Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovams N. P. ir F. Č. (F. Č.) dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia, turto valdymo atkūrimo, įpareigojimo išsikraustyti iš rūsio patalpos ir durų rakto įteikimo.

1) pripažinti iš dalies negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų 2013 m. sausio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kiek tai susiję su ieškovės 3,22 kv. m ploto rūsiu sandėliuku, plane pažymėtu indeksais (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją, šalis grąžinant į pirminę padėtį;

2) atkurti turto valdymą, įpareigojant atsakovus per 30 dienų laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti ieškovei priklausančios rūsio patalpos valdymo pažeidimus, t. y. išsikraustyti iš ieškovei priklausančios rūsio patalpos ir įteikti jai šios rūsio patalpos durų raktą.

Ieškovė nurodė, kad ji nuo 1977 m. apsigyveno bute (duomenys neskelbtini). Anot ieškovės, ankstesni buto gyventojai perdavė jai raktus nuo šiam butui priklausančio rūsio, kuris yra kitoje namo laiptinėje. Ieškovės teigimu, ji ilgą laiką naudojosi nurodytu rūsiu, tačiau nuo 2013 m. jau negalėjo patekti į rūsį, nes atsakovas N. P. pakeitė rūsio duris ir spyną. Spręsdama iškilusį ginčą, ieškovė sužinojo, kad ginčijama 2013 m. sausio 11 d. sutartimi atsakovas F. Č. pardavė atsakovui N. P. iš viso du sandėliukus. Ieškovė pažymėjo, kad sandėliukai butų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ir nuo pat pradžių buvo nustatyta naudojimosi sandėliukais tvarka, pagal kurią vieno buto savininkams priskirtas vienas rūsys. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad kiekvienoje namo laiptinėje yra po 15 butų, tačiau jos laiptinėje tik 13 sandėliukų, o kitoje laiptinėje 17 sandėliukų, todėl jos butui ir buvo priskirtas sandėliukas, esantis kitos laiptinės rūsio patalpose.

Atsakovas N. P. prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, jis iš atsakovo F. Č. įsigijo 2 sandėliukus, kurie buvo visiškai tušti. Buto pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinęs notaras netvirtino šių sandėliukų, kaip bendrojo naudojimo patalpų, perleidimo sandorio, todėl ginčo sutartį (dėl sandėliukų) atsakovai sudarė paprasta rašytine forma. Anot atsakovo, jis iš atsakovo F. Č. gavo raktus, kurie kitokie negu ieškovės parodyti jos sandėliuko raktai, be to, atsakovui perduoti raktai visiškai tiko ginčo sandėliuko spynai, t. y. atsakovui nekilo abejonių, kad jam perduotas ginčo sandėliukas ir jo raktai galėtų priklausyti kitam asmeniui. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė, pareiškusi ieškinį dėl asmeninės nuosavybės teisių gynimo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos asmeninės nuosavybės teises į ginčo sandėliuką.

Atsakovas F. Č. nenurodė savo argumentų ir prašymų dėl ginčo esmės.

Dėl ieškovės subjektyviųjų teisių į sandėliuką

Ieškovė 1992 m. vasario 21 d. sutartimi privatizavo butą bei rūsį (duomenys neskelbtini) (b. l. 118-119). Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad namo statybos pabaigos metai 1966 ir kad ieškovės privatizuotas butas yra su rūsiu (b. l. 32). Iš pateikto butų (patalpų) sąrašo matyti, kad name yra iš viso 60 butų (61 patalpa), o iš rūsio plano matyti, kad name iš viso keturios laiptinės (b. l. 51-56; 129). Ieškovės paaiškinimai, taip pat nuoseklūs liudytojų V. V. (kuri gyveno bute (duomenys neskelbtini) iki ieškovės įsikėlimo į šį butą), L. K. (kuri nuo 1966 m. iki 2016 m. gyveno (duomenys neskelbtini), t. y. ilgą laiką buvo ieškovės kaimynė) bei I. R. (ieškovės dukters, kuri 1977 metais taip pat įsikėlė gyventi į butą (duomenys neskelbtini) ir jame gyveno iki 1987 m., vėliau kasmet apsilankydavo pas ieškovę) parodymai pakankamai patvirtina, kad ieškovė nuo pat 1977 metų valdė bei naudojosi ginčo sandėliuku, kuris (kaip ir liudytojos L. K. valdytas sandėliukas) yra kitos laiptinės rūsyje. Pažymėtina, kad šiuo atveju nustatoma aplinkybė, jog ieškovė turėjo būtent valdymo ir (arba) naudojimosi, bet ne nuosavybės teises į ginčo sandėliuką, nes į bylą nepateikta leistinų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės nuosavybės teises į šį konkretų sandėliuką – nei 1992 m. vasario 21 d. sutartyje, nei Nekilnojamojo turto registro išraše, nei gyvenamo namo, buto techniniame pase, nei buto techninės apskaitos byloje nenurodyta jokių privatizuojamo sandėliuko duomenų, pavyzdžiui, sandėliuko ploto, patalpos indekso ar kt. Be to, konstatuodamas ieškovės valdymo ir (arba) naudojimosi teisę į ginčo sandėliuką, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ši ieškovės teisė atsirado dar 1977 metais, kai ieškovė įsikėlė į butą (duomenys neskelbtini) ir kai jai buvo perduoti sandėliuko raktai. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į subjektyviosios teisės atsiradimo laiką, negali būti taikoma šiuo metu galiojanti Civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata (kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento), nes Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise, kaip savarankiška daiktine teise, <...> įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Taigi dabar galiojanti nurodyta Civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti taikoma nagrinėjant valdymo atsiradimo aplinkybes, kurios atsirado 1977 metais, t. y. gerokai anksčiau negu įsigaliojo aptariama Civilinio kodekso norma. Pažymėtina ir tai, kad iki 2003 m. birželio 30 d. galiojusios teisės normos neįtvirtino jokių sandorio formos reikalavimų, kurių nesilaikius būtų paneigiama įgyta nekilnojamojo daikto valdymo ir (arba) naudojimosi teisė. Be to, nuo 1977 metų galioję ir dabar galiojantys įstatymai įtvirtina valdymo sąžiningumo prezumpciją, kuri šioje byloje nepaneigta, t. y. atsakovai neteigė ir juolab neįrodinėjo, kad ieškovės turėta valdymo ir (arba) naudojimosi teisė buvo atsiradusi neteisėtai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jos nuo 1977 metų turėtą valdymo ir (arba) naudojimosi teisę į ginčo sandėliuką. Pažymėtina, kad darydamas šią išvadą, teismas nenagrinėja ir nesprendžia dėl kitų butų savininkų atitinkamų teisių į pastato rūsyje esančius sandėliukus, nes šios aplinkybės išeina už pareikštų ieškinio reikalavimų ribų (Civilinio proceso kodekso 265 straipsnis), t. y. šiuo teismo sprendimu nei patvirtinami, nei paneigiami ieškovės argumentai, kuriais teigiama, jog būtent kiekvieno buto savininkui suteiktos atitinkamos teisės (tik) į vieną sandėliuką.

Dėl ieškovės teisių pažeidimo

2013 m. sausio 11 d. sutartimi atsakovas F. Č. pardavė atsakovui N. P. butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (b. l. 57-64). Be to, 2013 m sausio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1 (kuri sudaryta paprasta rašytine forma) atsakovas F. Č. įsipareigojo perduoti atsakovo N. P. nuosavybėn visas pardavėjui „nuosavybės teise priklausančias autorines bei turtines teises sandėliukams“, esantiems (duomenys neskelbtini), antrosios laiptinės rūsyje, sandėliukų apytiksliai plotai 4,5 ir 3 kv. m; kiekvieno sandėliuko kaina 2000 Lt, iš viso 4000 Lt (b. l. 74-75). Kadangi šia sutartimi perduotos būtent teisės, kaip tokios, o ne patys sandėliukai, kaip nekilnojamieji daiktai, tai teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kuriais apeliuojama į ginčijamos sutarties negaliojimą nesilaikius notarinės formos. Anot atsakovo N. P., jis iš karto, t. y. po šių sandorių sudarymo, pakeitė ginčo rūsio duris. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad ieškovės teisė valdyti rūsį, juo naudotis buvo pažeista-suvaržyta 2013 m. pradžioje.

Šiame sprendime jau padarius išvadą, kad ieškovė turėjo valdymo ir (arba) naudojimosi teises į ginčo sandėliuką, bet neturėjo nuosavybės teisių į šį daiktą, teismas nenagrinėja kaip teisiškai nereikšmingų atsakovo N. P. atsikirtimų, kuriais apeliuojama į ieškovės kaip nuosavybės teisių neįrodymą. Sprendime jau padarius išvadą, kad valdymo ir (arba) naudojimosi teisės į ginčo sandėliuką nuo 1977 metų priklausė ieškovei, darytina ir išvada, jog atsakovas F. Č. tokių pačių teisių į ginčo sandėliuką neturėjo – byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo sandėliuku iki atsakovų sudarytos 2013 m. sausio 11 d. sutarties būtų naudojęsis atsakovas F. Č.. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad neturėdamas subjektyviųjų valdymo ir (arba) naudojimosi ginčo sandėliuku teisių, atsakovas F. Č. neturėjo ir galimybės šias teises perleisti atsakovui N. P.– niekas negali perduoti teisių daugiau, nei jų pats turi (nemo dat quod non habet). Kadangi ginčijamu sandoriu atsakovas F. Č. vis dėlto pardavė teises ir į ginčo sandėliuką, kurių pats neturėjo, tai darytina išvada, kad ginčijama sutarties dalis, kuri susijusi su teisių į ginčo sandėliuką perleidimu, pripažintina negaliojančia pagal Civilinio kodekso 6.307 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios šiuo atveju vertintinos kaip specialiosios teisės normos bendrųjų CK 1.80 straipsnio nuostatų atžvilgiu.

Dėl pažeistų teisių gynimo

Civilinio kodekso 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje. Spręsdamas dėl Civilinio kodekso 4.96 straipsnio nuostatų taikymo ar netaikymo ginčo santykiams, teismas pabrėžia, kad ginčijama sutartimi (jos dalimi) perleistas ne nekilnojamasis daiktas, kaip toks, o tik „autorinės bei turtines teisės“ į ginčo sandėliuką, t. y. šiuo atveju sprendžiama dėl valdymo ir (arba) naudojimosi teisių (kurios ir buvo ginčo sutarties dalykas) restitucijos. Teismo vertinimu, Civilinio kodekso 4.96 straipsnio nuostatos apriboja galimybę iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti tik „kilnojamąjį daiktą“ (CK 4.96 straipsnio 1 dalis), „nekilnojamąjį daiktą“ (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), taip pat bet kokį „daiktą“ (CK 4.96 straipsnio 3 dalis). Taigi nurodytos kodekso normos nereguliuoja santykių, kai sprendžiama dėl perleistų „teisių“ išreikalavimo. Pažymėtina, kad iš Civilinio kodekso 4.96 straipsnio nuostatų sisteminio-loginio ryšio su visomis kitomis Civilinio kodekso bei kitų norminių teisės aktų normomis akivaizdu, jog šios Civilinio kodekso normos yra specialiosios, t. y. jomis įtvirtintos bendrosios taisyklės (dėl restitucijos taikymo) išimtys, kai restitucija netaikoma. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju neleidžiama šių Civilinio kodekso 4.96 straipsnio normų aiškinti ir taikyti plečiamai bei jas taikyti pagal analogiją, pavyzdžiui, konstatuojant, kad šios teisės normos taikomos, kai sąžiningam įgijėjui perleidžiami ne tik „daiktai“, bet ir „turtinės teisės“ (CK 1.8 straipsnio 3 dalis). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad pripažinus atsakovų sudarytos 2013 m. sausio 11 d. sutarties Nr. 1 atitinkamą dalį negaliojančia, turi būti be išlygų taikoma restitucija (kurios taikymo nepaneigia Civilinio kodekso 4.96 straipsnio nuostatos). Taigi pripažįstant negaliojančia 2013 m. sausio 11 d. sutarties dalį, kurią perleistos teisės į ieškovės valdytą ir (arba) naudotą sandėliuką, pirkėjui iš pardavėjo grąžintini 2000 Lt, t. y. 579,24 Eur (Civilinio kodekso 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.307 straipsnio 3 dalis). Atsakovui F. Č. negrąžintinos šia sutartimi perleistos teisės į ginčo sandėliuką, nes šios teisės priklausė ne jam.

Padarius išvadą, kad valdymo ir (arba) naudojimosi teisės ginčo sandėliuku grąžintinos ieškovei, tenkintini ir ieškinio reikalavimai dėl valdymo pažeidimų pašalinimo, t. y. šiuo metu ginčo sandėliuku besinaudojantis atsakovas N. P. įpareigotinas atlaisvinti sandėliuką ir perduoti ieškovei raktus (Civilinio kodekso 1.8 straipsnio 1 dalis, 4.34 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad šioje byloje šalys nereiškė savo argumentų ar prašymų dėl tarpusavio atsiskaitymo grąžinant ieškovei turėtas teises į ginčo sandėliuką (pavyzdžiui, CK 4.34 straipsnio 2, 3 dalys, taip pat pagal įstatymo analogiją 4.97 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, teismas šiame sprendime nenagrinėja ir nesprendžia dėl šalių tarpusavio atsiskaitymų, susijusių su restitucijos taikymu ir (arba) ieškovės turėtų teisių į sandėliuką grąžinimu (CPK 265 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdamas į bylos procesinę baigtį, kuri iš esmės reiškia ieškinio reikalavimų visišką tenkinimą (su išlyga, kad ieškovės teisių pažeidimus įpareigojamas pašalinti tik atsakovas N. P., o ne abu atsakovai, kaip to prašoma ieškinyje), taip pat atsižvelgdamas į tai, kad šis ginčas kilo ir, atitinkamai, bylinėjimosi išlaidos susidarė didžiąja dalimi dėl to, kad atsakovas F. Č. ginčo sutartimi perleido teises į ginčo sandėliuką (pats neturėdamas tokių teisių), teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 4 dalimis, 96 straipsnio 1, 5 dalimis, nusprendžia bylinėjimosi išlaidas ieškovei (62 Eur žyminio mokesčio ir 300 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), atsakovui N. P. (1060,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti) ir valstybei (10,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu) priteisti iš atsakovo F. Č..

Ieškinį iš esmės tenkinti.

Pripažinti iš dalies negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų F. Č. (F. Č.), a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 2013 m. sausio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1, kiek tai susiję teisių perdavimu į ieškovės L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) valdytą ir (arba) naudotą 3,22 kv. m ploto sandėliuką, kuris plane pažymėtas indeksu 61-57.

Taikyti restituciją ir grąžinti atsakovui N. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo F. Č. (F. Č.), a. k. (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt, t. y. 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 ct).

Įpareigoti atsakovą N. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ne vėliau kaip per 30 (trisdešimties) dienų laikotarpį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti ieškovės L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) valdomą ir (arba) naudojamą 3,22 kv. m ploto sandėliuką, kuris plane pažymėtas indeksu 61-57, ir perduoti jai šio sandėliuko durų raktą.

Priteisti ieškovei L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo F. Č. (F. Č.), a. k. (duomenys neskelbtini) 362 (tris šimtus šešiasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui N. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo F. Č. (F. Č.), a. k. (duomenys neskelbtini) 1060,80 Eur (tūkstantį šešiasdešimt eurų 80 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti Valstybei iš atsakovo F. Č. (F. Č.), a. k. (duomenys neskelbtini) 10,86 Eur (dešimt eurų 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.