Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-700-200/2014

Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04511-2012-1

2014 m. spalio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. gynėjo advokato Jevgenij Bogdanov apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant visą bausmės laikotarpį kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu, išskyrus laiką, susijusį su darbu ar mokslu.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. S. nustatyta galutinė bausmė – laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams, įpareigojant visą bausmės laikotarpį kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu, išskyrus laiką, susijusį su darbu ar mokslu.

Iš J. S. ir P. K. priteista solidariai nukentėjusiajam R. M. 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai 1230, 38 Lt nukentėjusiojo R. M. gydymo išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir P. K., tačiau jo atžvilgiu teismo nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. ir P. K. nuteisti už tai, kad jie 2012-11-18 apie 23.20 val., veikdami kartu, viešoje vietoje – UAB (duomenys neskelbtini) lošimų salone, esančiame (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliais veiksmais iš chuliganiškų paskatų prikibo prie R. M.. Po to P. K. tyčia kumščiu sudavė R. M. vieną smūgį į veido sritį, dėl ko pastarasis parkrito ant žemės. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką J. S. vieną kartą spyrė koja R. M. ir trenkė jam kėde į peties sritį, sukeldamas R. M. fizinį skausmą, tuo tarpu P. K. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu gulinčiam R. M., du kartus jam spyrė kojomis į įvairias kūno vietas ir trenkė jam kėde į kairę ranką, kuria R. M. dengėsi gulėdamas ant žemės, tuo sukeldamas R. M. fizinį skausmą padarydamas muštinę žaizdą pakaušio kairėje pusėje, sulaužydamas kairės plaštakos II-ą delnakaulį, taip P. K. nesunkiai sutrikdė R. M. sveikatą, nes dėl delnakaulio lūžio R. M. sveikata sutriko ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui. Tokiais savo veiksmais abu kaltinamieji demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skunde nurodoma, kad nuteistasis J. S. nesutinka su teismo nuosprendžiu dalyje dėl solidarios civilinės atsakomybės. Gynėjo manymu, teismas neteisingai išnagrinėjo nukentėjusiojo R. M. civilinį ieškinį ir netinkamai pritaikė išnagrinėtoje byloje solidariąją atsakomybę dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo. Pažymi, kad apklaustas teisiamajame posėdyje J. S. nors kaltu prisipažino dėl inkriminuojamo jam nusikaltimo pagal LR BK 284 str. 1 d., patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, dėl savo elgesio labai gailisi, tačiau jokių pareikštų civilinių ieškinių jis nepripažino. Todėl apylinkės teismo nuosprendžio teiginys, kad J. S. pareikštus ieškinius pripažįsta, yra niekuo nepagrįstas.

Skunde pabrėžiama, kad J. S. nebuvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir jis nebuvo teismo pripažintas kaltu dėl R. M. sveikatos sutrikdymo. Iš nukentėjusiojo R. M. paaiškinimo, nuteistųjų P. K. ir J. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje, specialisto išvados bei iš įvykio vaizdo įrašo matyti, kad būtent nuo P. K. suduotų smūgių nukentėjusiajam R. M. buvo padaryti specialisto nustatyti sveikatos sutrikdymai. Be to, pats nuteistasis P. K. duotuose parodymuose patvirtino, kad jo smūgis su kėde pataikė R. M. į ranką. Skunde teigiama, kad nors J. S. ir smūgiavo nukentėjusiajam R. M. koja ir kėde, tačiau nuo jo smūgių R. M. apsigynė ir specialisto išvadoje nėra nustatyta R. M. peties srities bei kitų sužalojimų, kurie galimai galėjo atsirasti nuo J. S. suduotų smūgių.

Be to, apelianto manymu, pats nukentėjusysis R. M. iš dalies yra kaltas, kad būdamas neblaivus, keikėsi viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ir išprovokavo žodinį konfliktą, kuris vėliau perėjo į muštynes.

Be to, apelianto manymu, teismas nepagristai ir nemotyvuotai priteisė solidariai atlyginti R. M. gydymo išlaidas, nes nenuginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam R. M. gydymas buvo suteiktas už sužalojimus, kuriuos nukentėjusysis patyrė nuo P. K. veiksmų, todėl akivaizdu, kad gydymo išlaidas turėtų atlyginti tik nuteistasis P. K.. Apelianto teigimu, teismas, solidariai priteisdamas iš nuteistųjų P. K. ir J. S. neturtinę žalą nukentėjusiajam R. M. ir nukentėjusiojo gydymo išlaidas ligonių kasai, nagrinėjamoje byloje netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą.

Teismo posėdžio metu gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio (LR BPK 328 str. 4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei teisingai paskyrė jiems bausmes. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas J. Bogdanov nuteistojo J. S. kaltės bei veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl J. S. solidarios atsakomybės tenkinant civilinius ieškinius, todėl teisėjų kolegija patikrino bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas konstitucinis principas - būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis R. M., dėl jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų patyręs neturtinės žalos, pasinaudojo savo teise baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėjo kartu su baudžiamąja byla (BPK 109 str.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, atsižvelgęs į CK 6.250 str. 2 d. numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, nukentėjusiojo R. M. ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies ir iš nuteistųjų J. S. ir P. K. priteisė solidariai atlyginti 3000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiojo naudai. Apelianto teigimu, J. S., kuris nebuvo kaltinamas ir nuteistas dėl nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo neturėtų atlyginti nukentėjusiajam neturtinės žalos solidariai su kitu nuteistuoju P. K., kuris pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. dėl nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš abiejų nuteistųjų J. S. ir P. K. BPK ir CK normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, nepažeidė.

Bylos duomenimis nustatyta, jog neturtinė žala kilusi nukentėjusiajam R. M. priežastiniu ryšiu taip pat yra susijusi ir su nuteistojo J. S. padarytais smurtiniais veiksmai – spyriu koja, trenkimu kėde į peties sritį, dėl ko nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą. Nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog nukentėjusįjį R. M. mušė abu nuteistieji. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl abiejų kaltinamųjų J. S. ir P. K. veiksmų nukentėjusysis jautė išgąstį, fizinį diskomfortą, skausmą, todėl jam buvo padaryta neturtinė žala. Be to, pažymėtina, kad R. M. pareiškime pripažinti jį nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu nurodė, kad dėl abiejų nuteistųjų veiksmų jis patyrė fizinę ir moralinę žalą, kurią prašė priteisti iš abiejų nuteistųjų (1 t., b.l. 22.). Teismas nustatė, kad nukentėjusysis patyrė žalą dėl abiejų kaltinamųjų padarytų nusikaltimų, tarp jų nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad abiems kaltinamiesiems taikytina solidarioji atsakomybė nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti. CK 6.279 straipsnyje įtvirtinta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

Teismų praktikoje solidarioji atsakomybė paprastai taikoma esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) kai asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus ((kasacinė nutartis Nr. 3K-7-59/2008).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nepaisant to, jog sunkesnes pasekmes nukentėjusiojo fizinei sveikatai sukėlė kaltinamojo P. K. veiksmai, tačiau byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad abu kaltinamieji buvo aktyvūs jiems inkriminuotų nusikalstamų veiksmų dalyviai, abu kartu vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, todėl neturtinės žalos atlyginimas pagrįstai priteistas solidariai iš abiejų kaltinamųjų.

Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl gydymo išlaidų atlyginimo, priteisdamas Iš J. S. ir P. K. solidariai Vilniaus teritorinei ligonių kasai 1230, 38 Lt už nukentėjusiajam R. M. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Iš byloje esančio dokumento – gydymo paslaugų apskaitos išrašo (b.l. 33) matyti, kad gydymo paslaugos nukentėjusiajam buvo suteiktos dėl delnakaulio pamato lūžio, galvos plaukuotosios dalies žaizdos, krūtinės ląstos sumušimo. Skundžiamu teismo nuosprendžiu nenustatyta, kad J. S. būtų padaręs nukentėjusiajam šiuos sužalojimus. Baudžiamajame procese kaltininkas atsako tik už BPK nustatyta tvarka įrodytais jo nusikalstamais veiksmais padarytą realią žalą, už kurios padarymą jis nuteistas (kasacinė nutartis Nr. 2K-562/2012). Todėl daroma išvada, kad gydymo išlaidas nagrinėjamu atveju privalo atlyginti kaltinamasis P. K., nuteistas už nesunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Dėl šių aplinkybių pirmos instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinio (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. S. gynėjo advokato Jevgenij Bogdanov apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį dalyje dėl gydymo išlaidų priteisimo Vilniaus teritorinei ligonių kasai pakeisti:

priteisti Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš nuteistojo P. K. 1230, 38 Lt už nukentėjusiajam R. M. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį J. S. dėl žalos atlyginimo atmesti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.