Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2012-04-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-157-300-2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-04-11
Bylos Nr.
1A-157-300-2012
Teisminio proceso Nr.
1-96-1-00127-2010-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
Nukentėjusysis
Z. V.
Nuteistasis
I. R.
Advokatai
Algirdas Zakrasas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-157-300/2012Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00127-2010-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.2., 2.4.6.4.1., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,nukentėjusiajam Z. V.,gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui,nuteistajai I. R.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo I. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį 3 MGL dydžio (390 Lt) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 1 dalimi, D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje padarymą, atleistas ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, tačiau dėl jo nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. R. buvo nuteista už tai, kad 2010-03-15, apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, viešoje vietoje – prie ŽŪB (duomenys neskelbtini) parduotuvės, nukentėjusiajam Z. V. jos adresu pasakius pastabą, mojavo Z. V. prie veido rankomis, perbraukė ranka per kairį skruostą t. y. nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Nuteistoji I. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendį toje dalyje, kurioje ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalyje ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi, apeliantės teigimu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė pagrindines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir dėl to mano, kad jos padaryta veika neteisėtai buvo kvalifikuota kaip nusikalstama. Nuteistosios teigimu, teisiamajame posėdyje neginčijamai buvo nustatyta, kad 2010-03-15 ji užėjo į veikiančią parduotuvę, pilną žmonių, norėdama sužinoti, ar galima užsakyti didelį kiekį kiaušinių jos mamos Z. R. individualiai įmonei, ką apeliantės nuomone, patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai – jos, D. K., nukentėjusiojo Z. V., liudytojų R. R., G. D., E. B., D. P., parodymai. Teigia, kad užeiti į veikiančią parduotuvę, netgi tais atvejais, kai joje yra daug žmonių (pirkėjų), nėra draudžiama, nėra nepadoru ir nėra nedorovinga ar smerktina. Mano, jog byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų apie tai, kad ji į parduotuvę būtų brovusi jėga, būtų ką nors stumdžiusi, plūdusi ar kitaip elgusi kaip nors negražiai, neleistinai ar nepadoriai. Dėl paminėto nuteistajai nesuprantama, kodėl teismas su jos elgesiu susiejo išvadą, kad ji nepaisė visuomenėje egzistuojančios nusistovėjusios tvarkos (brovimasis į parduotuvę nepaisant kitų žmonių interesų, ketinimų bei laukimo juos įgyvendinti) ir padarė išvadą, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalyje. Apeliantės nuomone, jos veiksmuose nebuvo objektyviųjų (įėjimas į parduotuvę, jos manymu, negali būti laikomas nepadoriu elgesiu ar visuomenėje egzistuojančios tvarkos nepaisymu) ir subjektyviųjų (ji netrikdė ir nesiekė trikdyti visuomenės rimties ir tvarkos) baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Nurodo, kad nuosprendyje nurodoma, kad ji brovėsi į parduotuvę, tačiau, pasak apeliantės, tokios aplinkybės nepatvirtina nei vienas iš byloje ištirtų įrodymų: net pats nukentėjusysis, kurio parodymais teismas rėmėsi beveik be išlygų, nenurodo, kad ji brovėsi – Z. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji priėjo prie parduotuvės durų, atidarė jas ir įėjo į parduotuvės vidų, o nukentėjusysis, turėdamas savų ketinimų „padaryti tvarką“, parduotuvės duris atidarė ir, kaip pats tvirtina, dar netgi užkišo koją, kad ji jų neuždarytų. Toliau plėtodama savo argumentus nuteistoji nurodo, kad jai atvykus į parduotuvę, dar nespėjus įeiti vidun, ant jos pradėjo piktai rėkti vyriškis stovintis eilėje (nukentėjusysis Z. V.): jis kreipėsi į ją kreipiniu „tu“ ir išvadino „nachalka“; iš karto po to griebė ją už kairiojo peties ir tempė atgal. Ji išsigando, nes tai buvo netikėta, prie parduotuvės buvo slidu. Bandė išlaisvinti savo palto rankovę, vyriškį atstumti ranka ir pati vos nepargriuvo. Dėl paminėto nuteistoji mano, kad nukentėjusiojo elgesys jos atžvilgiu buvo neadekvatus, neapgalvotas ir impulsyvus – jis užsipuolė ją, aklai vedamas niekuo nepagrįstos minties, kad ji turi kėslų nusipirkti kiaušinių be eilės, tačiau ji, pasak nuteistosios, iš tiesų tokių minčių neturėjo. Teigia, kad ji nesigrūdo, nesibrovė, elgėsi mandagiai ir ketino tik „persimesti“ keliais žodžiais su pardavėja, tačiau negalėjo išlikti visiškai rami, kai nepažįstamas vyriškis nepagarbiai plūsdamasis sugriebė ją už rankos, todėl ji stengėsi išsivaduoti – bandė išsilaisvinti, taip padarydama mostą rankomis. Nurodo, kad jos parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir niekuomet nesikeitė, ko negalima pasakyti apie nukentėjusiojo parodymus. Taip pat nurodo, kad byloje esančios specialisto išvados nepatvirtina nukentėjusiojo teiginių apie kokius nors jo kairiojo skruosto sužalojimus nagais ar rankomis ir teigia, kad pats nukentėjusysis kategoriškai nepatvirtino paties fakto, kad ji prisilietė prie jo veido rankomis, kas, nuteistosios nuomone, reiškia, jog teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka teisiamajam posėdyje ištirtų įrodymų. Dėl jai byloje pareikšto įtarimo nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jai buvo pareikštas įtarimas dėl to, kad ji 2010-03-15, (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) kaime, prie ŽŪB (duomenys neskelbtini) parduotuvės, veikdama kartu su D. K., viešoje vietoje sumušė Z. V., o būtent: be jokios priežasties perbraukė su nagais Z. V. per kairįjį skruostą, o D. K. rankomis apglėbęs per krūtinę ir pakėlęs nuo žemės pargriovė Z. V. ant žemės, ko pasėkoje Z. V. griūdamas susitrenkė galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam Z. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip įžūliu, nepadoriu elgesiu, vandališkais veiksmais, pasireiškusiais žmogaus sumušimus viešoje vietoje, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Ši veika jai pareikštame įtarime įvardinta kaip nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios nusikalstamos veikos jos atžvilgiu byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, prokuroras bylos metu įtarimo nepakeitė. Taigi teigia, kad jai nebuvo pareikštas įtarimas dėl to, kad, Z. V. jos adresu pasakius pastabą, mojavo Z. V. prie veido rankomis, kad perbraukė ranka per kairį skruostą ir kad taip nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Dėl to mano, kad yra nuteista už nusikalstamą veiką, dėl kurios jai nebuvo pareikštas įtarimas. Nurodo, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Mano, kad ji buvo pripažinta kalta dėl veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų, kurios nurodytos įtarime ir kaltinamajame akte, kas, pasak nuteistosios, reiškia, kad nei viena iš nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytų kaltinamajame akte, jos atžvilgiu nebuvo nustatyta.

Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. apkaltinamasis nuosprendis dalyje, priimtas I. R. atžvilgiu, naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios I. R. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendis dalyje dėl I. R. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi kolegija daro išvadą, kad nuteistoji nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus, vidinis įsitikinimas, turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus iš esmės rėmėsi savo padarytomis išvadomis, kurių nepatvirtina byloje esantys duomenys, ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo lemiamos įtakos darant teismo išvadą dėl I. R. kaltės klausimo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir I. R. veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį

Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šioje dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formali. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 2 dalį taikoma tais atvejais, kai necenzūriniais žodžiais ar nepadoriais veiksmais visuomenės rimtis ar tvarka yra trikdoma, bet ne sutrikdoma. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais trikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir norėtų taip veikti. Kvalifikuojant kaltininko veiksmus pagal šį straipsnį būtina nustatyti objektyviuosius veikos požymius – viešąją vietą ir necenzūrinių žodžių vartojimą ar nepadorų kaltininko elgesį, trikdantį visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė byla Nr. 2K-151/2012).

Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas I. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį, apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad I. R. nepaisė visuomenėje egzistuojančios nusistovėjusios tvarkos (brovimasis į parduotuvę nepaisant kitų žmonių interesų, ketinimų bei laukimo juos įgyvendinti), įspėta to nedaryti, įspėjimo nepaisė, toliau taip elgėsi, mojavo nukentėjusiajam prie veido rankomis, rankomis veidą kliudė, savo veika paskatino kitą kaltinamąjį grubiau pažeisti viešąją tvarką bei padaryti nukentėjusiajam sužalojimą. Apylinkės teismo nuomone, toks I. R. elgesys sudaro nepadoraus elgesio turinį, o įvykdyta veika pranoksta ATPK 174 straipsnyje aprašytos veikos pobūdį ir kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 2 dalį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada, t. y., kad I. R. padarė aptariamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalyje, yra ne tik kad nepagrįsta, tačiau ir prieštarauja paties teismo nuosprendyje išdėstytiems įrodymams ir byloje esančioms aplinkybėms.

Analizuojant baudžiamojoje byloje esančius įrodymus – nuteistosios I. R. (2 t., 16-17 b. l.), nukentėjusiojo Z. V. (2 t., 19-20 b. l.), nuteistojo D. K. (2 t., 15-16 b. l.), liudytojų G. D. (1 t., 164 b. l.), R. R. (1 t., 164-165 b. l.), E. B. (1 t., 165-166 b. l.), D. P. (1 t., 166 b. l.), R. B. (2 t., 14-15 b. l.) parodymus, visų pirma matyti tai, kad nuteistoji I. R. į (duomenys neskelbtini) parduotuvę užėjo ne tikslu trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, o pasižiūrėti ir užsisakyti kiaušinių, ką, be nuteistosios ir jai artimų liudytojų – G. D., R. R. ir D. K. parodymų, patvirtina ir atsitiktinių, tuo metu buvusių įvykio vietoje asmenų – liudytojų E. B., D. P. parodymai, kur jie patvirtino girdėję, kaip I. R. nukentėjusiajam sakė – ne pirkti, o užsisakyti. Antra, tiek iš liudytojų E. B., D. P., tiek iš kitų nuteistosios ir nukentėjusiojo konfliktą mačiusių liudytojų R. B., R. R., G. D. ir D. K. parodymų matyti, kad nuteistoji nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo nei necenzūrinių žodžių, nei nepadorių veiksmų, ir kad konfliktas tarp jų įvyko ne nuteistosios I. R. iniciatyva, o netgi priešingai – pats nukentėjusysis, neišsiaiškinęs ir subjektyviai vertindamas nuteistosios ėjimo į parduotuvę „be eilės“ motyvus, jai einant į parduotuvės vidų pasakė pastabą, po ko, I. R. paaiškinus, kad ji eina ne pirkti, o užsisakyti, paėmė ją už palto rankovės ir pasakė eiti į eilės galą. Šioje situacijoje būtina pastebėti, kad net be pačios nuteistosios I. R., kito nuteistojo D. K. parodymų, aplinkybę, kad nukentėjusysis „tampė“ nuteistąją už rankos, tikslu neleisti jai įeiti į parduotuvės vidų, patvirtina ir visų aptariamą įvykį mačiusių liudytojų parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, kur jie nuosekliai teigė, kad nukentėjusysis „tampė“ nuteistąją, po ko pastaroji „mosikavo“ rankomis ir bandė ištrūkti, kad nukentėjusysis jos netemptų. Be to, pats nukentėjusysis Z. V. neneigė, jog buvo paėmęs nuteistajai už rankos. Be kita ko, priešingai nei skundžiamajame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad nuteistoji I. R. būtų perbraukusi ranka nukentėjusiajam per skruostą, to nepatvirtina ir specialistų išvados (1 t., 16-17, 93-94 b. l.), nors apylinkės teismo suformuluotame kaltinime I. R., ši aplinkybė nurodyta. Iš paminėtų ir išanalizuotų duomenų, kolegija daro išvadą, kad I. R. veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į visuomenės rimties ar tvarkos trikdymą, o į siekį nepaisant kitų stovinčių eilėje asmenų gerbimo, pasiekti savo tikslą (užsisakyti kiaušinių). Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad toks nuteistosios siekis, nesudaro ne tik baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 straipsnio 2 dalyje, sudėties, bet ir ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo, sudėties. Tuo pačiu kolegija atkreipia dėmesį ir į paties nukentėjusiojo perteklinį buvusiai situacijai reagavimą (moters „tampymą“, stumdymą, pastarai iš esmės tik užėjus į parduotuvę „be eilės“), kas, kolegijos nuomone, remiantis visais byloje išnagrinėtais ir ištirtais duomenimis, nebuvo tinkamas atsakas į nuteistosios elgesį.

Be to, būtina pastebėti, kad pirmosios instancijos teismas nuteisdamas I. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį, ne tik praplėtė I. R. inkriminuoto kaltinimo ribas bet ir nesilaikė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, o būtent – skundžiamajame apkaltinamajame nuosprendyje teismas konstatavo, kad I. R. brovėsi į parduotuvę nepaisydama kitų žmonių interesų, ketinimų bei laukimo juos įgyvendinti, kad ji savo veika paskatino kitą kaltinamąjį grubiau pažeisti viešąją tvarką bei padaryti nukentėjusiajam sužalojimą, nors I. R. įsibrovimo kaip ir kurstymo požymis, inkriminuotas nebuvo, to nepatvirtina ir byloje esantys duomenys, kaip ir visiškai nemotyvuotas kaltinimo nuteistajai I. R. pakeitimas bei jai inkriminuotos veikos perkvalifikavimas, nenurodant jokių motyvų ir šalintinų aplinkybių.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas kvalifikuodamas nuteistosios I. R. veiksmus kaip atitinkančius BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius, netinkamai vertino byloje esančios įrodymus, dėl ko padarė neteisingas išvadas, ko pasėkoje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, o I. R. dėl šio kaltinimo išteisintina, nes nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendį dalyje, kuria I. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

I. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį, išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas