Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Arūnas Budrys, išnagrinėjęs A. V. privataus kaltinimo bylų proceso tvarka paduoto skundo prieš V. F., kaltinamo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

n u s ta t ė:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, viena jų – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu ir atsisakytina priimti skundą.

Iš Trakų rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog V. F. atsakydamas į teisėjos klausimą nurodė, jog jie (A. F. ir A. V.) buvo naktį dviese mašinoje, todėl jis (V. F.) padarė išvadą, kad kaltinamasis (A. V.) yra jo žmonos (A. F.) meilužis.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. BK 155 straipsnyje numatytas įžeidimas yra taip pat tyčinis nusikaltimas ir pasireiškia tuo, jog siekiama užgauliai pažeminti kitą asmenį. Šmeižimas nuo įžeidimo skiriasi tuo, kad šiuo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Vienas iš būtinų įžeidimo požymių yra užgaulumas, kuris reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams.

Nagrinėjamu atveju atskleidžiant šmeižimo ir įžeidimo sąvokų turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, V. F. išsakytais teiginiais nebuvo siekiama įžeisti ar šmeižti, nebuvo sistemiškumo. V. F. išsakė nuomonę, kurią jis susidarė susiklosčius tam tikroms faktinėms aplinkybėms. Tai tėra subjektyvi V. F. nuomonė, kuriai, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra taikomas tiesos kriterijus. Kartu pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo išreikštos nuomonės turinys savo pavojingumo laipsniu neatitinka BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų.

Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik esant labai intensyviam, sistemingam ir realiam šmeižimui ar įžeidinėjimui, visais atvejais būtina nustatyti pusiausvyrą tarp teisės (laisvės) reikšti įsitikinimus, nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo ginant kritikuojamo asmens teises. Šiuo atveju, V. F. išreikšta nuomonė apie A. V. esant atitinkamos aplinkybėms, teismo vertinimu, neleidžia spręsti apie tai, kad šiuo pasisakymu buvo siekiama įžeisti ar šmeižti A. V.. Suprantama, kad negatyvi kitų asmenų nuomonė apie A. V. veiklą gali pareiškėją įžeisti (jeigu įvardijimą meilužiu galima apskritai veri , tačiau baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio, ji turėtų atsirasti tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, taip pat kai faktinės aplinkybės (pažeidimo mastas, piktybiškumas, padaryta žala ir pan.) rodo didelį pažeidimo pavojingumo laipsnį.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl galimai nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, nėra jokio procesinio pagrindo, nes, sprendžiant iš nustatytų aplinkybių, V. F. tik korektiškai teismo posėdžio metu išsakė savo nuomonę apie A. V. santykius su A. F., taigi nebuvo padarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal A. V. skundą prieš V. F., esant aiškioms BPK 3 straipsnio 1 dalies aplinkybėms.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.