- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-13
- Bylos Nr.
- 2A-1672-601/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13907-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Izolda Nėnienė (pirm.), Virginija Gudynienė, Evaldas Burzdikas (pran.)
- Ieškovas
- T. V.
- Atsakovas
- J. L., E. L.
- Trečiasis asmuo
- R. K. L.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. V., atstovaujamos advokatės D. V., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. V. ieškinį atsakovams J. L. ir E. L., trečiajam asmeniui R. K. L. dėl skolos raštelio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiu 2009 m. rugpjūčio 12 d. paskolos raštelį, sudarytą tarp ieškovės T. V. ir atsakovų J. L. ir E. L.. Sandoris yra tariamas, juo nebuvo siekiama sukurti paskolos teisinių pasekmių. Ieškovės santuoka su E. L. nutraukta abiejų sutuoktinių sutikimu 2013-01-29 Kauno apylinkės teismo sprendimu. Šioje byloje ieškovė įrodinėjo, kad pinigų pagal 2009 m. rugpjūčio 12 d. paskolos raštelį ji ir jos buvęs sutuoktinis iš J. L. (buvusio sutuoktinio tėvas) nėra gavę, nes sandoris sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti jokių teisinių santykių. Ieškovei pinigai nebuvo perduoti, paskolos raštelį ieškovė pasirašė jausdama emocinį ir psichologinį spaudimą, negalėdama tinkamai įvertinti situacijos. Paskolos raštelio pasirašymo metu namas jau buvo pastatytas, nors atsakovai teigia, kad paskola buvo suteikta namo statybai.
Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu (t. 3, b. l. 53-60):
atmetė ieškovės T. V. ieškinį atsakovams J. L., E. L., trečiajam asmeniui R. K. L. dėl 2009-08-12 skolos raštelio pripažinimo negaliojančiu.priteisė valstybei iš ieškovės T. V. 36,79 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad sandorį prašoma pripažinti tariamu ir negaliojančiu, remiantis šiais pagrindais: 1) paskolos raštelis buvo pasirašytas tik dėl akių, tariamai, t. y. neketinant sukurti paskolos teisinių santykių, o tik siekiant turėti teisinį pagrindą ateityje deklaruoti, už kokias pajamas buvo statytas ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio E. L. gyvenamasis namas; 2) paskolos raštelį labai nenaudingomis sąlygomis ieškovė pasirašė taip pat dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių, t. y. ieškovė tokiu būdu siekė įrodyti buvusiam sutuoktiniui ir jo tėvams, kad ji yra lojali ir ištikima savo sutuoktiniui, pasiryžusi gyventi tik dėl šeimos gerovės. Tai, kad paskolos raštelis liko ir juo disponuoja J. L. paneigia paskolos raštelio deklaravimo funkciją ir yra vienas iš esminių požymių, leidžiančių konstatuoti buvus paskolos sutartinius teisinius santykius. Nelogiška, kad paskolos raštelis paliktas formaliai statybų procese nedalyvavusiam asmeniui. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl E. lengvabūdiško elgesio piniginiuose reikaluose, jo pomėgio lošti atskleidžia daugiau aplinkybių dėl tikrosios šalių valios. Ieškovės žodiniai paaiškinimai apie J. L. siekį paskolos rašteliu apsisaugoti nuo sūnaus išlaidavimo, vienareikšmiai patvirtina, kad J. L. (kaip kreditorių) ir paskolos raštelį pasirašiusius sutuoktinius (kaip skolininkus), sandorio sudarymo momentu iš tikrųjų siejo ne tik pasitikėjimu grįsti giminystės santykiai, bet taip pat ir turtiniai, piniginiai reikalai. Teismas darė išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtino, kad atsakovas J. L. buvo tas asmuo, kuris turtiniuose klausimuose turėjo didelę įtaką ne tik savo, bet ir savo sūnaus E. L. šeimai, kas suponuoja išvadą, kad paskolos raštelio pasirašymas nebuvo pasirašytas vien tik dėl akių, t. y. nesiekiant jokių teisinių padarinių, o tik siekiant ateityje formaliai užbaigti su namo statybomis susijusius dokumentų registravimo klausimus. Teismas akcentavo, kad namas yra pastatytas ir įrengtas. Konstatavo, kad, nepaisant bylos šalių išsamių žodinių paaiškinimų apie statybose atliktus darbus, pirktas medžiagas ir pan., byloje nėra vertintinas ginčo gyvenamojo namo statybų išlaidų dydžio klausimas, nes tai tiesiogiai neįeina į byloje įrodinėtino dalyko sudėtį. Gyvenamojo namo statybų vertei nustatyti šalys neprašė skirti ekspertizės. Teismas vertino ieškovės argumentą, kad atsakovas J. L. nei ginčijamo sandorio sudarymo momentu, nei anksčiau realiai neturėjo tokių santaupų ir dėl savo sunkios turtinės padėties negalėjo jų sutaupyti (net ir per visą gyvenimą), kurio nepatvirtina jokie kiti įrodymai (išskyrus ieškovės paaiškinimus). Šiuo klausimu ieškovės paaiškinimai prieštaringi ir nenuoseklūs. J. L. turtinę padėtį nuo 2003 m. iki 2009 m. patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad atsakovas buvo sukaupęs nemažą sumą santaupų, jis dalyvavo keliuose nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoriuose. Teismas sprendė, kad esant labiau tikėtina, kad atsakovas J. L. pagal savo turtinę padėtį turėjo galimybę 2006 m. – 2009 m. laikotarpiu dalimis finansuoti ieškovės ir atsakovo E. L. gyvenamojo namo statybas. Teismas, vertindamas ieškovės argumentą dėl spaudimo pasirašant paskolos raštelį, pažymėjo, kad ieškovės santykiai su vyro tėvais buvo geri, ji jais pasitikėjo, nėra duomenų, kad Juozas jos atžvilgiu būtų daręs psichologinį spaudimą, raštelio tekstas surašytas ieškovės ranka, pagal jį solidariai atsako ne tik ieškovė, bet ir E. L.. Atmetė teismas ieškovės argumentą, kad pinigai nebuvo perduoti, nes paskolos raštelyje neužfiksuotas įrašas apie pinigų perdavimą – gavimą. Teismas sprendė, kad net ir esant aplinkybei, kad atsakovas J. L. galbūt žinojo apie santuokos nutraukimo bylą, tai nekeičia paskolos sutartinių santykių teisinio vertinimo, nes įstatymas nedraudžia kreditoriui (paskolos davėjui) savo nuožiūra spręsti, kada reikalauti sutartines prievolės įvykdymo, kai sutartyje toks terminas nėra numatytas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
Šalies argumentai
Ieškovė, atstovaujama advokatės D. V., apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-04-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2720-947/2014 ir priimti naują sprendimą – T. V. ieškinį tenkinti. Taip pat prašė priteisti iš atsakovų ieškovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 66-76, 107-108).
Motyvuose nurodė:
teismas pažeidė pareigą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagristą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus bei ieškovės žodinius paaiškinimus, kritiškai nevertindamas atsakovų paaiškinimų (absoliučiai nepasisakė apie atsakovų prieštaringus paaiškinimus dėl paskolos raštelio surašymo priežasčių ir aplinkybių), ko pasekoje padarė nepagrįstą išvadą, kad paskolos raštelis nebuvo sudarytas tik dėl akių;siekdamas nustatyti tikruosius paskolos raštelio sudarymo motyvus, teismas netinkamai analizavo ieškovės teiginius apie priežastis, dėl kurių buvo pasirašytas ginčijamas sandoris, nes šiuos paaiškinimus įvertino vienpusiškai, visiškai neanalizavo prieštaringų atsakovų paaiškinimų bei jų nenuoseklios pozicijos apie paskolos raštelio sudarymo aplinkybes. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės elgesio, nevertino faktinės aplinkybės, jog šalis siejo itin glaudūs tarpusavio santykiai. Vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais turėjo įvertinti, kad paskolos raštelis liko ne pas ieškovę, surašant paskolos raštelį buvo siekiama įrodyti lojalumą sutuoktiniui ir jo šeimai; paskolos raštelio pasilikimas pas atsakovą J. L. patvirtina ieškovės teiginius apie atsakovo polinkį leisti laiką su draugais ir lošti ir jo siekį apsaugoti šeimos turtinius interesus nuo tokio pavojingo atsakovo E. L. elgesio. Nurodytus ieškovės teiginius teismas visiškai iškraipė. Vienas iš paskolos raštelio surašymo motyvų buvo J. L. siekis apsaugoti savo sūnų nuo savęs paties; teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog nei ieškovė, nei atsakovas E. L., nenurodė J. L. kreditoriumi santuokos nutraukimo byloje. Teismas kritiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, kad atsakovai civilinės bylos metu nurodė skirtingas susitarimo dėl paskolos gyvenamojo namo statybai sudarymo versijas. Net ir pats E. L. nuo 2006 m. tėvo duodamus pinigus vertino kaip dovaną ar paramą, o tik 2009 m. pradėjo teigti, kad praeityje duoti pinigai neva yra skola, nors tokio susitarimo nuo 2006 metų tarp tėvo ir sūnaus (juo labiau - ieškovės) net nebuvo;nepagrįsta išvada, jog ieškovė neįrodė gyvenamojo namo statybos išlaidų bei faktinės aplinkybės, jog papildoma 220 000 Lt suma gyvenamojo namo statyboms net nebuvo reikalinga. Gyvenamojo namo statybų išlaidų dydžio klausimas yra tiesiogiai susijęs su paskolos rašteliu, kuriame nurodyta pasiskolintų pinigų paskirtis „savo namo statybai“. Teismas privalėjo nustatinėti gyvenamojo namo statybos aplinkybes (statybų vertę, laikotarpį) ir kt. Atsakovai su ieškovės nurodyta gyvenamojo namo verte nesutiko, teigdami, jog namo statybos kainavo 550 000 Lt, tačiau nepateikė jokių įrodymų. Ieškovė pateikė oficialų rašytinį įrodymą apie gyvenamojo namo statybos vertę, kurio atsakovai nepaneigė; teismas nepagrįstai darė išvadą, jog ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, jog kreditorius nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei anksčiau realiai neturėjo 220 000 Lt dydžio santaupų. Atsakovas J. L. su sutuoktine pragyveno iš jo gautos Rusijos Federacijos karo pensininko pensijos, kuri laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2009 m. vidutiniškai buvo 820 Lt dydžio per mėnesį. Abiejų sutuoktinių senatvės pensijos tesudarė apie 1 300-1 400 Lt ir jiems nebuvo įmanoma sutaupyti 220 000 Lt; teismas nevertino aplinkybės, jog paskolos raštelyje nebuvo nurodyta skolos grąžinimo data. J. L., neva būdamas kreditoriumi, sūnaus skyrybų byloje neįstojo į civilinę bylą trečiuoju asmeniu, taip pripažindamas, kad paskolos raštelis buvo tariamas sandoris. Apie T. V. ir E. L. skyrybas tiek J. L., tiek jo sutuoktinė, tiek kitas sūnus A. L. su savo sutuoktine žinojo jau nuo 2012 m. lapkričio mėnesio. Atsakovas žinodamas apie skyrybas, ketino išpirkti iš ieškovės ½ gyvenamojo namo, iš minėtos namo dalies vertės akivaizdžiai neatskaičiuodamas neva paskolintos 220 000 Lt sumos ½ dalies (110 000 Lt); teismas nepagrįstai nenustatė psichologinio smurto požymių. Ginčo sutartis sudaryta atsakovo J. L. iniciatyva, pasinaudojant ieškovės kaltės jausmu dėl galimos neištikimybės. Paskolos raštelis yra ieškovei aiškiai nenaudingas, kadangi tarp šalių niekada nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, ieškovės ir jos sutuoktinio šeimą rėmė tiek jos tėvai, tiek atsakovas J. L. su sutuoktine, tačiau paskolos raštelį pasirašė tik ieškovė. Tai, kad pagal paskolos raštelį solidariu skolininku laikomas ir E. L. visiškai nereiškia, jog jis toks yra.
Atsiliepimas
Atsakovas J. L. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 93-101).
Motyvuose nurodė:
apeliantė negali nurodyti jokios argumentuotos ir tikėtinos paskolos raštelio pasirašymo priežasties, proceso eigoje neužėmė aiškios pozicijos, dėl ko ji pasirašė paskolos raštelį, šį pasirašymą ji grindė įvairiomis priežastimis, kurios iš esmės viena kitai prieštaravo. Ieškovė nurodo nelogiškas, nesuprantamas aplinkybes motyvuodama skolos raštelio 220 000 Lt sumai pasirašymą siekiu įrodyti lojalumą sutuoktiniui ir jo šeimai, tinkamai nesuvokdama lojalumo pareigos prasmės. Nepaaiškinama, kokiu būdu pasirašydama 220 000 Lt sumos paskolos raštelį apeliantė neva patvirtino veikianti sutuoktinio ir/ar šeimos interesais, jeigu, kaip pati nurodo, tokios sumos pinigų niekuomet negavo ir nesiskolino. J. L. nėra šeimos narys, todėl joks lojalumas nebuvo reikalingas; paskolos raštelis buvo sudarytas ir surašytas pačios apeliantės ranka, ką ji pripažino ir neginčijo, patį paskolos raštelį atidavė atsakovui J. L., kas paneigia deklaravimo funkciją. Protingas, atidus ir rūpestingas žmogus nebūtų paskolos raštelio palikęs paskolos davėjo žinioje. Ieškovė nurodo, kad paskolos raštelis nebuvo panaudotas kaip pagrindas deklaruoti pajamas, tačiau ieškovė nepriklausė asmenų kategorijai, kuriai reikėtų deklaruoti turtą. Teisinei turto registracijai pajamų deklaravimas taip pat nebėra taikomas;Sudėtinga suvokti, kokiu būdu paskolos raštelio pasirašymas 220 000 Lt sumai ir paskolos raštelio palikimas kreditoriui galėtų apsaugoti šeimos turtinius interesus nuo pavojingo atsakovo E. L. elgesio. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad vienas iš paskolos raštelio surašymo motyvų buvo J. L. siekis apsaugoti savo sūnų nuo savęs paties. Nurodyti argumentai nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme; pirmosios instancijos teisme apeliantė sandorį ginčijo CK 1.86 straipsnio pagrindu, o apeliaciniams skunde tvirtinama, kad ginčo sutartis sudaryta J. L. iniciatyva, pasinaudojant ieškovės kaltės jausmu dėl galimos neištikimybės, jau nurodant CK 1.91 str.;tai, kad J. L. nebuvo nurodytas kreditoriumi santuokos nutraukimo byloje nereiškia, jog sudaryta paskolos sutartis yra tariamasis sandoris, ar kad lėšų sūnaus šeimai namo statyboms neskolino. J. L., sužinojęs, jog santuokos nutraukimo byloje nėra nurodytas kaip kreditorius, prašė atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje bei pateikė teismui duomenis apie tarp šalių sudarytą paskolos sutartį;nepagrįsti argumentai, kad pats E. L. nuo 2006 m. tėvo duodamus pinigus vertino kaip dovaną ar paramą. 2009-08-12 pasirašant skolos sutartį, kurios pagrindu sūnui ir apeliantei paskolinta 220 000 Lt jų gyvenamojo namo statybai, kurią savo ranka surašė apeliantė, tiek E. L., tiek apeliantė T. V. laikė save atsakovo J. L. 220 000 Lt sumos skolininkais, o rinkdamas įvairius namo statybų medžiagų kvitus, skolindamas sūnaus šeimai dideles pinigines sumas namo statyboms, aš laikiau save kreditoriumi. paskolos paskirtis – namo statybai – buvo nurodyta raštelyje pačios ieškovės T. V., įtvirtinant faktą, kokiais tikslais buvo naudojamos skolintos lėšos. J. L. paskolos raštelio tikslas nėra svarbus, svarbiausia skolininko patvirtinimas apie paskolai gautus pinigus. Aplinkybes dėl statybos vertės ir statybos laikotarpio byloje turėjo įrodinėti ieškovė, tačiau ji tiksliai negalėjo nurodyti, kiek kainavo namo statybos. Teismas neturėjo pareigos nustatinėti, kur buvo naudojami skolinti pinigai. Ieškovė netinkamai traktuoja, kad aplinkybės, susijusios su gyvenamojo namo statybomis ir šių statybų verte nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo objektas. VĮ „Registrų centras“ išrašas negali nei patvirtinti, nei paneigti namo statybų vertės ar vidutinės rinkos vertės. Pati apeliantė patvirtino, kad J. L. pirkdavo daug statybinių medžiagų ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio namo statybai;pagal savo turtinę padėtį J. L. turėjo galimybę 2006 m. - 2009 m. laikotarpiu dalimis finansuoti apeliantės ir atsakovo E. L. gyvenamojo namo statybas. Atsakovas neteigia, kad 220 000 Lt sumą atsakovas susitaupė, tačiau visą gyvenimą dirbo ir beveik per 50 metų sutaupė nemažai lėšų, kurias panaudojo nekilnojamojo turto įsigijimui, vėliau turtas realizuotas ir gauta lėšų. Atsakovas J. L. turtiniuose reikaluose turėjo didelę įtaką ne tik savo, bet ir sūnaus šeimai. Dirbdami Anglijoje ieškovė ir sūnus buvo susitaupę 170 000 Lt, nuo 2003 m. grįžus į Lietuvą šalių pajamos buvo minimalios;teismo sprendimas visiškai atitinka LAT suformuotą naujausią teisminę praktiką dėl skolinių teisinių santykių įvertinimo. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
- kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. apeliantė (ieškovė) surašė paskolos raštelį tokio turinio „Mes, E. L. ir T. L. pasiskolinom iš tėvo (uošvio) J. L. 220 000 Lt savo namo statybai“ (toliau - paskolos raštelis). Paskolos raštelį pasirašė apeliantė ir atsakovas I. L.. Įrašo apie pinigų perdavimą paskolos raštelyje nėra. Namas ((duomenys neskelbtini) Kauno r.), kurio statybai neva buvo paskolinti pinigai, buvo baigtas statyti 2008 m., o 2009 m. vasarą, kaip teigia apeliantė, jų šeima įsikėlė į jį gyventi;
- apeliantė nurodė, kad pagal paskolos raštelį pinigai nebuvo perduoti, nes jie nebuvo jų šeimai (jai ir jos vyrui atsakovui E.) reikalingi, namas buvo jau pastatytas bei pastatytas už šeimos uždirbtus pinigus, paskolą iš banko (100 000 Lt) ir jos motinos pervestus pinigus (30 000 Lt). Paskolos raštelis buvo surašytas atsakovo J. L. iniciatyva, kai tarp apeliantės ir jos vyro atsirado nesutarimai, siekiant atgrasinti ją nuo skyrybų, ji pasirašė siekdama įrodyti savo lojalumą vyrui; be to, paskolos raštelis buvo naudingas, prireikus pagrįsti lėšų, panaudotų namo statybai, teisėtumą;
- atsakovas J. L. nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. jis ir apeliantė su E. L. sudarė paskolos sutartį (paskolos raštelis) dėl 220 000 Lt. Pinigai buvo perduoti nuo 2006 m. dalimis namo statybai, o sandorio sudarymo metu buvo perduota paskutinė dalis - 20 000 eurų. Atsakovas E. L. iš dalies patvirtina šiuos parodymus;
- 2013 m. sausio 29 d. teismo sprendimu apeliantės ir atsakovo E. L. santuoka buvo nutraukta sutuoktinių bendru sutikimu, santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi žemės sklypas su gyvenamuoju namu ((duomenys neskelbtini), Kauno r.) pasidalintas po ½ dalį; susitarta dėl prievolių bankui, tačiau paskolos raštelyje nurodyta prievolė atsakovui J. L. neaptarta;
- 2013 m. balandžio 23 d. prašymu dėl proceso atnaujinimo atsakovas J. L. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti procesą apeliantės ir atsakovo E. L. santuokos nutraukimo byloje dėl to, jog jis, kaip kreditorius, suteikęs paskolą sutuoktiniams, nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą. 2013 m. birželio 11 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi procesas atnaujintas; bylos nagrinėjimas sustabdytas iki įsiteisės sprendimas šioje byloje.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, darydamas išvadą, kad paskolos sandorio dalyviai ne tariamai, o realiai šio sandorio pagrindu įgijo atitinkamas teises ir pareigas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias paskolos teisinius santykius (6.870 str., 6.871 str., 6.875 str.).
Nagrinėjamu atveju, ginčo esmė – ar tarp šalių yra atsiradę paskolos teisiniai santykiai (apeliantė teigia, kad pinigai nebuvo skolinti (perduoti), atsakovai teigia, kad buvo suteikta paskola).
Pažymėtina, kad paskolai, kaip realinei sutarčiai (CK 6.870 str. 2 d.), pinigų arba daiktų perdavimas reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. O nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014), t. y. nustačius, kad paskolos sutartis nesudaryta nėra pagrindo svarstyti apie paskolą kaip negaliojantį sandorį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybes dėl pinigų perdavimo pagal paskolos raštelį (ar paskolos raštelis patvirtina pinigų perdavimą gavėjui), nes įrodžius, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.).
Paskolos raštelyje nėra užfiksuota, kad pinigai perduoti paskolos gavėjams.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau < ...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reišmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertintęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
Taigi, byloje yra nustatyta aplinkybių - paskolos raštelis yra pas atsakovą (kreditorių) J. L. ir paskolos raštelyje įrašytas žodis „pasiskolinom“, - kurios suteikia galimybę svarstyti, kad pinigai paskolos gavėjams galimai buvo perduoti ir tarp šalių atsirado paskoliniai santykiai, tačiau įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, tokia išvada būtų nepagrįsta. Pirma, patys atsakovai pripažįsta, kad paskolos raštelio pasirašymo dieną, pinigai paskolos gavėjams nebuvo perduoti (išskyrus neva perduotus 20 000 eurų, tačiau įrodymų pagrįsti šią aplinkybę nėra pateikta). Antra, atsakovas J. L. nurodo, kad paskolos raštelyje nurodyta suma yra jo nuo 2006 m. investuotų į apeliantės ir jo sūnaus namą, kuris yra dalybų objektas, suma. Paskolos raštelis surašytas atsakovo J. L. iniciatyva. Trečia, jokių įrodymų, kad atsakovo J. L. investuoti pinigai į apeliantės ir jo sūnaus namą, bus vertinami kaip paskola, nėra; apie tai pradėta kalbėti, tada, kai apeliantės ir jo sūnaus šeiminiai santykiai pašlijo, t. y. 2009 m. Ketvirta, svarbi aplinkybė, kad paskolos raštelis pasirašytas iš esmės tarp šeimos narių, t. y. neva sūnus ir marti (apeliantė) pasiskolino iš tėvo (J. L.) pinigų namo statybai. Penkta, paskolos raštelyje nenurodyta, jog paskolos gavėjai įsipareigoja grąžinti pinigus ir iki kada. Šešta, nutraukiant santuoką tarp apeliantės ir atsakovo E. L., santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nebuvo įtraukta prievolė pagal paskolos raštelį, kai tuo tarpu dėl prievolės bankui buvo pasisakyta (kas leidžia daryti išvadą, kad 2013 m. sausio 29 d. E. L. nemanė, jog yra skola tėvui). Septinta, atsakovas J. L. neprašė grąžinti paskolos iki apeliantės ir jo sūnaus santuokos nutraukimo (2013 m. sausio 29 d.), t. y. beveik tris su puse metų, o dėl to pareiškė pretenzijas tik 2013 m. balandžio mėnesį, jau įsiteisėjus sprendimui dėl santuokos nutraukimo. Pagal paskolos raštelį nebuvo grąžinama paskola (negrąžinta jokia dalis), t. y. įsipareigojimas nebuvo vykdomas, kaip ir nebuvo reikalaujama jo vykdyti.
Įvertinus nurodytas aplinkybes (jų visumą), teisėjų kolegija sprendžia, jog labiau tikėtina, kad paskolos raštelis nesukūrė paskolinių teisinių santykių (pinigai nebuvo perduoti, to ir nebuvo siekiama), o tuo atsakovai J. L. ir E. L. siekė užsitikrinti, kad apeliantei sumažėtų galimybės (noras) nutraukti santuoką, o tam įvykus būtų pagrindas sumažinti apeliantei tenkančio turto dalį (kaip matyti šiuo atveju to ir siekiama – paduotas prašymas atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje), bei tai buvo galimybė, iškilus reikalui, pateisinti lėšų turėjimą, statant namą. Pažymėtina, kad neatmetama galimybė, jog atsakovas J. L. teikė tam tikrą finansinę paramą (kokio dydžio nėra nustatyta) savo sūnaus atsakovo E. šeimai, statant namą (kaip, beje, ir apeliantės motina), tačiau tai nėra pagrindas, atsiradus sūnaus šeimoje nesutarimams, šią paramą paversti paskoliniais santykiais ir tuo pagrindu reikalauti pinigų grąžinimo. Be to, kaip matyti iš VĮ Registrų centro duomenų, apeliantės ir jos vyro namo ((duomenys neskelbtini), Kauno r.), kurio statybai neva buvo paskolinti pinigai, vidutinė rinkos vertė šiai dienai yra apie 141 000 Lt (pagal 2008 m. birželio 16 d. masinį vertinimą – apie 223 013 Lt), taigi, pripažinus, jog buvo paskolinta 220 000 Lt, gautųsi, jog apeliantei priklausanti namo dalis nepadengia jos įsiskolinimo pagal paskolos raštelį, nors namo statybai buvo panaudotos tiek didelės šeimos uždirbtos lėšos, tiek paimta paskola iš banko, tiek apeliantės mamos pinigai. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog paskolos raštelis neįrodo jame nurodytų pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimo fakto, dėl ko nėra pagrindo pripažinti tarp šalių atsiradusius paskolos teisnius santykius, todėl paskolos sutartis, paskolos raštelio pagrindu, pripažintina nesudaryta.
Pripažinus paskolos sutartį nesudaryta, teisėjų kolegija nesvarsto apeliacinio skundo argumentų, susijusių su paskolos sutarties pripažinimu negaliojančia. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti, ir 2009 m. rugpjūčio 12 d. paskolos sutartį dėl 220 000 Lt pripažinti nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.; CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Bylinėjimosi išlaidos.
Ieškinį patenkinus iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovei ir valstybei (CPK 93 str., 96 str., 98 str.). Pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 3 144 Lt bylinėjimosi išlaidų (144 Lt - žyminis mokestis, 3 000 Lt - išlaidos advokatės pagalbai apmokėti), o apeliacinės instancijos teisme turėjo 1644 Lt bylinėjimosi išlaidų (144 Lt - žyminis mokestis, 1 500 Lt - išlaidos advokatės pagalbai apmokėti), viso – 4 788 Lt bylinėjimosi išlaidų. Išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, sudaro – 36,75 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str.,
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Pripažinti, kad paskolos sutartis dėl 220 000 Lt, tarp E. L. bei T. V. (L.) ir J. L., nesudaryta.
Priteisti ieškovei T. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų J. L., a. k(duomenys neskelbtini) ir E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) po 2 394 Lt (du tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovų J. L., a. k(duomenys neskelbtini) ir E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) po 18 Lt (aštuoniolika litų) bylinėjimosi išlaidų valstybei.