Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-08-23 · Civilinė byla Nr. 2-1038-178/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-08-23
Bylos Nr.
2-1038-178/2018
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-24033-2016-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Ieškovas
A. G.
Atsakovas
Č. D., R. D.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1038-178/2018Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-24033-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.5.; 3.3.1.6. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugpjūčio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą, civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams Č. D. ir R. D. dėl baudos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria asmuo tik iš dalies atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už paduotą apeliacinį skundą, pagrįstumo.Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu atmetė ieškovo A. G. ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti iš atsakovų Č. D. ir R. D. 420 930,23 Eur sutartinę baudą.Ieškovas padavė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriame inter alia (be kita ko) prašo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Nurodė, kad 2017 m. kovo mėnesį teismas yra atidėjęs dalies žyminio mokesčio sumokėjimą, ieškovo turtinė padėtis yra dar labiau pablogėjusi, jis negauna pajamų, laikinai nedirba.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies – atleido ieškovą nuo 2 754,50 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo bei nustatė terminą pašalinti apeliacinio skundo trūkumus – sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį, t. y. 2 254,50 Eur, ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.Teismas nustatė, kad už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 5 509 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.), apeliantas sumokėjo 500 Eur žyminio mokesčio, o nuo likusios dalies (5 009 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimo prašo jį atleisti. Pateikti duomenys patvirtina, kad apelianto vardu registruotų transporto priemonių nėra, nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d. apeliantas pajamų, susijusių su darbo santykiais, negauna, o banke Luminor piniginių lėšų nėra. Teismas sprendė, kad apeliantas susiduria su tam tikrais finansiniais sunkumais, dėl ko būtų galima daryti prielaidą, jog 5 009 Eur žyminio mokesčio sumos sumokėjimas galėtų suvaržyti jo teisę į teisminę gynybą. Tačiau teismas pažymėjo, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, byloje naudojasi mokama advokato pagalba. Iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, kad apeliantas nuo 2001 m. metų eina UAB „Incus“ ir partneriai bendrovės generalinio direktoriaus pareigas, apeliantui nuosavybės teise priklauso butas/patalpa su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), ir patalpa/butas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat 2013 m. liepos 10 d. apeliantui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės neleidžia spręsti, jog apelianto turtinė padėtis yra tiek bloga, kad jis turi galimybę sumokėti tik 500 Eur žyminio mokesčio. Teismas konstatavo esant galimybę apeliantą atleisti nuo pusės žyminio mokesčio sumos sumokėjimo, t. y. nuo 2 754,50 Eur, nes apelianto finansinė padėtis nėra tokia beviltiška, kad jis negalėtų sumokėti nors pusės mokėtinos už apeliacinį skundą žyminio mokesčio sumos. Teismas įpareigojo apeliantą papildomai sumokėtą 2 254,50 Eur žyminį mokestį (CPK 83 str. 3 d., 306 str. 3 d., 316 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atleisti apeliantą nuo likusios 5 009 Eur dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo ir grąžinti sumokėtą žyminio mokesčio 500 Eur dalį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismo išvados, kad apelianto turtinė padėtis leidžia sumokėti 2 254,50 Eur žyminį mokestį, yra nepagrįstos. Apeliantui 2 254,50 Eur sumos sumokėjimas yra nepakeliamas ir neįmanomas, nes jo turtinė padėtis dar labiau yra pablogėjusi, jis negauna pajamų, nedirba. Nors apeliantui priklauso du butai (duomenys neskelbtini) ir paveldėtas žemės sklypas, tačiau viename bute gyvena pats apeliantas su šeima, o kitame – jo sūnus su šeima. Abu butai nuo 2009 m. birželio 16 d. yra areštuoti. Apeliantas paskelbė internete apie paveldėto žemės sklypo pardavimą, tačiau per teismo nurodytą terminą to padaryti yra neįmanoma. Be to, šis sklypas yra nemažas (7,75 ha) ir brangus, todėl jam parduoti gali prireikti nemažai laiko. Už apeliantą 500 Eur žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą, taip pat dar 500 Eur paduodant atskirąjį skundą sumokėjo kitas asmuo (sūnus), nes apeliantas neturi pajamų ir santaupų. Tai, kad apeliantas naudojasi mokama advokato pagalba, nepagrindžia teismo išvados, jog apelianto turtinė padėtis leidžia sumokėti 2 254,50 Eur žyminio mokesčio sumą. Apeliantas advokatui 1 900 Eur sumokėjo 2017 m. gruodžio 6 d., kai dar turėjo santaupų. Likusią 500 Eur sumą advokatui už ieškovą 2018 m. vasario 6 d. jau sumokėjo sūnus. Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 9 d. nutartyje byloje Nr. 2S-633-343/2010 išaiškino, kad naudojimasis advokato paslaugomis, negali būti vertinamas kaip parodantis gerą asmens turtinę padėtį. Atsakovas Č. D. atsiliepime į atskirąjį skundą jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai įpareigojo apeliantą sumokėti likusią 2 254,50 Eur dalį žyminio mokesčio. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šios žyminio mokesčio dalies sumokėjimas jam yra nepakeliamas ir neįmanomas. Apeliantas gali sumokėti bent dalį žyminio mokesčio, nes jam priklauso du butai Kaune bei žemės sklypas Lazdijų raj. Apeliantas neatskleidžia, kodėl butai areštuoti nuo 2009 m. birželio mėnesio. Apeliantas jau daugelį metų niekur nedirba ir tai yra jo paties sprendimas. Jis yra darbingo amžiaus, sveikas vyras, todėl bet kada galėjo ir gali įsidarbinti arba kreiptis į darbo biržą. Apeliantas nutyli tikrąsias savo „nedarbo“ priežastis, jau ne pirmą kartą nemoka žyminio mokesčio ir jo turtinė padėtis nėra pakitusi. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad apeliantas naudojasi mokama advokatų pagalba. Apeliantas nepateikė duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Todėl jo turtinė padėtis yra pernelyg gera, kad jis galėtų pretenduoti į pirmojo ar bent antrojo lygio antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-633-343/2010 nėra tinkamas praktikos pavyzdys, nes bylų ratio decidendi akivaizdžiai skiriasi.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies netenkintas prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo už paduotą apeliacinį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Atskirasis skundas netenkintinas.Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį (CPK 80 str.), atleidimo nuo viso ar dalies žyminio mokesčio mokėjimo bei šio mokesčio atidėjimo (CPK 83 str., 84 str.) sąlygas ir tvarką. Žyminio mokesčio sumokėjimas neturėtų iš esmės suvaržyti asmens galimybės pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tačiau kartu, sprendžiant klausimą dėl jo dalies nemokėjimo galimybės, negali būti ir paneigti tikslai, kurių siekė įstatymų leidėjas, nustatydamas asmenų pareigą sumokėti žyminį mokestį, t. y. įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, kuris apsaugotų kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016).Apeliantas prašė atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo prašymą grįsdamas sunkia turtine padėtimi. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktus duomenis, nutarė, kad yra pagrindas jį atleisti nuo 50 proc. žyminio mokesčio bei nustatė terminą sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį – 2 254,50 Eur. Apeliantas nesutinka su pastarąja pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai iš esmės neteikia pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui.Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą (CPK 12 str., 178 str.). Taigi, pareiga pateikti savo sunkią turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus tenka prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo pateikiančiam asmeniui (CPK 12 str., 178 str.). Įstatymo leidėjas nėra pateikęs baigtinio sąrašo aplinkybių, į kurias turėtų būti atsižvelgiama vertinant asmens galimybes sumokėti žyminį mokestį, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar pateikti argumentai ir įrodymai yra pakankami jį atleisti nuo didesnės/mažesnės dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas iš dalies apelianto prašymą jau patenkino. Taigi, apeliantas jau naudojasi žyminio mokesčio lengvata. Todėl aktualus tik klausimas, ar ta lengvata taikytina dar didesne apimtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su teismu, kad vien jau ir pagal apelianto pateiktus rašytinius įrodymus yra pagrindas išvadai, jog jo turtinė padėtis nėra tokia, kad jis negalėtų sumokėti nė pusės už paduotą apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio sumos. Apeliantas turi vertingo nekilnojamojo turto – du butus (trijų ir keturių kambarių) (duomenys neskelbtini) bei 7,75 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris, kaip pats apeliantas atskirajame skunde nurodo, yra brangus. Tai, kad minėtas žemės sklypas yra vertingas, patvirtina ir su atskiruoju skundu pateikta skelbimo kopija, iš kurios matyti, kad apeliantui priklausantis žemės sklypas yra prie Metelių regioninio parko ribos, 100 metrų nuo Dusios ežero, jam apribojimai netaikomi. Taigi, nėra jokio pagrindo spręsti, jog objektyviai apelianto turtinė padėtis yra sunki. Iš tikrųjų, iš pateiktų duomenų galima manyti, kad apeliantas šiuo metu neturi pajamų, susijusių su darbo santykiais, neturi jo vardu registruotų transporto priemonių bei neturi banke Luminor esančioje sąskaitoje piniginių lėšų. Tačiau pastarosios aplinkybės savaime nešalina jau paminėtos išvados dėl jo turtinės padėties vertinimo, tokios išvados nepaneigia ir faktas, kad apeliantui priklausantiems butams yra taikomi areštai. Apskritai iš paties apelianto nurodomų faktinių aplinkybių galima būtų spręsti, kad problema yra ne jo turtinė padėtis kaip tokia, o nedisponavimas šiuo metu piniginėmis lėšomis. Tačiau visų pirma tokia aplinkybė galbūt galėtų būti reikšminga sprendžiant klausimą dėl žyminio mokesčio atidėjimo (CPK 84 str.), ko apeliantas neprašė, antra, jis yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų apie jo negalėjimą dirbti. Nedarbo priežasčių apeliantas nenurodo. Tiesa, jis yra papildomai pateikęs išrašą iš medicininių dokumentų, iš kurio matyti, jog jam konstatuota hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo (stazinio), tačiau nėra pateikta įrodymų, kad dėl tokio pobūdžio ligos jis dirbti apskritai negali. Apeliantas nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad ir šiuo metu yra UAB „Incus“ ir partneriai generalinis direktorius, ši bendrovė yra nurodyta apelianto draudėju ir VSDFV Kauno skyriaus pažymoje (3 t. b.l. 153). Todėl negalima visiškai atmesti ir atsakovų nurodomų argumentų, kad tik jo paties apsisprendimas nedirbti ar laikinai nedirbti (kaip nurodoma paminėtoje pažymoje – nedraudiminis laikotarpis), nesant tokio apsisprendimo pateisinimui įtikinamų priežasčių, lemia ir galimybės gauti darbo pajamas atsisakymą. Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai bei byloje esantys įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo apeliantą atleisti nuo didesnės nei 50 proc. dalies žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą sumokėjimo (CPK 83 str. 3 d.). Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė mokėtino žyminio mokesčio sumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde ginčijama suma yra 420 930,23 Eur, o jis pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis. Todėl mokėtinas žyminis mokestis sudaro ne pirmosios instancijos teismo nustatytą 5 509 Eur, o 4 132 Eur sumą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 7 d.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas atleistas nuo 50 proc. žyminio mokesčio sumos (2 066 Eur) ir už paduotą apeliacinį skundą yra sumokėjęs 1 000 Eur žyminio mokesčio (500 Eur 2018 m. balandžio 12 d. ir 500 Eur 2018 m. balandžio 26 d.), skundžiama nutartis iš esmės paliktina nepakeista patikslinant, kad už apeliacinį skundą turėtų būti sumokėta papildomai 1 066 Eur žyminio mokesčio (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismo nustatytas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo terminas yra pasibaigęs, todėl apeliantui nustatytinas naujas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti (CPK 115 str. 2 d., 316 str. 3 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant likusią mokėtiną žyminio mokesčio dalį, t. y. 1 066 Eur.

Nustatyti ieškovui A. G. terminą iki 2018 m. rugsėjo 5 d. sumokėti 1 066 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą bei pateikti pirmosios instancijos teismui sumokėjimą patvirtinančius įrodymus.

Teisėjas Alvydas Poškus