Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų S. G. ir V. G. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-11771-841/2016 pagal pareiškėjų S. G. ir V. G. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutarimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismingumo nustatymo kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, kai abu sutuoktiniai yra deklaravę išvykimą į užsienio valstybę.Pareiškėjai S. G. ir V. G. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su prašymu nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo (b. l. 1-2).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi atsisakė priimti S. G. ir V. G. prašymą (b. l. 19-20). Teismas nustatė, kad pareiškėjų S. G. ir V. G. bei jų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, nes abu pareiškėjai yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos Respublikos, neturi čia jokio registruoto turto.Teismas nurodė, kad prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 538 straipsnio 2 dalis), o nustačius jog byla turi tarptautinį elementą, spręstinas klausimas, ar ši byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui (CPK 782 straipsnis), todėl teismas ex officio (lot. savo iniciatyva) privalo patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys, taip pat Europos Sąjungos institucijų priimti teisės aktai. Sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ (toliau – Reglamentas arba „Briuselis II bis“). Reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse (Europos Bendrijos steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalis), nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti. Reglamento 1 straipsnio 1 punkte numatyta, kad šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, tėvų pareigų skyrimu, naudojimosi jomis. Šio Reglamento 3 straipsnio (a) punkte išvardinti šeši alternatyvūs jurisdikcijos kriterijai, kurie susiję su vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatine ar paskiausia gyvenamąja vieta. Tačiau reikalavimams dėl tėvų pareigų pagrindinė jurisdikcijos taisyklė (Reglamento 2 skirsnio 8 straipsnis) nustato, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikoma tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta. Kaip jau minėta, pareiškėjai su nepilnamečiais vaikais nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, kas suponuoja, jog šiuo atveju byloje keliamiems klausimams turi būti taikoma Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcija. Teismas konstatavo, jog pareiškėjų bei jų nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, bet Jungtinėje Karalystėje, dėl ko byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl atsisakyti priimti jų prašymą dėl santuokos nutraukimo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai S. G. ir V. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti S. G. ir V. G. prašymą dėl santuokos nutraukimo kaip teismingą Šiaulių apylinkės teismui (b. l. 21-25). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais.Teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylų teismingumą. Remiantis Reglamento 3 straipsnio 1 dalies (a) punktu byla dėl santuokos nutraukimo teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes pareiškėjai savo gyvenamąją vietą deklaravo esant Šiauliuose, Vilniaus g. 258-43, todėl ši vieta turėtų būti laikoma nuolatine jų gyvenamąja vieta. Pareiškėjų išvykimas iš Lietuvos Respublikos susijęs su siekiu užsibirbti, o ne pasikeisti nuolatinę gyvenamąją vietą. Be to, asmeniui laikinai išvykus dirbti į užsienio valstybę nelaikoma, kad pasikeitė jo nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.12 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad užsienio valstybės pilietybės įgijimas, nekilnojamojo turto įsigijimas užsienio valstybėje ir pan. leidžia daryti išvadą apie nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimą, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl pareiškėjų nuolatine gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra laikoma ta vieta, kurią asmuo traktuoja kaip centrinę savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą. Aplinkybė, kad pareiškime gyvenamoji vieta nurodyta Lietuvos Respublikoje rodo, kad pareiškėjai savo ateitį sieja su Lietuva.Byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams pagal Reglamento 3 straipsnio 1 dalies (b) punktą, nes abu sutuoktiniai bei jų vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai.Pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo“ 5 straipsnio 2 dalį bylas teismingumas nustatomas pagal atsakovo gyvenamąją vietą arba pagal kreditoriaus gyvenamąją vietą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų nepilnamečiai vaikai gali būti laikomi jų kreditoriaus, nes sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasisakoma dėl jų tėvų pareigų vaikams. Be to, kartu su pareiškėja gyvena ir vaikai, taigi vaikų gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši konstitucinė norma įtvirtina vieną esminių bendrųjų teisės principų – asmens teisę kreiptis į teismą. Ši teisė, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi teisė kreiptis į teismą yra neginčijama teisė. Tačiau asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose – CPK ir kituose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis. Civilinės bylos teismingumo nustatymas yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga, tad kaskart gavęs ieškinį, prašymą ar pareiškimą teismas ex officio (lot. savo iniciatyva) turi patikrinti ar bylą jam teisminga. Taigi bylos su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas šiuo atveju turi būti taikomas. Nustatęs, kad pagal taikytinas Europos Sąjungos, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016).Nagrinėjamu atveju pareiškėjai S. G. ir V. G. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškimą atsisakė priimti, konstatuodamas, jog pareiškimas nėra teismingas Šiaulių apylinkės teismui, kadangi abu pareiškėjai yra deklaravę savo išvykimą į užsienio valstybę – Jungtinę Karalystę (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byla yra susijusi su kita Europos Sąjungos valstybe (t. y. Jungtine Karalyste), todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai spręsdamas civilinės bylos teismingumo klausimą rėmėsi Europos Sąjungos teisės aktais. Pirmos instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad „Briuselis II bis“ 3 straipsnio (a) punkte išvardinti šeši alternatyvūs jurisdikcijos kriterijai, kurie susiję su vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatine ar paskiausia gyvenamąja vieta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Reglamente „Briuselis II bis“ jurisdikcijos pagrindai santuokos bylose yra lygiaverčiai ir neturi jokio taikymo prioriteto, yra griežti ir privalomi. Reglamentui „Briuselis II bis“ taikyti pakanka nustatyti vieną iš šio reglamento 3 straipsnyje įtvirtintų jungiamųjų faktorių. Reglamento „Briuselis II bis“ kūrėjai, siekė sukurti keletą alternatyvių jurisdikcijos pagrindų, kurie būtų objektyvūs, alternatyvūs, išimtiniai ir nebūtų hierarchiški vienas kito atžvilgiu (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Laszlo Hadadi (Hadady) v. Csilla Marta Mesko, épouse Hadadi (Hadady), C-168/08, 48 punktas; Tarybos 1998 m. gegužės 28 d. patvirtinto profesoriaus Alegrios Borraso aiškinamojo pranešimo (OL C 221, 1998 7 16, p. 27-64) 28 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad jurisdikcijos pagrindai nėra hierarchiški ir neturi tarpusavio prioriteto, todėl teismui pakanka nustatyti bent kurį iš šių pagrindų. Jeigu teismas nustato bent vieną jurisdikcijos pagrindą, to pakanka jam prisiimti jurisdikciją nagrinėti bylą. Taigi „Briuselis II bis“ nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą, o tai reiškia, kad imperatyvaus reikalavimo spręsti ginčus dėl santuokos nutraukimo išimtinai tik šalių gyvenamosios vietos valstybės narės teisme nėra.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas siaurinamai aiškino ir taikė „Briuselis II bis“ nuostatas, susijusias su nuolatinės gyvenamosios vietos nustatytu, taip pat neatsižvelgė į „Briuselis II bis“ 3 straipsnio (b) punkte numatytus jurisdikcijos nustatymo kriterijus, bei nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymu, kurio 8 straipsnis būtent ir reglamentuoja bylų, kai sutuoktiniai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, neturintys gyvenamosios vietos ir turto Lietuvos Respublikoje, teismingumą. Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus negali būti siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos institutu nacionalinėje teisėje (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 34–35 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, C-497/10, 45–46 punktai), todėl taikant reglamentą „Briuselis II bis“ CK 2.12 straipsnis neturėtų būti taikomas (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 34–35 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, C-497/10, 45–46 punktai).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai kartu su nepilnamečiais vaikais gyvena Jungtinėje Karalystėje, nes abu pareiškėjai deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Remiantis išrašu iš Gyventojų registro pareiškėjai savo gyvenamąją vietą deklaravo Šiauliuose, Vilniaus g. 258-43, todėl atskirajame skunde teigiama, kad ši vieta ir turi būti laikoma pareiškėjų nuolatine gyvenamąja vieta. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nors pareiškėjai vėliau deklaravo išvykimą iš Lietuvos, teigia dirbantys Jungtinėje Karalystėje, tačiau negalima daryti kategoriškos išvados, kad pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje. Byloje nėra jokių kitų patikimų faktinių duomenų apie pareiškėjų nuolatinį gyvenimą užsienyje – Jungtinėje Karalystėje, nepaneigta jų nurodoma aplinkybė, kad į užsienį yra išvykę laikinai su tikslu užsidirbti, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai turi turto Jungtinėje Karalystėje. Pažymėtina, jog asmens gyvenamoji vieta yra tik vienas iš veiksnių, padedančių nustatyti nuolatinę asmens gyvenamąją vietą, o laikinas buvimas kitoje valstybėje savaime nereiškia, jog jų nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra paneigta aplinkybė, kad į užsienį pareiškėjai išvyko laikinai su tikslu užsidirbti. Esant nurodytoms aplinkybėms yra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Šiauliuose, Vilniaus g. 258-43, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindo spręsti, kad ieškinys teismingas Šiaulių apylinkės teismui.Pažymėtina ir tai, kad taikant „Briuselis II bis“ 3 straipsnio (b) punkto kriterijų, ginčas dėl šalių santuokos nutraukimo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai atsižvelgiant į tai, kad abu sutuoktiniai turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnį pareiškimas dėl santuokos nutraukimo <...> kai sutuoktiniai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, neturintys Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos ir turto, paduodamas bet kuriam apylinkės teismui ieškovo pasirinkimu. Nors nagrinėjamu atveju S. G. ir V. G. neturi turto Lietuvos Respublikoje, tačiau aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pasirinko kreiptis į Šiaulių apylinkės teismą dėl jų santuokos nutraukimo yra pakankama civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo jurisdikciją priskirti Šiaulių apylinkės teismui.Taigi pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutarimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo, nesivadovavo nurodytais teisės aktais, dėl ko nebuvo nuodugniai ir išsamiai ištirtos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, sprendžiant pareiškimo nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu teismingumo klausimą.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, netinkamai taikė tarptautinio teismingumo taisykles, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, todėl skundžiama nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų S. G. ir V. G. prašymo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.