Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. L., A. L., V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus kredito unijos ieškinį atsakovams A. L., A. L., V. L. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2012-06-06 preliminariu sprendimu (b.l. 33-34) ieškovo reikalavimus patenkino visiškai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nustato apeliacinio skundo argumentai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamojoje byloje apeliacijos dalyką sudaro apeliantų skundo argumentai, susiję su įsiskolinimo ieškovui dydžio nustatymu, su apeliantų pareigos mokėti sutartimi sulygtas palūkanas ir jų dydžiu, taip pat keliami teismo sprendimo nemotyvavimo ir neargumentavimo, apeliantų prašymų neišsprendimo klausimai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, liudijančius jų įsiskolinimo ieškovui dydį. Analizuojant 2011-02-28 paskolos sutarties Nr. 356 specialiosios (b.l. 11) ir bendrosios (b.l. 12-13) dalių turinį matyti, kad A. L. buvo suteikta 20 000 Lt paskola (b.l. 15-16), kurios naudojimo paskirtis – autoserviso įrangos įsigijimas. Sutartis atlygintinė, o jos šalys susitarė dėl 15 proc. dydžio metinės palūkanų normos. Paskolos suma turėjo būti grąžinama dalimis iki 2016-03-20 pagal sudarytą įmokų (su palūkanomis) grąžinimo grafiką (b.l. 14), o mokėtina per mėnesį suma buvo lygi 475,80 Lt. Tačiau nurodyto dydžio įmokos nebuvo mokamos, kas sąlygojo sutarties nutraukimą prieš terminą dėl sutarties pažeidimo (b.l. 25-30).

Lyginant ieškovo pateiktus duomenis apie sumokėtas sumas bei apelianto A. L. pagal sutartį atliktus mokėjimus (b.l.50, 51) matyti, kad visos jo įmokos buvo įvertintos ir paskirstytos sutinkamai su sutarties nurodymais (b.l. 23, 24). Sutarties bendrosios dalies 19 p. įtvirtinta sąlyga, kad pirmiausia įmokos, vykdant prievolę, skiriamos atlyginti ieškovo išlaidoms, susijusioms su reikalavimo vykdyti prievolę, pareiškimu, antrąja eile skiriamos įmokos delspinigiams mokėti, trečiąja eile apmokamos palūkanos pagal jų mokėjimo termino eiliškumą, o ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Kadangi paskola suteikta ir paskolos pinigai apeliantui (paskolos gavėjui) išmokėti 2011-02-28, būtent nuo šios dienos jau privalu mokėti ir palūkanas. Iš paskolos mokėjimo ir įmokų ataskaitos (b.l. 23) matyti, kad ieškovas nesiekia prisiteisti palūkanų už vasario mėnesio vieną dieną bei kovo mėnesio dvidešimt dienų, neįvardija jų kaip nesumokėtų (kaip skolos dalies) – pirmosios mokėtinos mėnesinės palūkanos šiame dokumente paskaičiuotos tik nuo 2011-03-20. Kitame dokumente - mokėjimo grafike (b.l. 14) ši 175 Lt priskaičiuota už vasario ir kovo mėnesius iki jo 20 dienos palūkanų suma nurodoma kaip sumokėta. Vadinasi, ieškovas ją įskaitė, o tokie apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas turėjo sumažinti priteisiamą skolą 175 Lt suma, kuri, pažymėtina, jau pačiame mokėjimo dokumente buvo įvardinta kaip palūkanos už vasario mėn. (8,33 Lt) ir kovo mėn. (166,67 Lt) (b.l. 50), teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. Taip pat nebuvo pagrindo sumažinti priteisiamos skolos ir 134,43 Lt suma. Ieškovas neneigia 2012-01-13 apelianto 700 Lt įmokos (b.l. 51) gavimo fakto, taip pat nuosekliai paaiškina, kokiems mokėjimas dengti ji buvo užskaityta – 565,57 Lt kaip sumokėtos palūkanos (b.l. 23) ir 134,43 Lt kaip delspinigiai (netesybos), dėl kurių mokėjimo šalys taip pat buvo susitarusios raštu. Aplinkybę, kad ši sumos dalis įskaityta būtent delspinigiams, juo labiau, kad jų bei palūkanų mokėjimas tiek pagal sutartį (19 p.), tiek ir pagal įstatymą (CK 6.54 str.) yra pirmesnis, nei pagrindinės prievolės įmokos mokėjimas, patvirtina ir rašytinis įrodymas – delspinigių paskaičiavimo lentelė (b.l. 24). Nors paskolos gavėjo mokėjimai vėlavo ir nekompensavo mokėtinų pagal grafiką paskolos bei palūkanų atitinkamų dalių jau nuo 2011-09-05, delspinigiai, kuriuos prašė teismo priteisti ieškovas, yra paskaičiuoti tik nuo 2012-01-13, už ankstesnį laikotarpį juos išskaičiavus iš 700 Lt įmokos.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su apeliaciniame skunde pateiktu paskolos sutarties specialiosios dalies 10 p. įtvirtintos sąlygos interpretavimu. Ši sutartinė nuostata neįpareigoja atlikti įskaitymo apelianto A. L. sumokėto 2900 Lt pajinio įnašo (b.l. 50) dydžiu. Viena vertus, toks įskaitymas gavėjo pajaus dydžiu galimas tik grąžinant paskutiniąją paskolos ir palūkanų dalį, o šis teisiškai reikšmingas faktas dar nėra įvykęs. Antra vertus, tokio įskaitymo galimybė buvo apribota išlyga, kad paskolos gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo atveju, t.y. šiam nesilaikant įmokų grąžinimo grafiko, pajus gali būti grąžintas ne taikant įskaitymą paskutinės įmokos dalimi, o kita tvarka, kurią nustato Kredito unijų įstatymas bei teisės aktai. Ši sutarties sąlyga nėra nuginčyta, o įstatyminių prielaidų teismui savo iniciatyva pripažinti ją negaliojančia, nepareiškus tokio reikalavimo ir jo pagrindimo, net ir vartojimo sutartinių teisinių santykių atveju prielaidų nesama. Pastebėtina, kad pati savaime ši sąlyga neapriboja apelianto teisės susigrąžinti pajų įstatymo nustatyta tvarka ir būdu, taip pat nekliudo derėtis su ieškovu, kad jos grąžinimas būtų įskaitytas tuomet, kai bus sumokėta paskutinė paskolos dalis.

Nepagrįsti ir tokie skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjęs sumažinti priteisiamas palūkanas iki įstatymu nustatyto 5 proc. dydžio ir priteisti tik šias vienerias palūkanas iki paskolos grąžinimo. Apeliantai neįvertina fakto, kad A. L. buvo įsipareigojęs mokėti 15 proc. palūkanas būtent už naudojimąsi paskola (2.4.p., b.l. 11, ir 6.6. p., b.l. 12), nepagrįstai tvirtindami, jog sutarties nutraukimo prieš terminą atveju jie neturi pareigos ieškovui tokių palūkanų mokėti. Toks sąlygos interpretavimas reikštų jų atleidimą nuo sutartinės prievolės mokėti palūkanas kitai sutarties šaliai vykdymo. Tačiau sutarties nutraukimo teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.221 str., šioje situacijoje netaikytinos, kadangi prievolės dalykas (paskolos pinigai) nėra sugrąžintas antrajai šaliai. Palūkanas pagal prievolę, jų nustatymo pagrindus, palūkanų dydžio nustatymo tvarką bei sąlygas reglamentuoja CK 6.37 str. ir CK 6.872 str., pastarasis yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas. Esant vartojimo teisiniams santykiams, palūkanų normos įvardijimas paskolos (kreditavimo) sutartyje yra privaloma tokios sutarties sąlyga (CK 6.887 str. 3 d., 6.888 str.). Minėtos įstatymo nuostatos (pagal 2010 -12-23 Vartojimo kredito įstatymo 41 str. vartojimo sutartims, sudarytoms iki 2011-04-01, Vartojimo kredito įstatymo normos dar netaikomos) suteikia teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, nustatyti sutartimi jų mokėjimo tvarką. Paskolos gavėjui laiku negrąžinant paskolos sumos (eilinės įmokos), palūkanos už naudojimąsi svetimais pinigais ir toliau skaičiuojamos bei mokamos iki visiško paskolos grąžinimo momento. Pareiga grąžinti visą paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, apskaičiuotomis už visą likusį naudojimosi paskola terminą, gavėją saisto ir tuomet, kai dėl sutarties pažeidimo paskolą grąžinti prieš terminą pareikalauja paskolos davėjas. Tokiu atveju mokamos tiek įstatyminės (vadinamos procesinėmis) 5 proc. dydžio palūkanos už termino praleidimą (CK 6.210 str.1 d.), tiek ir sutartinės palūkanos už naudojimąsi paskolos davėjo pinigais, iki šie bus grąžinti, tą taip pat numato įstatymas (CK 6.874 str.).

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui, ieškovo reikalavimą, įskaitytinai ir dėl palūkanų už negrąžintą vartojimo paskolą, pirmosios instancijos teismas patenkino pagrįstai. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde, motyvuojant nuostolių kreditoriui nebuvimu, tapatinamos dvejos skirtingos palūkanos (vienų jų paskirtis atlyginti paskolos davėjui už naudojimąsi svetimais pinigais, kitų – skatinti jį kuo greičiau įvykdyti prievolę), nepagrįstai teigiant apie buvusių sutartinių palūkanų modifikavimą į netesybas procesinių palūkanų forma. Tai reiškia, kad apeliantai siekia nemokėti sulygto užmokesčio už naudojimąsi svetimais pinigais. Tokiam apeliantų prašymui patenkinti įstatyminių prielaidų nesama.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas ir argumentuotas, kad teismas nepasisakė dėl apeliantų (atsakovų) prieštaravimuose išdėstytų argumentų, susijusių su palūkanų sumažinimu, kas laikytina sprendimo teisiniu trūkumu (CPK 270 str. 4 d.). Kita vertus, absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. galėtų būti pripažintas tik visiškas motyvų sprendime nebuvimas, o iš esmės teisingas teismo procesinis sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad motyvuojamoji jo dalis nepakankamai išsami, jeigu iš esančių motyvų galima spręsti, kodėl teismas padarė vieną ar kitą išvadą ir priėmė būtent tokį sprendimą. Kadangi vertinamas procesinės teisės normų pažeidimas pats savaime nenulėmė neteisingo šio ginčo išsprendimo, o ieškinio visiškas patenkintinas kartu reiškia ir atsakovų (apeliantų) visų atsikirtimų atmetimą, jų visų detaliau neanalizuojant, vien šiuo pagrindu (dėl nepakankamos sprendimo motyvacijos) sprendimas negali būti panaikintas (CPK 329 str. 1 d.).

Apeliantų prašymo išdėstyti jiems sprendimo vykdymą pagrįstumą aptaria apeliacinės instancijos teismas. Priešingai nei tvirtinama ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą, tokiais argumentais bei prašymais apeliacinis skundas gali būti grindžiamas, juo labiau, kad tokį klausimą apeliantai buvo iškėlę pirmosios instancijos teismui, tačiau šis nepagrįstai visiškai dėl to nepasisakė. CPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, tampa aktualūs šalių lygiateisiškumo bei teisėtų lūkesčių principai. Jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko, bet ir į išieškotojo interesus. Jeigu dėl tam tikros sumos priteisimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Tačiau vien asmens turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-495/2004; 2006-11-17 nutartis c. b. Nr. 3K-3-594/2006.). Vadinasi, tokio klausimo sprendimas yra grindžiamas ginčo šalių interesų derinimo taisykle, paliekant diskrecijos teismui teisę kiekvienu atveju individualiai įvertinti tokio atidėjimo ar išdėstymo būtinumą.

Šiuo konkrečiu atveju poreikį išdėstyti dalimis sprendimo vykdymą apeliantai grindžia jų finansiniu neišgalėjimu net ir visiems kartu mokėti daugiau, nei po 500 Lt per mėnesį. Pastebėtina, kad tokia įmoka, atsižvelgiant į priteistą sumą ir įmokų kiekį (jų turėtų būti bent 40), sąlygotų šio sprendimo vykdymą daugiau nei trejus metus. Tačiau CPK 7 str. 1 d. yra įtvirtina nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Be to, apeliantai, siekdami nukelti galutinio teismo sprendimo įvykdymo momentą tokiam ilgam laikotarpiui, jokių įrodymų apie gaunamas visas jų pajamas ar visą jų valdomą nuosavybės teise turtą, išskyrus vienos apeliantės įsipareigojimus bankui patvirtinantį dokumentą (b.l. 53), į bylą nepateikė. Taip pat jie nepaaiškina ir tokios aplinkybės, kodėl anksčiau pagal sutartį kas mėnesį nemokėjo net mažesnės sumos - 475,80 Lt (b.l. 14), dėl ko paskolos sutartis ir buvo galiausiai nutraukta, nenurodė ir to, ar prasidėjus šiam bylinėjimuisi stengiasi mokėti įmokas ieškovui ir mažinti įsiskolinimą. Teisiškai reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad paskolos dalykas turėjo būti pagal sutartį grąžintas iki 2016-03-20 (b.l. 11), taigi išdėsčius sprendimo vykdymą 40 mokėjimų po 500 Lt, ši sutartis pagal teismo sprendimą būtų vykdoma net ilgiau, nei būtų buvusi vykdoma, jeigu paskolos gavėjas ir laiduotojai nebūtų sutarties pažeidę. Tokiu atveju egzistuotų aiški disproporcija tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo interesų gynimo, būtų pažeistas paskolos davėjo teisėtų lūkesčių principas, būtų paneigtas sprendimo privalomumo ir jo vykdytinumo per kuo trumpiausią laiką principai. Todėl prašymas išdėstyti sprendimo vykdymą atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo. Pirmiausiai būtina atsižvelgti į tai, kad esant procesiniam bendrininkavimui (CPK 43 str.) rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje yra nurodomos konkrečios bylinėjimosi išlaidų sumos, kurios priteisiamos iš kiekvieno bendrininko atskirai. Byloje dalyvaujantys procesiniai bendrininkai (bendraieškiai ir bendraatsakoviai) neturi priešingai šaliai solidarios bylinėjimosi išlaidų kompensavimo pareigos (CK 6.6 str. 1 d.), tokio šių išlaidų kompensavimo būdo teisės normos nenumato. Net ir tais atvejais, kai bendrininkų turtinė prievolė yra solidari, t.y. ją gali įvykdyti bet kuris skolininkas ar jie visi, o bendraskoliai bus įpareigoti iki to laiko, kada prievolė bus įvykdyta pilna apimtimi (CK 6.6 str. 6 d.), bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga yra dalinė, sprendžiama kiekvieno asmens atžvilgiu individualiai. Šiuo konkrečiu atveju apeliantų pareiga kompensuoti kitai šaliai bylinėjimosi išlaidas yra vienoda, taigi ieškovo patirtos 296 Lt žyminio mokesčio (b.l. 6), kuris bylą nagrinėjant dokumentinio proceso tvarka lygus pusei sumos, kurią reikėtų sumokėti už paduodamą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ieškinį (CPK 425 str. 3 d.), bei 242 Lt teisinės pagalbos (b.l. 81-82) išlaidos, bylą nagrinėjusio teismo priteistos iš jų solidariai, padalintinos visiems trims apeliantams lygiomis dalimis – po 180 Lt.

Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad ginčas buvo išspręstas iš esmės teisingai, o apeliacinio skundo argumentai sprendime padarytų išvadų nepaneigia. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė. Nevisiškai tinkamas procesinių teisės normų taikymas bylinėjimosi išlaidų dalyje, netinkamai parenkant jų kompensavimo šaliai, kurios naudai išspręsta byla, formą, pats savaime taip pat neįtakoja sprendimo teisėtumo ar jo pagrįstumo, nesudaro prielaidų šiam sprendimui pakeisti - ši sprendimo dalis tik patikslintina (CPK 328 str.).

Ieškovas pateikė prašymą priteisti jam už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėtas 800 Lt teisinės pagalbos išlaidas (b.l. 119-120). Ši suma priteisina iš visų trijų apeliantų lygiomis dalimis po 267 Lt (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

n utarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį ieškovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dalyje ir ją išdėstant taip:

Priteisti iš A. L., A. L. ir V. L. po 180 (vieną šimtą aštuoniasdešimt) litų iš kiekvieno bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų Vilniaus kredito unijos naudai.

Priteisti iš A. L., A. L. ir V. L. po 267 (du šimtus šešiasdešimt septynis) litus iš kiekvieno bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų Vilniaus kredito unijos naudai