Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.2.4.1.1; 1.1.10.1; 2.4.2.1; 2.4.6.1.

2021 m. sausio 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. M. ir nukentėjusiojo J. L. (J. L.) apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo H. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas Jungtinėje Karalystėje sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2019 m. spalio 14 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, vertinant, kad jis atliko dalį bausmės, t. y. 360 (tris šimtus šešiasdešimt) laisvės atėmimo dienų.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš H. M. 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo J. L..

Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš H. M. 615,75 Eur žalos atlyginimo Šiaulių teritorinei ligonių kasai.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš H. M. 1 027,66 Eur žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui.

Nukentėjusiajam J. L. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš H. M. 337,28 Eur valstybės naudai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 105 straipsnio 1, 2 punktais ekstradicijos išlaidas konvojuojant H. M. iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš H. M. 1 613,82 Eur Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. H. M. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. birželio 7 d. apie 23.40 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu tyčia durdamas peiliu nukentėjusiajam J. L. į pilvo sritį padarė jam durtinę?pjautinę žaizdą su skrandinio gaubtinės žarnos raiščio ir gaubtinės žarnos pasaito sužalojimu, sukėlusią 200 ml kraujo susikaupimą pilvo ertmėje, taip tyčia sunkiai sutrikdė J. L. sveikatą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis H. M. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. spalio 8 d. nuosprendį ir vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 24 d. redakcija) jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, taip pat pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis iš dalies atlygino žalą.

2.1. Skunde nurodoma, kad nepagrįstai teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis atlygino dalį žalos. Nepagrįsti teismo argumentai, kad 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas vykstant teisminiam nagrinėjimui nesudaro pagrindo tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, nes jis kartu su šeima buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, vėliau buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje, todėl natūralu, kad anksčiau negalėjo pasikalbėti su nukentėjusiuoju ir susitarti dėl žalos atlyginimo. Be to, civilinis ieškinys buvo pareikštas tik teisme, iki tol jam nebuvo žinoma, kokio dydžio suma nukentėjusysis įvertino patirtą neturtinę žalą. Buvo suimtas, todėl negalėjo dirbti ir gauti pajamų. Jo sugyventinė viena pati augina ir prižiūri tris vaikus, lėšų pragyvenimui gauna iš socialinių pašalpų. Pagal išgales jo šeima sukaupė 200 Eur sumą ir juos sumokėjo nukentėjusiajam. Nukentėjusiojo prašomos neturtinės žalos dydis buvo nerealus, pernelyg didelis.

2.2. Skunde teigiama, kad teismas netinkamai įvertino jį charakterizuojančius duomenis, jo nuoširdų gailėjimąsi ir atvirą prisipažinimą, jo norą pasitaisyti, kad jis padarė tinkamas išvadas, todėl nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio (2015 m. redakcija). Jis yra teigiamai charakterizuojamas, todėl teismas galėjo vadovaudamasis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. redakcija) jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Nedirbo ir nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, nes jam buvo taikomas suėmimas. Nuo nusikaltimo padarymo 2014 m. birželio 7 d. iki jo sulaikymo 2019 m. spalio 14 d., jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, nebuvo baustas. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne didesne kaip 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme (bei esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015 ir kt.).

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis J. L. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. spalio 8 d. nuosprendį, panaikinti H. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir jam paskirti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

3.1. Skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. H. M. gailestis deklaratyvus, siekiant išvengti bausmės, ją sušvelninti. H. M. pareiškė, kad gailisi tik būdamas suimtas. H. M. peiliu jam dūrė į pilvą ir, kaip teisingai pažymėjo teismas, būdamas suaugęs, pakaltinamas, turintis gyvenimišką socialinę patirtį, neabejotinai suvokė, jog jo veika yra draudžiama ir pavojinga, durdamas nukentėjusiam į pilvo sritį suprato, jog dėl jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, gali būti sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Iškart po dūrio peiliu pabėgo, nesistengė padėti, neiškvietė pagalbos, taigi jis net nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių. Akivaizdu, jog visas jo elgesys po įvykio buvo nukreiptas tik į tai, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės ir pasislėptų nuo pareigūnų, nes išvyko į užsienį, kur slapstėsi daugiau nei 5 (penkerius) metus. Per šį laikotarpį jis net nebandė susisiekti su juo, nesidomėjo jo sveikata, neatsiprašė. Melavo, kad buvo susisiekęs su jo sugyventine J. F.. Jo motinos skambučius jo sugyventinei J. F. prašant „susitarti“, vargiai galima laikyti nuoširdžiu H. M. susirūpinimu dėl jo padaryto nusikaltimo pasekmių ir vertinti kaip nuoširdų gailėjimąsi.

3.2. Nukentėjusiojo manymu, nebuvo pagrindo nustatyti asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybes ir skirti H. M. mažesnę bausmę nei straipsnio sankcijos vidurkis. Paskirdamas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir atmesti nukentėjusiojo skundą. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliaciniai skundai atmestini.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje.

7. Nagrinėjamu atveju vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (H. M. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą sunkų nusikaltimų kategorijai), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta), kaltininko asmenybę (nedirbantis (2 t., b. l. 66, 68), neregistruotas Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 65, 69), neteistas (2 t., b. l. 61), paskutinį kartą administracine tvarka baustas 2013 m. (2 t., b. l. 62–63, 64), teigiamai charakterizuojamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos (4 t., b. l. 8–10, 119), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi) bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Visumos šių aplinkybių pagrindu už padarytą nusikaltimą pirmosios instancijos teismas H. M. skyrė terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijos vidurkis.

8. Nors nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta H. M. atsakomybe lengvinančia aplinkybe, teigdamas, kad nuteistojo gailestis deklaratyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-628/2019, 9 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Vien tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo H. M. pabėgo, po to išvyko į užsienį, o nukentėjusiojo atsiprašė tik būdamas sulaikytas, savaime nereiškia, kad nuteistasis nuoširdžiai nesigaili dėl įvykdyto nusikaltimo. Įvertinus nuteistojo elgesį baudžiamojo proceso metu bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktą nuteistojo charakteristiką (4 t., b. l. 8–10, 119) matyti, kad H. M. neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytos nusikalstamos veikos, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, nes atsiprašė nukentėjusiojo ir iš dalies atlygino jam padarytą neturtinę žalą. Esant tokioms aplinkybėms daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai H. M. prisipažinimą bei gailestį pripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl 200 Eur sumos sumokėjimas nukentėjusiajam nevertintinas kaip kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą) nustatoma, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažintas ir dalinis žalos atlyginimas, tačiau tokiu atveju atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-628/2019, 13 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį reikalaudamas atlyginti 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą (3 t., b. l. 115?118), bylą nagrinėjant teisme nuteistojo H. M. artimieji sumokėjo 200 Eur sumą nukentėjusiajam (4 t., b. l. 31) ir taip iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Tai reiškia, kad atlygintos žalos dydis sudaro tik 4 procentus neturtinės žalos, t. y. pinigų sumos, kuria nukentėjusysis įvertino patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Nors nuteistasis tvirtina, kad neturi galimybės atlyginti didesnės dalies žalos (yra suimtas ir todėl negali dirbti, o sugyventinė gyvena iš socialinių pašalpų), teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis ir nukentėjusysis buvo pažįstami dar iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau po nusikaltimo padarymo nuteistasis nė karto nebandė susisiekti su nukentėjusiuoju ir nebandė atlyginti jam nusikaltimu padarytos žalos, nors nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau nei 6 (šešeri) metai, o būdamas užsienyje dirbo, siųsdavo pinigų Lietuvoje likusiems artimiesiems. Taigi net ir suvokdamas, kad po dūrio peiliu kitam žmogui į pilvo sritį šis neabejotinai bus sužalotas, nuteistasis, kai jo finansinės galimybės buvo geresnės, nesistengė kompensuoti nukentėjusiajam patirtos žalos. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos dalinio žalos atlyginimo nepripažindamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

10. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta viena nuteistojo H. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nė vienos sunkinančios, taip pat įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 61 straipsnio nuostatas ir pagrįstai skyrė švelnesnę bausmę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl atmestinas kaip nepagrįstas nukentėjusiojo reikalavimas nuteistajam skirti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

11. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nei nusikalstamos veikos padarymo, nei skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojantys teisės aktai nenumatė galimybės atidėti bausmės vykdymo asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausme už padarytą sunkų nusikaltimą, numatyta BK XVIII skyriuje. Tik BK 75 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d., suteikė galimybę atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausme ne daugiau kaip 4 (ketveriems) metams už sunkius tyčinius nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, kad H. M. neatitinka BK 75 straipsnio sąlygų, kurioms esant gali būti taikomas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, nuteistojo prašymas atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, netenkintinas.

12. Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant nuteistajam paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas H. M. paskirdamas 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo. Paskirta bausmė yra proporcinga ir adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41, 54 straipsniai), todėl apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

13. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs asmenį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltininko turtinę padėtį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2020, 26 punktas).

14. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas, todėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas (5 t., b. l. 41, 42). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, jog H. M. suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 90 Eur sumą. Atsižlegiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, kad abu skundai atmesti kaip nepagrįsti, taip pat įvertinus nuteistojo turtinę padėtį (nedirbantis (2 t., b. l. 68), neturi jokio turto (2 t., b. l. 76, 78, 79), išlaiko šešis vaikus), teisėjų kolegija nusprendžia iš nuteistojo nepriteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo H. M. ir nukentėjusiojo J. L. (J. L.) apeliacinius skundus.

Nepriteisti iš nuteistojo H. M. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2021 m. sausio 4 d. pažymą Nr. (12.35Mr)PT-15.

Teisėjai Boleslovas Kalainis Vidmantas Mylė Virginija Žindulienė