Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langus, drėgna ir tamsu, nėra užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas bei tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas grįžtamosios kontrolės metu įvertinęs 2017-02ž-20 patikrinimo akte nurodytus Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimus, nustatė, kad dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 7 ir 60 atitiko higienos normos reikalavimus, tačiau kameroje Nr. 81 nustatyta dirbtinė apšvieta siekė 151 lx, kai reglamentuojama 200 lx (HN 134:2015 14 p. pažeidimas), kameroje Nr. 95 vykdomas remontas, oro temperatūra kamerose Nr. 72 ir 81 bei santykinė drėgmė kameroje Nr. 90 atitiko higienos normos reikalavimus (64-65 b. l.). 2017 m. balandžio 25 d. patikrinimo metu patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 78, 83 ir 90, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 78 ir 83 bei oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 90 atitiko higienos normos reikalavimus, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (66-69 b. l.). 2017 m. rugpjūčio 29 d. patikrintos ir pareiškėjo laikymo kameros Nr. 20 ir 17, dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 20 bei oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 17 atitiko nustatytą ribinį dydį (70-72 b. l.). Kamera Nr. 20 patikrinta ir 2017 m. spalio 12 d. patikrinimo metu, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, tačiau dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų (HN 134:2015 12 p. pažeidimas), pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, kamera švari, tvarkinga (73-74 b. l.). Iš byloje esančių Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie 2016 – 2017 metais atliktus remonto darbus (57-60, 61-63 b. l.) matosi, kad 2016 metais buvo remontuojamos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 90 ir 78, valomas pelėsis, dažomi nuvalyti plotai, kameroje Nr. 78 sumontuotas klozetas; 2017 m. kovo mėn. remontuojama pareiškėjo laikymo kamera Nr. 90, o kovo – gegužės mėn. – kamera Nr. 95, valomos ir dažomos lubos, tepama hidroizoliacija, glaistomos sienos, kameroje Nr. 95 sutvarkytas sanitarinis mazgas, išmontuoti pertekliniai gultai. Kameroje Nr. 81 dirbtinės apšvietos pažeidimas nustatytas 2017 m. balandžio 4 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. birželio mėn., todėl nėra pagrindo laikyti, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pareiškėjo laikymo kameros Nr. 90 ir 78 suremontuotos dar iki pareiškėjo į jas patalpinimo. Kamera Nr. 90 suremontuota 2017 m. kovo mėn., pareiškėjas joje buvo laikomas 2017 m. balandžio – birželio mėn., t.y., po remonto darbų atlikimo, kamera Nr. 95 – kovo – gegužės mėn., pareiškėjas buvo joje laikomas 2017 m. balandžio 25-27 d., taigi negalima teigti, kad pareiškėjo laikymo metu ši kamera jau buvo pilnai suremontuota, t.y., nuvalytas pelėsis ir atlikti kiti darbai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 95 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, kuriame nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo tinkamai organizuojamas suimtųjų (nuteistųjų) užimtumas. Atsakovas į bylą pateikė Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą (76-80 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtintus Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikus (82-134 b. l.), iš kurių matosi, kad suimtieji (nuteistieji) Šiaulių TI kiekvieną savaitę vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), tame tarpe ir tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, unitazas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas sienele, bet nėra jokios kabinos, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dėl nemalonių kvapų teko patirti stresą. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, jis nuo bendros kameros erdvės atskirtas mūrine sienele arba OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, tačiau nepateikia pakankamai duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, į bylą pateikė tik sanitarinių mazgų kamerose lentelę, iš kurios matosi tik iš ko pagaminta sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija ir jos aukštis (51-52 b. l.). EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016, LVAT 2017-04-26 nutartis byloje Nr. A-512-822/2017 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (50 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas nurodo, kad ŠTI esančioje parduotuvėje buvo nustatytas didesnis kainų skirtumas, nei reglamentuoja taisyklės, dėl kainų nepaisymo ir nesudarytos galimybės grąžinti už tarą sumokėtą depozitą jis patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų prekių kainų kontrolės tvarką nustato Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-09 įsakymu Nr. V-172 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių tikslas – užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų prekių pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo įstaiga. Taisyklių 5-8 punktuose nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius sudaro komisiją arba paskiria atsakingą asmenį tikrinti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainas, kainos turi būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį ir palyginamos su maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainomis parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, tikrinimo rezultatai įforminami aktu, nustačius, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos parduotuvėje yra didesnės kaip 10 procentų, negu šių prekių kainos toje miesto (rajono) teritorijoje esančiose parduotuvėse ir kurių prekių apyvarta yra panaši, parduotuvės savininkui įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą, o pakartotinai nustačius didesnį kainų skirtumą, nuomos sutartis su parduotuve nutraukiama. Atsakovas į bylą nepateikė nei vieno parduotuvėje parduodamų prekių kainų patikrinimo akto, nors Šiaulių TI administracija kainas privalo tikrinti ne rečiau kaip kartą per mėnesį, ir atsakovas buvo įpareigotas pateikti teismui visą medžiagą, susijusią su nagrinėjamu skundu. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų teiginių dėl didesnių kainų Šiaulių TI parduotuvėje, neįrodė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu tinkamai vykdė Taisyklių reikalavimus dėl kainų kontrolės, todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė Taisyklių reikalavimus užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų prekių pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, o pareiškėjas dėl to galėjo patirti neturtinę žalą. Tačiau atmestini pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytos galimybės grąžinti už tarą sumokėtą depozitą, nes iš byloje esančio Šiaulių TI direktoriaus 2017-10-02 įsakymu nr. 1/01-287 patvirtinto Vienkartinių pakuočių priėmimo iš (suimtųjų) nuteistųjų ir užstato už jas grąžinimo tvarkos aprašo matosi, kad Šiaulių TI vienkartinės pakuotės iš suimtųjų (nuteistųjų) priimamos aprūpinimo maisto prekėmis iš parduotuvės grafike nustatytu laiku, asmenys, pageidaujantys grąžinti vienkartinę pakuotę, kartu su prašymu apsipirkti parduotuvėje pateikia ir prašymą grąžinti vienkartines pakuotes, suimtojo (nuteistojo) sąskaita už nupirktas prekes sumažinama pinigų suma, kurią nurodo parduotuvės darbuotojas prašyme grąžinti vienkartines pakuotes (145-147 b. l.). Pareiškėjas nenurodo, kad pildė prašymus grąžinti vienkartines pakuotes, kad tokie jo prašymai nebuvo patenkinti ir sąskaita už prekes nebuvo sumažinta, todėl jo teiginiai nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose trūko baldų – buvo tik viena kėdė. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių darbužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovas atsiliepime nenurodė, kokie baldai buvo konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose, tik išdėstė teisinį reglamentavimą, numatantį, kokie baldai turi būti kamerose, o iš pažymos apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (53-56 b. l.), matosi, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, taburečių kiekvienam asmeniui nėra, tik po vieną ar dvi, kai kuriose kamerose po vieną suoliuką, tačiau pareiškėjo laikymo metu kai kuriose kamerose buvo laikomi ir 5-6 asmenys, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tinkamai aprūpintos sėdimomis vietomis pagal teisės aktų reikalavimus, o tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.