Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens valstybės įmonės Turto banko apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-75-547/2015 pagal pareiškėjo E. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Varėnos rajono savivaldybei, Valstybinei įmonei Registrų centro Alytaus filialui, valstybės įmonei Turto bankui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas, siekdamas įregistruoti nekilnojamąjį turtą Nekilnojamojo turto registre, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis, E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teise veršidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1998 m. vasario 24 d. iš likviduojamos Perlojos žemės ūkio bendrovės už 5000 litų nusipirko 200 vietų veršidę, kurios inventorinis Nr. 54, ir už 1500 litų nusipirko veršidę, kurios inventorinis Nr. 40. Veršidė, kurios inventorinis Nr. 40 šiuo metu nugriauta. Kita veršide, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojasi iki šiol. Šioje veršidėje laiko žemės ūkio techniką, jos padargus, žemės ūkio produkciją jam leidus, laiko jo giminaitis P. B., kuris yra įregistravęs ūkininko ūkį ir ūkininkauja. Veršidėje sukrauti ir jo paties rečiau naudojami įvairūs daiktai, baldai. 2014 m. spalio 16 d. jis kreipėsi į VĮ Registrų centro Alytaus filialą, prašydamas įrašyti veršidės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau 2014-10-20 iš VĮ Registrų centro Alytaus filialo gavo sprendimą Nr. (2.17.6.)R7-1142, kuriuo jo prašymas atmestas. Šiais metais jis atliko minėtos veršidės ir šalia jos esančio žemės sklypo kadastrinius matavimus, sudarė nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą. Pareiškėjas nurodo, kad visais įmanomais būdais stengiasi įteisinti iš Perlojos žemės ūkio bendrovės įsigytą turtą, tačiau to padaryti iki šiol jam nepavyko, todėl kreipiasi į teismą, siekdamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Patvirtino, kad nuo 1998 m. vasario 24 d iki dabar naudojasi veršide, ją prižiūri, išlaiko ir remontuoja. Šį pastatą įsigijo sąžiningai - jį nusipirko. Visą tą laikotarpį veršidę valdė teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškimą patenkino, siekiant įrašyti kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti E. B. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teise veršidę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).

Teismas nurodė, kad nekilnojamojo daikto, veršidės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šalia esančio žemės sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti 2014-10-15, buvo suformuota Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla (b. l. 7-10). Nuosavybės teisės į veršidę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šalia esantį žemės sklypą nėra įregistruotos, todėl teismas konstatavo, kad nėra CK 4.69 straipsnio 3 dalyje numatytos kliūties įgyti nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Veršidę 1998 metais jis nusipirko iš likviduojamos Perlojos žemės ūkio bendrovės, tačiau 1998-02-24 nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sandoris sudarytas nesilaikant tuo metu galiojusių įstatymų sandoriams nustatytų reikalavimų, todėl šis pastato perėjimo būdas nelaikytinas nė vienu nuosavybės įgijimo CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Teismo vertinimu, antroji iš sąlygų įgyjamosios senaties nuostatoms taikyti yra ta, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 1998 m. vasario 24 d. veršidę pradėjo naudoti savo reikmėms. Nuo nurodytos datos iki dabar naudojasi veršide, ją prižiūri, išlaiko ir remontuoja. Pastate laiko savo daiktus, juo leidžia naudotis ir savo giminaičiui – ūkininkui. Veršide naudojasi ir valdo kaip savą, teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai. Šį pastatą įsigijo sąžiningai - jį nusipirko, nors sandorio nustatyta tvarka neįregistravo. Veršidė viešajame registre nėra įregistruota kito asmens vardu, o valstybės įmonė Turto bankas nepateikė jokių įrodymų, kad turtas priklauso valstybei ar savivaldybės įmonei bei, kad minėtą pastatą pareiškėjas įgijo nesąžiningai. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra nustatytos visos įstatymo numatytos nuosavybės teisės į pareiškėjo nurodomą pastatą įgijimo įgyjamąja senatim sąlygos: pareiškėjas šiuo metu nėra daikto savininkas, nurodytą nekilnojamąjį turtą įgijo sąžiningai (buvo įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti) ir ne mažiau kaip dešimt metų jį valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai kaip savo. Tai atitinka LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą įgyjamosios senaties sampratą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:

1. CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos, kurios yra būtinos, kad būtų galima įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, todėl asmeniui, norinčiam įgyti nuosavybę šiuo būdu, tenka pareiga įrodyti visų šiuose straipsniuose išvardytų sąlygų egzistavimą. Viena iš įstatymo nustatytų sąlygų yra ta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.68 str.). Statiniai gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, kai jų statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių ginčo pastato sukūrimo teisėtumą, taip pat kieno lėšomis ir kada jis buvo sukurtas. Po liudytojų apklausos šie duomenys taip pat nebuvo nustatyti, nes į bylą pakviesti liudyti asmenys tik nurodė, kad pastatai buvo statomi ūkio būdu, tačiau kas buvo ginčo turto teisėtas statytojas ir kokiam juridiniam asmeniui ginčo turtas priklausė iki 1998 metų, nagrinėjant šią bylą teisme nustatyta nebuvo. Apelianto nuomone, šie duomenys yra ypač aktualūs CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų konstatavimui. Dėl to teismas turėjo tirti su šiuo faktu susijusias aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į VĮ Turto banko 2015-01-05 atsiliepime į pareiškimą Nr. (3.2-01)SK4-46 nurodytą prašymą išreikalauti iš VĮ Registrų centro archyvinę ginčo turto bylą Nr.20422, kuri yra įrašyta Nekilnojamojo turto registro Nr.44/1740717 duomenyse prie kitos informacijos apie ginčo turtą (CPK 443 str. 8 d.).

2. Byloje nebuvo tinkamai nustatyta daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 str.). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas, o daiktas nepertraukiamai valdomas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.71 str.). Toks reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada toks valdymas prasidėjo - iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., taigi, po šios datos daikto valdymo neįregistravus viešame registre, laikytina, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga - daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Pareiškėjas ginčo turtą pradėjo naudoti pasirašęs 1998-02-24 pardavimo-pirkimo aktą, todėl į šį reikalavimą bylos nagrinėjimo metu turėjo būti atsižvelgta. Be to, E. B. įgijo iš Perlojos žemės ūkio bendrovės sandorio pagrindu, kuris sudarytas nesilaikant įstatymo formos (1964 m. CK 255 str. 1 d.) dėl to yra negaliojantis. Šiame negaliojančiame sandoryje nurodytas neidentifikuotas, jo pagrindu perimtas ir užvaldytas turtas dėl minėtų priežasčių negali būti laikomas įgytas teisėtai ir sąžiningai. Tai yra pažymėjęs ir VĮ Registrų centro Alytaus filialas savo 2014-10-20 sprendime Nr. (2.16.13)R5-511.

3. 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. 1-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1-7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. 1-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. 1-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Rajono valdyba disponuoja valstybei priklausančiu bendrovės pajumi ir turi visas bendrovės nario turtines ir neturtines teises bei pareigas. To paties Vyriausybės nutarimo 2 punkte reglamentuojama valstybei priklausančio pajaus dalies bendrovės pagrindiniame kapitale mažinamo galimybė. Viena tokių galimybių įtvirtinta nutarimo 2.2 papunktyje (1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 redakcija, galiojusi iki 1993 m. lapkričio 18 d.) - valstybei priklausančio pajaus dalis galėjo būti mažinama privatizuojant neprivatizuotą bendrovės turto dalį pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo antrojo etapo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 522. Atlikus minėtas procedūras ar vėliau priėmus sprendimą likviduoti tokią bendrovę, jos ilgo ir laikino saugojimo dokumentai buvo perduodami saugoti vietos savivaldos institucijai (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 33 straipsnio 10 dalis).

Nagrinėjamu atveju, ar likviduota ir 2000-11-15 išregistruota Varėnos rajono Perlojos žemės ūkio bendrovė buvo įvykdžiusi minėtų teisės aktų nuostatas byloje ištirta nebuvo. Apie šiuos faktus nebuvo užklausta ir byloje suinteresuotu asmeniu dalyvavusi Varėnos rajono savivaldybė, kuriai pagal kompetenciją taip pat buvo pavesta saugoti likviduotų žemės ūkio įmonių dokumentus. Varėnos rajono apylinkės teismas, neatsižvelgdamas į šį teisinį reguliavimą, VĮ Turto bankui nepagrįstai byloje priskyrė pareigą pateikti byloje įrodymus apie tai, kad turtas galėjo priklausyti valstybei ar savivaldybės įmonei. Šis teismo argumentas yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad VĮ Turto bankas yra nuo 2014 m. spalio 1 d. veikianti įmonė, kuriai pavesta atstovauti valstybei bylose dėl nekilnojamojo turto įgijimo pagal įgyjamąja senatį fakto nustatymo. Jos valstybės turto valdymo funkcijos yra nustatytas Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo nuostatomis. Apie tai, kad duomenų apie likviduotos Perlojos žemės ūkio bendrovės turėtą turtą neturi, VĮ Turto bankas buvo nurodžiusi savo 2015-01-05 atsiliepime į pareiškimą, kadangi kolūkiai, tarybiniai ūkiai, žemės ūkio bendrovės pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo priskirti Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sferai. Be to, 1998 m. gegužės 12 d. įsigaliojęs Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustatė, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas yra žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai ir kiti nekilnojamojo turto objektai, išskyrus tuos, kurie priklauso Lietuvos Respublikos piliečiams ir juridiniams asmenims. Tačiau šia teisės norma, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nebuvo vadovaujamasi, nors byloje rašytinių įrodymų apie ginčo turto priklausymą likviduotai Perlojos žemės ūkio bendrovei pateikta nebuvo. Taip pat CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nėra siejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu. Dėl to, teigtina, kad valstybės nuosavybės teisė į ginčo turtą byloje nuneigta nebuvo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.

1. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmos instancijos teisme byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių pastato sukūrimo teisėtumą, taip pat kieno lėšomis ir kada jis buvo sukurtas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 24 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. CK 95 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybę - dešimtojo skirsnio normos.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Iš nurodyto akivaizdu, kad ginčo statiniai priklausė Perlojos ŽŪB. Be to, byloje esantys rašytiniai dokumentai: 1998-02-23 išrašas iš Perlojos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1998-02-23 protokolo Nr. 7, 1998-02-24 pardavimo-pirkimo aktas patvirtina, kam priklausė statiniai iki 1998 metų ir kam jie priklauso nuo 1998 metų. Kasacinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Todėl aplinkybė apie naujo daikto sukūrimą byloje nėra svarbi, nes pagaminus naują daiktą, įgyjamosios senaties institutas netaikytinas, nes nuosavybės teisės į daiktą tokiu atveju įgyjamos CK 4.47 str. 4 punkto pagrindu.

2. Apelianto argumentas dėl daikto atviro valdymo sąlygos nebuvimo, kai valdymo faktas nebuvo įregistruotas viešame registre, prieštarauja formuojamai teismų praktikai, nes dar 2011 metais išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2011-02-21 civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pakeitė egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią pripažįstant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi daikto atviro valdymo sąlygos dalimi buvo reikalavimas įregistruoti daikto valdymą viešajame registre. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2011 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 pasisakė, kad, vadovaudamasi įrodinėjimo naštos (lot. - onusprobandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 str.), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. - ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) ir pažymėjo, kad šios kategorijos bylose tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę. Bylos nagrinėjimo metu VĮ Turto bankas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas priklauso valstybei ar savivaldybei, todėl šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Be to, pats apeliantas atsiliepime į pareiškimą ir apeliaciniame skunde pripažino, kad duomenų apie likviduotos Perlojos žemės ūkio bendrovės turtą neturi, t. y. neturi duomenų, kad bendrovės turtas priklauso/priklausė valstybei ar savivaldybei. Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepime taip pat nenurodė, kad veršidė priklauso savivaldybei ir pažymėjo, kad šis turtas nelaikomas bešeimininkiu, t. y. pripažino, kad yra visos sąlygos E. B. įgyti statinį įgyjamosios senaties būdu.

3. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad iš pateiktų dokumentų matyti, kad šį pastatą E. B. įsigijo sąžiningai, t y. nusipirko. Pirkimo-pardavimo sutartis turto registro įmonėje nebuvo registruota, tačiau tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Šioje byloje yra nustatytos visos įstatymo numatytos nuosavybės teisės į pareiškėjo nurodomą pastatą įgijimo įgyjamąja senatim sąlygos: pareiškėjas šiuo metu nėra daikto savininkas nekilnojamąjį turtą įgijo sąžiningai ir ne mažiau kaip dešimt metų jį valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai kaip savo. Tai atitinka LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytą įgyjamosios senaties sampratą. teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai pritaikė LR CPK 176, 178, 183 ir 185 straipsniuose nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Priimant sprendimą teismas vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 str.) bei išsamiai ir nešališkai ištirtomis bylos aplinkybėmis, tinkamai pritaikė įstatymus ir priėmė teisingą sprendimą byloje.

Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl įrodymų pakankamumo spręsti dėl įgyjamosios senaties būdu turto įgijimo, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įgyjamąją senatį aiškinimo ir taikymo (LR CPK 178 str., 185 str., CK 4.68 str.-4.71 str.)

Išnagrinėjęs byla apeliacine tvarka Kauno apygardos teismas nustatė, jog pareiškėjas 1998 m. vasario 24 d. iš likviduojamos Perlojos žemės ūkio bendrovės, įmonės kodas 8454285, už 5000 (penkis tūkstančius) litų pirko 200 vietų veršidę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) inventorinis Nr. 54. Iki šiol E. B. nėra įregistravęs nuosavybės teisų į įgytą turtą. Pareiškėjas, siekdamas įregistruoti nekilnojamąjį turtą Nekilnojamojo turto registre, prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis, E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teise veršidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškimą patenkino, siekiant įrašyti kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti E. B. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teise veršidę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).

Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija VĮ Turto bankas, prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tais argumentais, jog įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.68 str.), o statiniai gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, kai jų statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių ginčo pastato sukūrimo teisėtumą, taip pat kieno lėšomis ir kada jis buvo sukurtas, dėl to nebuvo būtinos sąlygos teismui tenkinti pareiškimą. Skunde nurodoma, jog po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada toks valdymas prasidėjo - iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus Byloje nebuvo tinkamai nustatyta daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 str.). Skunde teigiama, jog byloje rašytinių įrodymų apie ginčo turto priklausymą likviduotai Perlojos žemės ūkio bendrovei pateikta nebuvo. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, apelianto manymu, neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Todėl priimant teismo sprendimą buvo pažeistas CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.

Kauno apygardos teismas pažymi, jog įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, suėjimo, ir prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68 - 4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka matyti, kad Varėnos rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras, materialiosios teisės normas reglamentuojančias turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį pagrindus ir principus, teisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybėms byloje. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (LR CPK 178 str., CK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių pastato sukūrimo teisėtumą, taip pat kieno lėšomis ir kada jis buvo sukurtas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 24 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. CK 95 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybę - dešimtojo skirsnio normos.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Iš nurodyto akivaizdu, kad ginčo statiniai priklausė Perlojos ŽŪB. Be to, byloje esantys rašytiniai dokumentai: 1998-02-23 išrašas iš Perlojos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1998-02-23 protokolo Nr. 7, 1998-02-24 pardavimo-pirkimo aktas patvirtina, kam priklausė statiniai iki 1998 metų ir kam jie priklauso nuo 1998 metų. Kasacinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Todėl aplinkybė apie naujo daikto sukūrimą byloje nėra svarbi, nes pagaminus naują daiktą, įgyjamosios senaties institutas netaikytinas, nes nuosavybės teisės į daiktą tokiu atveju įgyjamos CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nepagrįstas ir apelianto argumentas dėl daikto atviro valdymo sąlygos nebuvimo, kai valdymo faktas nebuvo įregistruotas viešame registre, prieštarauja formuojamai teismų praktikai, nes dar 2011 metais išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2011-02-21 civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pakeitė egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią pripažįstant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi daikto atviro valdymo sąlygos dalimi buvo reikalavimas įregistruoti daikto valdymą viešajame registre. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2011 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 pasisakė, kad, vadovaudamasi įrodinėjimo naštos (lot. - onusprobandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 str.), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. - ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) ir pažymėjo, kad šios kategorijos bylose tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę. Bylos nagrinėjimo metu VĮ Turto bankas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas priklauso valstybei ar savivaldybei, todėl šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Be to, pats apeliantas atsiliepime į pareiškimą ir apeliaciniame skunde pripažino, kad duomenų apie likviduotos Perlojos žemės ūkio bendrovės turtą neturi, t. y. neturi duomenų, kad bendrovės turtas priklauso/priklausė valstybei ar savivaldybei. Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį taip pat nenurodė, kad veršidė priklauso savivaldybei ir pažymėjo, kad šis turtas nelaikomas bešeimininkiu, t. y. pripažino, kad yra visos sąlygos E. B. įgyti statinį įgyjamosios senaties būdu.

Kauno apygardos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad iš pateiktų dokumentų matyti, kad šį pastatą E. B. įsigijo ir nenutrūkstamai valdė sąžiningai.

Pirkimo-pardavimo sutartis turto registro įmonėje nebuvo registruota, tačiau tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Šioje byloje yra nustatytos visos įstatymo numatytos nuosavybės teisės į pareiškėjo nurodomą pastatą įgijimo įgyjamąja senatim sąlygos: pareiškėjas šiuo metu nėra daikto savininkas nekilnojamąjį turtą įgijo sąžiningai ir ne mažiau kaip dešimt metų jį valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai kaip savo. Tai atitinka LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytą įgyjamosios senaties sampratą. teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai pritaikė LR CPK 176, 178, 183 ir 185 straipsniuose nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Priimant sprendimą teismas vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 str.) bei išsamiai ir nešališkai ištirtomis bylos aplinkybėmis, tinkamai pritaikė įstatymus ir priėmė teisingą sprendimą byloje. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, taip pat nėra nustatyta absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).

Nustatyta, kad pareiškėjas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 400 eurų bylinėjimosi išlaidų (b. l. 104). Šias išlaidas jis prašo priteisti ir VĮ Turto bankas (b. l. 102). VĮ Turto bankas apeliacinį skundą atmetus, pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apelianto (LR CPK 98 str.). Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 3,60 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos iš apelianto nepriteisiamos, nes VĮ Turto bankas yra valstybės įmonė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti E. B. (a. k(duomenys neskelbtini) iš Valstybės įmonės Turto bankas (į. k. 112021042) 400 eurų turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.