Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Šiaulių kalėjime.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-31 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbo reglamento (toliau – Reglamentas) 127 punktas nurodo, kad asmenys departamente aptarnaujami, jų prašymai ir skundai nagrinėjami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės), kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Reglamento 128 punkte nurodyta, kad nagrinėjant suimtųjų ir nuteistųjų prašymus ir skundus reglamento nuostatos taikomos tiek, kiek to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas. Pabrėžtina, jog BVK plačiau nereglamentuoja nuteistųjų skundų, pateiktų Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriui, nagrinėjimo tvarkos, todėl Lietuvos kalėjimų tarnyba pareiškėjo skundą turėjo nagrinėti bendra teisės aktuose nustatyta tvarka.

Teismas pažymi, kad pagal byloje pateiktus atsakovės paaiškinimus ir dokumentus nustatyta, jog Šiaulių kalėjimo pareigūnai ir darbuotojai, vykdydami savo funkcijas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymu, kitais teisės aktais bei Lietuvos kalėjimų tarnybos darbuotojų etikos kodeksu. Pareigūnai privalo laikytis lygiateisiškumo principo, užtikrindami visų asmenų lygybę prieš įstatymą, nepriklausomai nuo jų lyties, tautybės, kalbos, socialinės padėties, pažiūrų ar kitų aplinkybių, ir nėra duomenų, kad šie principai būtų buvę pažeisti pareiškėjo atžvilgiu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje taip pat pateikti išaiškinimai, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (lot. tas, kas teigia, turi įrodyti), kadangi prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03). Iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumas skundžiamas.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas grįsdamas savo argumentus skunde itin abstrakčiai nurodė, kad, jo teigimu, ne visi jo skundai, prašymai yra registruojami. Teismas atkreipia dėmesį, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog Šiaulių kalėjimo pareigūnai su pareiškėju būtų elgęsi netinkamai, jo diskriminavę ar kitaip pažeidę jo teises. Priešingai, iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad pareigūnai laikosi teisėtumo, teisingumo ir etikos principų, su suimtaisiais ir nuteistaisiais, taip pat ir su pareiškėju, pagal poreikį organizuoja individualius pokalbius, sprendžia jų keliamas problemas, teikia informaciją, reikalingą jų teisėms įgyvendinti. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjo prašymai ar skundai nebūtų buvę registruojami ar nagrinėjami. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl neva neteisėtų pareigūnų veiksmų nėra pagrįsti objektyviais ir patikimais įrodymais, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių kalėjimo pareigūnai būtų veikę neteisėtai ar pažeidę pareiškėjo teises.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Šiaulių kalėjime nustatyta aiški ir teisės aktų reikalavimus atitinkanti tvarka, pagal kurią visi suimtųjų ir nuteistųjų teikiami prašymai, skundai bei pranešimai yra nuosekliai registruojami ir perduodami nagrinėti kompetentingiems asmenims. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, Šiaulių kalėjime veikiantys Resocializacijos skyriaus specialistai kiekvieną darbo dieną per rytinius patikrinimus priima visus iš suimtųjų ir nuteistųjų gaunamus rašytinius prašymus, skundus ar kitus pranešimus, kurie vėliau yra registruojami kalėjimo dokumentų valdymo sistemoje ir nustatyta tvarka perduodami Šiaulių kalėjimo viršininkui.

Teismas atkreipia dėmesį, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog, atsižvelgiant į prašymų pobūdį ir skubumą, tam tikri prašymai gali būti išnagrinėjami ar įgyvendinami tą pačią dieną, jeigu tai numatyta teisės aktuose. Šiaulių kalėjime taikoma praktika atitinka teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius asmenų kreipimųsi nagrinėjimą, o visi rašytiniai prašymai ir skundai, išskyrus teikiamus žodžiu, registruojami dokumentų valdymo sistemos priemonėmis ir įtraukiami į Gautų suimtųjų ir nuteistųjų prašymų (skundų) registrą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė išsamius duomenis apie pareiškėjo pateiktus prašymus, iš kurių matyti, kad nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. liepos 1 d. jis pateikė net 27 prašymus, kurie buvo užregistruoti nustatyta tvarka. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl asmeninių klausimų buvo ne kartą priimtas individualiems pokalbiams su Resocializacijos skyriaus specialistais. Todėl teigti, jog pareiškėjo prašymai nebuvo priimami ar registruojami, nėra pagrindo.

Teismo vertinimu, atsakovė tinkamai vykdo pareigą registruoti ir nagrinėti visus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus bei skundus, taip pat užtikrina asmenų teisę kreiptis į įstaigos administraciją, o byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius, jog jo prašymai būtų ignoruojami ar neregistruojami.

Pareiškėjo teiginiai, jog tam tikros dienos jo pateikti prašymai esą nebuvo užregistruoti ar priimti, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Iš byloje esančių atsakovės pateiktų dokumentų, įskaitant suimtųjų ir nuteistųjų prašymų (skundų) registracijos žurnalų išrašus, matyti, kad pareiškėjo prašymai, pateikti 2024 m. gegužės 9 d., gegužės 20 d. ir birželio 5 d., buvo tinkamai užregistruoti nustatyta tvarka ir perduoti nagrinėti atsakingiems Šiaulių kalėjimo darbuotojams. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Šiaulių kalėjime galiojančią tvarką visi nuteistųjų ir suimtųjų prašymai yra priimami ir registruojami kiekvieną darbo dieną, o už jų priėmimą atsakingi pareigūnai – Resocializacijos skyriaus specialistai – vykdo šias pareigas pagal aiškiai reglamentuotą vidaus procedūrą. Tokiu būdu užtikrinama, jog kiekvienas pateiktas prašymas būtų tinkamai įformintas ir nagrinėjamas pagal kompetenciją.

Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog 2024 m. gegužės 10 d. ir birželio 10 d. jis taip pat teikė prašymus, tačiau šie esą nebuvo priimti ar užregistruoti, nėra pagrįsti jokiais patikimais rašytiniais įrodymais. Priešingai, atsakovės pateikti registracijos žurnalai patvirtina, kad minėtomis dienomis pareiškėjo prašymai nebuvo gauti, o visi kiti jo pateikti prašymai artimiausiomis dienomis (2024 m. gegužės 9 d., 20 d. ir birželio 5 d.) buvo registruoti. Teismas taip pat pažymi, kad, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas aktyviai naudojosi teise teikti prašymus, o atsakovas tinkamai užtikrino jo prašymų registravimą ir nagrinėjimą. Tai patvirtina ir faktas, kad per trumpą laikotarpį (2024 m. gegužės–birželio mėn.) pareiškėjas pateikė ne vieną, o kelis prašymus, kuriems buvo suteiktas atitinkamas atsakas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai vykdė pareigą priimti ir registruoti pareiškėjo prašymus, o pareiškėjo teiginiai, jog jo prašymai 2024 m. gegužės 10 d. ir birželio 10 d. nebuvo priimti ar užregistruoti, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

Teismas, išnagrinėjęs byloje pateiktus duomenis, konstatuoja, kad atsakovė tinkamai užtikrina nuteistųjų teisę kreiptis į įstaigos administraciją su įvairaus pobūdžio prašymais, skundais ar kitais kreipimaisi. Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad 2024 m. gegužės–liepos mėnesiais pareiškėjas aktyviai naudojosi šia teise – per nurodytą laikotarpį jis pateikė net 27 skirtingus prašymus. Šis skaičius akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjui sudarytos realios galimybės kreiptis į administraciją dėl jam aktualių klausimų ir šios teisės realizavimas nėra ir nebuvo ribojamas. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad su pareiškėju buvo nuolat palaikomas kontaktas – vyko individualūs pokalbiai, kurių metu jis turėjo galimybę išsamiai aptarti jam rūpimus asmeninius klausimus su atsakingais kalėjimo darbuotojais, įskaitant Resocializacijos skyriaus specialistus. Šie pokalbiai rodo, kad atsakovas ne tik formaliai registravo pareiškėjo prašymus, bet ir siekė juos spręsti, įsiklausydamas į individualius nuteistojo poreikius bei problemas. Teismas taip pat pažymi, kad toks nuoseklus ir aktyvus bendravimas su pareiškėju rodo atsakovo pastangas užtikrinti, jog nuteistojo teisės būtų įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus, o kilę klausimai – sprendžiami operatyviai ir atsižvelgiant į individualią situaciją. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, jog jo kreipimaisi būtų sistemingai ignoruojami ar nesvarstomi. Akivaizdu, jog atsakovė ėmėsi visų būtinų veiksmų, kad pareiškėjas galėtų laisvai ir be kliūčių realizuoti teisę kreiptis į įstaigos administraciją, o jo prašymai ir asmeniniai klausimai buvo nagrinėjami laikantis teisės aktų reikalavimų.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl galimai netinkamų pareigūnų veiksmų, susijusių su jo prašymų registravimu ar perdavimu atsakingiems asmenims. Priešingai, atsakovė pateikė į bylą prašymų registracijos išklotinę, iš kurios matyti, kad visi pareiškėjo pateikti prašymai, skundai ar kiti kreipimaisi buvo tinkamai registruojami pagal nustatytą tvarką ir perduodami atsakingiems kalėjimo administracijos darbuotojams. Šie registracijos duomenys byloje nepaneigti jokiais kitais įrodymais. Pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jog kai kurie prašymai galėjo būti neperduoti ar neregistruoti, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, tokiais kaip liudytojų parodymai, vaizdo stebėjimo įrašai ar kitokie tiesioginiai įrodymai, leidžiantys daryti pagrįstą išvadą apie galimus pareigūnų neteisėtus veiksmus. Vien pareiškėjo subjektyvūs vertinimai ir prielaidos, nesant jokių patvirtinančių faktinių aplinkybių, negali būti laikomi pakankamu pagrindu pripažinti, kad jo teisės buvo pažeistos. Kaip jau buvo nustatyta, per tam tikrą laikotarpį (2024 m. gegužės–liepos mėn.) pareiškėjas pateikė net 27 prašymus, kurie buvo registruoti ir nagrinėti, o tai rodo, jog pati kreipimosi procedūra iš esmės leidžia pareiškėjui naudotis savo teise teikti prašymus bei skundus. Atsižvelgiant į šią faktinę situaciją, laikytina, kad atsakovas veikia pagal galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų kreipimųsi tvarką, ir nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo prašymai būtų buvę ignoruojami, neregistruojami ar neperduodami atsakingiems asmenims.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nuteistiesiems suteikia teisę kreiptis į laisvės atėmimo vietos administraciją dėl galimų pažeidimų, įskaitant ir galimus netinkamus pareigūnų veiksmus. Įkalinimo įstaigos vidaus tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato aiškią ir veiksmingą skundų bei prašymų teikimo tvarką, kuri sudaro realias galimybes nuteistiesiems apginti galimai pažeistas teises. Šiaulių kalėjime taip pat nustatyta tvarka, pagal kurią nuteistieji turi teisę bet kuriuo metu kreiptis į kalėjimo vadovybę dėl netinkamų pareigūnų veiksmų, o tokie skundai privalo būti nagrinėjami ir vertinami pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas per ilgą laikotarpį, būdamas kalėjime, aktyviai naudojosi teise teikti prašymus ir skundus, kurių, kaip nustatyta, vien per 2024 m. gegužės–liepos mėn. laikotarpį pateikė net 27. Visgi nėra jokių duomenų, jog šių prašymų ar skundų turinys būtų susijęs su konkrečiais ir pagrįstais pranešimais apie netinkamus pareigūnų veiksmus, tokius kaip prašymų neregistravimas, neperdavimas ar vilkinimas. Pats pareiškėjas į kalėjimo vadovybę dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, susijusių su jo prašymų administravimu, nesikreipė, nors tam turėjo visas teisines galimybes. Teismas pažymi, kad, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, asmuo, manantis, jog jo teisės buvo pažeistos, privalo kreiptis į kompetentingą instituciją ir nurodyti konkrečias aplinkybes, kuriomis grindžia savo skundą. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs kalėjimo vadovybei konkretų, aiškiai išdėstytą skundą dėl to, kad jo tam tikri prašymai nebuvo registruoti ar perduoti. Tokios aplinkybės leidžia teigti, jog pati galimybė pranešti apie pažeidimus buvo realiai suteikta ir veikianti, tačiau pareiškėjas ja nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo teiginiai apie tariamai netinkamus pareigūnų veiksmus nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o jis pats nepasinaudojo turimomis galimybėmis pranešti apie galimus pažeidimus nustatyta tvarka.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nustačius, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Šiaulių kalėjimo neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio ą punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.