Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo individualios įmonės „Oderena“ vadovo R. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės individualios įmonės „Oderena“ restruktūrizavimo bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje sprendžiamas atsisakymo iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą pagrįstumo klausimas.

Atsakovės vadovas kreipėsi į teismą prašydamas iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą. Ieškovas nurodė, kad atsakovė šiuo metu nėra pajėgi įvykdyti visų prisiimtų įsipareigojimų, tačiau nėra nemoki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) prasme. Kadangi atsakovė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai vertinant IĮ „Oderena“ mokumą ir turimą turtą, turi būti įvertintas ir šios įmonės savininko turtas. Iš viso atsakovės ir jos vadovo turimas turtas bendrai sudaro 354 730 Eur (166 062 Eur įmonės turtas ir 188 668 Eur jos savininko turtas).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą nustatęs ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte įtvirtintą pagrindą. Teismas nustatė, kad pradelstos skolos kreditoriams viršija visą balanse nurodyto įmonės turto vertę, t. y. įmonė iš viso turi turto už 116 248 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 159 130 Eur. Iš atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse esančio kreditorių sąrašo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudaro 166 062,48 Eur. Teismas pažymėjo, kad individualios įmonės turtas yra tik jai nuosavybės teise priklausantis turtas. Ta aplinkybė, kad juridinio asmens dalyvis subsidiariai atsako už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, nesudaro pagrindo vertinant atsakovės finansinę padėtį į šios individualios įmonės turto balansą įtraukti jos savininko ar jo sutuoktinės turtą. Pirmosios instancijos teismas vertino tik įmonės nuosavybės teise turimą turtą ir sprendė, kad atsakovė yra nemoki, todėl nustatė pagrindą atsisakyti iškelti jos restruktūrizavimo bylą.

Papildomai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse nėra nurodytos konkrečios priemonės atsakovės veiklai stabilizuoti ir atkurti. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės restruktūrizavimo metmenyse išsikelti tikslai, susiję su įmonės mokumo atkūrimu, atsiskaitymu su kreditoriais, tikėtinai gali būti pasiekti ir įgyvendinti. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovės mokumo atkūrimo siekį atgaunat iš skolininkų 45 769,59 Eur sumą su palūkanomis ir delspinigiais, taip pat planuojamas gauti pajamas už automobilių nuomą (43 800 Eur pajamų per metus). Be to, iš teismui pateiktų metmenų matyti, kad atsakovė neplanuoja nei įmonės veiklos įvairinimo, nei nuostolingos veiklos atsisakymo. Metmenyse nurodytos priemonės iš esmės yra esamos bendrovės veiklos tęsimas, nepaisant besitęsiančio jos nuostolingumo, todėl nepagrindžia planuojamo įmonės mokumo atkūrimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį ir perduoti restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė neišsireikalavęs jos priėmimui reikalingų dokumentų, todėl pateiktus duomenis vertino formaliai ir neužtikrino restruktūrizavimo bylose vyraujančio viešojo intereso.

2. Individuali įmonė, vykdydama ūkinę komercinę veiklą, rizikuoja ir individualios įmonės savininko asmeniniu turtu, todėl individualios įmonės savininko turtas yra laikomas garantu už įmonės prievolių įvykdymą. Nors individualios įmonės savininko asmeninis turtas formaliai yra laikomas atskiru nuo įmonės turtu, tačiau vertinant tiek įmonei, tiek jos kreditoriams svarbius klausimus, turi būti vertinamas visas turtas, iš kurio gali būti patenkinami kreditorių reikalavimai. Dėl to vertinant atsakovės mokumą turėjo būti vertinamas ir jos savininko turtas, kurio vertė yra 188 668 Eur.

3. Restruktūrizavimo plano metmenyse turi būti nurodomos preliminarios priemonės įmonės mokumui atkurti, o visos tikslios, konkrečios ir detalizuotos priemonės bus nurodytos restruktūrizavimo plane, todėl teismo vertinimas, jog metmenyse nurodytos priemonės nepakankamos, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

4. Atsakovė deda visas pastangas, kad įmonė vykdytų veiklą ir uždirbtų pajamas, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos pajamos objektyviai negali būti gautos. Be to, atsakovė planuoja pirkti jūrinius konteinerius ir juos nuomoti, atidaryti remonto dirbtuves, vertina įrankių ir statybinės įrangos nuomos paslaugų teikimo galimybes.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė teismui 2016 m. vasario 25 d. rangos sutartį Nr. 2016/02/25-1 ir 2016 m. kovo 18 d. rangos sutartį Nr. 2016/03/18 (123-130 b. l.) bei įmonės darbuotojų pritarimą-deklaraciją restruktūrizavimo bylos iškėlimui (131 b. l.). Šių sutarčių vertinimas apeliacinės instancijos teisme neužvilkins proceso ir leis visapusiškai įvertinti atsakovės mokumo ir normalios ūkinės komercinės veiklos atkūrimo galimybės, todėl apeliacinės instancijos teismas juos priima ir vertina (CPK 314 str.).

ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansinių sunkumų turinti įmonė – įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti. ĮRĮ 4 straipsnyje yra įtvirtintos restruktūrizavimo taikymo sąlygos: įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; nėra nutraukusi veiklos; nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai.

Pirmosios instancijos teismas atsakovės restruktūrizavimo bylą atsisakė iškelti ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte ir 3 punkte įtvirtintais pagrindais – konstatavęs atsakovės nemokumą bei reikalavimų įmonės restruktūrizavimo plano metmenims pažeidimus.

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sprendžiant bendrovės nemokumo klausimą, svarbu įvertinti turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį.

Vertindamas atsakovės finansinę padėtį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad individualios įmonės ir jos savininko turtas turi būti vertinamas atskirai, todėl atmestini atskirojo skundo argumentai, jog vertinant individualios įmonės atsiskaitymo su kreditoriais galimybes ir sprendžiant jos mokumo klausimą, turi būti vertinamas visas turtas, t. y. tiek įmonės, tiek jos savininko, iš kurio gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau ir – ĮIĮ) 2 straipsnio 1 dalimi, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o šio turto sudėtį sudaro individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas ir perduotas individualios įmonės nuosavybėn, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 str. 2 d.) bei individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip (IĮĮ 8 str. 4 d.). Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad individualios įmonės turtas yra jai nuosavybės teise priklausantis turtas, todėl teismas pagrįstai individualios įmonės savininko turto neįtraukė į bendrą atsakovės turto masę ir nevertino jo kaip atsakovės turto. Aplinkybė, kad juridinio asmens dalyvis atsako už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka šio asmens turto, nesudaro pagrindo vertinant atsakovės finansinę padėtį į šios įmonės turto balansą įtraukti savininko turtą. Byloje nėra duomenų, kad į atsakovės turto sąrašą įtrauktas įmonės savininkui nuosavybės teise priklausantis turtas buvo perduotas atsakovės nuosavybėn ar patikėjimo teise. Taigi apeliantas nepagrįstai į atsakovės turto sudėtį įtraukė atsakovei nepriklausantį žemės sklypą su statiniais, kurių bendra vertė yra 188 668 Eur.

Išdėstytos aplinkybės paneigia atskirojo skundo argumentus, jog teismas tik formaliai vertino pateiktus dokumentus ir dėl to nepagrįstai konstatavo įmonės nemokumą. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad atsakovės nuosavybės teise turimo turto nepakanka pradelstoms 166 062,48 Eur skoloms padengti, kadangi atsakovės skolos kreditoriams viršija įmonės turimą turtą. Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovė turi turto už 116 248 Eur, o jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 166 062,48 Eur, todėl atsakovė faktiškai yra nemoki ir dėl to yra pagrindas atsisakyti kelti jos restruktūrizavimo bylą.

Teismas nustatė ir kitą atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindą – buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai. ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonė turi parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis, kuriuose turi būti pateikta šio straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose nurodyta informacija. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad turi būti pateiktas preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įmonės verslo plane restruktūrizavimo laikotarpiui turi būti nustatytos priemonės ir jų įgyvendinimo terminai, tarp jų: 1) nuostolingos veiklos atsisakymas, veiklos įvairinimas, naujų produktų (prekių ar paslaugų) gamyba, esamos ar numatomos pardavimų sutartys ir kitos įmonės ateities perspektyvos; 2) įmonės turimas ar numatomas įsigyti turtas, reikalingas įmonės veiklai; 3) įmonės turtas, kuris bus parduotas ir (ar) perduotas, turto pardavimo ir (ar) perdavimo tvarka, numatomos gauti pajamos ir jų panaudojimas; 4) turtas, kuris bus perkainojamas ar nurašomas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, numatomos su tuo susijusios išlaidos ar pajamos; 5) numatomos nutraukti sutartys, sudarytos iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos, ir numatomos tokio nutraukimo pasekmės; 6) numatomi įmonės struktūriniai pertvarkymai, atleidžiamų ar priimamų darbuotojų skaičius ir su tuo susijusios išlaidos; 7) numatomų gauti kreditų dydis ir sąlygos bei kreditavimo sutarčių įvykdymo užtikrinimo būdai ir kiti finansavimo šaltiniai; 8) kitos priemonės. Taigi jau restruktūrizavimo plano metmenyse turi būti dalis informacijos, kuri vėliau detalizuojama ir restruktūrizavimo plane. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad restruktūrizavimo plano metmenims negali būti keliami tokie pat reikalavimai kaip restruktūrizavimo planui, tačiau metmenyse turi būti nurodyta ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje reikalaujama informacija.

Atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodoma, kad bendrovė siekdama išvengti ilgalaikio nemokumo bei pagerinti įmonės veiklos rezultatus sumažino darbuotojų skaičių, be to, siekia išieškoti iš įmonės debitorių skolas, peržiūri įmonės atsargas ir sprendžia jų realizavimo klausimą, vykdo einamąją veiklą, uždirba pajamas, ketina dalyvauti parodose ir tokiu būdu ieškoti naujų klientų bei įsitvirtinti naujose rinkose, ketina nuomoti įmonės turimą transportą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad visos šios priemonės iš esmės yra esamos bendrovės veiklos tęsimas, todėl negali pagrįsti įmonės mokumo atkūrimo perspektyvos. Teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovės galimybę iš turimų transporto priemonių nuomos per vienerius metus uždirbti 43 800 Eur, kai pačios transporto priemonės, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais duomenis, vertos 486,55 Eur, 6 481,65 Eur ir 11 083,78 Eur. Be to, restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyta, kad atsakovė tikisi iš skolininkų atgauti 45 769,59 Eur sumą su palūkanomis ir delspinigiais, tačiau teismui nepateikti įrodymai, pagrindžiantys šių veiksmų realų vykdymą. Teismui pateiktos sutartys, pagal kurias apelianto teigimu atsakovė vykdo darbus, konkrečiai 2015 m. spalio 9 d. rangos sutartis Nr. 2015/10/09-1, 2016 m. sausio 9 d. rangos sutartis Nr. 2016/01/07-1, 2016 m. vasario 25 d. rangos sutartį Nr. 2016/02/25-1 ir 2016 m. kovo 18 d. rangos sutartį Nr. 2016/03/18. Tačiau nepateikti duomenys, kokios planuojamos tų sutarčių vykdymo išlaidos ir pajamos, kokie konkrečiai darbai pagal šias sutartis yra atlikti, kokie dar atliekami, kada ir kokio dydžio atsiskaitymai gauti arba kada ketinama juos gauti, kaip tie atsiskaitymai panaudoti ar bus panaudoti tenkinant kreditorių reikalavimus, kada bus atsiskaitoma su jau esamais kreditoriais, kokios tolesnės įmonės veiklos perspektyvos, kai baigsis šių sutarčių, pagal kurias statybos darbai šiuo metu jau turėjo būti atlikti, galiojimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų bei pateiktų naujų įrodymų negalima nustatyti bendrovės struktūrinių pokyčių ir įvertinti, kokiu būdu bendrovė siekia restruktūrizavimo tikslų.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).

Išanalizavęs atsakovės pateiktus duomenis, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodytos priemonės, skirtos atsakovės restruktūrizavimo tikslams pasiekti, o remiamasi tik šiuo metu vykdoma veikla, kuri yra nuostolinga, todėl restruktūrizavimo plano metmenis teismas pagrįstai pripažino neužtikrinančiais įmonės restruktūrizavimu keliamų tikslų įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad restruktūrizavimo paskirtis nėra išvengti skolų, palūkanų ir delspinigių mokėjimo kreditoriams. Siekdama restruktūrizavimo, įmonė turi turėti aiškų planą ir priemones, kaip pasiekti restruktūrizavimo tikslus – atkurti ilgalaikį įmonės mokumą ir galimybę įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi esminės reikšmės nagrinėjamam klausimui.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė įmonės turimo turto vertę, pagrįstai konstatavo, kad įmonė yra nemoki, todėl atsisakė iškelti jos restruktūrizavimo bylą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį nepakeistą.