Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. V. (toliau – Pažeidėjas) apeliacinį skundą dėl 2016 m. lapkričio 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu Pažeidėjas nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ str. 2 d., 50 Eur bauda; pagal ATPK 124² str. 3 d., 1060 Eur bauda be automobilio (duomenys neskelbtini), valst Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio D. D., konfiskavimo; pagal ATPK 129 str. 1200 Eur bauda be automobilio (duomenys neskelbtini), valst Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio D. D., konfiskavimo; pagal ATPK 130 str. 1 d. 1200 Eur bauda be automobilio (duomenys neskelbtini), valst Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio D. D., konfiskavimo. Vadovaujantis ATPK 33 str., nuobaudas subendrinus paskirta galutinė nuobauda - 1300 Eur bauda be automobilio (duomenys neskelbtini), valst Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio D. D., konfiskavimo. M. V. nubaustas už tai, kad 2016-07-30, 6 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) gatvėmis vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį D. D., būdamas neblaivus (kai nustatytas lengvas 0,88 promilių girtumas), neturėdamas teisės vairuoti, kadangi šios teisės nėra įgijęs, nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtiems reikalavimams sustabdyti transporto priemonę, važiavo per (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą esant draudžiamam važiuoti šviesoforo signalui, keisdamas važiavimo kryptį, nerodė atitinkamos krypties įspėjamųjų signalų ir tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p., 16 p., 162 p. reikalavimus. Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi nepatikimais, prieštaringais policijos pareigūnų J. B. ir M. B. parodymais; atmetė pagrįstus liudytojų N. M. ir G. M. parodymus bei nesiėmė priemonių išsiaiškinti dėl kokių priežasčių teismui nebuvo pateiktas vaizdo registratoriaus įrašas, ir tokiu būdu visapusiškai neištyręs visų bylos aplinkybių, padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės.Pažeidėjas kelia klausimą dėl policijos pareigūnų J. B. ir M. B. parodymų patikimumo. Akcentuoja, jog policijos pareigūnai matė jį labai trumpai, be to, jo iš anksčiau nepažinojo, dar daugiau, J. B. parodė, kad „vairuotojas keistai nežiūrėjo į priekį, taip pat į juos – nebuvo akių kontakto“, todėl abejoja jų gebėjimu įsidėmėti Pažeidėjo veido bruožus automobilių prasilenkimo metu.Pažeidėjas, tvirtindamas, jog automobilio nevairavo, kad sėdėjo keleivio pusėje šalia vairuotojo ir vilkėjo ryškius rūbus, kuriuos turėjo pastebėti ne tik policijos pareigūnai, tačiau užfiksuoti ir vaizdo registratorius, kuris buvo įrengtas policijos tarnybiniame automobilyje, teigia, kad policijos pareigūnai šio prietaiso nepateikė sąmoningai, todėl jo manymu, tai tik sustiprina abejones dėl jų parodymų patikimumo ir teisingumo.Taip pat nesutinka su skundžiamame nutarime padarytomis išvadomis, kad Pažeidėjo draugai N. M. ir G. M. nėra suinteresuoti objektyvios tiesos nustatymu byloje, kadangi yra šališki. Atvirkščiai nurodo, kad nelogiška, kad draugas norėdamas padėti vienam (Pažeidėjui), apkalbėtų kitą – N. M., juolab, kad jis pats prisipažino vairavęs automobilį. Tai kad jie visi neturi teisės vairuoti, taip pat nedaro G. M. parodymų nepatikimais.Remdamasis EŽTT bei Lietuvos teismų praktika dėl melagingų parodymų davimo mano, kad N. M. atžvilgiu nepagrįstai pradėta administracinė teisena pagal ATPK 187² str., kadangi teismo posėdžio metu jis davė parodymus apie savo galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą.Atsiliepime į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnyba nurodė, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, nuobauda individualizuota tinkamai, todėl jo keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Skundas atmetamas. ATPK 302¹¹ str. 1 d. nustatė, o nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 652 str. 1 d. taip pat įtvirtina, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės nusižengimo (pažeidimo) byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.Kaip galima suprasti pagrindiniai Pažeidėjo skundo argumentai yra šie: 1) bylos aplinkybėmis policijos pareigūnai negalėjo įsidėmėti Pažeidėjo, todėl jų parodymai nepatikimi; 2) pateikta vaizdo registratoriaus medžiaga patvirtintų, jog automobilį vairavo ne jis; 3) liudytojų N. M. ir G. M. parodymai patikimi. Taigi, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ar byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad būtent Pažeidėjas vairavo transporto priemonę ir padarė jam inkriminuotus pažeidimus.Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galiojusio ATPK 257 str. reglamentavo, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš galiojusio ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pažeidėjas padarė pažeidimus, nurodomus skundžiamame nutarime. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl Pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamus administracinės teisės pažeidimus pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent Pažeidėjas vairavo automobilį įvykio metu, todėl jis pagrįstai nubaustas pagal galiojusio ATPK 124¹ str. 2 d.; ATPK 124² str. 3 d.; ATPK 129 str.; ATPK 130 str. 1 d. Teismas nutarime rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie laikytini abejotinais, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra naujų esminių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.Apeliaciniame skunde Pažeidėjas reiškia kritišką poziciją dėl pareigūnų J. B. ir M. B. parodymų patikimumo, abejojant jų gebėjimais įsiminti jį per tokį trumpą laiką – automobiliams prasilenkiant. Skundžiamame nutarime teismas pažymėjo, jog įvykis įvyko vasarą, šviesiu paros metu, policijos pareigūnai iš anksčiau Pažeidėjo nežinojo, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais, su kuo visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Šiuo atveju Pažeidėjo skundo teiginiai, kad neįmanoma įsidėmėti žmogaus automobiliams prasilenkiant, juolab, kad nebuvo akių kontakto su pareigūnais yra nepakankamai pagrįsti, daugiau deklaratyvaus pobūdžio. Byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareigūnai iš esmės turėjo visas sąlygas įsidėmėti Pažeidėją (šviesus paros metas, prasilenkė su Pažeidėju, kuris važiavo taip pat antrąją eismo juosta, greitis mieste nebuvo didelis), todėl Pažeidėjo akcentuojama aplinkybė, kad nebuvo akių kontakto, nepaneigia paties fakto, kad policijos pareigūnai gerai įsidėmėjo Pažeidėjo veido bruožus. Kita vertus, Pažeidėjo reiškiamos abejonės pareigūnų gebėjimais įsidėmėti asmenį visiškai nesaisto teismo sprendimo šiuo klausimu. Atvirkščiai, būtina pažymėti, kad kiekvienas asmuo yra individualus, turintis tam tikrus asmenybės bruožus bei gebėjimus, tuo labiau policijos pareigūnas, kuris, be viso to, privalo greitai reaguoti į susidariusią situaciją, atskirti ir atpažinti esminius dalykus, kas šiuo atveju, neabejotinai ir buvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju netikėti pareigūnų parodymais, jog jie įsidėmėjo įvykio metu vairavusį Pažeidėją, kuris siekdamas išvengti atsakomybės, stengėsi ne tik apsikeisti automobilio gale sėdėjusių draugų viršutiniais rūbais, tačiau ir susitarti, kuris iš jų prisiims kaltę dėl automobilio vairavimo, nėra pagrindo. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima tvirtinti, jog pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, be to, tokių duomenų nepateikė ir Pažeidėjas.Pažeidėjas, kaip vieną iš skundo argumentų, akcentuoja ir vaizdo registratoriaus įrašo pateikimo būtinumą tiesai nustatyti. Mano, jog pareigūnai sąmoningai nepateikė vaizdo įrašo. Visgi šie skundo argumentai nepagrįsti. Skundžiamame nutarime teismas konstatavo, kad policijos pareigūnų J. B. ir M. B. parodymais neabejoja, jais, kaip minėta, neturi pagrindo abejoti ir apeliacinės instancijos teismas. Pirmiausia, teismo posėdžio metu pareigūnai parodė, kad vaizdo įrašymo įrenginys tarnybiniame automobilyje yra, tačiau greitai reagavę į įvykio aplinkybes, J. B. įrašymo įrenginio įjungti nespėjo, o ar jį įjungė kolegė – nežino. M. B. parodė, kad nors vaizdo įrašymo sistema dažniausiai būna įjungta, tačiau nėra ekrano, todėl ji negali žinoti, ar ši sistema įjungta ir įrašinėja, ar ne. Kaip matyti, policijos pareigūnas, operatyviai reaguodamas į susidariusią situaciją, stengdamasis pasivyti ir sustabdyti įtarimus sukėlusį vairuotoją, dėl žmogiškojo faktoriaus neįjungė vaizdo įrašymo sistemos, pareigūnė – tuo pačiu manė, kad ji įrašinėja, tačiau šio įrašo nebuvimas savaime nepaneigia Pažeidėjo kaltės. Pažymėtina, kad vaizdo įrašymo sistema ir daromas vaizdo įrašas yra pagalbinė priemonė, galinti situacijoje, keliančių pagrįstų abejonių, padėti išaiškinti objektyvią tiesą, tačiau šiuo konkrečiu atveju, nekyla jokių abejonių, dėl tiesioginių įvykio įrodymų – objektyvių, patikimų policijos pareigūnų parodymų, todėl ir šie skundo argumentai laikytini visiškai nepagrįstais.Galiausia Pažeidėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė liudytojų N. M. ir G. M. parodymus, ypač, kai N. M. net pripažino, kad įvykio metu automobilį vairavo būtent jis. Skundžiamu nutarimu teismas atmetė minėtų liudytojų parodymus tuo pagrindu, kad jie yra šališki ir nėra suinteresuoti objektyvios tiesos nustatymu byloje, su kuo vienareikšmiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, todėl sutikdamas su šio teismo motyvais jų nebekartoja. Atkreiptinas dėmesys, kad Pažeidėjas savo nekaltumą iš esmės grindžia minėtų draugų parodymais, tai, kad vienas tvirtina, jog vairavo N. M., ir tai, kad pastarasis pats prisipažįsta vairavęs automobilį eismo įvykio metu. Visgi, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir konstatuotus faktus, apeliacinės instancijos teismas argumentus dėl liudytojų N. M. ir G. M. parodymų patikimumo laiko nelogiškais ir vertina tiesiog kaip siekį įvykio situaciją ne tik pakreipti sau palankia linkme, tačiau atitinkamai išvengti ir galimos administracinės atsakomybės. Tuo tarpu, dar kartą akcentuotina, kad netikėti policijos pareigūnų, tiesiogiai vykdžiusių jiems paskirtas funkcijas, parodymais, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Papildomai pažymėtina, kad Pažeidėjo skundo argumentai dėl administracinės teisenos pagal ATPK 187² str. N. M. atžvilgiu pradėjimo nėra sietini su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl neanalizuojami, be to, įstatymas taip pat nenumato galimybės skųsti kito asmens atžvilgiu priimtus sprendimus.Esant išdėstytoms aplinkybėms, Pažeidėjo skundo argumentai dėl jo nepagrįsto nubaudimo padarius jam inkriminuotus administracinės teisės pažeidimus atmetami kaip prieštaraujantys patikimiems policijos pareigūnų parodymams ir kitai bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtąsias aplinkybes, o taip pat byloje esančių objektyvių įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl Pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Apibendrinus darytina išvada, kad apylinkės teismas įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, pagrįstai vadovavosi pirmiau aptartais įrodymais, kurių visuma neabejotinai patvirtina, jog būtent Pažeidėjas, o ne N. M. vairavo automobilį įvykio metu. Nagrinėjamoje byloje nekyla jokių abejonių dėl Pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus, numatytus galiojusio ATPK 124¹ str. 2 d.; ATPK 124² str. 3 d.; ATPK 129 str.; ATPK 130 str. 1 d., todėl jo atžvilgiu nutraukti bylą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.Remdamasis išdėstytais argumentais aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti M. V. apeliacinį skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis yra neskundžiama.