Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-03-25 · Civilinė byla Nr. 2-600-370/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-25
Bylos Nr.
2-600-370/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danguolė Martinavičienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
Pareiškėjas
E. V.
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „ĄŽUOLO GILĖ“
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-600-370/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00425-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. (E. V.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria iš dalies patvirtintas pareiškėjo E. V. finansinis reikalavimas atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „ĄŽUOLO GILĖ“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2014 m. gegužės 22 d., atsakovui UAB „ĄŽUOLO GILĖ“ buvo iškelta bankroto byla ir administratoriumi paskirta UAB „TOP CONSULT“. Pareiškėjas E. V. (buvęs atsakovo vadovas) pateikė bankroto administratoriui 2014 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą su finansiniu reikalavimu, kurį sudaro 688 027,52 Lt atsakovo pareiškėjui negrąžintos paskolos, 77 777 Lt palūkanų ir 336,19 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, ir pateikimo tvirtinti teismui. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 18 d., 2008 m. birželio 2 d., 2008 m. gruodžio 30 d. ir 2011 m. sausio 3 d. pareiškėjas su atsakovu sudarė paskolos sutartis, kurių pagrindu pareiškėjas paskolino atsakovui bendrą 861 000 Lt sumą, o 2011 m. sausio 3 d. pasirašė susitarimą Nr. 1 prie visų paskolos sutarčių, juo numatė palūkanas už paskolintas lėšas. Pažymėjo, kad nutarties dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną (2014 m. gegužės 22 d.) atsakovas buvo negrąžinęs pareiškėjui 688 027,52 Lt paskolų sumos ir nesumokėjęs 77 777 Lt palūkanų. Pareiškėjas atsakovo įsiskolinimo faktą grindė atsakovo didžiosios knygos išrašu. Po susitikimo su bankroto administratoriumi pareiškėjas pateikė 2014 m. rugsėjo 30 d. paaiškinimus kartu su paskolų suteikimo atsakovui faktą patvirtinančiais įrodymais (mokėjimo nurodymų, banko sąskaitos išrašų ir kasos pajamų orderių kopijomis), kurie, pareiškėjo teigimu, objektyviai ir neabejotinai patvirtina paskolų realumą ir jų suteikimo faktą. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad atsakovo didžiosios knygos išraše aiškiai nurodyta, jog atsakovo skola pareiškėjui 2014 m. gegužės 31 d. buvo 688 027,52 Lt, o palūkanos – 77 777 Lt, tai visiškai atitinka pareiškėjo prašyme nurodytą reikalavimą, kurį taip pat patvirtina atsakovo balanso duomenys ir atsakovo parengtas bei administratoriui pateiktas 2014 m. gegužės 22 d. kreditorių sąrašas.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi, be kitų kreditorių finansinių reikalavimų, patvirtino pareiškėjo pirmosios eilės 457,82 Lt finansinį reikalavimą, o, bankroto administratoriui pareiškus prieštaravimus dėl pareiškėjo reikalavimo, kildinamo iš paskolų atsakovui suteikimo, šio reikalavimo patvirtinimo klausimą atskyrė į atskirą civilinę bylą ir paskyrė nagrinėti teismo posėdyje, įpareigojo pareiškėją pateikti rašytinius paaiškinimus ir duomenis, pagrindžiančius finansinio reikalavimo pagrįstumą. Pareiškėjas teismui pateiktuose 2014 m. lapkričio 25 d. rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės atkartojo tas pačias aplinkybes, nurodytas prašyme dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir paaiškinimuose, pateiktuose bankroto administratoriui, papildomai nurodydamas, kad administratorius savo prieštaravimuose nenurodė pagrįstų motyvų ir dokumentų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo trečiosios eilės 86 770 Lt finansinį reikalavimą. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju paskolos rašteliuose, kuriais pareiškėjas įrodinėjo šalių paskolinių santykių buvimą, pinigų perdavimo faktas neužfiksuotas, todėl skolos dokumentas nevisiškai atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Teismo vertinimu, tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Pareiškėjas pinigų perdavimo faktą grindžia banko sąskaitų išrašų, pavedimų ir kasos kvitų kopijomis, atsakovo buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentais, tarp kurių, jo nuomone, jokių prieštaravimų nėra. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atliko pavedimus į atsakovo sąskaitą, tačiau ne visuose mokėjimo pavedimuose nurodyta pinigų įnešimo paskirtis, be to, pareiškėjas nenurodė, kokias sumas ir kada atsakovas jam grąžino. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki bankroto bylos iškėlimo ėjo atsakovo vadovo pareigas, todėl jis turi galimybę pagrįsti finansinį reikalavimą. Pažymėjo, kad bankroto byloje teismas buvo įpareigojęs atsakovo vadovą (pareiškėją) pateikti duomenis, reikalingus bankroto bylos iškėlimo klausimui išspręsti, tačiau pareiškėjas nepateikė reikalaujamų duomenų. Vertindamas, ar pareiškėjas perdavė atsakovui pinigus, teismas atsižvelgė į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas 2012 m. suteikė atsakovui 86 770 Lt paskolą. Remdamasis šiais duomenimis, šalių paaiškinimais, pareiškėjo pateiktais mokėjimų pavedimais, kuriuose ne visais atvejais nurodyta pinigų pervedimo paskirtis, ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas grąžino pareiškėjui 234 890,15 Lt, be to, pareiškėjas, būdamas atsakovo vadovu, nuėmė iš atsakovo sąskaitos 124 983,01 Lt ir nepateikė jų panaudojimo atsakovo interesais patvirtinančių dokumentų, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies ir patvirtino 86 770 Lt finansinį reikalavimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskirajame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį ir priimti naują nutartį – patvirtinti pareiškėjo trečiosios eilės 765 804,52 Lt finansinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl faktinių aplinkybių. Apeliantas su atsakovu 2008–2011 m. sudarė keturias paskolos sutartis, pagal kurias bendra suteiktų paskolų suma – 861 000 Lt. Vien apelianto išsaugoti mokėjimo nurodymai ir banko sąskaitų išrašai įrodo 748 318,50 Lt perdavimą atsakovui. Atsakovo 2014 m. gegužės 22 d. kreditorių sąraše užfiksuota, kad 2014 m. gegužės 22 d. atsakovo negrąžinta apeliantui paskolų suma lygi 688 027,52 Lt, o palūkanos – 77 777 Lt. Šie duomenys atitinka atsakovo balanso duomenis. Paskolų suteikimo faktą patvirtina ir kiti atsakovo finansinės atskaitomybės bei apskaitos dokumentai nuo pat 2008 m. Nei bankroto administratorius, nei teismas nenurodė pagrįstų motyvų ir dokumento, kurie objektyviai galėtų paneigti nurodytas faktines aplinkybes. Teismas, patvirtindamas tik 86 770 Lt finansinį reikalavimą, privalėjo: 1) paneigti faktą, kad apeliantas suteikė atsakovui paskolų 861 000 Lt sumai; 2) įrodyti faktą, kad atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentuose bei kreditorių sąraše užfiksuoti duomenys apie įsiskolinimą apeliantui yra neteisingi; nepaneigus šių duomenų, finansinis reikalavimas turėjo būti patvirtintas visa apimtimi; 3) atskleisti ir aiškiai įvertinti apelianto paskolintų ir atsakovo grąžintų pinigų santykį.

2. Dėl teisinio pagrindo. Pareiškėjas įvykdė savo pareigą įrodyti jam priklausantį kreditorinį reikalavimą, pateikdamas minėtus dokumentus. Atitinkamai įrodinėjimo pareiga pagal CPK ir teismų praktiką paneigti tokio reikalavimo buvimą teko atsakovo bankroto administratoriui. Pastarasis rėmėsi tik deklaratyviais pasisakymais, kurie nepaneigia pareiškėjo pozicijos. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumas buvo įrodytas ir bankroto administratoriaus nepaneigtas. Tiek bankroto administratorius, tiek teismas nepagrįstai ir nesąžiningai ignoravo pareiškėjo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovo bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl paskolos teisinių santykių įrodinėjimo pareigos. Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantas faktiškai suteikė atsakovui 370 430 Lt paskolą ir jam buvo grąžinta 234 890,15 Lt, be to, apeliantas išėmė iš atsakovo banko sąskaitos 124 934,01 Lt, nenurodydamas jų panaudojimo atsakovo poreikiams.

2. Dėl finansinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų. Didžioji knyga yra įmonėje naudojamas antrinis buhalterinės apskaitos dokumentas, joje surašomi visi suvestiniai duomenys iš pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų. Nagrinėjamu atveju pirminių dokumentų (mokėjimo pavedimų, kasos pajamų ir išlaidų orderių) užfiksuota informacija neatitinka informacijos didžiojoje knygoje. Apeliantas privalo pateikti pirminius paskolos suteikimą įrodančius dokumentus, tačiau jų nepateikia. Apelianto pateikti dokumentai neįrodo apelianto nurodomos 765 804,52 Lt paskolų sumos faktinio perdavimo atsakovui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2014 m. gegužės 22 d., atsakovui UAB „ĄŽUOLO GILĖ“ buvo iškelta bankroto byla. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo E. V. atsakovo bankroto byloje pareikšto 765 804,52 Lt finansinio reikalavimo, kildinamo iš pareiškėjo atsakovui suteiktų paskolų, pagrįstumo klausimas.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 18 d., 2008 m. birželio 2 d., 2008 m. gruodžio 30 d. ir 2011 m. sausio 3 d. pareiškėjas su atsakovu sudarė paskolos sutartis, kurių pagrindu pareiškėjas įsipareigojo paskolinti atsakovui bendrą 861 000 Lt sumą, o 2011 m. sausio 3 d. pasirašė susitarimą Nr. 1 prie visų paskolos sutarčių, juo numatė palūkanas už paskolintas lėšas. Pareiškėjas savo teiginius, kad atsakovo bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną (2014 m. gegužės 22 d.) atsakovas buvo negrąžinęs pareiškėjui 688 027,52 Lt paskolų sumos ir nesumokėjęs 77 777 Lt palūkanų, grindė išrašu iš atsakovo didžiosios knygos, paties išsaugotais mokėjimo nurodymais, banko sąskaitos išrašais, kasos pajamų orderiais, 2014 m. gegužės 22 d. atsakovo kreditorių sąrašu, atsakovo balansu.

Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas iš esmės nesivadovavo pareiškėjo pateiktais įrodymais, o dalį finansinio reikalavimo patvirtino remdamasis tik VMI pateikta deklaracija. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Abi šalys sutinka, kad įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius (pareiškėjas) turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino; pinigų perdavimo faktas turi būti užfiksuotas ir pareiga šį faktą įrodyti tenka paskolos davėjui (pareiškėjui).

Pareiškėjo pateiktos paskolos sutartys patvirtina, kad jis buvo įsipareigojęs suteikti atsakovui paskolų bendrai 861 000 Lt sumai. Pareiškėjas byloje pateikė įrodymus, kad dalį nurodytos sumos yra pervedęs (sumokėjęs) atsakovui, tačiau byloje yra ir įrodymų, patvirtinančių dalies šių lėšų grąžinimą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kiek konkrečiai pinigų pareiškėjas perdavė atsakovui ir kiek atsakovas grąžino, o tiesiog konstatavo, kad byloje pateikti prieštaringi įrodymai, t. y. pareiškėjo nurodytos sumos nesutampa su atsakovo buhalteriniais apskaitos dokumentais, todėl rėmėsi VMI pateiktos deklaracijos duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjas 2012 m. suteikė atsakovui 86 770 Lt paskolą, tuo pat metu nepagrįstai ignoruodamas pareiškėjo pateiktus dokumentus, patvirtinančius dalies paskolų sutartyse nurodytų sumų faktinį perdavimą atsakovui. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad tarp šių pareiškėjo pateiktų dokumentų (mokėjimo nurodymų, kasos pajamų orderių, banko sąskaitos išrašų) ir kitų dokumentų (atsakovo didžiosios knygos išrašo, 2014 m. gegužės 22 d. kreditorių sąrašo) yra prieštaravimai. Tačiau, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pašalinti šiuos prieštaravimus. Tiek pareiškėjo pateiktame 2014 m. gegužės 22 d. atsakovo kreditorių sąraše, tiek didžiosios knygos išraše nurodyta, kad atsakovas yra skolingas pareiškėjui 688 027,52 Lt ir 77 777 Lt palūkanų. Būtent tokio dydžio finansinį reikalavimą atsakovas ir buvo pareiškęs. Iš skundžiamos nutarties turinio ir teismo posėdžio protokolo garso įrašo matyti, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino šių dokumentų rengimo, pasirašymo ir gavimo aplinkybių, be to, neišsiaiškino, ar juose nurodytas įsiskolinimas pareiškėjui atitinka atsakovo buhalterinės apskaitos duomenis. Šiam tikslui pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir apklausti šiuos dokumentus išdavusį asmenį, nes pačiuose dokumentuose toks asmuo nenurodytas. Byloje netirta, kokiu pagrindu nurodytuose dokumentuose atspindėta atsakovo skola pareiškėjui. Kita vertus, tik nustatęs, kad šiais dokumentais nėra pagrindo remtis, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti kitus pareiškėjo pateiktus dokumentus (mokėjimo nurodymus, kasos pajamų orderius, banko sąskaitos išrašus) ir pagal juos spręsti apie pareiškėjo faktiškai pervestas atsakovui sumas pagal paskolos sutartis. Taip pat turėjo atsižvelgti į byloje pateiktus įrodymus apie atsakovo pareiškėjui grąžintas sumas ir tik tada spręsti dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Nurodytų aplinkybių neištyrimas neleidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dalis pareiškėjo finansinio reikalavimo yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, spręsdamas pareiškėjo finansinį reikalavimą, kildinamą iš paskolos sutarčių, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas išėmė iš atsakovo sąskaitas tam tikras sumas, tačiau nepateikė jų panaudojimo atsakovo interesais pateisinančių dokumentų, nes ši aplinkybė nėra susijusi su pareiškėjo ir atsakovo paskoliniais teisiniais santykiais, kuriais grindžiamas finansinis reikalavimas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus neturint galimybės bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, skundžiama nutartis naikintina ir šio pareiškėjo finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo E. V. finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

TeisėjaiDanguolė MartinavičienėEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis