Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2018-07-24 · Administracinė byla Nr. A-544-822/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-24
Bylos Nr.
A-544-822/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04464-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Neįgalumo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-544-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04464-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 7.9 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A., atstovaujamo įstatyminės atstovės R. A., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A., atstovaujamo įstatyminės atstovės R. A., skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas įstatyminės atstovės R. A., 2015 m. rugsėjo 10 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. SD-1000; 2) įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą.Pareiškėjas teigė, kad Komisija skundžiamu 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. SD-1000 nurodė negalinti nagrinėti jo atstovės skundo, kuriame prašyta įpareigoti Tarnybą nustatyti pareiškėjui specialųjį nuolatinės slaugos poreikį nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. spalio 1 d., kadangi skundžiami Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – ir Tarnybos) raštai (2015 m. vasario 3 d. raštas Nr. R-3770, 2015 m. gegužės 29 d. raštas Nr. R-18959 ir 2015 m. liepos 9 d. raštas Nr. R-24208) negali būti tapatinami su Tarnybos sprendimais, priimtais išnagrinėjus asmens skundą dėl atitinkamo Tarnybos priimto sprendimo. Pareiškėjo atstovės nuomone, Komisija jos skundo nenagrinėjo nepagrįstai, kadangi 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. R-18956 yra priimtas išnagrinėjus jos prašymą ir sukeliantis teisines pasekmes.Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė negalintis pasisakyti dėl skundžiamo Komisijos sprendimo; pateikė argumentus, kuriais grindė sprendimą pareiškėjui specialųjį nuolatinės slaugos poreikį nustatyti nuo 2014 m. spalio 2 d. Pirmą kartą neįgalumo lygis pareiškėjui buvo vertintas 2006 m. rugsėjo 1–14 d., jo būklė neatitiko nė vieno punkto, pagal kurį nustatomas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Pareiškėjo atstovei buvo mokama priežiūros (pagalbos) tikslinė kompensacija, atsižvelgiant į nustatytą sunkų neįgalumo lygį. Antrą kartą pareiškėjo atstovė į Tarnybą dėl specialiųjų poreikių nustatymo pareiškėjui kreipėsi 2014 m. spalio 2 d., pateikė būtinus dokumentus. Pareiškėjui 2014 m. spalio 2 d. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis neterminuotai nuo 2014 m. spalio 2 d., išduota specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. 061017. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V346 patvirtinto Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 19 punktu, tuo atveju, kai specialieji poreikiai nustatomi pirmą kartą, specialiųjų poreikių nustatymo termino pradžia yra visų dokumentų Tarnyboje gavimo diena. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo atstovė teisę kreiptis į teismą įgijo tuomet, kai jai tapo žinomi neįgalumo lygio vertinimo Tarnyboje rezultatai, bet ja nesinaudojo nuo 2006 m. Pareiškėjas (jo atstovė) praleido ne tik skundo pateikimo terminą, bet ir ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo A. A., atstovaujamo įstatyminės atstovės R. A., skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. spalio 17 d. buvo nustatytas sunkus neįgalumo lygis. 2014 m. spalio 2 d. Tarnybos Kauno VI skyrius pareiškėjui neterminuotai nustatė specialųjį nuolatinės slaugos poreikį bei išdavė Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. 061017. Pareiškėjo atstovė 2015 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Tarnybos Kauno VI skyrių, prašydama nustatyti pareiškėjui specialųjį nuolatinės slaugos poreikį nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. spalio 2 d. bei išduoti šiuos poreikius patvirtinančią pažymą. Tarnyba 2015 m. gegužės 29 raštu Nr. R-18956 informavo pareiškėjo atstovę, kad pareiškėjui nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. spalio 17 d. buvo nustatytas sunkus neįgalumas, tačiau specialieji poreikiai nebuvo nustatyti; dėl minėto asmens specialiųjų poreikių vertinimo į Tarnybą įstatyminė atstovė kreipėsi tik 2014 m. spalio 2 d.; specialiųjų poreikių pažyma išduodama tik tiems asmenims, kuriems nustatyti specialieji poreikiai.Pareiškėjo atstovė 2015 m. birželio 17 d. Komisijai padavė skundą dėl Tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. rašto Nr. R-18956. Komisija 2015 m. birželio 25 d. šį skundą persiuntė nagrinėti Tarnybai, kuri 2015 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. R-24208 atsisakė nagrinėti skundą, pabrėždama, kad pakartotinai to pačio klausimo nenagrinės. 2015 m. liepos 10 d. pareiškėjo atstovė pakartotinai kreipėsi į Komisiją, prašydama išnagrinėti jos 2015 m. birželio 17 d. skundą. Komisija skundžiamu 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. SD-1000 atsisakė nagrinėti šį skundą, nurodydama, kad Komisija veikia kaip išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir bendrųjų specialiųjų poreikių vertinimo neatlieka; skundžiamas Tarnybos raštas nėra sprendimas dėl specialiųjų poreikių vertinimo; skundas dėl Tarnybos Kauno VI skyriaus 2006 m. rugsėjo 1 d. neįgalumo vertinimo aktu Nr. 3759 priimto sprendimo nustatyti pareiškėjui sunkų neįgalumo lygį Komisijai buvo pateiktas 2015 m. birželio 25 d., t. y. suėjus 30 dienų apskundimo terminui.Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir pažymėjo, kad Komisijos kompetencija nagrinėti atitinkamus ginčus yra apribota ir ji kiekvieną kartą turi įvertinti, ar kilusio klausimo sprendimas yra priskirtinas jos kompetencijai. Komisija yra išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir ji specialiųjų poreikių vertinimo neatlieka.Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas pastebėjo, jog Tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. R-18956 yra nurodoma, kad už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. spalio 1 d. Tarnyba negali nustatyti pareiškėjo specialiojo nuolatinės slaugos poreikio ir išduoti jam specialiųjų poreikių pažymos. Tarnyba nurodė, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. spalio 17 d. pareiškėjui buvo nustatytas sunkus neįgalumo lygis, tačiau protinis atsilikimas nebuvo diagnozuotas, todėl specialiųjų poreikių dėl šio sutrikimo Tarnyba nenustatė. Dėl specialiųjų poreikių nustatymo pareiškėjui jo įstatyminė atstovė į Tarnybą kreipėsi tik 2014 m. spalio 2 d., kuris nuo minėtos datos neterminuotai ir buvo nustatytas. Tarnyba tvirtino negalinti išduoti specialiųjų poreikių pažymos už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. spalio 1 d., nes tokia pažyma gali būti išduota tik asmeniui, kuriam toks specialus poreikis buvo nustatytas.Teismas sutiko su skundžiamame Komisijos sprendime nurodytais teiginiais, kad Tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. R-18956 negali būti tapatinamas su Tarnybos direktoriaus sprendimu, priimtu išnagrinėjus asmens skundą dėl atitinkamo Tarnybos teritorinio skyriaus priimto sprendimo, nes jame buvo iš esmės plačiau paaiškinti 2006 m. rugsėjo 1 d. neįgalumo lygio vertinimo akto motyvai, nurodyta, kad pareiškėjo atstovės prašoma specialiųjų poreikių pažyma negali būti išduota. Taigi, nurodytu sprendimu nebuvo priimtas sprendimas dėl specialiųjų poreikių nustatymo ar nenustatymo. Teismas priėjo išvadą, kad Komisijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. SD-1000 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atmetė pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas A. A., atstovaujamas įstatyminės atstovės R. A., apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.Pareiškėjas teigia, kad, remiantis lex benignior retro agit (lot. įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią) ir lex retro non agit (lot. įstatymas neturi grįžtamosios galios) principais, jo atžvilgiu turi būti taikomi tie teisės aktai, kurie jam yra palankiausi jų galiojimo metu. Tarnyba, priimdama 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. R-18956, vadovavosi dabartine Tvarkos aprašo redakcija, galiojančia nuo 2010 m. liepos 1 d. (su pakeitimais). Tačiau sunkus neįgalumo lygis pareiškėjui buvo nustatytas 2006 m. rugpjūčio 31 d., tuo metu galiojo kita Tvarkos aprašo redakcija. Visi dokumentai pareiškėjo neįgalumo lygiui nustatyti Tarnyboje buvo gauti 2006 m. rugpjūčio 31 d., tada jam ir buvo nustatytas sunkus neįgalumo lygis, todėl būtent minėta data ir turi būti laikoma specialiųjų poreikių nustatymo pareiškėjui data. Minėtu metu galiojusioje Tvarkos aprašo redakcijoje nebuvo nurodyta būtinybė atskirai teikti dokumentus neįgalumo lygio nustatymui ir specialiųjų poreikių nustatymui, t. y. specialieji poreikiai buvo nustatomi neįgalumo lygio nustatymo procese. Tarnyba pareiškėjo teises ir interesus pažeidė 2006 m. rugpjūčio 31 d., jam nenustatydama specialiojo nuolatinės slaugos poreikio, nepaisydama to, kad jam buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), kuriam būdingas gilus protinis atsilikimas, ir, atsižvelgiant į intelekto koeficiento (IQ) dydį, yra vienas iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas arba specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Pareiškėjas pastebi, kad 2014 m. rugsėjo 2 d. medicinos dokumentų išraše / siuntime buvo nustatyti tokie patys sutrikimai ir diagnozė, kaip ir anksčiau. Pareiškėjo atstovė tvirtina pagrįstai maniusi, jog pagal 2006 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui nustatytą sunkų neįgalumo lygį jam priklausė visa tuo metu teisės aktų numatyta teikiama socialinė apsauga, įskaitant ir specialiuosius poreikius, todėl ji neskundė tuomet Tarnybos priimto sprendimo. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, jog jo atstovė Komisijos prašė išnagrinėti jos skundą ir įpareigoti Tarnybą, o ne pačią Komisiją, pripažinti pareiškėjui specialųjį nuolatinės slaugos poreikį nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. spalio 1 d., kadangi Komisija pati darbingumo lygio nenustatinėja.Pareiškėjas nesutinka su Komisijos argumentu, kad skundas dėl Tarnybos Kauno II skyriaus 2006 m. rugsėjo 1 d. neįgalumo vertinimo akto Nr. 3759 pagrindu priimto sprendimo Komisijai buvo pateiktas suėjus 30 kalendorinių dienų apskundimo terminui. Tarnyba sprendimą Nr. R-18956 priėmė 2015 m. gegužės 29 d., pareiškėjas šį sprendimą gavo 2015 m. birželio 1 d., pareiškėjo atstovė skundą Komisijai pateikė 2015 m. birželio 19 d., todėl skundas Komisijai buvo paduotas laiku.Pareiškėjo vertinimu, teismas, išimtinai sutikdamas tik su atsakovo argumentais ir iki galo nenagrinėdamas skundo argumentų, teisės aktų, kurių galiojimo metu pareiškėjui galėjo ir turėjo būti nustatytas specialusis slaugos poreikis, pastarųjų klausimų nesprendė ir dėl jų nepasisakė. Teismas akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normas ir neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos neįgaliųjų integracijos įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas.Pareiškėjas tvirtina, jog nuo to momento, kai atsakovui dar 2006 m. tapo žinoma ir neginčijama, kad pareiškėjui buvo konstatuotas (duomenys neskelbtini), atsakovas turėjo į tai atsižvelgti ir, jam nustatęs sunkų neįgalumo lygį, išduoti specialiųjų poreikių pažymą pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. 2006 m. rugsėjo 4 d. Tarnyba pareiškėjo atstovei pranešė, kad pateikti ne visi reikalingi dokumentai, t. y. trūksta psichologo išvados, tokia išvada buvo pateikta 2006 m. rugsėjo 13 d. Tačiau specialioji nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma pareiškėjui nebuvo išduota iki pat 2014 m. spalio 2 d. Tarnyba, priimdama 2014 m. spalio 2 d. aktą Nr. R-3970, rėmėsi 2014 m. rugsėjo 15 d. psichologinio tyrimo išvada, kuri su nežymiais pakeitimais iš esmės atitiko minėtą 2006 m. rugsėjo 13 d. pateiktą Šilainių psichikos sveikatos centro išvadą. Pagal 2014 m. rugsėjo 29 d. UAB „Ars medica“ siuntimą į Tarnybą, pareiškėjui diagnozuotas ir patvirtintas lygiai toks pat sutrikimas ir liga kaip anksčiau. Pareiškėjas paaiškina, kad 2015 m. sausio 20 d. Tarnyboje užregistruotas jo atstovės prašymas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui nebuvo skirtos jokios papildomos išmokos dėl sunkaus neįgalumo ir dėl specialiųjų poreikių. Tik tuomet pareiškėjo atstovei paaiškėjo, jog jos sūnus negauna ir negavo visų teisės aktuose numatytų lengvatų ir išmokų. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje lemiamą reikšmę turi galbūt apribotos teisės pobūdis, šiuo atveju – teisės gauti kompensaciją už nuolatinę priežiūrą (pagalbą).Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas sutinka su teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Atsakovas pažymi, kad 2006 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. spalio 17 d. (iki pilnametystės) nustačius sunkų neįgalumo lygį ir nenustačius specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, pareiškėjas turėjo teisę gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją. Todėl laikytina, kad pareiškėjo teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti. Atsakovas nesutinka, kad (duomenys neskelbtini) yra prilygintinas giliam protiniam atsilikimui, kadangi skiriasi šių sąvokų apibrėžimai. 2006 m. pareiškėjui neįgalumo lygio vertinimas buvo atliktas dėl visų 2006 m. rugpjūčio 30 d. siuntime į Tarnybą nurodytų diagnozių pagal Tarptautinio ligų klasifikatoriaus – 10 Australijos klasifikacijos – kodus, kuriuose pareiškėjo gilaus protinio atsilikimo diagnozė nenurodyta. Nė viename 2006 m. Tarnybai pateiktame ir papildomai pateiktame dokumente nenurodyta ir gydytojų specialistų nepatvirtinta gilaus pareiškėjo gilaus protinio atsilikimo diagnozė, atitinkanti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V346 patvirtinto Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo (toliau – ir Kriterijų sąrašas) 1 punkto reikalavimus. Tačiau, atliekant pakartotinį pareiškėjo specialiųjų poreikių vertinimą dėl 2014 m. rugsėjo 29 d. siuntime į Tarnybą Nr. 53/2004 nurodytų diagnozių, kuriame jau nurodyta gilaus protinio atsilikimo diagnozė, nustatyta, kad pareiškėjo sveikatos būklė atitinka Kriterijų sąrašo 1.7 punkto dispoziciją, todėl pareiškėjui nuo 2014 m. spalio 2 d. neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Lyginant 2006 m. ir 2014 m. siuntimus ir kitus dokumentus, akivaizdu, kad pareiškėjo sveikatos būklė pasikeitė, todėl negalima teigti, jog jam 2006 m. galėjo būti nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai Komisija atsisakė nagrinėti pareiškėjo atstovės skundą dėl Tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. R-18956 „Dėl Jūsų prašymo dėl Specialiųjų poreikių nustatymo pažymos“.Byloje nustatyta, kad A. A. nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. spalio 17 d. buvo nustatytas sunkus neįgalumo lygis ir išduota neįgalumo lygio pažyma NL-3 Nr. 0011072 (pagrindas: 2006 m. rugsėjo 1 d. neįgalumo lygio vertinimo aktas Nr. 3759), tačiau specialieji poreikiai nebuvo nustatyti. Kauno VI teritorinis skyrius A. A. neterminuotai nustatė specialųjį nuolatinės slaugos poreikį nuo 2014 m. spalio 2 d. bei išdavė Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. 061017.Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Kriterijų sąrašas ir Tvarkos aprašas. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, specialusis poreikis – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 24 straipsnio (2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-373) 1 dalyje nustatyta, kad specialieji neįgaliųjų poreikiai ir jų lygis nustatomi ir specialieji poreikiai tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse. Specialieji poreikiai ir jų lygis nustatomi tokiose pagrindinėse neįgaliųjų veiklos srityse: buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 24 str. 2 d.).Dėl tokio pobūdžio bylų specifikos teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad sprendžiant administracinį ginčą dėl specialiųjų poreikių nustatymo, kaip ir bet kurį kitą panašaus pobūdžio administracinį ginčą, kuriam yra aktualūs tam tikri faktiniai duomenys apie asmens sveikatą, specialiųjų žinių reikalaujantis medicinos mokslo srities klausimų vertinimas yra už teismo kompetencijos ribų. Teismas turi nustatyti tai, ar skundžiami aktai bei ginčo ikiteisminėje institucijoje (Komisijoje) nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose ir / ar skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Dokumentus, kuriuose yra duomenys apie asmens sveikatą, teismas vertina pagal įrodymų vertinimo taisykles tam tikro teisinio reguliavimo kontekste tik tais aspektais, ar jie pagrindžia įstatymų ir juos įgyvendinančių norminių teisės aktų (tam tikrų jų normų), kuriais buvo pagrįstas teismui skundžiamas individualus aktas (aktai), taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2761-146/2016).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1125/2014 yra pabrėžęs, kad specialiųjų poreikių vertinimas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje atliekamas atsižvelgiant į vertinimo metu esamą asmens sveikatos būklę. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno VI teritorinį skyrių, prašydamas nustatyti jam specialųjį nuolatinės slaugos poreikį nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. spalio 2 d. bei išduoti šiuos poreikius patvirtinančią pažymą. Mano, kad jis jau 2006 m. turėjo specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, kuris tuomet nebuvo nustatytas. Pareiškėjas savo prašymą grindė Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V346 ir galiojusio 2006 metais, t. y. galimo atsakovo neteisėto neveikimo metu, 10 punktu, pagal kurį specialiųjų poreikių nustatymo data laikoma visų dokumentų, reikalingų neįgalumo lygiui arba darbingumo lygiui nustatyti, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje gavimo diena arba asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinės komisijos sprendimo dėl specialiųjų poreikių priėmimo diena. Vadinasi, pareiškėjas laikosi nuostatos, kad, pagal 2006 metais galiojusius teisės aktų reikalavimus, jam pasikreipus dėl neįgalumo lygio nustatymo, atsakovas kartu turėjo išspręsti klausimą ir dėl specialiųjų pareiškėjo poreikių. Iš esmės pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad 2006 m., jam nustačius sunkų neįgalumo lygį, nepagrįstai nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.Tarnyba 2015 m. gegužės 29 d. raštu Nr. R-18956 informavo pareiškėją, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. spalio 17 d. nustačius jam sunkų neįgalumo lygį, specialieji poreikiai nebuvo nustatyti. Tarnyba nurodė, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. spalio 17 d. pareiškėjui nustačius sunkų neįgalumo lygį, protinis atsilikimas nebuvo diagnozuotas, todėl specialiųjų poreikių dėl šio sutrikimo Tarnyba nenustatė. Nagrinėjamame 2015 m. gegužės 29 d. rašte teigiama, kad dėl pareiškėjo specialiųjų poreikių vertinimo į Tarnybą įstatyminė atstovė kreipėsi tik 2014 m. spalio 2 d. Taip pat Tarnyba įvertino, kad pareiškėjo specialiųjų poreikių vertinimui būtinus dokumentus Tarnyba gavo tik 2014 m. spalio 2 d. 2015 m. gegužės 29 d. rašte išdėstytą sprendimą netenkinti jo atstovės prašymo nustatyti specialųjį nuolatinės slaugos poreikį Tarnyba grindžia Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V346 ir galiojusio 2015 metais, t. y. sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo nustatyti specialųjį nuolatinės slaugos poreikį priėmimo metu, 17 punktu (2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-713/V-1248 redakcija), pagal kurį specialiųjų poreikių nustatymo termino pradžia yra visų dokumentų, reikalingų specialiesiems poreikiams nustatyti, Tarnyboje gavimo diena; ir minėto aprašo 9 punktu (2012 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. A1-503/V-1030 redakcija), pagal kurį gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, parengia ir įteikia asmeniui ar pateikia elektroniniu būdu Tarnybai dokumentus, reikalingus specialiesiems poreikiams nustatyti. Akivaizdu, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui reikalaujama specialiai kreiptis dėl specialiųjų poreikių nustatymo, tuo tarpu pagal ginčo laikotarpiu galiojantį reguliavimą tokio reikalavimo nebuvo numatyta. Taip pat šiame rašte teigiama, kad už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. spalio 1 d. Tarnyba negali nustatyti A. A. specialiojo nuolatinės slaugos poreikio ir išduoti jam specialiųjų poreikių pažymos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. rašto Nr. R-18956 turinį, į tai, kad Tarnyba, kaip ir pati teigia, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo A. A. dokumentų byloje esančius dokumentus, įvertino priežastis, dėl kurių jam 2006 metais, nustačius sunkų neįgalumą, nebuvo nustatyti specialūs poreikiai, vertina, kad 2015 m. gegužės 29 d. raštu Nr. R-18956 Tarnyba, įvertinusi, kad 2006 metais, nustačius sunkų neįgalumo lygį, pagrįstai buvo nenustatytas A. A. specialusis nuolatinės slaugos poreikis, atsisakė nustatyti specialųjį nuolatinės slaugos poreikį pareiškėjui, t. y. neigiamai išsprendė pareiškėjo atstovės prašymą dėl specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tam tikrą atsakovo pozicijos nenuoseklumą, o būtent tai, kad Tarnyba, nagrinėdama klausimą, ar 2006 metais, nustačius pareiškėjui sunkų neįgalumą, pagrįstai nebuvo nustatyti specialieji poreikiai, savo išvadas argumentuoja pareiškėjo sveikatos būkle 2006 metais ir to paties laikotarpio medicininiais dokumentais, tačiau tuo pačiu kaip trūkumą nurodo tai, kad nebuvo išpildyti tam tikri specialiųjų poreikių nustatymo procedūros, galiojusios ne 2006 metais, o vėliau, t. y. sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo nustatyti specialųjį nuolatinės slaugos poreikį priėmimo metu, reikalavimai.Toliau vertinant Tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. rašto Nr. R-18956 turinį, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas prašo nustatyti, ar 2006 m., nustačius sunkų neįgalumo lygį, pagrįstai nebuvo nustatytas jam specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog turi būti vertinami dokumentai, kuriuos pareiškėjas pateikė neįgalumo lygiui nustatyti ir kurie Tarnyboje buvo gauti 2006 m. rugpjūčio 31 d. Svarbu tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 2006 metais Tvarkos aprašas nenumatė būtinybės atskirai teikti dokumentus neįgalumo lygio nustatymui ir specialiųjų poreikių nustatymui, t. y. specialieji poreikiai buvo nustatomi neįgalumo lygio nustatymo procese. Atsakovas, spręsdamas, ar 2006 m., nustačius sunkų neįgalumo lygį, pagrįstai nebuvo nustatytas pareiškėjui specialusis nuolatinės slaugos poreikis, negali taikyti Tvarkos aprašo, patvirtinto 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V346 ir galiojusio 2015 metais, t. y. sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo nustatyti specialųjį nuolatinės slaugos poreikį priėmimo metu, 17 punkto (2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-713/V-1248 redakcija) reikalavimų, pagal kurį specialiųjų poreikių nustatymo termino pradžia yra visų dokumentų, reikalingų specialiesiems poreikiams nustatyti, Tarnyboje gavimo diena; ir minėto aprašo 9 punkto (2012 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. A1-503/V-1030 redakcija) reikalavimų, pagal kurį gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, parengia ir įteikia asmeniui ar pateikia elektroniniu būdu Tarnybai dokumentus, reikalingus specialiesiems poreikiams nustatyti, nes minėtos Tvarkos aprašo nuostatos 2006 metais negaliojo ir yra ginčui netaikytinos.Pareiškėjas (jo atstovė) 2015 m. birželio 17 d. padavė Komisijai skundą dėl Tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. rašto Nr. R-18956, prašydamas šį sprendimą panaikinti. Komisija 2015 m. birželio 25 d. pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti Tarnybai, remdamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Tačiau Tarnyba 2015 m. liepos 9 d. raštu pareiškėjo skundo nenagrinėjo, pabrėždama, kad pakartotinai to pačio klausimo nenagrinės.2015 m. liepos 10 d. pareiškėjo atstovė pakartotinai kreipėsi į Komisiją, prašydama išnagrinėti jos 2015 m. birželio 17 d. skundą. Komisija šioje byloje ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. SD-1000 atsisakė nagrinėti pareiškėjo atstovės skundą, nurodydama, kad Komisija veikia kaip išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir bendrųjų specialiųjų poreikių vertinimo neatlieka. Nurodė, kad skundžiami Tarnybos raštai (2015 m. gegužės 29 d. raštas Nr. R-18956, 2015 m. liepos 9 d. raštas) nėra sprendimai dėl specialiųjų poreikių vertinimo ir jie negali būti tapatinami su sprendimais, kuriuos vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ir Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171, 6 punkto nuostatomis, pareiškėjas gali skųsti Komisijai. Taip pat ginčijamame sprendime pažymima, kad skundas dėl 2006 m. rugsėjo 1 d. Skyriaus priimto sprendimo (neįgalumo vertinimo akto Nr. 3759 pagrindu) nustatyti A. A. sunkų neįgalumo lygį pateiktas Komisijai 2015 m. birželio 25 d., t. y. suėjus 30 kalendorinių dienų apskundimo terminui.Apeliaciniame skunde teigiama, kad visi dokumentai pareiškėjo neįgalumo lygiui nustatyti Tarnyboje buvo gauti 2006 m. rugpjūčio 31 d., kai buvo nustatytas sunkus neįgalumo lygis, Tarnyba jo teises ir interesus pažeidė 2006 m. rugpjūčio 31 d., jam nenustatydama specialiojo nuolatinės slaugos poreikio, nepaisydama to, kad jam buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), kuriam būdingas gilus protinis atsilikimas, ir, atsižvelgiant į intelekto koeficiento (IQ) dydį, yra vienas iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas arba specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Pareiškėjas pastebi, kad 2014 m. rugsėjo 2 d. medicinos dokumentų išraše / siuntime buvo nustatyti tokie patys sutrikimai ir diagnozė, kaip ir anksčiau.Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, akcentuoja, jog pareiškėjas kelia ginčą dėl to, kad atsakovas 2006 metais, pareiškėjui nustatęs sunkų neįgalumo lygį, kartu neteisėtai nenustatė specialiojo nuolatinės slaugos poreikio. Šiuo požiūriu ginčo ribos yra aiškios. Pareiškėjo įstatyminė atstovė teigia, kad ji ilgą laiką apie specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo galimybę net nežinojo, dėl to kreipėsi iš karto, kai tik sužinojo. Kalbant apie laikotarpį, kada turi būti ginami pareiškėjo interesai, būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo nepilnametis. Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 23 straipsnio 1 dalį, valstybės dalyvės pripažįsta, kad psichiškai ar fiziškai nepilnavertis vaikas turi gyventi pilnavertį ir prideramą gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje; pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės dalyvės pripažįsta nepilnaverčio vaiko teisę gauti ypatingą globą ir rūpinasi, jei yra lėšų, kad turinčiam į tai teisę vaikui ar atsakantiems už jo globą asmenims būtų suteikta parama, kurios prašoma ir kuri atitinka vaiko būklę ir jo tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių asmenų padėtį; o pagal 3 dalį turint galvoje ypatingus nepilnaverčio vaiko poreikius, parama pagal šio straipsnio 2 punktą teikiama pagal galimybę nemokamai, atsižvelgiant į tėvų ar kitų jį prižiūrinčių asmenų finansinius išteklius. Būtina sudaryti galimybę nepilnaverčiams vaikui gauti išsilavinimą, profesinį parengimą, būti medicinos darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, pasirengti darbinei veiklai ir poilsiauti taip, kad jis kuo labiau įsitrauktų į socialinį gyvenimą, galėtų ugdyti savo asmenybę ir bręsti kultūriniu bei dvasiniu požiūriu. Taigi atsakovas ir Komisija šiuo požiūriu privalo atsižvelgti į vaiko, turinčio neįgalumą, ypatingą statusą ir būtinybę maksimaliai apginti jo teises ir teisėtus interesus.Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir Tarnybos nagrinėja ir sprendžia Komisija. Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171, detalizuojančio tokių ginčų nagrinėjimo tvarką, 6.5 punkte nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę apskųsti Komisijai Tarnybos priimtus sprendimus dėl bendro pirminio neįgaliųjų specialiųjų poreikių nustatymo.Kaip jau buvo minėta, Komisija ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. SD-1000 atsisakė nagrinėti pareiškėjo atstovės 2015 m. birželio 17 d. skundą (pagal 2015 m. liepos 10 d. pakartotinį kreipimąsi į Komisiją). 2015 m. birželio 17 d. skundu Komisijai buvo prašoma panaikinti Tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. raštą Nr. R-18956, kuriuo buvo atsisakyta nustatyti specialųjį nuolatinės slaugos poreikį pareiškėjui, t. y. neigiamai išspręstas pareiškėjo prašymas dėl specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo (Sprendimo 25 p.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą ir vadovaudamasi Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi bei Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171, detalizuojančio tokių ginčų nagrinėjimo tvarką, 6.5 punktu, sprendžia, kad Komisija turėjo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. birželio 17 d. skundą ir patikrinti, ar Tarnyba pagrįstai atsisakė nustatyti specialųjį nuolatinės slaugos poreikį pareiškėjui, t. y. atmesti pareiškėjo prašymą dėl specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo. Kartu Komisija turi išnagrinėti pareiškėjo argumentus dėl to, kad 2014 m. rugsėjo 2 d. medicinos dokumentų išraše / siuntime buvo nustatyti tokie patys sutrikimai ir diagnozė (kai šių dokumentų pagrindu buvo nustatyti pareiškėjui specialieji poreikiai) kaip ir anksčiau (kai nebuvo nustatyti specialieji poreikiai).Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad Tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. R-18956 negali būti tapatinamas su Tarnybos direktoriaus sprendimu, priimtu išnagrinėjus asmens skundą dėl atitinkamo Tarnybos teritorinio skyriaus priimto sprendimo, nes jame buvo iš esmės plačiau paaiškinti 2006 m. rugsėjo 1 d. neįgalumo lygio vertinimo akto motyvai, nurodyta, kad pareiškėjo atstovės prašoma specialiųjų poreikių pažyma negali būti išduota ir šiuo sprendimu nebuvo priimtas sprendimas dėl specialiųjų poreikių nustatymo ar nenustatymo, o Komisijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. SD-1000 yra teisėtas ir pagrįstas, netinkamai pritaikė Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171, detalizuojančio tokių ginčų nagrinėjimo tvarką, 6.5 punkto nuostatas, o taip pat netinkamai pritaikė Tvarkos aprašą (materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.). Todėl apeliacinis skundas yra tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, skundą tenkinant (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A., atstovaujamo įstatyminės atstovės R. A., apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. A., atstovaujamo įstatyminės atstovės R. A., skundą tenkinti ir panaikinti Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. SD-1000 ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasSkirgailė Žalimienė