Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 dienos galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-419-394/2010 pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui R. J. dėl skolos, palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

Atsakovas R. J. pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo.

1.Nurodo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 178 str.). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas - kad paskolą grąžino. Paskolos teisiniuose santykiuose laikomasi prezumpcijos, jog įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo. Šios prezumpcijos atsakovas nenuginčijo, priešingai, procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad gavo iš ieškovo 19 000 Lt paskolą. Taip pateikdamas prieštaravimus į jam pareikštą ieškinį atsakovas nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, nes, anot atsakovo, visą 19 000 Lt skolą jis jau ieškovui grąžino ir prievoliniai santykiai pagal 2007 m. vasario 1 d. paskolos sutartį yra pasibaigę. Tokiu būdu paskolos suteikimo faktą atsakovas pats pripažino, šios aplinkybės turėjo būti laikomos įrodytomis. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių paties atsakovo pripažintų svarbių aplinkybių nelaikė nustatytomis.

2.Nurodo, kad argumentuodamas, kodėl teismas neatsižvelgia į atsakovo prieštaravimuose pripažintus faktus dėl pinigų perdavimo atsakovui ir paskolos sutartinių santykių egzistavimo, teismas nurodė, jog minėti į bylą pateikti prieštaravimai pasirašyti tik atsakovo atstovės advokatės J. G.. Tačiau tas faktas, kad minėtas procesinis dokumentas, patvirtinantis atsakovo pripažintus faktus, pasirašytas atsakovo atstovės advokatės, niekaip nesumenkina tokio rašytinio dokumento reikšmės ir nepaneigia jame išdėstytų faktų įrodomosios reikšmės.

3.Nurodo, kad įrodinėjimo ypatumai paskolos sutartiniuose santykiuose lemia tai, kad šalių pasirašyti skolos grąžinimo įrašai 2007 m. vasario 1 d. paskolos rašte patvirtina 19000 Lt paskolos perdavimą atsakovui, priešingu atveju būtų logiškai nesuprantama, kodėl atsakovas, negavęs paskolos, darytų įrašus 2007 m. vasario 1 d. paskolos rašte apie skolos grąžinimą dalimis, taip pat logiškai nepaaiškinama, kodėl atsakovas, kuris nėra gavęs 19000 Lt paskolos, rašytų paskolos rašte, jog jis skolinosi būtent iš ieškovo 19 000 Lt. Teismui pateikdamas prieštaravimus, atsakovas nurodė net liudytojus, kurie matė, kaip atsakovas paskolą ieškovui gražino. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ignoravo atsakovo pripažintas aplinkybes bei faktus.

4. Nurodo, kad atsakovo sąžiningumo prezumpciją ir jo pakeista pozicija teismo turėjo būti vertinama itin atsargiai. Liudytojų D. P. bei L. P. parodymai, duoti teismui, buvo tokie tik todėl, kad pasikeitė atsakovo pasirinkta gynybos nuo pareikšto ieškinio versija, nes būtent šiuos liudytojus atsakovas buvo nurodęs kaip asmenis, kurie patvirtins, kad atsakovas ieškovui grąžino likusius 12400 Lt. Nustatant objektyvią tiesą byloje šie parodymai turėjo būti vertinami kritiškai.

5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė ir neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovas nenuginčijo paskolos sutarties, nors tai bandė daryti civilinėje byloje Nr.2-3310-207/2009, išnagrinėtoje Šiaulių miesto apylinkės teisme. Būtent dėl šios bylos iškėlimo pagal atsakovo ieškinį teismas sustabdė civilinės bylos Nr.2-419-394/2010 nagrinėjimą, tuo pripažindamas, kad šios civilinės bylos negalima išnagrinėti tol, kol nebus išnagrinėta civilinė byla Nr.2-3310-207/2009, kas savo ruožtu reiškia, kad teismas laikė, jog paskolos sutarties nuginčijimas turi tiesioginę reikšmę šios bylos baigčiai. Atsakovas paskolos sutarties civilinėje byloje Nr.2-3310-207/2009 nenuginčijo, ši paskolos sutartis liko galioti. Esant tokiai teismo pozicijai tampa nebeaišku, kodėl tuomet teismas stabdė šią civilinę bylą, jeigu jis viską galėjo nustatyti šioje byloje nelaukdamas, kaip užsibaigs byla dėl paskolos sutarties nuginčijimo.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodymai išnagrinėtoje civilinėje byloje ištirti visapusiškai ir įvertinti objektyviai, sprendimas yra aiškiai motyvuotas, teisingas ir pagrįstas, todėl jo naikinti vadovaujantis ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl ginčo teisinių santykių vertinimo

Šioje byloje esminis ginčas yra kilęs dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių paskolos ir jungtinės veiklos teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo bei paskolos ir jungtinės veiklos sutarčių atribojimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad teismas, spręsdamas iš sutartinių santykių kilusius ginčus, visų pirma juos turi teisiškai kvalifikuoti ir nustatyti, kokie materialiniai įstatymai turi būti taikomi ginčo teisiniams santykiams. Sutarties kvalifikavimui esminę reikšmę turi ne tai, kaip šalys ją pavadino ir ne lingvistinis jos sąlygų tekstas, o tai, koks yra tikrasis šalių pasiekto susitarimo turinys, t.y. kokia buvo sutarties šalių suderinta valia. Tikrasis sutarties turinys atskleidžiamas aiškinant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-06 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-392/2009). Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos LR CK XIV skyriuje ir reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Formuodamas teismų praktiką sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-378/2008; 2008-04-08 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2009-07-27 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2009-09-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-288/2009 ir kt.).

Įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti.

Pirmos instancijos teismas, aiškindamas tarp ginčo šalių 2007 m. vasario 1 d. pasirašytą paskolos raštą, įvertino įrodymų visumą, šalių santykius iki paskolos rašto pasirašymo ir po jo pasirašymo, taip pat šalių santykius su kitais asmenimis, dalyvavusiais pasirašant paskolos raštą bei kitas svarbias faktines aplinkybes ir jų ryšį su minėtu paskolos raštu, kurio pagrindu ieškovas V. B. ir buvo pareiškęs savo ieškinį. Teismas įvertino tai, kad ieškovą V. B., atsakovą R. J. bei dar du asmenis, t.y. D. P. ir R. B., pasirašiusius 2007-02-01 paskolos rašte, dar prieš pasirašant 2007-02-01 paskolos raštą siejo bendro verslo santykiai, nes jie visi keturi per L. P. įmonę prekiavo mediena Vokietijoje, 2006m. lapkričio 20 d. įsteigė ir 2006-12-04 įregistravo Įmonių registre bendrą UAB „Vudmeda“, kuri realiai pradėjo veikti 2007 m. pradžioje ir kurios direktoriumi buvo ieškovas V. B., o vadybininku,- atsakovas R. J.. Liudytojai D. P., R. B. bei L. P. teisme patvirtino, kad minėti asmenys bendrai kaupė lėšas medienos pirkimui, šios lėšos paprastai būdavo perduodamos L. P. įmonei per R. J., o iš Vokietijos, kur buvo parduodama mediena, gautos lėšos per L. P. ir R. J. buvo perduodamos verslo partneriams, todėl, kaip byloje nurodė R. J., jis jautėsi atsakingu už pinigų judėjimą bendrame versle, jų gavimą iš Vokietijos ir iš L. P., todėl 2007 m. vasario 1 d. paskolos raštą pasirašė kaip tam tikrą garantą, kad gavęs pinigus juos tikrai atiduos verslo partneriams, tame tarpe direktoriui V. B.. Aplinkybes dėl bendros veiklos, bendro pinigų kaupimo ir paskirstymo tarp minėtų verslo partnerių byloje nurodė ir ieškovas V. B., jas patvirtino byloje apklausti liudytojai D. P., R. B. bei L. P..

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo nustatyta, jog 2007-02-01 surašant paskolos raštą R. J. buvo perduota 19000,- Lt, ką vėliau pripažino pats ieškovas V. B., nurodęs, kad pinigai buvo perduoti anksčiau, t.y. iki paskolos rašto surašymo.

A. R. J. neginčijo, kad pinigus, galimai 19 000 litų, kažkuriuo laiku jam galėjo perduoti V. B., bet šie pinigai buvo perduoti ne kaip paskola asmeniškai jam, o kaip bendro verslo lėšos, reikalingos investuoti į prekybos mediena verslą. Kad atitinkamas sumas į verslą investavo tiek ieškovas V. B., tiek atsakovas R. J., patvirtino jų verslo partneriai D. P. ir R. B., o taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai. Kad 19000 litų, dėl kurių grąžinimo 2007-02-01 buvo surašytas paskolos raštas, buvo ne asmeninė atsakovo R. J. skola, patvirtina dar ir ta aplinkybė, kad ant 2007-02-01 „paskolos rašto“ yra pasirašė verslo partneriai R. B. ir D. P.. Nors ieškovas apeliaciniame teisme aiškino, kad minėti asmenys pasirašė tik kaip liudytojai, tačiau pirmos instancijos teismo posėdyje 2009 m. kovo 5 d. V. B. nurodė: „ant to paskolos rašto visi keturi pasirašėme: aš, J., P. ir B.. Visi mes buvome įmonės „Vudmeda akcininkai“, „P. su B. buvo akcininkai, todėl dėjo parašus“ (b.l. 59). Atsakovo R. J. parodymus, kad 2007-02-01 jo paties surašytas paskolos raštas buvo surašytas ne kaip jam asmeniškai teikiamos paskolos patvirtinimas, o paties R. J. pasiūlytas užtikrinimas, kad už Vokietijoje parduotą medieną gauti bendro verslo pinigai bus tikrai gauti ir bus atiduoti verslo parneriams, tame tarpe V. B., nes tuo laiku atsiskaitymai iš Vokietijos vėlavo ir V. B. buvo kilę įtarimų dėl R. J. atsiskaitymų už medieną. Šias R. J. nurodytas aplinkybes byloje patvirtino liudytojai R. B. ir D. P..

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad „paskolos raštelyje“ ieškovo V. B. pažymėti du įrašai apie atiduotus pinigus (2500,- Lt ir 4100,- Lt) tebuvo du atsakovo R. J. atsiskaitymai už iš Vokietijos gautus ir V. B. perduotus bendro verslo pinigus, tačiau tai neįrodo asmeninių paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo.

Nustatęs tikruosius šalių ketinimus, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tarp šalių nebuvo susiformavę paskoliniai teisiniai santykiai ir ginčo santykius kvalifikavo kaip santykius pagal jungtinės veiklos sutartį.

Dėl to kolegija laiko tikslingu pasisakyti dėl jungtinės veiklos ir paskolos sutarčių atribojimo, kvalifikuojant sutartinius teisinius santykius.

Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos vystymas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-18 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-181/2008, 2008-07-08 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-378/2008, 2009-10-06 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-392/2009 ir kt. ). Vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir vieningas jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių.

Paskolos sutarties samprata apibrėžta CK 6.870 straipsnio 1 dalyje: tai – paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas. Nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą.

Bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai buvo apjungti lėšas bendram verslui ir gauti atitinkamas pajamas.

Nagrinėjamus teisinius santykius tarp ginčo šalių nepripažinęs paskolos teisiniais santykiais ir pripažinęs jungtinės veiklos santykiais, pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl ieškovo reikalaujamos pinigų sumos priteisimo, nes jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974 - 6.976 straipsniai). CK 6.974 straipsnio 2 dalimi imperatyviai draudžiamas susitarimas, kuris visiškai atleidžia vieną iš partnerių nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo. Pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai likęs turtas yra padalijamas dalyviams proporcingai jų įnašų daliai (CK 6.978 straipsnio 3-5 dalys). Nesant byloje minėtų duomenų, o taip pat byloje nesant patrauktiems dalyvauti kitiems bendros veiklos partneriams, sprendimas dėl atitinkamų lėšų priteisimo ieškovui nebuvo įmanomas.

Dėl kitų apeliacinio skundo motyvų

Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmos instancijos teismas neteisingai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą. Reikalas tas, kad apeliantas pagal 2007 m. vasario 1 d. surašytą „Paskolos raštą“ tarp šalių susiklosčiusius ginčo santykius vertino kaip paskolos santykius, o teismas juos vertino kaip santykius, kilusius iš jungtinės veiklos, todėl ir įrodymų naštos paskirstymas yra skirtingas.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas, jo manymu, nevertino atitinkamų svarbių įrodymų dėl skolos gavimo, dalies skolos grąžinimo patvirtinimo „paskolos rašte“, skirtingų atsakovo ir kai kurių liudytojų parodymų, tačiau, kaip jau buvo minėta, teismas vertino įrodymų visumą, kaip tai yra numatyta LR CPK 185 str.

Dėl ieškovo argumentų, kad teismas neaptarė ir neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovas nenuginčijo paskolos sutarties, nors bandė tai daryti atskirai iškeltoje civilinėje byloje, teisėjų kolegija pasisako, kad sandorio nuginčijimo instituto tikslas – paneigti jo teisines pasekmes; jeigu šalys (šiuo atveju atsakovas) šio tikslo nesiekia, sandorio nuginčyti nereikia. Asmuo, kuriam reikalavimas reiškiamas atitinkamos sutarties pagrindu, nuo tokio reikalavimo gali gintis įrodinėdamas tikrąjį sutarties turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-06 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-392/2009). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje atsakovas užėmė būtent tokią gynimosi poziciją, kuri neprieštarauja nei įstatymui, nei teisminei praktikai.

Dėl apelianto nurodytos sandorio patvirtinimo prezumpcijos (LR CK 1.79 str.) teisėjų kolegija pasisako, kad tokia prezumpcija šioje byloje pagrįstai nebuvo taikoma, nes teismas nepripažino, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai ir kad 2007-02-01 „paskolos rašte“ nurodyti du atsakovo mokėjimai buvo paskolos ieškovui gražinimas. Šiuos mokėjimus teismas vertino kaip atitinkamų lėšų, gautų iš bendros veiklos, perdavimo verslo partneriams patvirtinimą (fiksavimą).

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistu.

Iš ieškovo V. B. priteistina valstybei 3,40 Lt (b.l. 104) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nuta r i a:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti Valstybei 3,40 Lt (tris litus 40 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.