Kauno apylinkės teismo sprendimas, e2-7697-1084/2020

Teismas: Kauno apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-06-16
Bylos Nr.: e2-7697-1084/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-20-3-00107-2020-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jurgita Jasinskaitė
Ieškovas: Valstybinės miškų tarnybos
Atsakovas: A. Š.

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
3.2.6.5Galutinis sprendimas
3.4.1.11.4.3Teismo galutinis sprendimas
3.4.1.11.4.3.1Preliminarų sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2-7697-1084/2020Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00107-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.1; 2.6.10.5.2.17; 3.2.6.5; 3.4.1.11.4.3; 3.4.1.11.4.3.1 (S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMASGALUTINIS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 16 d.Kaišiadorys

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėja Jurgita Jasinskaitė,sekretoriaujant Editai Juršienei, Almai Kazlauskienei,dalyvaujant ieškovės Valstybinės miškų tarnybos atstovams Ž. Ž. ir G. B.,atsakovui A. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės miškų tarnybos ieškinį atsakovui A. Š. dėl neteisėtu miško kirtimu bei miško paklotės sunaikinimu padarytos žalos aplinkai atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškinio reikalavimai ir argumentai, preliminarus sprendimas

1. Ieškovė Valstybinė miškų tarnyba kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. Š. 1 134,00 Eur už neteisėtu miško kirtimu bei miško paklotės sunaikinimu aplinkai padarytą žalą, įpareigojant atsakovą priteistą žalą pervesti į Valstybinės miškų tarnybos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Luminor banke. Ieškovė prašė ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

1.1. Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad 2019 m. birželio 12 d. Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai, dalyvaujant atsakovui A. Š., atlikę patikrinimą valstybinėje miško žemėje, patenkančioje į Kauno miesto miškų 21 miško kvartalo 5 taksacinį miško žemės sklypą, kuris priskirtas II miškų grupei, esančioje šalia privataus žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), nustatė, kad 2019 m. pavasarį (tikslesnė data nenustatyta) savavališkai, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti mišką, iškirstas žalias klevas, kurio medienos tūris 0,8 kub. m. Taip pat nustatyta, kad minėtoje valstybinėje miško žemėje neteisėtai, nesuderinus su miško valdytoju Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, mechanizuotai (traktoriumi) ir rankiniu būdu (grėbliu ir kauptuku) buvo išlygintas žemės paviršius, tuo mechaniškai suardant ir sunaikinant miško paklotę 223 kv. m plote. Visus šiuos darbus organizavo ir vykdė A. Š.. Šia neteisėta veika atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalies nuostatas, Lankymosi miške taisyklių 15.2 punkto reikalavimus bei padarė 1 134,00 Eur žalą aplinkai. Už šią neteisėtą veiką atsakovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, jam 2019 m. birželio 28 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirta administracinė nuobauda – bauda, kurią atsakovas sumokėjo, nutarimo neskundė. 2019 m. rugpjūčio 16 d. raštu atsakovui pateikta pretenzija atlyginti savavališku miško kirtimu bei miško paklotės sunaikinimu padarytą žalą aplinkai, tačiau atsakovas aplinkai padarytos žalos neatlygino, prašymo išdėstyti aplinkai padarytos žalos mokėjimą dalimis nepateikė.

2. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 29 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5210-1084/2020 ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 134,00 Eur žalos atlyginimą, įpareigojant atsakovą sumokėti priteistą sumą į Valstybinės miškų tarnybos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Luminor Bank, AB, taip pat priteisė valstybei iš atsakovo 13,00 Eur žyminį mokestį.

II. Prieštaravimai dėl ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, atsiliepimai į juos

3. Atsakovas pateikė teismui prieštaravimus dėl minėto preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose nesutikdamas su preliminariu sprendimu, nurodydamas, kad medžio nukirtimo priežastys ir miško paklotės sunaikinimo aplinkybės, nurodytos ieškovės, neatitinka realios situacijos, prašo priimti galutinį sprendimą panaikinant 2020 m. sausio 29 d. Kauno apylinkės teismo preliminarų sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti.

3.1. Atsakovas A. Š., pasisakydamas dėl medžio iškirtimo, nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. Kaune siautė smarki audra, iškrito didelis kiekis kritulių. Medis, dėl kurio nukirtimo atsakovas prieštarauja, augo apie 8 m nuo atsakovo sugyventinei E. K. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), šlaite. Minėtas namas taip pat yra šalia šlaito. Atsakovo teigimu, grįžęs po darbo jis rado nuvirtusį medį, kurio dalis buvo atsirėmusi į namo sieną ir stogą, juos nežymiai apgadino, o kita medžio dalis buvo nuvirtusi kieme toje vietoje, kur yra statomas automobilis. Minėtas medis buvo dvikamienis, todėl kita kamieno dalis ir toliau liko augti, tačiau buvo su didele, atvira medžio lūžio žaizda, pasvirusi į namo ir kiemo pusę. Tą dieną dėl audros buvo išverstas dar vienas medis – sena slyva, augusi apie 2 m nuo namo, kuri virsdama apgadino stogą. Nuostolių dėl išvirtusio medžio turėjo ir šalia ((duomenys neskelbtini)) gyvenantys kaimynai, nes virstantis medis užvirto ant malkinės. Minėti vyresnio amžiaus asmenys skambino įvairioms tarnyboms norėdami sužinoti, ką reikia daryti su po audros išvirtusiais medžiais, o gavus atsakymą, kad išvartas gyventojai turi susitvarkyti patys, atsakovas ėmėsi šalinti audros padarinius. Atsakovas ant žemės nuvirtusius medžius sutvarkė savo jėgomis, o likusios augti medžio dalies nepjovė, kadangi ją pjaunant apačioje, medžio dalis būtų virtusi tiesiai į namą. 2019 m. kovo mėnesį šiam darbui atlikti pasamdė specialią įrangą turintį medžio pjovėją, kuris likusią medžio dalį pjovė iš viršaus į apačią, taip apsaugodamas namą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad medis buvo pašalintas kaip keliantis grėsmę, dėl kurios atsakovas privalėjo imtis neatidėliotinų veiksmų, kad būtų išvengta dar daugiau žalos, o vadovaujantis CK 6.253 straipsnio nuostatomis, civilinė atsakomybė netaikoma, asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl būtinojo reikalingumo.

3.2. Nurodydamas aplinkybes dėl miško paklotės atsakovas nurodė, kad namas yra naujai pastatytas (statytas 2010–2011 metais), 2014 metais atsakovas ir jo sugyventinė namą įsigijo neįrengtą, todėl tik jį įrengus, 2019 m. gegužės pabaigoje atsakovas vykdė aplinkos tvarkymo darbus. Tam pasamdė įmonę, turinčią techniką (mini traktorius), kad galėtų išvežti 5–6 didelius akmenis, likusius kasant pamatus bei buvusius šalia namo. Namas yra pastatytas ant pačios ribos su valstybine žeme, todėl neįmanoma tvarkyti namo neįvažiavus į miško paskirties žemę. Atsakovo teigimu, jis šią informaciją sužinojo tik patikrinimo metu, kai specialiais prietaisais buvo pamatuota žemės sklypo riba, o iki tol atsakovas vadovavosi riboženkliais, buvusiais apie 1,5–2 m nuo namo. Mini traktorius su kaušu iškėlė buvusius akmenis, išrovė nulūžusios slyvos kelmą. Visi šie darbai buvo atlikti apie 2–3 m nuo namo. Nors pagal ieškovės pateiktus dokumentus, tai jau yra miško žemė, tačiau realiai miško paklotės ten nebuvo. Kadangi namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra neįprastos formos – pailgas, jo ilgis yra apie 28 m, todėl tiek kasant pamatus, tiek atliekant kitus statybos darbus, buvo dirbama ir valstybinėje žemėje. Toje vietoje, kur yra pastatytas namas, anksčiau buvo žmonių daržai, o prie namo iš miško pusės esančios šiukšlės byloja apie buvusį sąvartyną. Atsakovo teigimu, išvykus pasamdytai technikai, buvo grėbstoma (grėbliuojama) žemė, renkami plytgaliai, šiferio nuolaužos, stiklo duženos, celofano ir plastiko liekanos ir t. t. Surinkus šiukšles, buvo pasėta žolė ir pasodintos tujos. Atsakovo teigimu, jis negalėjo sunaikinti to, ko nebuvo, nes miško paklotės minėtoje teritorijoje nebuvo jau įsigijus namą. Atsakovo teigimu, minėtoje teritorijoje buvo statybinės aikštelės ir šiukšlių likučiai, kurias jie, buvusias arčiausiai namo, sutvarkė. Atsakovas taip pat nurodė, kad medinis takas (terasa) aplink namą jau buvo, kai įsigijo namą, tačiau nepavykus įteisinti minėtos žemės dalies, jis bus pašalintas. Be to, atsakovo teigimu, paaiškėjus aplinkybėms, kad gyvenamasis namas yra pastatytas ant žemės sklypo ribos su miško paskirties žeme, kad aptarnaujant namą iš miško pusės neįmanoma patekti nepažeidžiant gretimo sklypo, yra pateiktas prašymas Kauno miesto savivaldybei dėl minėtos žemės dalies nuomos ar įsigijimo.

4. Ieškovė Valstybinė miškų tarnyba pateikė atsiliepimą į atsakovo A. Š. prieštaravimus, kuriame nurodyta, jog prieštaravimuose nurodomos aplinkybės yra neteisingai vertinamos ir klaidinančios, atsakovo prieštaravimai atmestini, o ieškovės ieškinys yra pagrįstas ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. preliminarus sprendimas yra teisėtas.

Šalies argumentai

4.1. Ieškovės teigimu, atsakovas negali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl būtinojo reikalingumo, kadangi atsakovo veiksmai neatitiko būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Medžio kirtimas buvo atliktas praėjus daugiau kaip vieniems metams po atsakovo minimo fakto – 2018 m. rugpjūčio 14 d. smarkios audros metu nulūžusio medžio kamieno – atsiradimo, todėl nurodytas pavojus nebuvo realus. Atsakovas per minėtą laikotarpį turėjo visas galimybes kreiptis į kompetentingas institucijas, kurios būtų įvertinę pavojaus realumą ir, jei būtų nustatę, kad pavojus nuosavybei egzistuoja, ėmęsi teisėtų priemonių iškirsti medį.

4.2. Miškas, kuriame atsakovas nukirto medį, yra valstybinis, patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055 5 punkte numatyta, kad leidimus išduota Valstybinės miškų tarnybos teritoriniai poskyriai, o 6 punkte numatyta, kad leidimas išduodamas privataus miško savininkui ar savininko įgaliotam asmeniui pagal pateiktą notaro patvirtintą ar notaro patvirtinimui prilygintą įgaliojimą, valstybinio miško ar žemės valdytojui arba jo įgaliotam asmeniui, miško naudotojui ar jo įgaliotam asmeniui, pateikusiam miško ir miško išteklių naudojimo teisę įrodančius dokumentus. Servituto turėtojams ar jų įgaliotiems asmenims leidimas išduodamas pateikus teritorijų planavimo dokumentą, kurio sprendiniams įgyvendinti būtinas leidimas, ir servituto teisę patvirtinančius dokumentus. Taigi atsakovas niekada ir nebūtų įgijęs teisės nukirsti paminėtą medį. Be to, atsakovas neturi ir specialiųjų žinių, kad galėtų vertinti, medis kirstinas ar ne. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jeigu ir būtų buvęs nustatytas medžio pavojingumo nuosavybei faktas, medis galėjo būti pašalintas kitomis (teisėtomis) priemonėmis, todėl atsakovo argumentai dėl civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nukirtus medį dėl būtinojo reikalingumo yra nepagrįsti.

4.3. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinti miško apsaugos uždaviniai, kurių privalo laikytis kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, tai pat ir saugoti mišką bei jo išteklius nuo neteisėtų veiksmų: savavališko miško iškirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų, miško išteklių grobstymo, miško teršimo, šiukšlinimo, miško padegimo, naminių gyvulių daromos žalos; taip pat saugoti mišką nuo žvėrių daromos žalos, gaisrų, ligų, kenkėjų ir kitų stichinių nelaimių, miško dirvožemio ir medžių mechaninių pažeidimų. Paminėtų pareigų nesilaikymas užtraukia teisinę atsakomybę. Lankymosi miške taisyklių 15.2 punkte įtvirtintas draudimas fiziniams asmenims ardyti miško paklotę. Miško paklotė – tai virš dirvožemio po medžių ir krūmų lajomis susiformavęs organinės kilmės medžiagos sluoksnis iš nuokritų su gausia gyvūnija ir mikroorganizmais. Miško paklotę sudaro nukritę lapai, spygliai, žievė, konkorėžiai, šakelės ir šakos, apmirusi gyvoji dirvožemio danga – kerpės, samanos, žoliniai augalai, puskrūmiai, jų šaknys, gyvūnų ir mikroorganizmų biomasė. Miško paklotė susiformuoja natūraliai ne per vienerius metus, dirbtinai atkurti miško paklotę nėra galimybių. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, miško paklotė priskiriama miško ištekliams.

4.4. Vieta, kur buvo vykdomi miško tvarkymo darbai, yra valstybinis miškas. Prie ieškinio pateiktos ištraukos iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Kauno miesto miškų planų M1:500 ir M1:200 (2015 m.) patvirtina, kad ginčo vietoje augo medžiai, po jais susiformavusi miško paklotė. Žemės lyginimo darbai vykdyti naujai. Sunaikinta miško paklotės dalis patenka ir po neteisėtai nukirsto medžio laja. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą atsakovas sutiko, kad neteisėtai iškirto medį ir sunaikino miško paklotę, o prie prieštaravimų pateiktos fotonuotraukos nepaneigia fakto, t. y. faktinių aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, kad ginčo teritorijoje buvo miško paklotė ir už jos sunaikinimą atsakingas atsakovas. Atsakovas nėra žemės sklypo, besiribojančio su ginčo vieta, savininkas, todėl prieštaravimuose minimos aplinkybės apie tai, kad miško paklotės ginčo vietoje nebuvo net ir įsigijus namą, vertintinos kaip siekimas išvengti atsakomybės.

III. Šalių paaiškinimai teismo posėdžio metu, liudytojo parodymai

5. Teismo posėdžio metu ieškovės Valstybinės miškų tarnybos atstovai ieškinį bei atsiliepimą į prieštaravimus palaikė, prašė teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, ieškinį tenkinti, nurodė, kad teismo civilinėje byloje priimtas preliminarus sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo, palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, paaiškino, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

5.1. Nagrinėjamu atveju ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovės atstovės teigimu, atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti administracinio nusižengimo byloje, kur konstatuota, kokius teisės aktų reikalavimus savo veiksmais iškirsdamas medį ir sunaikindamas miško paklotę pažeidė atsakovas. Taigi byloje neteisėti veiksmai yra nustatyti. Taip pat egzistuoja ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys – jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, nebūtų atsiradusi žala. Žala aplinkai apskaičiuota teisės aktų nustatyta tvarka, atsakovas žalos dydžio neginčija, iš esmės neigdamas patį žalos faktą. Atsakovas neigia žalos faktą nurodydamas, kad iškirstas medis ir taip būtų nuvirtęs, kadangi dėl audros nulūžus vienai iš jo atšakų, t. y. medžiui esant pažeistam, jis būtų supuvęs ir nuvirtęs, taip pat neigia miško paklotės sunaikinimą, teigdamas toje vietoje miško paklotės nebuvus. Ieškovės atstovės teigimu, spręsti, ar medis turėjo būti iškirstas, galėjo tik atitinkamų institucijų kompetentingi darbuotojai, o šiuo atveju sprendė atsakovas pasitelkęs kitą asmenį, kuris taip pat nėra miškininkas specialistas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iškirstas medis nebuvo sutrūnijęs, buvo žalias, nebuvo jokių jo pažeidimo požymių. Patikrinimo metu matėsi, kad medžio šaka buvo nulūžusi, tačiau tai nėra pagrindas spręsti, jog yra būtina iškirsti visą medį. Dėl galimybės iškirsti medį sprendžia miškininkas prieš kirtimą, todėl medis turėjo būti vertinamas prieš tai. Pagal esančius duomenis negalima daryti preliminarios išvados, kad tas medis būtų supuvęs ir nulūžęs, nes medis buvo sveikas, žalias. Be to, atsakovas nebūtų gavęs leidimo nukirsti minėtą medį, nes jis nukirstas ne jam nuosavybės teise priklausančiame miške. Atsakovas turėjo kreiptis į miško valdytoją, kuris, jei egzistuotų pagrindas, organizuotų medžio iškirtimą.

5.2. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo vietoje buvo šiukšlės, o ne miško paklotė. Iš byloje esančių ieškovės pateiktų fotonuotraukų matyti, kad ir aplink iškirstą medį buvo miško paklotė, susiformavusi miško augmenija, t. y. buvo visa sistema. Jei atsakovas mano, kad jis gerino būklę pasodindamas veją, tai turėtų suvokti, kad miškas nesuprantamas kaip akiai gražus vaizdas, tai yra ir spygliai, ir lapai, ir augmenija, miško paklotės vaizdas priklauso nuo augmenijos, atitinkamoje augavietėje gyvena plika akimi nematomi organizmai. Iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų matyti, kad išlygintoje vietoje augo žolinė augmenija, matėsi seni kelmai, šalia suaugę medžiai, kritę lapai, kas patvirtina, jog toje vietoje buvo miško paklotė. Netgi tuo atveju, jei nebūtų medžių, miško paklotė nustatoma pagal miško planą, o šiuo atveju medžių laja siekė ir namą, netgi miško aikštelės laikomos mišku. Į bylą pateikti matavimai daryti 2015 metų duomenimis. Ieškovei nėra žinoma jokių duomenų apie tai, kad ginčo sklype buvo šiukšlynas ar buvo šiukšlinama, jokių pranešimų apie tai nebuvo gauta. Ieškovei taip pat nėra žinomi jokie įrodymai, kad toje vietoje būtų buvę daržai ar sodai. Toje vietoje yra miško paskirties žemė, taksuota ir fiksuota nustatyta tvarka, miško žemė toje vietoje buvo ir anksčiau, tik žemės sklypas suformuotas ir įregistruotas 2014 m. gruodžio 27 d. Ieškovės atstovai nurodė, kad žemės sklypo ribos yra pažymėtos kadastro žemėlapyje, duomenų apie žemės sklypo ribų pakeitimus nėra, žemės sklypo riba eina ties namo siena, todėl žemės sklypo savininkas turėjo pareigą išsiaiškinti žemės sklypo ribas. Atliekant patikrinimą žemės sklypo ribos nebuvo nustatinėjamos, matavimai buvo atliekami tik siekiant nustatyti sunaikintos miško paklotės plotą. Ieškovės atstovas, atlikdamas patikrinimą, riboženklių nematė, atsakovas jam buvo minėjęs, kad riboženkliai ir sklypų riba yra toliau, tačiau kur, atsakovas neparodė. Taip pat nebuvo užfiksuota ir sąvartyno požymių, o kas yra teritorijoje, nutolusioje nuo namo, netikrino. Į sunaikintos miško paklotės kiekį aplink namą pastatytos terasos plotas neįskaičiuotas, sunaikintos miško paklotės kvadratūrą paskaičiavo pagal tai, kiek buvo išlyginta šlaito. Atliekant patikrinimą vietovė jau buvo išlyginta, o duomenų apie tai, kad ten būtų namo aptarnavimo zona, nėra.

Šalies argumentai

5.3. Ieškovės atstovės teigimu, nėra galimybių atstatyti padėtį į pirminę, kadangi iškirstas 44 cm skersmens klevas, todėl atkurti padėties nėra fizinių galimybių, nes tokio medžio objektyviai neįmanoma pasodinti. Taip pat negalima atkurti ir miško paklotės, kuri formuojasi ne vienus metus, nes jokios žolės pasodinimas miško paklotės neatkurs. Miško paklotei susikurti reikia ilgo proceso, atitinkamų vietovei būdingų savybių, o ekosistema jau yra pažeista, nes ir po medžiu, po laja gyveno tam tikri organizmai, buvo susiformavusi atitinkama augmenija, ekosistema.

6. Teismo posėdžio metu atsakovas A. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė panaikinti preliminarų teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, palaikė prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo ir ieškinio išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

6.1. Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė nesutinkantis mokėti teismo priteistą sumą, kadangi nesijaučia atlikęs tuos veiksmus, kurie nurodyti Valstybinės miškų tarnybos paaiškinime. Atsakovo teigimu, tai nebuvo miško paklotės naikinimas, tai buvo aplinkos tvarkymas, grėsmę kėlusio medžio pašalinimas. Tai, kad po audros buvo nuversta dalis medžio, matė visi kaimynai, jis išvartą sutvarkė savo lėšomis, savo jėgomis. Nulūžusi medžio dalis apgadino namą – buvo nubrauktas struktūrinis tinkas, apgadintas stogas, tačiau kiek tiksliai nuostolių dėl to turėjo, atsakovas negalėjo nurodyti, tačiau turėjo nedaug išlaidų. Likusi medžio dalis buvo pasvirusi į namo pusę, su atvira žaizda. Gavęs informaciją iš kaimynų, kad su medžių liekanomis jiems nepadėjo tvarkytis jokios tarnybos, kad seniūnijoje buvo pasakyta, jog medžių išvartomis turi pasirūpinti patys gyventojai, įvertinęs tai, kad pjauti medį iš apačios bus pavojinga, surado žmogų, kuris medį galėtų nupjauti nuo viršaus. Radęs skelbimą dėl pavojingų medžių kirtimo, E. pakvietė praėjus porai–trejetui savaičių po audros, kuris, įvertinęs situaciją, tai, kad yra atvira žaizda ir medis supus bei nuvirs keldamas pavojų tiek gyvybei, tiek turtui, patarė atėjus lapkričio – gruodžio mėnesiams, nukritus lapams, išpjauti medį. Grėsmę konstatavo E., kuris užsiima tokiais darbais, nors net nereikia specialių įgūdžių, kad suprastum, jog toks pažeistas medis gali nuvirsti jei ne nuo vėjo, tai supuvęs. Tačiau E. atvyko ankstyvą pavasarį – gal 2019 m. kovo mėnesį, kol nebuvo išsprogę lapai, ir gabalais, pradedant nuo medžio viršūnės, medį nupjovė. Išpjautas medis augo už aštuonių metrų ir atsakovui buvo žinoma, kad tai yra miško medis. Atsakovas paaiškino, jog jam nebuvo jokio tikslo medį nupjauti iš savanaudiškų paskatų – malkoms ar kitoms reikmėms, kadangi medžio liekanos iki pat birželio mėnesio gulėjo toje pat vietoje. Minėti veiksmai buvo atlikti dėl būtinojo reikalingumo, medžiui keliant grėsmę. Atsakovas patvirtino, kad prieš iškertant medį jam buvo žinoma, kad šiam darbui atlikti yra reikalingas leidimas, tačiau jis nežinojo kur kreiptis, todėl per visą laikotarpį iki išpjaunant medį niekur ir nesikreipė. Atsakovas patvirtino pripažįstantis, kad medį išpjovė be leidimo, dėl to sutiko sumokėti baudą, tačiau nesutinka, kad tokiais jo veiksmais buvo padaryta žala gamtai, nes medis kėlė grėsmę. Atsakovas nurodė neprisimenantis, ar iki išpjaunant medį buvo didesnis vėjas ar audra, nepastebėjo, kad medis būtų dar labiau pasviręs į namo pusę, tik nulūžusios atšakos vietoje juodavo apie metro žaizda. Egzistavo tikimybė, kad nuvirtus medžiui jis užkris ant namo, ant žmogaus ar automobilio. Kokią žalą galėtų padaryti tokiu atveju medis – apgadintų namo stogą, perrėžtų struktūrinį tinką.

6.2. Nurodydamas aplinkybes dėl miško paklotės sunaikinimo, atsakovas paaiškino, kad po statybų už namo, miško pusėje buvo likę šeši dideli rieduliai, kurie trukdė šienauti žolę su trimeriu, todėl jis pasamdė įmonę, kuri su mini traktoriumi tuos riedulius išgabeno. Be to, tuo pačiu metu buvo išrautas ir anksčiau po audros išvirtusios kriaušės kelmas, iš po žemės išlindusios skardos, kuri trukdė šienauti žolę, gabalas. Mini traktorius važiavo per statybvietę šalia namo, apie du metrus nuo namo keliuku. Nors kaimynui, kuris pateikė skundą, pasirodė, kad tai buvo šlaito lyginimo darbai, tačiau tai buvo šiukšlių šalinimo darbai. Vėliau, išvykus minėtam traktoriui, žemė buvo grėbliuojama su grėbliais, buvo renkami statybinio laužo likučiai. Atsakovas nurodė, jog kaimynė jam yra minėjusi, kad toje vietoje, kol nebuvo pastatytas namas, buvo žmonių daržai, šiltnamiai ir t. t., todėl ten yra likę įvairių tokio pobūdžio atliekų. Atsakovo teigimu, trijų metrų atstumu nuo namo, kuris buvo labiausiai išvažinėtas technikos nuo pat statybų pradžios ir buvo sugrėbliuotas, pasėta žolė, kad neaugtų piktžolės. Atsakovas nurodė, kad namas pastatytas ant pačios ribos su mišku, todėl norėjo, kad prie namo šalia esantys du–trys metrai būtų prižiūrėti ir tvarkingi, o ne palikta statybvietė. Būtent minėtą vietą užfiksavo atvykę miškininkai, tačiau atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad šiuo metu ten auga žolė, o ne piktžolės, niekas nesunaikinta, todėl jis jaučiasi neteisingai apkaltintas. Atsakovo teigimu, nors pagal oficialius dokumentus toje vietoje yra miško žemė, bet ten nebuvo miško paklotės, ten nebuvo nei samanų, nei augmenijos, tik statybų aikštelė ir atliekos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad norint pastatyti tokį namą, kaip kad priklauso jam pagal specialią technologiją, to nebuvo galima padaryti nesinaudojant miško žeme. Atsakovas nurodė sutinkantis atlyginti žalą, jei tokia buvo padaryta pasodinus tujas, tačiau kad sunaikino miško paklotę – nepripažįsta, nes ten augo tik dilgelės, pienės ir kitokios piktžolės.

6.3. Atsakovas paaiškino, kad jis nėra nei žemės sklypo, nei gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), oficialus savininkas. Minėti objektai įregistruoti jo draugės (sugyventinės) E. K. vardu, tačiau jie drauge įsigijo minėtą turtą, atsakovas minėtu turtu rūpinasi, jį prižiūri, organizuoja visus darbus, būtent jis moka paskolą bankui, todėl jis yra faktinis minėto turto bendraturtis. Atsakovas nurodė, kad įsigyjant namą ir žemės sklypą jie su drauge visur dalyvaudavo kartu, į namą įsikraustė 2014 m. gruodžio 1 d., nors namą apžiūrėjo ir dėl jo įsigijimo susitarė dar rugpjūčio mėnesį. Įsigydamas namą ir žemės sklypą atsakovas apžiūrinėjo namą, tai, kas yra jo viduje, o žemės sklypo ribomis nesidomėjo. Atsakovui buvo parodyta namų valdos byla, buvęs savininkas nurodė, kad sklypą riboja tujos, minėjo, kad prie pat yra miškas ir valstybinė žemė, tačiau kur tiksliai yra riba – neparodė. Atsakovas nurodė tik matęs apie metrą, pusantro metro nutolusius kuoliukus – riboženklius, į kuriuos atsiremdavo šienaudamas žolę, todėl manė, kad ten kažkur ir yra sklypo riba. Atsakovas nurodė, kad sudarant pirkimo–pardavimo sutartį žemės sklypo planas buvo, tačiau jis jo nestudijavo, nesidomėjo žemės sklypo ribomis, todėl kur yra tiksliai žemės sklypo ribos, sužinojo tik atvykus Valstybinės miškų tarnybos atstovams. Tuo metu paaiškėjo, kad žemės sklypo riba yra ties namo siena. Jokių įrodymų apie tai, kur iki tol buvo sklypo riboženkliai, neturi. Atsakovo teigimu, jam buvo žinoma, kad už dviejų, trijų metrų jau yra valstybinė žemė, jis minėtus darbus atliko žinodamas, kad jie atliekami ne jam priklausančioje žemėje. Miško prie pat namo nėra, miškas realiai prasideda apie 10 metrų už namo.

6.4. Atsakovas nurodė, kad dėl namo padėties (jis yra šlaito apačioje) nuolat nuo šlaito bėga vanduo, todėl plaudavo namo pamatus, įskilo namo siena, tad norėdamas apsaugoti savo turtą, jis aplink namą įrengė takelį, šlaitą apsodino tujomis, kad jos sulaikytų vandenį, taip pat ir nuo šlaito plaunamas šiukšles. Atsakovas patvirtino, kad net ir žinodamas, jog žemė, kurioje jis atliko darbus, yra valstybinė, jis ir toliau tęsė juos – sodino tujas, veją, patvirtino, kad net žinodamas, kad žemė yra miško paskirties, jis taip pat būtų ėmęsis tokių veiksmų, nes, atsakovo manymu, kažką sodinti nėra nusikaltimas, juo labiau, kad jis tai darė siekdamas apsaugoti savo turtą. Atsakovas nurodė, kad nors administracinio nusižengimo protokole yra užfiksuota, kad gailisi padaręs nusižengimą, tačiau taip nėra, ne jis sugalvojo minėtą aplinkybę, jam taip buvo padiktuota. Atsakovas patvirtino nesigailintis, kad sutvarkė valstybinę žemę, jis net nesijaučia padaręs teisės pažeidimą, kadangi atkūrė padėtį, kuri buvo prieš daug metų, iki pradedant namo statybas ir šiukšlinant tą teritoriją. Administracinio nusižengimo nutarimo neskundė dėl patirties ir žinių stokos.

7. Teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas E. B. nurodė, kad atsakovas yra jo pažįstamas, atsakovą pažįsta jau seniau, susipažino atsakovo darbovietėje, kai servise taisė pjūklą. Apie bylą jį informavo taip pat atsakovas. Liudytojas nurodė, kad kadangi atsakovas žinojo, kuo jis užsiima, todėl jam ir paskambino. Atsakovas paskambinęs jam pasiguodė, kad stiprus vėjas nulaužė medžio vieną šaką ir paprašė įvertinti, kas laukia tokio medžio. Liudytojas nurodė, kad turi patirties medžių pjovimo srityje, todėl atvykęs pamatė didelę žaizdą, sprendė, kad į medį įsimes puvinys ir medis yra pasmerktas žūčiai, jis gali nuvirsti ant namo, kelia pavojų, todėl kaip prevencinė priemonė yra tokio medžio nupjovimas, pašalinimas. Taigi būtent atsakovas pašalino medį, dėl kurio iškirtimo atsakovui taikyta atsakomybė. Liudytojas nurodė, kad atsakovas jam skambino praėjusių metų pavasarį, po šakos nulaužimo praėjus apie porai savaičių, gal mėnesiui, tiksliai negali pasakyti. Kai tik pakvietė atsakovas, tada ir atvyko apžiūrėti. Atsakovas teiravosi, ar yra realus pavojus ateityje, o kadangi žaizda buvo didelė, jis nurodė, kad tik laiko klausimas, kada įsimes puvinys. Buvo pažeista ir medžio pusiausvyra, todėl stipresnė vėtra galėjo nulaužti ir medžio likutį, be to, klevas yra trapus medis. Medį nupjovė praėjus savaitei po apžiūros, nors tiksliai pasakyti, koks buvo metų laikas, negali. Liudytojas nurodė nesiteiravęs atsakovo, kam priklauso medis, manė, kad tai atsakovo namų valdos zona, tačiau atsakovui nurodė, kad medžio iškirtimui reikia leidimo, patarė kreiptis į seniūniją. Tuo metu, kai pjovė medį, nesiteiravo, ar atsakovas turi leidimą išpjauti minėtą medį, nurodė, kad jam tai nėra svarbiausia, nes atsakomybė būtų taikoma šeimininkui, tačiau toks leidimas jam nebuvo pateiktas. Liudytojas taip pat nurodė, kad likusi augti medžio šaka buvo tokio pat ilgio, kaip ir nulūžusi, todėl nuostolių galėjo būti ne mažiau, nei kad buvo padaryta. Pasiteiravus, iš kur liudytojui buvo žinoma, kokio ilgio buvo nulūžusi medžio atšaka, liudytojas tiksliai negalėjo nurodyti, sprendė pagal likusį medį ir matė, kad virsdamas medis sieks pastatą. Liudytojas nurodė, kad jis yra aukštalipys, medžių pjovimo ir ruošos darbais užsiimantis apie aštuonis metus, jokių miškininkystės mokslų nėra baigęs, visos jo žinios yra įgytos iš patirties.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių bylos aplinkybių

8. Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. preliminariame sprendime civilinėje byloje Nr. e2-7697-1084/2019 buvo nustatyta, kad Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas G. B. nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2019 m. birželio 14 d. atliko neplaninį patikrinimą žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 10,252 ha, iš jo miško žemės plotas yra 10,2222 ha, esančiame šalia privataus žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2019 m. pavasarį valstybinėje miško žemėje, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), šalia privataus žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), miškų 21 kvartalo 5 taksaciniame sklype, A. Š. organizavo ir įvykdė žalio klevo medžio, kurio viena kamieno atšaka buvo nulūžusi anksčiau, iškirtimą. Kirtimas įvykdytas savavališkai, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti mišką. Neteisėtai iškirstos medienos bendrasis likvidinis tūris yra 0,8 kub. m. Prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo ir ieškovės ieškinio argumentų, jog minėtos nustatytos aplinkybės neatitiktų tikrovės nėra pateikta. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad faktiškai žalio klevo iškirtimo darbus, atsakovo A. Š. prašymu, atliko kaip liudytojas byloje apklaustas E. B.. Konstatuota, kad tuo buvo pažeistas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalies reikalavimas, draudžiantis atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius, negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas.

9. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad A. Š. valstybinėje miško žemėje neteisėtai, nesuderinus su miško valdytoju Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, organizavo žemės paviršiaus lyginimo darbus, kurių metu buvo traktoriumi mechaniškai bei rankiniu būdu (grėbliu ir kauptuku) suardyta ir sunaikinta miško paklotė 233 kv. m plote, siekiant pasėti veją ir pasodinti eilę tujų valstybinėje miško žemėje. Patikrinimo metu pripažinta, kad tuo A. Š. pažeidė Lankymosi miške taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D1-849, 15.2 punkto reikalavimus. Prieštaravimuose atsakovas neigia aplinkybę, jog buvo sunaikinta miško paklotė, teigdamas, kad ieškovės specialistų nurodytoje vietoje miško paklotės nebuvo, todėl jis negalėjo sunaikinti to, ko nėra.

10. Už šiuo pažeidimus atsakovui 2019 m. birželio 25 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), o 2019 m. birželio 28 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas nubaustas administracine galutine 60,00 Eur dydžio bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 272 straipsnio 2 dalį ir 278 straipsnio 1 dalį. Atsakovas administracinio teisės pažeidimo byloje dėl atliktų neteisėtų veiksmų kaltę pripažino, nurodyta, kad dėl pažeidimo nuoširdžiai gailisi ir jį padėjo išaiškinti, atsakovo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, konstatuota, kad dėl padarytų pažeidimų padaryta žala aplinkai. Atsakovas administracinio nusižengimo nutarimo neskundė.

11. Atlikus neteisėtą medžio kirtimą ir sužalojus miško paklotę, 2019 m. rugpjūčio 14 d. apskaičiuota aplinkai padaryta žala – 1 134,00 Eur, kurios atsakovas net ir raginamas neatlygino.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo, sprendžiant ginčus dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo

12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalis). Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (Konstitucijos 54 straipsnio 2 dalis).

13. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad kai žala padaroma aplinkai, Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo, tačiau šiuo atveju reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę susipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai. Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti šias bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Nustačius neteisėtus veiksmus, kaltė yra preziumuojama. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675-219/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-916/2018).

14. Civilinė atsakomybė už padarytą žalą aplinkai kyla, kai ieškovas įrodo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, tai yra: pirma, konkrečius neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus aplinkai padaroma žala. Antra, žalą aplinkai, tai yra tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradusį neigiamą aplinkos ar jos elementų pokytį arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimą. Įrodinėdamas šią civilinės atsakomybės sąlygą ieškovas privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprasta tvarka. Žalos dydis, kai žala padaroma aplinkai, nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas. Trečia, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, tai yra atlyginama tik ta žala aplinkai, kuri atsirado dėl neteisėtų žalą sukėlusio asmens veiksmų. Kaltė, padarius tokio pobūdžio pažeidimus yra preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-916/2018).

Dėl neteisėtų veiksmų, kuriais pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus aplinkai padaroma žala

15. Paprastai fizinio ar juridinio asmens veiksmų neteisėtumas reiškia įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų aplinkosauginių reikalavimų nesilaikymą. CK 6.263 straipsnio 1-2 dalyse nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

16. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, nustato pagrindines juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje, atsakomybę, ekonomines sankcijas už juridinių asmenų padarytus aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus siekiant veiksmingos šių pažeidimų prevencijos ir nuostatas dėl bylų dėl ekonominių sankcijų skyrimo teisenos.

17. Aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga (Aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Valstybės valdžios, valdymo ir kontrolės institucijos pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti, kad būtų atlyginta padaryta žala ar neigiamas poveikis aplinkai, o neteisėta veikla padarę žalą aplinkai kalti asmenys – nubausti (Aplinkos apsaugos įstatymo 8 straipsnio 7 punktas). Piliečiai, suinteresuota visuomenė, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų (Aplinkos apaugos įstatymo 9 straipsnis).

18. Byloje nėra ginčo, kad šalia privataus žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), atsakovas organizavo žalio klevo medžio, kurio viena kamieno atšaka buvo nulūžusi anksčiau, iškirtimą. Ši aplinkybė yra nustatyta administracinio nusižengimo byloje, ją atsakovas pripažino ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Atsakovas neginčija ir aplinkybės, kad šiuos veiksmus atliko neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti medį, tačiau atsakomybę dėl žalos aplinkai atlyginimo neigia teigdamas, jog šiuos veiksmus jis atliko dėl būtinojo reikalingumo. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas A. Š. yra nubaustas administracine tvarka už tai, kad valstybinėje miško žemėje neteisėtai, nesuderinus su miško valdytoju Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, organizavo žemės paviršiaus lyginimo darbus, kurių metu buvo traktoriumi mechaniškai bei rankiniu būdu (grėbliu ir kauptuku) suardyta ir sunaikinta miško paklotė 233 kv. m plote, siekiant pasėti veją ir pasodinti eilę tujų valstybinėje miško žemėje. Atsakovas iš esmės šių savo neteisėtų veiksmų neginčija, tačiau teigia, kad žemės paviršiaus lyginimo darbai buvo atliekami ne mechaniškai, bet rankiniu būdu.

19. Miškų apsaugą ir su ja susijusius klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymas, pagal kurio 9 straipsnio 6 dalį miško kirtimo teisėtumas siejamas su nustatyta tvarka išduoto leidimo, jeigu pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas, gavimu. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055 patvirtintą Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 5 punktą, leidimus išduoda Valstybinės miškų tarnybos teritoriniai poskyriai. Leidimas turi būti patvirtintas Valstybinės miškų tarnybos teritorinio poskyrio antspaudu. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad leidimas išduodamas privataus miško savininkui ar savininko įgaliotam asmeniui pagal pateiktą notaro patvirtintą ar notaro patvirtinimui prilygintą įgaliojimą, valstybinio miško ar žemės valdytojui arba jo įgaliotam asmeniui, miško naudotojui ar jo įgaliotam asmeniui, pateikusiam miško ir miško išteklių naudojimo teisę įrodančius dokumentus. Nagrinėjamu atveju, miškas, kuriame atsakovas nukirto medį, yra valstybinis, patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Duomenų apie tai, kad atsakovas A. Š. būtų įgaliotas valstybinio miško žemės valdytojo asmuo, nėra pateikta, taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovas klevą, augusį valstybiniame miško paskirties žemės sklype, būtų iškirtęs turėdamas nustatyta tvarka išduotą leidimą. Nustačius, kad atsakovo atliktas medžio kirtimas buvo atliktas savavališkai, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti mišką, toks kirtimas pripažintinas neteisėtu, neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų. Esant nustatytoms aplinkybėms, pripažintina, kad byloje yra įrodyti atsakovo A. Š. neteisėti veiksmai iškertant valstybinėje miško paskirties žemėje augusį klevą.

20. Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu teigė, kad jam nebuvo žinoma, jog norint iškirsti medį yra būtina gauti nustatyta tvarka leidimą, tačiau pažymėtina, kad pagal konstitucinį principą įstatymų (norminių teisės aktų) reikalavimų nežinojimas neatleidžia asmens nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis). Kita vertus, atsakovo nurodytos aplinkybės, kad kaimynai jį informavo, jog po audros išvartas turi susitvarkyti patys gyventojai, neleidžia spręsti, jog atsakovui galėjo susidaryti klaidingas įsitikinimas ir dėl likusio augti klevo šalinimo be nustatyta tvarka reikiamo gauti leidimo. Likęs augti klevas nelaikytinas išvarta, o tą atsakovas nurodė supratęs. Be to, kaip nurodė liudytojas E. B., jis perspėjo atsakovą apie tai, kad norint iškirsti medį yra reikalingas leidimas, tačiau atsakovas, net ir gavęs šią informaciją iš asmens, kuris užsiima medienos ruoša ir kurio kompetencija jis pasitikėjo, nesiėmė jokių priemonių tokiam leidimui gauti.

21. Lankymosi miške taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D1-849 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 15.2 punkte įtvirtintas draudimas fiziniams asmenims kirsti ar kitaip žaloti medžius, krūmus, kitus augalus ir grybus, ardyti miško paklotę. Administracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad atsakovas valstybinėje miško žemėje neteisėtai, nesuderinus su miško valdytoju Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, organizavo žemės paviršiaus lyginimo darbus, kurių metu buvo traktoriumi mechaniškai bei rankiniu būdu (grėbliu ir kauptuku) suardyta ir sunaikinta miško paklotė 233 kv. m plote, siekiant pasėti veją ir pasodinti eilę tujų valstybinėje miško žemėje. Atsakovas šių veiksmų atlikimo neginčija nurodydamas, kad žemės paviršiaus lyginimo darbai buvo atlikti ne mechaniškai, bet rankiniu būdu. Tačiau byloje atsakovo paaiškinimais nustatyta, kad jis žemės sklypo tvarkymo darbams, žemės sklype esantiems rieduliams išvežti, kelmams išrauti bei šiukšlėms ištraukti buvo pasamdęs įmonę, turinčią mini traktorių, su kuriuo minėti veiksmai, įskaitant ir supiltos žemės lyginimo darbai, buvo atlikti. Ieškovė neneigia ir yra nustatyta, kad žemės paviršiaus lyginimo darbus, buvo atlikti ir rankiniu būdu, tačiau pirmiau paties atsakovo nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad valstybinės miško žemės paviršiaus lyginimo darbai buvo atlikti taip pat ir mechaniškai. Byloje atsakovas jokių duomenų, kad jis šiuos savo veiksmus teisės aktuose nustatyta tvarka būtų suderinęs su valstybei priklausančio žemės sklypo valdytoju, nepateikė, todėl spręstina, kad atsakovo veiksmai miško žemės paskirties žemės sklype suardant ir sunaikinant miško paklotę yra neteisėti.

22. Atsakovas iš esmės pirmiau aptartų nurodytų jo neteisėtų veiksmų neginčijo, tačiau taip pat teigė, kad minėtus veiksmus atliko jam nežinant, jog jie atlikti valstybiniame miško paskirties žemės sklype. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas A. Š. nėra oficialus nei žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nei jame esančio gyvenamojo namo savininkas. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino atsakovas, minėtas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise yra įregistruotas jo sugyventinės E. K. vardu, tačiau atsakovas yra faktinis šio žemės sklypo ir gyvenamojo namo savininkas, dalyvavęs minėto nekilnojamojo turto įsigijimo procese, mokantis bankui įmokas už minėtą turtą, taip pat tvarkantis minėtą turtą ir t. t., kas leidžia teismui spręsti apie faktinį atsakovo kaip nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininką ir valdytoją. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės svarbios sprendžiant dėl atsakovo nurodytų argumentų, kad jis administracinio nusižengimo byloje konstatuotus jo neteisėtus veiksmus atliko nežinodamas tikrosios žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos ir manydamas, kad darbai atliekami jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Teismas šias atsakovo nurodytas aplinkybes vertina kritiškai, tik kaip siekį išvengti civilinės atsakomybės taikymo. Šią išvadą teismas daro, visų pirma, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, kurie pagrįstų jo nurodytas aplinkybes apie tai, jog žemės sklypo riboženklis buvo toliau nuo namo, todėl jam nebuvo žinoma, kad gyvenamasis namas yra pastatytas lygiagrečiai su žemės sklypo riba. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog žemės sklypo riboženkliai buvo kitoje nei kad pagal pateiktus matavimus vietoje, kas galėjo sudaryti pagrindą atsakovui manyti, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos yra kitokios nei kad žemės sklypo plane. Visų antra, teismas pažymi, jog kaip paaiškino pats atsakovas, jis aktyviai dalyvavo įsigyjant minėtu adresu esantį nekilnojamąjį turtą, o sudarant pirkimo–pardavimo sutartį jam ir jo draugei buvo pateiktas žemės sklypo planas, dėl ko sprendžia, kad atsakovui jau įsigyjant minėtą nekilnojamąjį turtą turėjo būti žinomos žemės sklypo ribos ir ta aplinkybė, kad už gyvenamojo namo nėra žemės, kuri nuosavybės teise priklausytų E. K. ir būtų jos bei atsakovo įsigyta pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Nors atsakovas teigė, kad įsigydamas gyvenamąjį namą visą dėmesį skyrė įsigyjamam namui apžiūrėti ir žemės sklypu nesidomėjo, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu turėjo būti pateiktas žemės sklypo planas, taip pat į tai, kad bet kuris protingas ir atidus, rūpestingas asmuo, įsigydamas tokio pobūdžio nekilnojamąjį turtą, būtų įvertinęs ne tik įsigyjamą pastatą, bet ir žemės sklypą, jų dydį, kainą, kitus kokybinius bei kiekybinius parametrus, sprendžia, kad mažai tikėtina, jog atsakovui pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ir (ar) vėliau nebuvo žinoma, kad žemės sklypo riba eina lygiagrečiai su gyvenamojo namo siena, todėl už gyvenamojo namo esanti žemė jiems nepriklauso. Visų trečia, teismas atsižvelgia ir į atsakovo sugyventinės E. K. 2019 m. gegužės 30 d. paaiškinime nurodytas aplinkybes, kur aiškiai nurodyta, kad tiek iškirstas klevas augo, tiek žemės lyginimo darbai buvo atlikti valstybinėje žemėje. Įvertinus tai, kad tiek oficiali žemės sklypo savininkė, tiek ir atsakovas aktyviai dalyvavo žemės sklypo ir gyvenamojo namo įsigijimo procese, manyti, jog tik vienam iš jų buvo žinomos aplinkybės, kad už gyvenamojo namo esanti teritorija yra valstybinė žemė, nėra jokio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad iš atsakovo teismui pateikto statinių išdėstymo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), plano, parengto pagal 2014 m. sausio 17 d. kadastrinius duomenis, matyti, kad gyvenamasis namas yra pastatytas ant pačios žemės sklypo ribos, todėl šie duomenys įsigyjant minėtą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą tiek atsakovui, tiek ir jo sugyventinei turėjo būti žinomi. Pažymėtina ir tai, kad minėto žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti anksčiau nei kad šalia esančio miškų ūkio paskirties valstybinio žemės sklypo, kurio kadastro duomenų byla suformuota 2014 m. balandžio 25 d. Įvertinus visus pirmiau nurodytus argumentus, teismas kritiškai vertina atsakovo nurodytas aplinkybes, jog jam nebuvo žinoma, kad jis neteisėtus veiksmus atliko ne jam priklausančiame žemės sklype.

23. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, sprendžia, jog byloje ieškovė įrodė vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo A. Š. neteisėtus veiksmus.

Dėl žalos padarymo fakto, būtinos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, sąlygos ir žalos dydžio

24. Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punktas apibrėžia žalos aplinkai sąvoką. Remiantis šia norma, žala aplinkai – tai tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas. Sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010, 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-916/2018).

25. Žala konstatuotina bet kuriuo atveju, jei yra pagrindas pripažinti neigiamą (net ir netiesioginį) poveikį Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnyje nurodytų aplinkos elementų būklei. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, taip pat jūros aplinkos būklei, kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme; 3) žemei, tai yra žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę ar po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos ar kitoms jų funkcijoms.

26. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nors ir neginčijo aplinkai padarytos žalos paskaičiavimo, tačiau neigė aplikai padarytą žalą miško paklotės sunaikinimu, nurodydamas, kad Valstybinės miškų tarnybos specialistų nurodytoje vietoje nebuvo miško paklotės, todėl jis negalėjo sunaikinti to, ko nebuvo, kita vertus, atsakovas, nurodydamas, kad klevą iškirto esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, teigia, jog žala gamtai nebuvo padaryta, nes klevas, kurio viena atšaka buvo nulūžusi, arba būtų supuvęs ir nuvirtęs, arba jį būtų išlaužęs stipresnis vėjas. Su tokiais atsakovo argumentais teismas neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad miškas (kaip aplinkos objektas) yra vieningos ekologinės sistemos dalis. Būdamas sudedamoji aplinkos dalis, miškas daro poveikį kitiems aplinkos komponentams. Neteisėtais veiksmais padaromas neigiamas poveikis aplinkai, dėl ko vyksta ar gali įvykti reikšmingi ekosistemos ar jos elementų natūralių funkcijų pokyčiai (pažeistas ekosistemos stabilumas). Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys leidžia spręsti apie žalos aplinkai padarymą atsakovui savo neteisėtais veiksmais iškirtus miesto teritorijoje, rekreacinės paskirties miške žalią klevą, tokiu būdu padarius neigiamą poveikį miško būklei, t. y. miškui, kaip aplinkos objektui, sunaikinant miško išteklius ir pakenkiant miško ekosistemai. Teismo vertinimu, atsakovo neteisėtais veiksmais sužalojus ir sunaikinus miško paklotę taip pat buvo padaryta žala gamtai, sunaikinti miško ištekliai, nes miško paklotė pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 11 punktą priskirtina prie miško išteklių. Teismo vertinimu, neteisėtais atsakovo veiksmais buvo pakenkta miško ekosistemai, padaryta žala miško ištekliams, sutrikdyta toje vietoje nusistovėjusi ekosistema, kuri formavosi ilgą laikotarpį ir kurios atkūrimas yra sunkiai įmanomas dėl sunaikintos augmenijos, buvusių mikroorganizmų, todėl teismas sprendžia, jog byloje įrodytas gamtos žalai padarymo faktas. Miškas yra specifinis objektas, kurį iškirtus ar sunaikinus, jo atkūrimui reikalingas pakankamai ilgas laikas, dėl ko įstatymais ir reglamentuojamas miško naudojimas, apsauga bei atkūrimas. Todėl atsakovo neteisėtais veiksmais neabejotinai buvo padaryta žala gamtai, jos ekosistemai.

27. Teismas nepagrįstais laiko atsakovo nurodytus argumentus, jog jis savo veiksmais nesunaikino miško paklotės, nes toje vietoje jos nebuvo. Pasisakydamas dėl gamtos aplinkai sunaikinus miško paklotę, teismas pažymi, kad ieškovės pateikti įrodymai neginčijamai leidžia spręsti, jog ieškovės nurodytoje vietoje, atsakovui išlyginus žemės paviršių, buvo sunaikinta miško paklotė. Šią išvadą teismo vertinimu patvirtina ne tik į bylą ieškovės pateikta fotolentelė Nr. 2, kurioje matyti, kad žemės lyginimo vietoje augo augmenija, bet ir kitos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad šlaite už namo yra susiformavusi miško paklotė su jai būdinga augmenija. Tai, kad tam tikra augmenija augo ir po iškirsto klevo laja, taip pat po kitais medžiais, matyti iš pateiktų fotonuotraukų. Remiantis prie ieškinio pateiktos Ištraukos iš Lietuvos Respublikos miškų valstybinės kadastro Kauno miesto miškų planais M1:500 ir M1:200 (2015 m.) matyti, kad ginčo vietoje augo medžiai, po jais susiformavusi miško paklotė. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad miško paklotės nebuvo ir jis jos nesunaikino, tuo labiau, kaip tai ieškovė pažymėjo atsiliepime, miško paklotė susiformuoja ne per vienerius metus, o pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, miško paklotė priskiriama miško ištekliams. Kita vertus, paties atsakovo paaiškinimai teismui leidžia spręsti, jog nurodytoje vietoje buvo susiformavusi tai vietovei būdinga miško paklotė, kuri, kaip teisingai pažymėjo ieškovės atstovė, nebūtinai turi būti tik samanų pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas paaiškino, kad sprendimą atlikti žemės lyginimo darbus lėmė ne tik būtinybė pašalinti žemės sklype buvusius riedulius, bet ir noras pašalinti jame buvusius augusių medžių (vaiskrūmių) kelmus, taip pat, atsakovo teigimu, rastas atliekas, tokiu būdu sudarant galimybę atsakovui netrukdomai su žoliapjove nupjauti žolę. Atsakovas nurodė, kad visi šie objektai jam trukdė su trimeriu šienauti žolę, kas, teismo vertinimu, priešingai nei kad teigia atsakovas, tik patvirtina, jog toje vietoje augo tam tikra augmenija, būdinga tai augimvietei, nes atsakovas šienavo toje vietoje augusius augalus. Teismo vertinimu, jei atsakovo nurodytos aplinkybės, kad toje vietoje nebuvo jokios miško paklotės, tik nuo namo statybų likusios statybinės atliekos ir aikštelė, būtų pagrįstos, tai jokie augalai, kuriuos būtų reikėję šienauti atsakovui, toje vietoje nebūtų augę. Juo labiau atsižvelgtina ir į tai, kad nuo namo statybų pabaigos (atsakovo teigimu, namas statytas 2010–2011 metais) iki atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų yra praėję pakankamai daug laiko, todėl net ir per šį laikotarpį toje teritorijoje turėjo augti ir (ar) įsitvirtinti tam tikra augmenija, būdinga miškui. Teismo vertinimu, atsakovo nurodytų aplinkybių, jog toje vietoje, kur buvo atlikti žemės lyginimo darbai, nebuvo miško paklotės, o buvo tik statybinės atliekos ir daug šiukšlių, nepatvirtina jokie atsakovo į bylą pateikti įrodymai. Atsakovo teismui pateiktos fotonuotraukos ir filmuota medžiaga nesudaro pagrindo spręsti, jog būtent toje vietoje, kur buvo atlikti šlaito lyginimo darbai ir kurių vietoje paskaičiuotas sunaikintos miško paklotės plotas būtų buvę atliekų, šiukšlių ar kitų daiktų, kadangi visose fotonuotraukose fiksuojamos kitos teritorijos nei kad išlyginta žemės sklypo vieta. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei atsakovo nurodytos aplinkybės būtų pagrįstos, vien tai, kad miško paskirties žemės sklype randama tam tikrų šiukšlių ar atliekų, nesudaro pagrindo spręsti, jog toje vietoje, nors ir užterštoje, nėra susiformavusi miško paklotė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas apie šalia jo esantį sąvartyną, kaip kad jis pats teigia, neinformavo jokių atsakingų institucijų, o tyrimą atlikę pareigūnai nepastebėjo jokių atsakovo nurodytų požymių apie tokio sąvartyno minėtoje vietoje egzistavimą. Teismas pažymi, jog kaip ir bet kurio asmens veikla švarinant gamtą laikytina teigiamu ir pozityviu elgesiu, tačiau jei tokiais veiksmais yra padaroma žala aplinkai, atsakingas už tai asmuo turi atsakyti nustatyta tvarka. Teismas pažymi, jog atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovės nurodytoje žemės paviršiaus išlyginimo vietoje nebuvo miško paklotės, o atsakovo nurodyti argumentai dėl galimybės pastatyti tokio pobūdžio namą nesinaudojant valstybine žeme nebuvimo ar buvusių savininkų galimai neteisėtus veiksmus, nėra grindžiami jokiais įrodymais. Vien tai, kad atsakovas kitaip įsivaizduoja ir (ar) supranta miško paklotę, nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo.

28. Teismas, pasisakydamas dėl gamtai padarytos žalos nukertant žalią klevą, pažymi, kad atsakovo nurodyti argumentai, jog jis savo neteisėtais veiksmais nepadarė aplinkai žalos, nes minėtas medis vis tiek būtų ateityje supuvęs ir nuvirtęs, arba jis būtų nulaužtas vėjo (audros) metu, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pažymėtina, kad teismui nepateikti jokie atitinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją, tam tikrų specialių žinių turinčių asmenų paaiškinimai ar išvados, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovo be leidimo iškirstas klevas vien dėl to, kad viena jo atšaka buvo nulūžusi anksčiau, ateityje nebūtų galėjęs augti įprastai. Teismas kritiškai vertina ir atsakovo nurodytas aplinkybes, jog tokiai išvadai padaryti nereikia specialių žinių, kad tą galima suprasti iš bendro išprusimo, kadangi, kaip matyti tiek iš atsakovo paaiškinimų, tiek ir iš liudytojo E. B. parodymų, pats atsakovas kreipėsi į tam tikrus darbus atliekantį asmenį, siekdamas išsiaiškinti minėto medžio būklę ir ateities perspektyvas. Taigi atsakovui nebuvo žinoma ir aišku, kad esant tokiam medžio pažeidimui minėtas medis negalės toliau augti. Kita vertus, teismas kritiškai vertina ir byloje kaip liudytojo apklausto E. B. parodymus dėl minėto klevo, kadangi, visų pirma, liudytojas pripažino, kad jis neturi specialaus miškininko ar biologo išsilavinimo, o jo visos turimos žinios yra įgytos jam apie aštuonis metus atliekant medienos ruošos darbus. Visų antra, teismas kritiškai vertina ir minėto asmens parodymus dėl to, kad, kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, liudytojas ir atsakovas yra pažįstami, susipažinę atsakovo darbovietėje teikiant liudytojui tam tikras serviso paslaugas. Pažymėtina tai, kad nors liudytojas atskleidė teismui aplinkybę, jog atsakovas įvertinti situacijos jį pakvietė tik dėl to, kad žinojo, kuo liudytojas užsiima, pasiguodė jam dėl nulaužtos medžio atšakos, tačiau atsakovas šių aplinkybių teismui neatskleidė, priešingai, teismui nurodęs, kad asmenį, kuris įvertino klevo būklę, surado pagal skelbimą dėl pavojingų medžių šalinimo. Tiek ši aplinkybė, tiek ir pirmiau nurodyta aplinkybė apie atsakovo ir liudytojo tarpusavio santykius (yra pažįstami), leidžia teismui abejoti liudytojo E. B. parodymų patikimumu, įskaitant ir tuos, kurie susiję su klevo pavojingumo vertinimu bei galimybėmis jam toliau augti. Teismas kitų atsakovo pateiktų asmenų rašytinių paaiškinimų nevertina, pažymėdamas, kad atsakovas, nors ir prašęs apklausti byloje kaip liudytojas V. L. ir D. P., šio prašymo atsisakė, o dėl kokių priežasčių kiti asmenys, pateikę atsakovui savo rašytinius paaiškinimus, nebūtų galėję būti apklausti tiesiogiai teisme, atsakovas nenurodė. Juo labiau pažymėtina, kad minėtų asmenų parodymai nebuvo duoti notaro akivaizdoje ir nėra notaro patvirtinti (CPK 192 straipsnio 8 dalis), todėl teismas kitų byloje atsakovo pateiktų rašytinių paaiškinimų nevertina. Tuo pačiu pažymėtina, jog teismui nepateikti duomenys apie tai, kad minėti asmenys turėtų atitinkamų žinių, kad galėtų spręsti apie augalus ir jų pavojingumą dėl tam tikro pažeidimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas patvirtino, kad iškirstas medis buvo žalias, jokių puvimo žymių nebuvo, išskyrus matomą atšakos lūžio vietą. Tačiau, kaip pažymėjo specialistas, tik miškininkas prieš iškertant medį galėjo įvertinti medžio būklę, jo galimai keliamą grėsmę ir galimybes augti toliau.

29. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 52 straipsnis, 178 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, sprendžia, jog atsakovas A. Š. nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, jog savo neteisėtais veiksmais jis padarė žalą gamtai tiek neteisėtais veiksmais iškertant be leidimo žalio klevo medį, esantį valstybinėje miško žemėje, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), šalia privataus žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), bei sunaikinant miško paklotę. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teismui spręsti, jog jo nurodytos aplinkybės apie miško paklotės toje vietoje, kur buvo atlikti žemės paviršiaus lyginimo darbai, nebuvimą, taip pat iškirsto žalio klevo pažeidimą, dėl kurio jis nebūtų galėjęs toliau augti, yra pagrįstos. Teismo vertinimu, atsakovas šių aplinkybių neįrodė, todėl spręstina, kad žalos aplinkai faktas civilinėje byloje yra nustatytas.

30. Žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal Aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones (Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008 yra išaiškinta, kad kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų ir aplinkai, žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas. Iš bylos duomenų matyti, kad 1 134,00 Eur žala aplinkai buvo apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtinta Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad padarytos žalos aplinkai dydis apskaičiuotas neteisingai ar nukrypstant nuo protingumo, teisingumo ar sąžiningumo reikalavimų. Be to ir kasacinio teismo praktika patvirtina, kad neteisėtu miško kirtimu padarytos žalos atlyginimo bylose miškų pareigūnų pateikti duomenys pripažįstami tinkamais įrodymais šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2004), todėl byloje nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė neteisingai apskaičiavo padarytą žalą aplinkai.

31. Pažymėtina, kad atsakovas iš esmės ieškovės paskaičiuotos žalos dydžio ar žalos paskaičiavimo neginčijo, kadangi neigė patį žalos padarymo faktą, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad esant galimybei galėtų būti perskaičiuojamas žalos dydis, jei žala aplinkai buvo padaryta pasodinant valstybinėje miško žemėje tujas. Kaip turėtų būti skaičiuojama žala ir su kokia žalos dalimi atsakovas nesutinka, bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nurodyta, juo labiau, kad dėl tujų pasodinimo (jei tokia žala ir buvo padaryta) žalos iš atsakovo nereikalaujama. Šiuos atsakovo samprotavimus vertindamas tik kaip deklaratyvius, teismas sprendžia, jog neegzistuoja joks teisinis ir faktinis pagrindas perskaičiuoti gamtai padarytą žalą, juo labiau kad teismui nekyla abejonių dėl to, kad neteisėtais veiksmais atsakovas sunaikino miško paklotę ir tokiu būdu padarė nustatyta tvarka pagal galiojančius teisė aktus apskaičiuotą žalą aplinkai.

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos

32. Byloje nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, t. y. žalio klevo iškirtimas ir miško paklotės sunaikinimas, taip pat patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos aplinkai, nes būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų padarytas tiesioginis neigiamas poveikis miško būklei, dėl jų kilo žala aplinkai. Taigi laikytina įrodyta, kad būtent atsakovo veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis, t. y. padaryta žala. Be to, šios aplinkybės taip pat buvo užfiksuotos ir surašant atsakovui administracinio teisės pažeidimo protokolą bei priėmus nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo atsakovas nubaustas už padarytas neteisėtas veikas ir gamtai padarytą žalą.

Dėl būtinojo reikalingumo

33. Atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima tik atvejus, kai yra atitinkamos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsakovas įrodo esant vieną iš pagrindų, dėl kurių jis visiškai arba iš dalies gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Pagal CK 6.253 straipsnio 6 dalį būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Taigi atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima tik atvejus, kai yra atitinkamos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsakovas įrodo esant vieną iš pagrindų, dėl kurių jis visiškai arba iš dalies gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Atsakovo teigimu, jis turėjo būti atleistas nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu pagrindu. Būtinąjį reikalingumą apibūdina keli požymiai: 1) yra realus pavojus, gresiantis asmeniui ar jo turtui; 2) realus pavojus yra neišvengiamas, todėl vienintelė galimybė jo išvengti yra padaryti žalos; 3) žala, padaryta siekiant išvengti realaus pavojaus, yra mažesnė arba tolygi žalai, kuri galėjo būti padaryta, jeigu nebūtų imtasi priemonių siekiant jos išvengti.

34. Atsakovas, tvirtindamas, kad klevą turėjo iškirsti dėl būtinojo reikalingumo, turėjo pareigą pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau teismas sprendžia, kad šios pareigos atsakovas neįvykdė. Atsakovas, teigdamas, jog dėl audros metu nulaužtos vienos iš klevo atšakų klevas kėlė realią grėsmę tiek jam, tiek jo turtui, tokias aplinkybes turėjo įrodyti. Visų pirma, teismas pažymi, kad tiek atsakovo nurodytos aplinkybės, tiek pateikti įrodymai nesudaro pagrindo teismui spręsti, jog atsakovas teisės aktuose nustatyta tvarka negalėjo laiku ir tinkamai kreiptis į atitinkamą instituciją dėl minėto medžio iškirtimo.

35. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys leidžia tikėtinomis laikyti atsakovo nurodytas aplinkybes, kad valstybiniame miško paskirties žemės sklype augusio klevo viena atšaka buvo nulaužta 2018 m. rugpjūčio 14 d. vykusios audros metu. Šios aplinkybės, taip pat ir atsakovo pateiktoje 2020 m. vasario 12 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Stebėjimų departamento meteorologinių stebėjimo skyriaus pažymoje nurodytų duomenų apie 2018 m. rugpjūčio 14 d. Kaune užfiksuotą didžiausią vėjo greitį, smarkų liūtinį lietų, kurie pasiekė pavojingų meteorologinių reiškinių rodiklius, ieškovė neginčijo. Teismas neturi pagrindo jais netikėti, todėl sprendžia, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad klevo viena atšaka buvo nulaužta minėtos audros metu 2018 m. rugpjūčio 14 d. Tačiau atsakovas, teigdamas, kad medžio lūžio žaizda buvo atvirta ir didelė, o likusi augti šlaite medžio dalis buvo pasvirusi į namo ir kiemo pusę, jokių šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė. Juo labiau, byloje nenustatyta, kad minėto medžio pažeidimo pobūdį ir galimybes toliau augti būtų įvertinęs kompetentingas, atitinkamą išsilavinimą turtintis asmuo.

36. Byloje tiksliai nenustatyta, kada buvo išpjautas klevas, tačiau ieškovės pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad jau 2019 m. gegužės 12 d. minėtas medis buvo nupjautas. Aplinkybę, kad klevas buvo nupjautas 2019 m. pavasarį, atsakovo teigimu, kovo mėnesį, nurodo ne tik atsakovas, bet ir jo sugyventinė E. K.. Kita vertus, pažymėtina, kad liudytojas E. B., apklaustas teismo posėdžio metu, nurodė, kad atsakovas jį dėl medžio iškvietė praėjus dviem – trims savaitėms po medžio atšakos nulaužimo, o visas medis buvo nupjautas praėjus po apsilankymo savaitei ar dviem, kas, teismo vertinimu, leistų spręsti, kad klevas buvo išpjautas dar 2018 metų rugpjūčio ar rugsėjo mėnesiais. Tačiau teismas, įvertinęs tai, kad liudytojas nors ir nurodęs šias aplinkybes vėliau patikslino tikslaus medžio pjovimo darbų atlikimo laiko neprisimenantis, kad tiek atsakovas, tiek ir jo sugyventinė, kuriems turėtų geriausiai būti žinomas minėtų darbų atlikimo laikas, nurodė, kad klevas buvo išpjautas 2019 m. pavasarį, taip pat įvertinęs fotonuotraukose užfiksuotą vaizdą, iš kurio matyti, kad pjūvio vietos, priešingai nei nulūžusios atšakos vieta, nėra pajuodusios, kas leidžia manyti, kad pjūvis buvo atliktas ne tuo pačiu ir (ar) panašiu metu, kaip kad ir įvyko lūžis, sprendžia, kad labiau tikėtina, kad klevas buvo iškirstas 2019 m. pavasarį, kovo mėnesį. Taigi, byloje nustatyta aplinkybė, jog klevas buvo išpjautas praėjus daugiau kaip pusei metų nuo jo vienos atšakos nulaužimo, atsakovui teigiant, jog būtent dėl to minėtas klevas kėlė grėsmę turtui ir gyvybei, nesudaro pagrindo spręsti apie tokio pavojaus realumą, kuris sudarytų pagrindą spręsti egzistavus būtinojo reikalingumo sąlygas. Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, jog per nurodytą laikotarpį būtų įvykę kokių nors minėto medžio pokyčių (medis dar labiau būtų pasvirę į namo pusę), nenurodė jokių tuo metu vykusių meteorologinių reiškinių (audra, stipri liūtis ir pan.), kurie būtų sudarę pagrindą klevą iškirsti nedelsiant, nesikreipiant į atitinkamas valstybės institucijas dėl leidimo medžio kirtimo darbams ar kitoms intervencinėms priemonėms gauti. Pažymėtina, jog pusės metų laikotarpis yra pakankamai ilgas, kad asmuo, manantis, jog jo turtui kyla grėsmė ar pavojus, imtųsi visų galimų priemonių teisėtu būdu šio pavojaus išvengti. Atsakovas neatliko jokių veiksmų, kurie leistų spręsti apie jo ketinimą teisėtu būdu pašalinti, jei tokia grėsmė ir egzistavo, valstybinėje miško žemėje augusį medį. Kita vertus, toks ilgas laikotarpis, per kurį atsakovas nesiėmė jokių veiksmų jo nurodomai galimai žalai išvengti, rodo, kad toks pavojus nebuvo akivaizdus. Iš aukščiau minėtų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip būtinasis reikalingumas, kadangi kilus realiam pavojui nuosavybei, nebūtų delsiama daugiau kaip pusė metų atlikti medžio kirtimą, net jei ir būtų norima išvengti, kad medis būtų su laja (vegetacijos ir augimo periodu). Nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, taip pat šias aplinkybes savo rašytiniuose paaiškinimuose, teismui pateiktuose ieškovės, yra nurodžiusi E. K. ir V. L., kad nulūžusi klevo dalis lietė namą, o vainikas nukrito toje vietoje, kur atsakovas stato transporto priemonę, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog ir likusi augti medžio dalis, jei ji nebūtų pašalinta ir būtų nulūžusi ir (ar) išversta audros, būtų taip pat lietusi namą ir ar kitą atsakovui priklausantį turtą. Konkrečių duomenų, remiantis kuriais apie tokią grėsmę sprendė ir klevą iškirtęs asmuo, kaip liudytojas apklaustas E. B., nenurodė. Taip pat viena iš būtinojo reikalingumo sąlygų yra ta, kad padarytoji žala būtų mažiau vertinga negu išvengtoji. Pažymėtina, jog atsakovas, teigdamas, jog minėtas klevas kėlė grėsmę ir dėl to galėjo būti padaryta žala, konkretaus galimos žalos dydžio nenurodė, apsiribodamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie galimybę sužaloti jį, sugadinti jam priklausantį automobilį ir ar statinius. Tačiau būtent atsakovas, teigdamas, jog atsakomybė jam netaikytina dėl to, kad egzistavo būtinasis reikalingumas, turi įrodyti egzistavus visas būtinojo reikalingumo sąlygas. Kaip jau minėta, išvengtosios žalos dydžio atsakovas nenurodė, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl nulūžusios medžio atšakos jam padaryta žala nebuvo didelė – buvo apgadintas namo struktūrinis tinkas, stogas, tačiau visi remonto darbai kainavo nedaug. Kiek tiksliai dėl nulūžusios medžio atšakos atsakovas turėjo nuostolių, teismui taip pat nebuvo pateikta, todėl, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie išvengtosios žalos dydį, o atsakovo veiksmais žalą padarius gamtai, valstybės saugomam objektui, nėra pagrindo spręsti egzistuojant ir šią būtinojo reikalingumo sąlygą.

37. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad net ir egzistuojant pirmiau nurodytai byloje nustatytai situacijai dėl vienos medžio – klevo – augusio valstybinėje miško žemėje, esančioje šalia atsakovui priklausančio namo, atšakos nulūžimo, kai likusio medžio pjovimo darbai atlikti po daugiau nei pusės metų, buvo galima kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas bei gauti atitinkamą leidimą ar šį klausimą išspręsti kitokiu teisėtu būdu, tačiau spręstina, kad atsakovas, būdamas informuotas apie tokio leidimo reikalingumą, nuspręsdamas veikti neteisėtai, prisiėmė dėl to galinčius kilti neigiamus padarinius. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad dėl augusio žalio klevo grėsė realus pavojus jam ar kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams, turtui, jog medžio kirtimo darbus reikėjo atlikti nesikreipus į atitinkamas institucijas, nes vien tik medžio vienos atšakos nulūžimas, nesant jokių objektyvių duomenų apie tokio lūžio pobūdį, medžio pažeidimo laipsnį ir galimas neigiamas tokio lūžio pasekmes, medžio augimas šlaite ir (ar) galimas medžio pasvirimas į vieną pusę, tokios grėsmės nepatvirtina. Įvertinus visas pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovas neįrodė būtinojo reikalingumo, kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo.

38. Teismas taip pat kritiškai vertina atsakovo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės išlyginti šlaitą bei užsėti veją ir pasodinti tujas, tokiu būdu siekiant apsaugoti nuosavybę, kadangi dėl nuo šlaito bėgančio vandens yra pažeidžiamas namo pamatas, skyla siena, todėl tujų tvora turėtų sulaikyti bėgantį vandenį, o kartu ir šiukšles. Nurodytos aplinkybės, viena vertus, nėra pagrįstos jokiais įrodymais, kita vertus, nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas, manydamas, kad jo nuosavybei kyla grėsmė ir realus pavojus, negalėjo dėl jo pašalinimo imtis priemonių nustatyta tvarka, kreipdamasis į atitinkamas institucijas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, net ir atlikus pirminę galimo pažeidimo stebėseną, t. y. kaip galima spręsti iš jo nurodytų duomenų, galimai jau žinodamas, kad žemės lyginimo darbus atliko valstybinėje miško žemėje, ir toliau vykdė savo suplanuotus darbus – toje vietoje užsėjo žolę ir pasodino tujas, kas teismui leidžia spręsti, kad atsakovas, net ir žinodamas apie savo neteisėtus veiksmus, nesiekė imtis priemonių kaip galima sumažinti atsiradusią (atsirasiančią) žalą, bet ir toliau jam nepriklausančiame žemės sklype elgėsi kaip šio sklypo savininkas. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas netgi teigė, jog net jei ir būtų žinojęs, kad žemės sklypas, kuriame jis atliko veiksmus, yra valstybinės miško paskirties žemės sklypas, jis būtų atlikęs nurodytus veiksmus, kas leidžia teismui abejoti atsakovo sąžiningumu ir nurodytu gailėjimusi dėl padaryto pažeidimo, juo labiau parodo atsakovo poziciją dėl valstybinės reikšmės miško paskirties žemės, prioritetą teikiant savo reikmėms ir poreikių tenkinimui, o ne gamtos išsaugojimui.

Dėl galutinio teismo sprendimo

39. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovo prieštaravimai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Atsakovo pateikti prieštaravimai nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovės pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas (iš dalies nepagrįstas), kas sudarytų pagrindą panaikinti (pakeisti) preliminarų teismo sprendimą. Nenustačius šių aplinkybių, Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. preliminarus teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-5210-1084/2020 paliekamas nepakeistas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

40. Nustatyta, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje yra 7,84 Eur. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija minimalią valstybei priteistiną 5,00 Eur dydžio sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo (TAR, 2020-01-22, Nr. 2020-00970), todėl, tenkinus ieškinį, jos priteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 96, 290–291 straipsniais, 430 straipsnio 6 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5210-1084/2020, kuriuo ieškovei Valstybinei miškų tarnybai, juridinio asmens kodas 302471705, iš atsakovo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistas 1 134,00 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto trisdešimt keturių eurų 00 ct) žalos atlyginimas, įpareigojant atsakovą sumokėti priteistą sumą į Valstybinės miškų tarnybos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Luminor Bank, AB, palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7,84 Eur (septynių eurų 84 ct) bylinėjimosi išlaidas. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Galutinis sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.

Teisėja Jurgita Jasinskaitė