalos, kildinamos ir netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Be to, nagrinėjant bylą, atsižvelgiama į teisminėje praktikoje suformuotą aiškinimą, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildina ir iš to, jog nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. liepos 30 d. iš jo buvo paimti visi rūbai ir išduota itin blogos kokybės pižama, kuri dažė jo apatinius rūbus.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3099-428/2018 (teisminio proceso Nr.3-62-3-00459-2018-3) pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės vietų atėmimo ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 14-18). Šioje byloje pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą siejo su netinkamos kokybės pižamų LAVL per 2017 m. vasario 9 d. - 2018 m. kovo 2 d. laikotarpį, kai jis gydėsi LAVL. Bylą išnagrinėjęs teismas 2018 m. birželio 28 d. sprendime konstatavo, kad 2017 m. vasario 9 d. - 2018 m. kovo 2 d. laikotarpiu pareiškėjui gydantis LAV, nebuvo išduota tinkamos kokybės pižama, ir buvo pripažinta, kad taip pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamą materialinį aprūpinimą, o reikalavimas dėl žalos atlyginimo pinigais atmestas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šis sprendimas neįsiteisėjo, kadangi apeliaciniu skundu apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau - ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktą, teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Nustačius, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodo tas pačias aplinkybes apie žalos atsiradimą, t. y. kad LAVL išduodamos pižamos yra prastos kokybės, dažančios pareiškėjo asmeninius rūbus, pareiškėjo skundo dalis dėl netinkamos kokybės pižamos išdavimo ir iš to kildinamos neturtinės žalos atlyginimo per 2017 m. vasario 9 d. - 2018 m. kovo 2 d. laikotarpį paliekama nenagrinėta.

Išanalizavus faktines aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl žalos atsiradimo per 2016 m. gruodžio 22 d. - 2017 m. vasario 8 d. ir 2018 m. kovo 3 d. - 2018 m. liepos 30 d. laikotarpius.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012) 108 punkte nustatyta, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai perrengiami įstaigos drabužiais arba jiems pagal sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles leidžiama dėvėti asmeninius drabužius ir avalynę; pacientų drabužiai turi būti švarūs; drabužiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas, užteršti krauju ir (ar) kūno skysčiais, ekskretais – tuoj pat; pacientų avalynė, išduota įstaigoje, turi būti iš neperšlampamos medžiagos, tinkamos valyti ir dezinfekuoti. Pagal LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 17 punktą, infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti LAVL daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą; pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus LAVL administracijos leidimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2018 m. liepos 2 d. - 2018 m. liepos 30 d. laikotarpiu jis atsisakė dėvėti LAVL išduodamas pižamas, dėvėjo tik apatinius marškinėlius, trumpikes ir kojines Dėl to pareiškėjui buvo nuolat šalta, LAVL budintys pareigūnai jo neišleisdavo kiekvieną dieną pasivaikščioti, neleisdavo skambinti artimiesiems.

Nuteistų asmenų teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). LAVL duomenimis, pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei (b. l. 31). BVK 73 straipsnis nustato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas (73 straipsnio 5 punktas), du kartus per savaitę paskambinti telefonu (73 straipsnio 4 punktas).

Pareiškėjas prašė priteisti 268 Eur turtinę žalą, atsiradusią dažančiai pižamai sugadinus pareiškėjo asmeninį apatinį trikotažą, t. y. vienerius 39 Eur vertės baltos spalvos „Nike“ marškinėlius, dvejus baltos spalvos „Adidas“ marškinėlius po 59 Eur, ketverias šviesios spalvos trumpikes (apatinius) „CR7“ po 19 Eur, penkias poras baltos spalvos kojinių po 7 Eur.

Pareiškėjas prašė neturtinei žalai atlyginti priteisti 700 Eur.