Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro R. K. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo

S. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. buvo kaltinamas tuo, kad įsibrovęs į ūkinį pastatą, pagrobė svetimą turtą:

laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 15 d. 11.00 val. iki 2011 m. gruodžio 17 d. 12.30 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus ir veikdamas su asmeniu, kuriam mirus, jo atžvilgiu byla nutraukta, išlaužęs L. I. požeminio rūsio langą dengiančias plokštes, įsibrovė į vidų, iš kur pagrobė: 5 stiklainius 3 l talpos obuolių sulčių, 1 stiklainio vertė 10 Lt, bendros 50 Lt vertės; 15 stiklainių 1 l talpos pomidorų sulčių, 1 stiklainio vertė 8 Lt, bendros 120 Lt vertės; 6 stiklainius 3 l talpos marinuotų agurkų, 1 stiklainio vertė 10 Lt, bendros 60 Lt vertės; 5 stiklainius 3 l talpos marinuotų pomidorų, 1 stiklainio vertė 10 Lt, bendros 50 Lt vertės; 6 vnt. kopūstų gūžių, po 3 kg vienas vienetas, 1 kg vertė 2 Lt, bendros 36 Lt vertės, tuo padarydamas L. I. 91,52 eurų (316 Lt) turtinę žalą,

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendžiu S. M. išteisintas pagal BK 178 str. 2 d. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras Ričardas Kubilius prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. išteisinamąjį nuosprendį S. M. atžvilgiu ir priimti baudžiamojoje byloje apkaltinamąjį nuosprendį pripažįstant S. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d. paskiriant jam 60 parų areštą, bausmę atliekant areštinėje.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių ir dėl nepagrįsto kaltinamojo S. M. išteisinimo. Anot apelianto, pirmos instancijos teismas, priimdamas S. M. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik kaltinamojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis V. B. davė nuoseklius tvirtus parodymus ir jų nekeitė. Tik teisminio nagrinėjimo metu jis paaiškino, kodėl ikiteisminio tyrimo metu jis davė prieštaringus parodymus - nes buvo S. M. įbaugintas, pastarasis prašė jo pakeisti parodymus, pripažinti, kad vagystę padarė jis vienas, žadėdamas jam už tai susimokėti. Teisiamojo posėdžio metu V. B. pilnai prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką kartu su S. M.. Pilnai prisipažino dar ir todėl, kad S. M. netesėjo savo pažado susimokėti už tylėjimą - nesumokėjo jam žadėtų pinigų. V. B., įveikęs bauginimą ir apgaulę, teisme atvirai prisipažino, kad vagystę įvykdė kartu su S. M.. Be to, anot apelianto, teismas neatkreipė dėmesio į kaltinamojo S. M. duotus parodymus, kad jis sutinka apmokėti byloje pareikštą nukentėjusiosios L. I. civilinį ieškinį. Apelianto manymu, joks kaltinamasis, teigdamas, kad nusikaltimo padaryme nedalyvavo, civilinio ieškinio nepripažins ir apie tai nepareikš nei teismui, nei nukentėjusiajai, kaip tai padarė kaltinamasis S. M..

Apelianto nuomone, teismas turėjo remtis teisme kaltinamojo V. B. duotais tvirtais ir nuosekliais parodymais, kad vagystę jis padarė kartu su S. M.. Tačiau jis įvertino tik tai, kas buvo pavogta, neatkreipdamas dėmesio į tai, kaip šis nusikaltimas buvo įvykdytas, t.y. kokių pastangų reikėjo nusileisti į rūsį, iš jo išlipti, kad atstumas nuo rūsio grindų iki rūsio lango yra du metrai, tai, kad prie rūsio lango iš lauko pusės nėra galimybės prieiti, taip pat pavogtų daiktų kiekį ir svorį, žmogaus galimybę iškelti minėtus daiktus iš tokio rūsio vienam ir pan. Dėl šių priežasčių mano, kad teisme duoti V. B. parodymai, kad jis į rūsį pateko kartu su S. M., išlipant vienas kitam padavė maišus, juos nusinešė į S. M. namus, vėliau dalį šių daiktų jis pasiėmė sau, o kiti liko pas S. M., yra teisingi. Be to, V. B. parodė, kad tuo metu S. M., nors ir gyveno (duomenys neskelbtini) pas savo seserį, dažnai atvažiuodavo į (duomenys neskelbtini) kaimą, ką patvirtino išteisintojo sesuo A. S., jo brolis Z. M., bei jo sesers vyras D. S..

Apelianto nuomone, apylinkės teismas, išteisindamas S. M., nepagrįstai nesiremdamas teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo V. B. duotais parodymais, o vertindamas tik ikiteisminio tyrimo metu duotus mirusio kaltinamojo V. B. parodymus, padarė klaidingą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis S. M. įvykdė svetimo turto vagystę, įsibraunant į I. I. rūsį. Priešingai nei konstatuota skundžiamu nuosprendžiu, S. M. kaltė įrodyta kaltinamojo V. B. įrodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, nepaneigtais įrodymais, kad S. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini).

Todėl apelianto nuomone, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendis yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, nustačius, kad jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą, išteisintasis ir jo gynėja prašė atmesti prokuratūros skundą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro R. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmos instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Savo ruožtu baudžiamojo proceso paskirtis, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, yra greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatą teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles. Remiantis įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisyklėmis, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, įvertinus proceso dalyvių pasisakymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, skundžiamo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam šios bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str., įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog baudžiamojoje byloje įrodymų, leidžiančių priimti apkaltinamąjį nuosprendį S. M. atžvilgiu, nepakanka.

Baudžiamojoje byloje S. M. buvo kaltinamas pagal BK 178 str. 2 d. tuo, kad, būdamas neblaivus ir veikdamas kartu su V. B., kurio atžvilgiu byla buvo nutraukta, jam mirus, įsibrovęs į ūkinį pastatą, pagrobė svetimą turtą. Pats S. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio proceso metu savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, nuosekliai teigdamas, kad jam pateiktame kaltinime nurodytu laiku (duomenys neskelbtini) iš viso nebuvo, o V. B. tyčia jį apkalbėjo. Tuo tarpu, baudžiamojoje byloje S. M. pareikštas kaltinimas, iš esmės buvo grindžiamas V. B. duotais parodymais, kad nusikalstamą veiką padarė kartu su S. M., kas teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje. Nors prokuroro teigimu, nuosekliais V. B. parodymais teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra pagrindo netikėti, vis gi byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių S. M. kaltę, padarius BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. V. B. parodymai viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs, kito ir buvo prieštaringi.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. vasario 15 d., V. B. nurodė, kad vagystę jis įvykdė kartu su S. M., tačiau papildomai apklaustas 2013 m. lapkričio 21 d., jau nurodė, kad jis S. M. apkalbėjo, o nusikaltimą padarė vienas. Tai V. B. patvirtino ir 2013 m. lapkričio 21 d. vykusios akistatos su S. M. metu. Bylą perdavus į teismą, V. B., duodamas parodymas 2014 m. balandžio 23 d. teisiamajame posėdyje, taip pat nebuvo nuoseklus, iš pradžių teigė, jog nusikaltimą įvykdė vienas, o, pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jau nurodė, kad vogti jį įkalbėjo S. M., su juo ir įvykdė vagystę, o S. M. už tai, kad jo neįskųstų, žadėjo V. B. sumokėti. Prokuroro prašymu bylą grąžinus ikiteisminiam tyrimui papildyti, V. B., apklausiamas 2014 m. gegužės 8 d., 2014 m. liepos 2 d. bei 2014 m. gegužės 8 d. vykusios akistatos metu tvirtino, jog vogė kartu su S. M., pažymėdamas, kad prieš vagystę gėrė pas P. B.. Teisme liudytoju apklaustas P. B. nurodė, kad 2011 ar 2012 m. pats V. B. jam pripažino apvogęs L. I. rūsį ir neminėjo, jog nusikaltimą padarė kartu su S. M., o taip pat kad 2014 m. V. B. prašė jo paliudyti, kad kartu su V. B. vagystėje dalyvavo S. M., nors liudytojas apie tai nieko nežinojo. Konstatuotina, kad tokios V. B. pozicijos negalima laikyti nuoseklia, į ką dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas, V. B. parodymus vertindamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir jais remdamasis tiek, kiek juos patvirtino arba paneigė kiti byloje esantys faktiniai duomenys. Nors prokuroras skunde nurodo, kad teismas išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais V. B. parodymais, kad vagystę iš L. I. rūsio įvykdė vienas, o ne teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, jog nusikaltimą įvykdė kartu su S. M., pažymėtina, kad teismas, pasisakydamas dėl S. M. pareikšto kaltinimo bei pripažindamas, kad nebuvo įrodyta, jog pastarasis dalyvavo padarant šį nusikaltimą, analizavo V. B. parodymų nenuoseklumą ir kaitą, rėmėsi ne vienu kurio nors įrodymu, bet jų visuma, juos patikrinęs ir betarpiškai ištyręs teismo posėdyje. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nepakanka neginčijamų įrodymų S. M. kaltei patvirtinti.

Nors prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį neatsižvelgė į aplinkybes, kuriomis buvo padarytas nusikaltimas - kokių pastangų reikėjo nusileisti į rūsį, iš jo išlipti, atsižvelgiant į aukštį, kuriame yra rūsio langas, į tai, kad iš lauko pusės nėra galimybės prieiti, taip pat pavogtų daiktų kiekį ir svorį, galimybę iškelti iš tokio rūsio juos vienam ir pan., V. B. duotuose parodymuose nedetalizavo konkrečių nusikaltimo padarymo aplinkybių, betarpiškai susijusių su prokuroro nurodoma nusikaltimo vieta ir neabejotinai patvirtinusių, jog vagystę įvykdė kartu su S. M.. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės galėtų patvirtinti tik faktą, jog vagystė galėjo būti įvykdyta ir ne vieno asmens, tačiau negali būti laikomos neabejotinu S. M. kaltės patvirtinimu, nesant kitų įrodymų, išskyrus prieštaringus V. B. parodymus, kurių prieštaravimų nebegalima pašalinti, nes asmuo yra miręs..

Atmestini kaip nepagrįsti ir prokuroro argumentai, kad V. B. parodymai patikimi, nes pastarasis teisme paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu teigdamas, kad S. M. nedalyvavo vagystėje, o jį tik apkalbėjo, buvo S. M. įbaugintas, šis prašė pakeisti parodymus, kad vagystę V. B. padarė vienas, žadėdamas už tai jam sumokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių šiuos V. B. teiginius apie S. M. poveikį jam, kas pagrįstai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje. Ir pats V. B. parodymuose iš esmės nedetalizavo, kokiais veiksmais neva jis buvo bauginamas S. M., taip pat nekonkretizavo ir neva jam siūlomos pinigų sumos, įvardindamas ją kaip didelę. Jis į teisėsaugos institucijas dėl galimo S. M. poveikio, bauginimo nesikreipė, be to, bauginimo faktas kartu su siūlymu sumokėti už kitokius parodymus yra nelogiškas ir negyvenimiškas. Vien tai, kad S. M. kartais lankydavosi (duomenys neskelbtini) bei teisme sutiko atlyginti nukentėjusiajai žalą, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nesudaro pagrindo neabejotinai išvadai, kad S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d. Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ir kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo nusikalstamoje veikoje nekyla jokių pagrįstų abejonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik prieštaringi V. B. parodymai, nesant kitų nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų, neleidžia daryti neabejotinų išvadų dėl S. M. dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog teismas neteisingai įvertino įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu bei teismų praktikos nuostata, kad visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys: Nr.2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.) laikytina, kad byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad S. M. atliko jam inkriminuojamą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinamojo naudai aiškino abejones dėl nusikalstamos veikos ir padarė teisingą išvadą, jog neįrodyta, kad S. M. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką numatytą BK 178 str. 2 d. Pažymėtina, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos pagrindu. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, konstatuotina, kad vien nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. gegužės 25 d. pateikė prašymą Nr. (4.22.) TPA-1624, kuriame prašo iš išteisintojo S. M. priteisti valstybei 34.74 eurų už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro R. K. skundas išteisintojo S. M. padėtį bloginančiais pagrindais. Taigi be gynėjo pagalbos išteisintojo teisės nebūtų tinkamai ginamos, todėl pagal BPK 51 str. 2 d. ir 322 str. gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas advokatas, suteikęs S. M. teisinę pagalbą. Todėl, atsižvelgiant į šias nurodytas aplinkybes, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti gynybos išlaidas netenkinti .