Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AB DnB NORD banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl pradėtos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros teisėtumo.

Pareiškėjas AB DnB NORD bankas ir suinteresuotas asmuo Z. V. 2007 m. gegužės 24 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-33, pagal kurią suinteresuotam asmeniui buvo suteiktas 110 000 Lt kreditas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), remontuoti. Užtikrindama šio kredito grąžinimą ir visų su juo susijusių mokėjimų vykdymą, 2007 m. gruodžio 12 d. hipotekos lakštu 01/1/2007/0035552 suinteresuotas asmuo Z. V. įkeitė pareiškėjui AB DnB NORD bankui nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kreditavimo sutartyje ir hipotekos lakšte nurodytas galutinis prievolės įvykdymo terminas – 2025 m. gruodžio 31 d. Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 9 punkte nustatyta, kad kreditas grąžinamas ir palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį vienodomis įmokomis; 43 punkte – kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš dešimt dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį; sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos; 44 punkte – kad iki sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito sugrąžinimo dienos apskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus; 46.1 punkte nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas – jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir (arba) nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų.

Pareiškėjas AB DnB NORD bankas 2011 m. balandžio 26 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių, nurodydamas, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. gruodžio 8 d. nutartyje nustatytu terminu skolininkė skolos negrąžino, ir prašydamas išieškoti iš Z. V. 130 108,56 Lt skolą, 130 Lt žyminio mokesčio bei 5 procentus įstatyminių metinių palūkanų nuo negrąžintos sumos nuo šio pareiškimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo, ir parduoti iš varžytinių įkeistą turtą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Paskolos sutarties 5 punkte šalys susitarė dėl sutartinių palūkanų mokėjimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnis, 6.872 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-751/2003 nurodyta, kad CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos atlieka atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją. 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, atliekančios kompensacijos už kreditoriaus dėl paskolos sutarties neįvykdymo laiku patirtus nuostolius funkciją. Tokiais atvejais už naudojimąsi kreditoriaus pinigais skolininkas privalo mokėti palūkanas nuo tada, kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, jeigu jį praleido skolininkas (6.261 straipsnis). Šiuo atveju kredito grąžinimo terminas pagal paskolos sutartį – iki 2025 m. gruodžio 31 d. Nors dabar dėl ekonominės situacijos Z. V. individuali ūkinė-komercinė veikla sustojo, jos darbo užmokesčio pakaktų dengti skolą ir palūkanas iki sulygto termino, tačiau kreditorius vienašališkai nutraukė sutartį. Kreditoriaus apskaičiuoti delspinigiai neatitinka paskolos sutarties 39 punkte sutarto 0,08 procento dydžio. Kreditorius 2011 m. vasario 7 d. pateiktame skolos grafike fiksavo 3 835,71 Lt delspinigius, nors, skolininkės manymu, tuo metu delspinigių suma sudarė 3 702,59 Lt. 15 947,18 Lt delspinigių suma yra akivaizdžiai neteisinga, žymiai viršija 6 mėnesių sumą (CK 1.125 straipsnis numato delspinigių skaičiavimo senatį).Teismas, priimdamas kreditoriaus 2011 m. balandžio 19 d. pareiškimą, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymo 43 straipsnio 2 dalį „Jeigu nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto turto savininkui įteikimo dienos praėjus 2 mėnesiams kreditorius nesikreipė dėl skolos išieškojimo, hipotekos teisėjas priima nutartį panaikinti įkeisto turto areštą ir išregistruoja nutartį areštuoti įkeistą turtą iš turto arešto aktų registro“.

Skolos išieškojimui iš įkeisto turto pagal hipotekos taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 558 straipsnis, CK 4.192 straipsnis) nustatyta speciali procedūra – išieškojimas ne ginčo tvarka pagal hipotekos teisėjo nutartį. Tokios bylos nagrinėjamos ypatingąja teisena – hipotekos teisėjas priima nutartis formaliais pagrindais pagal Hipotekos registro duomenis patikrinęs, ar pareiškėjas turi teisę kreiptis į hipotekos skyrių. Į hipotekos teisėjo kompetenciją, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, nepatenka skolininko/įkeisto turto savininko ir kreditorių ginčai dėl skolų dengimo ir sutarčių vykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 31 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-103/2008 yra išaiškinęs, kad skundai galimi dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Jei skolininkė mano, kad kreditorius neteisingai apskaičiavo palūkanas ir delspinigius, ji turi tai įrodyti ginčo teisenos tvarka. Kreditorius nesutinka su skolininkės argumentais dėl netinkamo delspinigių ir palūkanų skaičiavimo. Skolininkė neteisingai aiškina CK 6.37 ir 6.210 straipsnius. Šiuo atveju Kreditavimo sutartyje buvo susitarta dėl palūkanų dydžio (Specialiosios dalies 5 punktas, CK 6.872 straipsnio 1 dalis), todėl hipotekos teisėjas pagrįstai skaičiavo sutartines palūkanas ir delspinigius. Sutarčių sudarymo laisvė (CK 6.156 straipsnis) gali būti vertinama kaip konstitucinio lygmens garantija (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Šalių susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas. Sutarties šalių ginčo dėl sutarties įsipareigojimų vykdymo atveju yra svarbu vadovautis šalių sutartomis sąlygomis ir įsipareigojimais, nustatytais sutartyje, ir nuo jų nukrypti tik tam tikrais atvejais, taikant įstatymo nuostatas. Be to, CK 6.221 straipsnyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Jei paskolos davėjas nutraukia sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-509/2010). Kreditorius neturėjo teisinio pagrindo pakartotinai kreiptis į Hipotekos skyrių dėl areštuoto turto pardavimo tol, kol Vilniaus apygardos teismas nebuvo išnagrinėjęs atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. gruodžio 8 d. nutarties. Pakartotinis kreditoriaus pareiškimas pagal CPK 558 straipsnio 2 dalį negalimas, kol nėra įsiteisėjusi nutartis dėl įkeisto daikto arešto pagal CPK 558 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad bylose, kylančiose iš hipotekos teisinių santykių, atsižvelgiant į šių bylų teisinę prigimtį, skundai galimi dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2010). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2010). Atsižvelgiant į šį reikalavimą, tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo, yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo Z. V. sudarė kreditavimo sutartį su pareiškėju AB DnB NORD banku (kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę), pagal kurią jai buvo suteiktas kreditas butui remontuoti, kredito grąžinimas užtikrintas remontuojamo nekilnojamojo turto hipoteka. Šie kreditavimo sutarties duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp Z. V. bei AB DnB NORD banko buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 13 punkto nuostata, jog pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, reiškia tik tai, kad šiai sutarčiai netaikomas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, kasacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, kurios ratio decidendi iš esmės tapati nagrinėjamai bylai (kreditoriumi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje buvo tas pats asmuo - AB DnB NORD bankas, byloje buvo analizuojamas kreditavimo sutarties sąlygų, identiškų šioje byloje esančios kreditavimo sutarties sąlygoms, nuostatų teisėtumas) 2011 m. birželio 15 d. nutartimi konstatavo, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Atsižvelgdama į šį precedentą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta tarp suinteresuoto asmens Z. V. ir AB DnB NORD banko sudarytos Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 44 ir 46.1 punktų nuostatas negaliojančiomis ab initio kaip iš esmės pažeidžiančias šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai.

Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo nevykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Įsipareigojimo (prievolės) įvykdymo terminas privalo būti nurodytas hipotekos lakšte (CK 4.186 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus teisė reikalauti pradėti išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą prieš terminą, kai nutraukiama pagrindinė sutartis, užtikrinta hipoteka, pripažįstama kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 4.192 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Sutarties nutraukimas yra pagrindas kreditoriui kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2003). Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009). Konstatavus, kad kreditavimo sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis), taikytinos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditavimo sutarties (paprastai kreditas grąžinamas per ilgą laiko tarpą periodinėmis įmokomis) bei hipotekos procedūros (išieškojimas vykdomas ne ginčo tvarka, teisėjas neatlieka aplinkybių tyrimo reikalavimo faktinio pagrįstumo aspektu) esmė nulemia tai, kad išieškojimas prieš terminą negali būti pradedamas kreditoriaus pareiškimą dėl nutraukimo vertinant kaip sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). Įstatyme nustatyta, jog tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Šios įstatymo nuostatos taikomos ir kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti į nurodytą teisinį reguliavimą, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditorius AB DnB NORD bankas pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodė, kad nutraukė kreditavimo sutartį 2010 m. spalio 26 d. raštu. Šiame rašte nurodyta, kad, skolininkei per 10 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos nesumokėjus pradelstos 1923,45 Lt paskolos, 5938,75 Lt palūkanų ir 766,40 Lt delspinigių (viso 8628,60 Lt), bankas vienašališkai nutraukia 2007 m. balandžio 28 d. kreditavimo sutartį Nr. K-4100-2007-68 ir pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš skolininkei priklausančio turto ir lėšų. Taigi kreditoriaus 2010 m. spalio 26 d. rašte (skolininkei išsiųstas 2010 m. spalio 27 d.) nurodyta, kad, per papildomą terminą nesumokėjus skolos, kreditavimo sutartis bus laikoma savaime nutraukta praėjus 10 dienų nuo rašto išsiuntimo (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 43 punktas). Byloje esantys įteikimą patvirtinantys įrodymai patvirtina, kad skolininkei minėtas banko raštas įteiktas 2010 m. lapkričio 19 d., t.y. jau po nurodyto termino pasibaigimo (b.l. 23), todėl jau vien dėl to kreditoriaus 2010 m. spalio 26 d. rašte nurodytas terminas negali būti vertinamas kaip protingas papildomas terminas prievolei įvykdyti pagal CK 6.209 straipsnį.

Kadangi kartu su prašymu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreditorius nepateikė hipotekos teisėjui duomenų apie tai, kad kreditavimo sutartį prieš terminą nutraukė laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos, hipotekos teisėjas negalėjo pradėti priverstinio išieškojimo procedūros (priimti nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir išspręsti kitus su tuo susijusius klausimus), bet privalėjo kreditoriaus prašymą atmesti (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). Atmetus CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu pateiktą pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, nėra pagrindo nagrinėti pakartotinio kreditoriaus pareiškimo (CPK 558 straipsnio 2 dalis).

Nors Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi ir šioje byloje nėra skundžiama, pastebėtina, kad paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis precedentinėje byloje priimta jau po apeliacinės instancijos teismo nutarties šioje byloje priėmimo. Kadangi išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros yra tęstinės, o byloje ginčijamos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 27 d. nutarties teisėtumas yra tiesiogiai susijęs su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. gruodžio 8 d. nutarties teisėtumu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 27 d. nutarties ir saistoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nepasibaigus hipotekos procedūroms, negali iš naujo neįvertinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. gruodžio 8 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Nustačius, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. gruodžio 8 d. nutartimi hipotekos teisėjas nepagrįstai pradėjo išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūras, byloje nesant duomenų apie tai, ar kreditorius nutraukė kreditavimo sutartį prieš terminą laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, kartu konstatuotina, kad neteisėta ir nepagrįsta yra ir ginčijama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta po pakartotinio kreditoriaus kreipimosi, todėl ši nutartis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos panaikinama, o kreditoriaus AB DnB NORD banko pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo atmetamas.

Nustačiusi, kad yra pagrindas tenkinti atskirąjį skundą dėl to, kad hipotekos procedūros nagrinėjamoje byloje pradėtos neteisėtai, teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - pareiškėjo AB DnB NORD banko pakartotinį pareiškimą dėl skolos išieškojimo atmesti.