Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Fjeld Bruknes AS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutarties, kuria atsakovo Fjeld Bruknes AS atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Floragina“ ieškinį atsakovui Fjeld Bruknes AS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovo argumentai, kad galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, jeigu turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims, nes iš sąžiningų trečiųjų asmenų nebebūtų galimybės jį susigrąžinti, yra nepagrįsti. Tais atvejais, kai restitucija natūra neįmanoma, ji taikoma sumokant ekvivalentą pinigais (CPK 6.146 str.), o tinkamam bankrutuojančio ieškovo kreditorių atstovavimui nėra būtinybės reikalauti restitucijos natūra, nes kreditorių reikalavimai būtų tenkinami realizuojant turtą iš varžytinių.Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai įtakoja bei riboja apelianto vykdomą veiklą, daro žalą jo reputacijai. Jokių įrodymų ar duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas bandytų slėpti, stengtųsi mažinti ar perleisti tretiesiems asmenims savo turtą, tokiu būdu didindamas grėsmę ir keldamas abejonių dėl būsimo teismo sprendimo realaus įvykdymo, ieškovas teismui nepateikė. Teismas, vadovaudamasis teisingumo principu ir atsižvelgdamas į apelianto veiklos sritį, esant būtinumui, privalėjo taikyti mažiausiai apelianto veiklą varžančias laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiama nutartimi taikyti apribojimai nepagrįstai apsunkina apelianto padėtį bei neproporcingai pažeidžia jo teisėtus interesus ir CK įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą.Apeliantas yra pats didžiausias ieškovo kreditorius bankroto byloje. Jo finansinio reikalavimo suma, kurios susidarymo ieškovo administratorius nepripažįsta, jau yra sumažinta sumomis, lygiomis šioje byloje ieškovo ginčijamais sandoriais, tai yra apeliantas pareiškė savo reikalavimą atitinkamai sumažinęs reikalavimo sumą užskaitymais pagal ginčijamų sandorių vertę.Ieškovas, pareikšdamas aiškiai nepagrįstą ieškinį bei prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, akivaizdžiai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, veikia nesąžiningai ir siekia galimai materialinės naudos sau ar daliai kreditorių, todėl jam turėtų būti skirtina bauda (CPK 95 str.).Apelianto valdomo turto vertė yra žymiai didesnė už ieškinio sumą, todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones net ir daliai tokio turto, yra varžomi apelianto teisėti interesai normaliai vykdyti veiklą ar laisvai disponuoti turtu.Pritaikius atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, ypatingai ilgai užsitęsus teisminiam procesui, atsakovas patirs didelę žalą, kurios atlyginimas nėra užtikrinamas. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, privalėjo išsiaiškinti ar ir kokius nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirs atsakovas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas negalėjo būti sprendžiamas nepranešus atsakovui bei teismas privalėjo užtikrinti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Skundžiamoje nutartyje teismas nepasisakė dėl turto arešto mąsto, jo nekonkretizavo, nepagrįstai apribojo visas atsakovo turtines teises į minėtą turtą. Apeliantas negali gauti jokių pajamų iš turto naudojimo ir dėl to, galimai, patiria nuostolius, kurias vetina kaip negautas nuomos mokesčio pajamas.

Apeliantas neįrodė, kad tuo atveju, jeigu restitucija natūra nebus taikoma, ir teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą bei priteisus piniginę kompensaciją, apeliantas galės sprendimą įvykdyti. Jis nepateikė teismui jokių duomenų apie savo finansinę padėtį, todėl negalima daryti išvados, kad jam reikalavimo suma nėra didelė ir jis pajėgs ją sumokėti.Apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patiria didelius nuostolius, yra apsunkinti jo atsiskaitymai su verslo partneriais ir klientais.Atskirojo skundo argumentai dėl apelianto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ieškovo bankroto byloje, nėra reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių takymo klausimą ir yra susiję su ieškinio, o ne taikyto turto arešto pagrįstumu. Ieškinio pagrįstumo klausimas bus sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės.Vienas iš ieškinio reikalavimų yra restitucijos taikymas – prašymas grąžinti ieškovui ginčo nekilnojamąjį turtą natūra, todėl ginčo turtui taikytas areštas yra proporcingas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamiems tikslams bei geriausiai apsaugos tiek ieškovo, tiek apelianto interesus. Turto areštas mažiausiai apriboja ūkio subjekto ūkinę komercinę veiklą. Apelianto argumentai, susiję su areštuoto turto verte, tik patvirtina ieškovo poziciją dėl ginčijamų sandorių neteisėtumo ir ieškovo kreditorių teisių pažeidimo.Apeliantas tariamų nuostolių atsiradimą sieja su negautomis pajamomis galimai išnuomojus areštuotą turtą, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis būtų ruošęsis turtą išsinuomoti, apeliantas teismui nepateikė. Viešame registre taip pat nėra užregistruota jokių ginčo turto nuomos sutarčių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovo Fjeld Bruknes AS atžvilgiu, ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui, taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tuo atveju, kai imtis laikinųjų apsaugos priemonių prašo ieškovas, jų taikymas grindžiamas dvejopo pobūdžio prielaidomis: pirma, ieškinį teismas patenkins ir, antra, nesiėmus šių priemonių, gali iškilti grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, tačiau turi įsitikinti, ar egzistuoja pagrįstos prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekti (CPK 145 str. 2 d.). Tokių tikslų negali pasiekti laikinosios apsaugos priemonės, kurios nėra susijusios su ieškinio dalyku ir jų taikymas neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Šiuo atveju asmens teisių varžymo laipsnis iš esmės priklauso nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir masto, taip pat nuo su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17 str., 146 str.).

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nutartį motyvavo tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos nekilnojamajam turtui kaip ginčo objektui, atsakovui perleidus ginčo nekilnojamąjį turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims, atsiranda grėsmė, jog sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Tarp šalių kilo ginčas dėl 2007 m. spalio 29 d. nekilnojamojo turto, 2009 m. gruodžio 31 d. įrangos ir įrenginių bei 2010 m. sausio 14 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių, kuriomis ieškovas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą bei įrangą pardavė apeliantui. Ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo atveju, ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartis pripažinus negaliojančiomis bei pritaikius restituciją, o apeliantui perleidus minėtą turtą tretiesiems asmenims, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar net taptų neįmanomu. Tuo atveju, jeigu ginčo nekilnojamasis turtas sąžiningiems tretiesiems asmenims bus perleistas iki tokio teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, restitucijos taikymas natūra būtų nebeįmanomas (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos ginčo objektui, todėl, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, nekilnojamojo turto vertė esminės reikšmės neturi, taigi apelianto argumentai dėl areštuoto ginčo turto vertės yra teisiškai nereikšmingi.

Apelianto argumentai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai apriboja jo ūkinę komercinę veiklą, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrais suvaržymais, todėl vien tai, kad apeliantas patiria tam tikrus nepatogumus kasdienėje veikloje, nėra pagrindas pripažinti, jog pritaikytos priemonės yra neekonomiškos ir pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą.

Atskirojo skundo argumentas, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neįvertino galimų atsakovo nuostolių atsiradimo rizikos, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Savo iniciatyva teismas gali taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tik esant viešajam interesui (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Delagida“ v. UAB „Vilturta“, bylos Nr. 2-677/2009). Tokio viešo intereso apeliantas nenurodė. Teismas klausimą dėl atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo sprendžia esant suinteresuoto asmens prašymui (CPK 146 str.). Apeliantas su prašymu dėl galimų nuostolių užtikrinimo turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad nepranešimas apie ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėjo įtaką nepagrįstos nutarties priėmimui. Apeliantas teisės būti išklausytam neprarado, nes prieštaravimus dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones jis nurodė atskirajame skunde. Tačiau kartu su skundu apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurių pateikimas pirmosios instancijos teismui būtų galėjęs turėti įtakos sprendžiant ieškovo prašymą.

Pažymėtina, kad reikšdamas didelės sumos turtinio pobūdžio reikalavimą, ieškovas – bankrutuojanti įmonė gina ne tik savo, bet ir jo kreditorių interesus, tai yra viešąjį interesą. Todėl teismas turi teisę netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir netaikyti tokio ieškinio užtikrinimui atsakovo turto arešto tik tuomet, kai yra neabejotinų duomenų apie atsakovo galimybę įvykdyti jam galimai nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1028/2008). Apeliantas neabejotinų duomenų apie jo galimybes įvykdyti jam galimai nepalankų teismo sprendimą nepateikė.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, sprendžia, kad byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku, jos nepažeidžia ekonomiškumo principo ir šalių interesų pusiausvyros, o jas panaikinus galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas.

Apelianto argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė taikyto turto arešto masto, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą nutartį, tačiau sudaro pagrindą patikslinti nutarties rezoliucinę dalį, nurodant, kad apeliantui yra draudžiama areštuotu turtu disponuoti.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutarties rezoliucinę dalį:

Ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Floragina“ (į.k. 211780710, Vilniaus g. 102A, Molėtai) ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui FJELD BRUKNES AS (į.k. 964814155, Fjeld 3530 Royse Hole, Norvegija) priklausantį turtą: vaisių saugyklą (unikalus Nr. 9497-0004-4019) ir kiemo statinius (unikalus Nr. 9497-0004-4028), esančius Pievų g. 16, Pikčiūnų k., Seredžiaus sen., Jurbarkas; dirbtuves (unikalus Nr. 6297-5007-4013), esančias Vilniaus g. 102A, Molėtai; pagal 2009 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą parduotus kilnojamuosius daiktus- traktorių Massey Ferguson, dyzelinį autopakrautuvą, elektrinį šakinį krautuvą, oro kompresorių 6338, pniaumo instrumentą, juostinį gaterį, viršutinę frezos dalį, ventiliatorių su varikliu, šlifavimo kalibravimo liniją, šildymo sistemą presui, naudotą CNC padirbimo liniją, kompiuterį Pentium, stelažą prekėms ir ZIWOCL11, uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti, bet leidžiant juo naudotis bei jį valdyti. Areštuotą turtą pavesti saugoti atsakovui FJELD BRUKNES AS.