- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-23
- Bylos Nr.
- 2S-860-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34357-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rotonis“
- Kreditorius
- J. I.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Rotonis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės J. I. pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovės „Rotonis“ dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
J. I. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš skolininko 35 000 Lt skolos, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Papildomai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti pinigines lėšas, esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, o tokių lėšų nesant – kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, turtines teises, priklausančias skolininkui 37 565 Lt sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino, nutarė areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamą ar nekilnojamą turtą, o jo nesant – pinigines lėšas, 37 565 Lt sumai, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su kreditoriumi, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas. Teismas nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina egzistuojant sunkią skolininko turtinę padėtį, todėl pareiškėjos reikalaujama priteisti 37 565 Lt suma jo atžvilgiu laikytina didele. Konstatavo, jog šioje bylos stadijoje nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu UAB „Rotonis“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį panaikinti. Nurodo, jog šiuo metu įmonės finansinė padėtis yra žymiai geresnė, nei kad rodo teismo įvertinti 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentai, o ketinamos sudaryti bendradarbiavimo sutartys su klientais ją dar labiau pagerins. Nurodo, jog kreditorės reikalaujamos lėšos jai nebuvo sumokėtos dėl jos pačios kaltų veiksmų, kadangi ji savo elgesiu iš dalies nulėmė skolininkės prastą finansinę būklę. Teigia, kad kreditorė pati savavališkai, būdama įmonės direktorė, pasididino gaunamą darbo užmokestį, o tuo pat metu faktiškai neatlikdavo savo darbinių pareigų. Šiems argumentams pagrįsti apeliantas pateikia teismui rašytinius įrodymus. Nurodo, jog skundžiama teismo nutartis yra be motyvų, todėl turėtų būti panaikinta.
Pareiškėjos atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria skolininko atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia, remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu, t.y. kad nutartis yra be motyvų. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, eilėje nagrinėtų bylų yra pažymėjęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Tuo tarpu, susipažinus su pirmosios instancijos teismo nutartimi matyti, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nustatė bylos teisingam išsprendimui svarbias faktines aplinkybes, teisingai kvalifikavo įmonės finansinę būklę ir laikinųjų apsaugos priemonių institutą taikė nepažeisdamas CPK nustatytų ir kasacinio teismo išplėtotų taisyklių, nurodė įrodymus bei teisės normas, kuriomis remiasi priimdamas nutartį. Pažymėtina, jog vien tai, kad teismas išsprendė klausimą pareiškėjos naudai, nereiškia, kad nutartis yra neobjektyvi, neteisėta ir nepagrįsta, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Dėl šios priežasties, apelianto pateikiami argumentai apie pačios ieškovės kaltę nėra tiesiogiai tiriami ir vertinami.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui būtini ir kiti pagrindai. Teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y., ar jam ši ieškinio suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-859/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-507/2013).
Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog skolininko veikla yra nuostolinga, o su atskiruoju skundu pateikiami rašytiniai įrodymai taip pat neleidžia padaryti kitokios išvados. 2014 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, jog skolininko per ataskaitinį laikotarpį gautas pelnas (19 911 Lt) negali padengti kreditorės reikalaujamos sumos. Tuo pačiu, skolininko pateikiami argumentai apie neva vykstančias derybas dėl veiklos plėtimo, gaunamų užsakymų masto didinimo bei planuojamo gauti pelno finansinių metų pabaigoje, negali būti vertinami kaip pagrįsti, kadangi nėra pagrindžiami jokiais leistinais įrodymais. Pažymėtina, jog teiginiai apie tai, kokio dydžio reikalavimas būtų atlyginamas, jei skolininkas pareikštų ieškinį kreditorės atžvilgiu, negali būti vertinami, nes tai taip pat yra tik dar viena skolininko samprotavimų dalis. Kiti apelianto pateikiami argumentai apie kreditorės kaltę dėl susidariusios skolos ir blogos įmonės finansinės būklės nėra vertinami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir turi reikšmės vertinant tik pagrindinio bylos reikalavimo pagrįstumą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Apelianto UAB „Rotonis“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.