Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-18 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2449-862/2020, kuria atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas už 2020-02-13 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-06 nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo pakartotinis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

6. Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-18 nutarties, kuria ieškovui A. C. atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

7. Byloje nustatyta, kad ieškovas A. C. 2020-02-13 pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-06 nutartį, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kartu su atskiruoju skundu ieškovas pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-02-18 nutartimi atidėjo ieškovui A. C. žyminio mokesčio mokėjimą už 2020-02-13 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-06 nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo pakartotinas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad 2019-11-14 nutartimi ieškovui buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas už pareikštą ieškinį, todėl darytina išvada, kad yra pagrindas atidėti ieškovui žyminio mokesčio mokėjimą už 2020-02-13 atskirąjį skundą.

9. Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas atskirajame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nutartyje netinkamai ir nepagrįstai nustatė teisines ir faktines esmines bylos aplinkybes (jų visumą), nes ieškovas šioje byloje jau pateikė visus tinkamus ir turimus įrodymus (nekilnojamojo turto ir registruojamo kilnojamojo turto registrų, bankų ir kitų kredito įstaigų, valstybinio socialinio draudimo įstaigų pažymas, turto ir pajamų deklaracijas, kiti dokumentus), kurie atskleidė ieškovo tikrąją finansinę padėtį teismui.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog remiantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Remiantis CPK 84 straipsniu, teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Taigi teismui suteikta teisė, įvertinus konkrečius dalyvaujančio byloje asmens pateiktus duomenis, spręsti, ar yra pagrindas iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ar tokio pagrindo nėra, taip pat spręsti ar yra pagrindas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo, ar tokio pagrindo nėra.

11. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad žyminis mokestis neturėtų riboti galimybės kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, kartu jis turi paskirtį saugoti antrąją proceso (ginčo) šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Tai reiškia, kad asmens pareiga sumokėti žyminį mokestį negali būti aiškinama ar suprantama tik kaip galimybė jam patirti išlaidas, nesukeliančias jokių finansinių nepatogumų. Priešingai, būtent žyminio mokesčio dydis turėtų būti paskata asmeniui tinkamai įvertinti savo reikalavimo bei jį pagrindžiančių įrodymų pagrįstumą ir nuspręsti, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1423/2014, 2014-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-888/2014).

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2020-02-18 nutartyje nurodė, kad apeliantui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-11-14 nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas už pareikštą ieškinį, todėl teismas padarė išvadą, kad taip pat yra pagrindas atidėti ieškovui žyminio mokesčio mokėjimą ir už 2020-02-13 atskirąjį skundą. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-11-14 nutartyje nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog jo finansinė padėtis yra tiek sunki, jog ateityje ieškovas neturės galimybės sukaupti reikiamos sumos žyminiam mokesčiui sumokėti. Teismas taip pat akcentavo, jog ieškovas nepateikė įrodymų, jog kreipėsi dėl nemokamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Vilniaus apygardos teismo 2020-01-09 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-11-14 nutartis palikta nepakeista. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atidėti žyminio mokesčio už atskirąjį skundą sumokėjimą, pagrįstai vadovavosi 2019-11-14 nutartimi. Taip pat konstatuotina, jog kartu su atskiruoju skundu apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo finansinės padėties pablogėjimą (CPK 178 straipsnis).

13. Atskirajame skunde apeliantas taip pat pažymėjo, jog ieškovas ginčijo veiksmus, atsiradusius iš sutarties nesąžiningų sąlygų taikymo, t. y. kėlė reikalavimus, atsiradusius iš vartojimo teisinių santykių, ir reikalavo pripažinti tam tikras sutarties sąlygas nesąžiningomis, todėl jis turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis apelianto išvadomis nesutinka.

14. Pažymėtina, jog CPK 83 straipsnyje numatyta, kada suinteresuoti asmenys, atsižvelgiant į civilinėje byloje vykstančio materialinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens teisinį statusą ar materialinę padėtį, yra atleidžiami/iš dalies atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėse bylose. Vienas iš tokių atvejų yra numatytas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nuo 2016-01-01 įsigaliojusi nauja įstatymo redakcija (2015-11-26 įstatymas Nr. XII-2084, TAR 2015, Nr. 2015-19289) numato, jog pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Nauju reglamentavimu nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleidžiami ne visi vartotojai, kurių reikalavimai kilę iš vartojimo teisinių santykių, o tik tie, kurie savo reikalavimus grindžia vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymu, kurių nustatymo kriterijai yra apibrėžti CK 6.228⁴ straipsnyje. Vadinasi, asmenys, pripažinti vartotojais, bylose dėl visų reikalavimų, kildinamų iš vartojimo sutarčių teisinių santykių, nėra atleidžiami nuo žyminio mokesčio.

15. Susipažinus su ieškovo pateiktu ieškiniu nustatyta, kad juo apeliantas prašo panaikinti paskolos specialiosios dalies 2.3 punkte atsakovo vienašališkai nurodytą fiktyvią ir melagingą nuostatą bei pripažinti paskolos sutartį Nr. 09-00081 LTL vartojimo sutartimi; panaikinti arba sumažinti paskolos specialiosios dalies 2.13 punkte skaičiuojamus delspinigius nuo 73 procentų metinių palūkanų iki 2,50 procentų metinių palūkanų pagal protingumo ir sąžiningumo principus arba iki 5,47 procentų metinių palūkanų pagal įstatymų reikalavimus; panaikinti ar sumažinti paskolos specialiosios dalies 2.5 punkte skaičiuojamas palūkanas nuo 19 procentų metinių palūkanų iki 2,50 procentų metinių palūkanų pagal protingumo ir sąžiningumo principus arba iki 5 procentų metinių palūkanų pagal įstatymų reikalavimus; panaikinti arba sumažinti paskolos specialiosios dalies 2.18 punkte skaičiuojamas palūkanas (procesines palūkanas) nuo 19 procentų metinių palūkanų iki 2,50 procentų metinių palūkanų pagal protingumo ir sąžiningumo principus arba iki 5 procentų pagal įstatymų reikalavimus. Taigi, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis apelianto nurodytais argumentais, neturi pagrindo daryti išvados, jog ieškinį ieškovas teikia kaip vartotojas, o savo reikalavimus grindžia vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymu. Minėtos aplinkybės galės būti įvertintos tik išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl šiame etape nėra pagrindo atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

16. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas žyminio mokesčio sumokėjimą už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Apelianto A. C. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-18 nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.