Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-10-11 · Administracinė byla Nr. A-1030-261/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-10-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-11
Bylos Nr.
A-1030-261/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04347-2014-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
Administracinė byla Nr. A-1030-261/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04347-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant A. L., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (1.23.)72-0113 ir įpareigoti atsakovą klausimą dėl drausmės bylos antstolei A. L. iškėlimo nagrinėti iš naujo.

Nurodė, kad ginčijamu sprendimu atsakovas nepagrįstai atsisakė inicijuoti drausmės bylos iškėlimą antstolei A. L.. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pateiktame skunde pareiškėjas prašė įvertinti antstolės veiksmus, kuriuos teisę įvertinti turi tik teismas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, turėjo įvertinti, ar antstolė A. L. elgiasi sąžiningai, ar nėra sulaužiusi duotos priesaikos. Pareiškėjas nekėlė klausimo dėl imperatyvių procesinių normų pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, paaiškino, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti jo skundą. Ginčijamame sprendime išdėstyti argumentai gali būti pagrindu atsisakyti iškelti antstolei drausmės bylą, bet ne pagrindas nenagrinėti jo skundo. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo jo patirtų kelionės išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad, 2014 m. rugpjūčio 20 d. kreipdamasis į atsakovą, pareiškėjas prašė įvertinti antstolės veiksmus nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. birželio 20 d., t. y. prašymas buvo paduotas praleidus 1 metų senaties terminą. Pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Teisingumo ministerija turi teisę antstoliui iškelti drausmės bylą dėl procesinės teisės normų pažeidimo tik, jei jie buvo nustatyti teismo. Drausminiuose santykiuose šiuo atveju dalyvauja du subjektai, t. y. antstolis ir Teisingumo ministerija. Pareiškėjas nėra tokių teisinių santykių dalyvis, todėl neturi reikalavimo teisės. Ginčijamu Teisingumo ministerijos raštu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl tenkinti jo skundą nėra pagrindo.

II.

Vilniau apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu (b. l. 52-54) pareiškėjo skundą atmetė.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 10 d. (gautas 2014 m. rugpjūčio 20 d.) pateikė skundą, prašydamas įvertinti antstolės A. L. veiksmus ir iškelti jai drausminę bylą, kaip sulaužiusiai antstolio priesaiką, bei skirti drausminę nuobaudą (b. l. 21–22). Įvertinusi pareiškėjo skundo turinį, Teisingumo ministerija konstatavo, kad jis paduotas dėl antstolės veiksmų, pažeidusių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510 straipsnio nuostatas, bei melagingų parodymų, ir ginčijamu 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. (1.23.)72-0113 atsisakė nagrinėti klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo antstolei, nes Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų vertinti antstolės, kaip atsakovės civilinėje byloje, pateiktų paaiškinimų teisingumo, taip pat negali vertinti antstolės procesinės veiklos, t. y. ir skundo dėl antstolės veiksmų nagrinėjimo, be to, pareiškėjas į Teisingumo ministeriją kreipėsi praleidęs Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatą vienerių metų terminą. Atsakovas pareiškėjui taip pat išaiškino, kad jis negali kištis į teismo, vykdančio teisingumą, veiklą. Drausmės bylos iškėlimas antstolei galės būti svarstomas tik gavus teismo sprendimą, kuriame bus konstatuotas imperatyvių teisės normų pažeidimas (b. l. 1–2).

Teismas, remdamasis Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, kad antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai.

Atsiliepimas

Teismo vertinimu, su 2014 m. rugpjūčio 10 d. skundu pareiškėjas į Teisingumo ministeriją kreipėsi dėl nesąžiningų ir priesaiką pažeidusių antstolės A. L. veiksmų laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. birželio 20 d. Pareiškėjo teigimu, atsiliepime į ieškinį civilinėje byloje, teismo posėdžių metu ir Lietuvos antstolių rūmams pateiktoje informacijoje pažymoje antstolė melagingai nurodė, kad dėl 2012 m. kovo 22 d. gauto V. K. skundo ji 2012 m. kovo 26 d. priėmė patvarkymą, kurį kartu su vykdomąja byla perdavė Marijampolės rajono apylinkės teismui. Pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 10 d. skunde taip pat nurodomi argumentai, kaip civilinę bylą nagrinėjantis Marijampolės rajono apylinkės teismas turėtų vertinti antstolės duodamus melagingus, klaidinančius ir tikrąsias aplinkybes iškreipiančius parodymus (b. l. 21–22).

Sistemiškai išaiškinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 23 straipsnio 1 dalies, Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad jei skundas dėl drausmės bylos antstoliui iškėlimo kompetentingam subjektui paduodamas praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo pažeidimo dienos, toks skundas yra nenagrinėjimas.

Šalies argumentai

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, jog pažeidimus, kuriais galimai sulaužė antstolio priesaiką ir buvo nesąžininga, A. L. padarė laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. birželio 20 d. Pareiškėjo skundas Teisingumo ministerijoje buvo gautas 2014 m. rugpjūčio 20 d., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo galimų pažeidimų padarymo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo ir tai, kad Teisingumo ministerija nenustatė pagrindų inicijuoti antstolei drausmės bylos iškėlimą, išaiškino pareiškėjui, kokius įgaliojimus atsakovas turi antstolių drausminės atsakomybės taikymo srityje, kad antstolės procesinius veiksmus ir civilinėje byloje jos pateiktos informacijos teisingumą bei patikimumą įvertins bylą nagrinėjantis teismas. Taip pat nurodė, kad gavusi teismo sprendimą, kuriame bus konstatuotas imperatyvių procesinės teisės normų bei pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimas, galės spręsti klausimą dėl drausmės bylos antstolei iškėlimo.

Teismas konstatavo, kad nors atsakovas nurodė neteisingą pareiškėjo skundo nenagrinėjimo pagrindą, ginčijamas sprendimas dėl to negali būti vertinamas kaip neteisėtas. Teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir panaikinti ginčijamą sprendimą bei įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 10 d. skundą išnagrinėti iš naujo byloje nėra, nes pareiškėjas praleido vienerių metų terminą. Vadinasi, iš naujo nagrinėjant skundą, skundo nagrinėjimo rezultatas liktų toks pats, t. y. pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

Atmetus pareiškėjo skundą, netenkintas jo prašymas dėl kelionės išlaidų atlyginimo.

III.

Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56-57), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Teisingumo ministeriją klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo antstolei A. L. nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai vertino ir nustatė, kad pažeidimus, kuriais galimai sulaužė antstolio priesaiką ir buvo nesąžininga, A. L. padarė laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. birželio 20 d. Teismas neištyrė ir neįvertino byloje pateiktų įrodymų, kad minėtus pažeidimus antstolė A. L. padarė ne tik laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. birželio 20 d., o iki 2014 m. liepos 29 d., kai buvo gautas, atsakovui prie skundo pateiktas 2014 m. liepos 29 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo raštas Nr. 9RV-130, iš kurio (rašto 1 punktas) pareiškėjas suprato apie antstolės daromus pažeidimus ir dėl to, kaip nurodyta Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje, pateikė skundą Teisingumo ministerijai (gautas 2014 m. rugpjūčio 20 d.), nepraleidęs vienerių metų termino. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio, 86 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nenustatė visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai jų neištyrė, sprendime dėl atsakovui prie skundo pateikto 2014 m. liepos 29 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo rašto Nr. 9RV-130 nepasisakė, nenurodė, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos.Pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad nors atsakovas nurodė neteisingą pareiškėjo skundo nenagrinėjimo pagrindą, ginčijamas sprendimas dėl to negali būti vertinamas kaip neteisingas, be pagrindo netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą skundą išnagrinėti iš naujo, nes pareiškėjas praleido vienerių metų terminą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr., b. l. 67-69), prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Minėto 2014 m. liepos 29 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo rašto Nr. 9RV-130 nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo sieti su antstolės veiksmais, kuriuos pareiškėjo nuomone, teismas turėjo įvertinti. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kokius antstolės veiksmus teismas turėjo įvertinti. Taip pat tiek pirminiame pareiškėjo skunde Teisingumo ministerijai dėl antstolės veiksmų, tiek jo skunde pirmosios instancijos teismui dėl Teisingumo ministerijos atsakymo pareiškėjas nenurodė, kokie antstolės A. L. veiksmai atlikti nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2014 m. liepos 29 d. turėtų būti įvertinti. Taigi tiek Teisingumo ministerija, tiek pirmosios instancijos teismas, vertinantis Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. skundžiamą raštą Nr. (1.23.)7R-6113, negalėjo vertinti antstolės veiksmų, kurie nėra skundžiami.Kadangi pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 20 d. Teisingumo ministerijoje gautu kreipimusi prašė įvertinti antstolės veiksmus, atliktus laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. birželio 20 d., t. y. pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnį suėjus vienerių metų senaties terminui, Teisingumo ministerija neturėjo įstatyminio pagrindo pradėti antstolio drausmės bylos procedūrą. Atkreiptinas dėmesys, kad pastarasis vienerių metų senaties terminas savo pobūdžiu yra naikinamasis, todėl negali būti atnaujintas. Savo ruožtu pareiškėjas nepaaiškina, kodėl delsė kreiptis į Teisingumo ministeriją su prašymu dėl drausmės bylos iškėlimo antstolei per įstatymu numatytą trijų mėnesių terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir panaikinti ginčijamą sprendimą bei įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 10 d. skundą išnagrinėti iš naujo byloje nėra, nes pareiškėjas praleido vienerių metų terminą.Pagal Antstolių įstatymo 15 straipsnį drausminis antstolio įvertinimas visais atvejais susijęs su paties antstolio, kaip pareigūno, funkcijų priežiūriniu vertinimu, turint galimybę atimti antstoliui teisę atlikti įstatymo numatytas funkcijas ir teikti paslaugas. Taigi, drausmės bylos santykio subjektai yra du: Teisingumo ministerija (arba Antstolių rūmai) ir antstolis. Pirmasis subjektas Teisingumo ministerija (arba Antstolių rūmai), šiame santykyje turi sprendimo priėmimo diskreciją, antrasis – antstolis, drausmės bylos santykyje turi subjektyvųjį interesą. Taip pat sistemiškai vertinant Antstolių įstatymą matyti, kad pareiškėjas nėra minėto santykio dalyvis, tai ir įpareigojimo naikinti kurį nors Teisingumo ministerijos sprendimą ar jį išreiškiantį raštą antstolio atžvilgiu, menamai pažeidžiantį pareiškėjo teises, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 3 d. konsultacija Nr. 93. Administracinių teismų praktika. 2001, 2). Taigi Teisingumo ministerija, atsisakydama iškelti antstolei A. L. drausmės bylą, veikė teisėtai, todėl ir pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Bylos ginčas yra dėl pareiškėjo teisės reikalauti iškelti drausmės bylą antstolei.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Taip pat pažymima, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, o būtent, besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008).

Šio ginčo atveju atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. (1.23.)72-0113 panaikinimas ir įpareigojimas atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl drausmės bylos iškėlimo antstolei pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui įtakos neturės.

Teismų praktikoje konstatuojama, kad atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-23/2012, 2012 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012, 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013). Taip pat įvertinus tai, kad atsakovui joks teisės aktas nenumato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, todėl ir teismas taip pat neturi galimybės įpareigoti atsakovą tai padaryti (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1312-261/2015).

Šios nuostatos yra aktualios ir šio ginčo vertinimui, kadangi keliamas klausimas dėl antstolės drausminės atsakomybės, o pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį antstoliui drausmės bylą gali iškelti ir teisingumo ministras.

Remiantis nurodyta teismų praktika, asmuo, inicijavęs drausmės bylos iškėlimą, įgyja teisę tik būti tinkamai informuotas apie jo skunde nurodytų duomenų vertinimo rezultatus. Teismas, gavęs asmens skundą dėl administravimo subjekto sprendimo, kuriuo pagal asmens prašymą atsisakyta pradėti drausmės bylą, remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, tik patikrina, ar konkrečiu atveju administravimo subjektas veikė savo kompetencijos ribose ar tinkamai išnagrinėjo asmens skundą ir jį informavo apie priimtą sprendimą. Tačiau teismas negali įpareigoti administravimo subjektą keisti savo sprendimą, kaip šio ginčo atveju, pradėti drausmės bylos iškėlimo procedūrą iš naujo.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nesant pareiškėjo teisės pažeidimo, pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRičardas PiličiauskasDainius Raižys