- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-06
- Bylos Nr.
- A-575-751-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02068-2009-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Vaitiekus Novikevičius
- Kategorijos
- 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjo S. R. (S. R.) atstovams advokatams Vaitiekui Novikevičiui ir Raimundui Lideikai,
atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotam atstovui Igoriui Janavičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) atliko pareiškėjo laikotarpio nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM) ir gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, surašė 2009 m. balandžio 3 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-38, kuriame papildomai priskaičiavo sumokėti į biudžetą 597 239 Lt FAPM, 417 377 Lt FAPM delspinigių, 1 314 889 Lt GPM , 740 801 Lt GPM delspinigių (I t., b. l. 144?158).
Vilniaus AVMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas dėl jo, 2009 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-266 patvirtino patikrinimo aktą, nurodė sumokėti patikrinimo metu papildomai priskaičiuotas mokestines sumas ? 597 239 Lt FAPM, 417 377 Lt FAPM delspinigių, 1 314 889 Lt GPM, 740 801 Lt GPM delspinigių bei skyrė 298 620 Lt FAPM ir 657 445 GPM baudas (I t., b. l. 135?139).
Šalies argumentai
Nesutikdamas su tokiu VMI sprendimu, S. R. skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 18?27, 3?14) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti VMI 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 68-326.
Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius pareiškėjo šeimos pajamoms neteisingai priskiria pajamas, kurias pastarasis įnešinėjo į UAB „Serneta“ kasą. Vilniaus AVMI klaidingai nurodė lėšų sumas, kuriomis neva disponavo pareiškėjas. Pareiškėjo į UAB „Serneta“ kasą įneštos grynųjų pinigų lėšos negali būti laikomos pareiškėjo pajamomis, nes tai buvo UAB „Serneta“ akcininko, F. R., įnašai. Pareiškėjas į bendrovės kasą įnešdamas grynuosius pinigus veikė kaip F. R. įgaliotas asmuo. Jis tik vykdė savo tėvo, F. R., pavedimus, jo vardu įnešdavo ir paimdavo iš UAB „Serneta“ atitinkamas pinigų sumas, kurias jis nurodydavo. Dalis šių pinigų buvo įvežti grynais, dalis – buvo grąžinti arba suteikti jo verslo partnerių. Tai, kad į bendrovės kasą įneštos piniginės lėšos priklausė F. R., įrodo faktas, jog F. R. 2008 m. rugsėjo 19 d. pateiktame paaiškinime nurodė, iš ko buvo formuojamos UAB „Serneta“ lėšos, ir kad jis turėjo realias finansines galimybes finansuoti šią bendrovę.
Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus AVMI, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nesilaikė mokestiniams patikrinimams taikytinų procedūrų. Mokesčių administratorius, atlikęs S. R. mokestinį patikrinimą, pažeidė 2004 m. gegužės 5 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų „Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 8 punkto nuostatas, pagal kurias mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokėtojo mokestinį patikrinimą, privalo įteikti mokėtojui pranešimą apie pavedimo atlikti patikrinimą išrašymą. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo atlikta tinkamai. Mokesčių administratorius visais atvejais apie numatomą atlikti patikrinimą ne vėliau kaip prieš 10 dienų mokesčių mokėtojui privalo pateikti pranešimą. Tačiau pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. 21-78-76 S. R. išsiųstas 2005 m. rugsėjo 2 d., kaip nurodo Vilniaus AVMI laiškas, 2005 m. spalio 10 d. grįžo su pašto skyriaus atžyma „pasibaigęs saugojimo laikas“. Vilniaus AVMI Nepriemokų išieškojimo skyrius pranešimo apie mokestinį patikrinimą iki 2005 m. spalio 28 d. negalėjo įteikti S. R. asmeniškai, nes deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), mokesčių mokėtojas nerastas. S. R. 2005 m. lapkričio 15 d. išsiųstas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. 21-39-1400 iki 2005 m. gruodžio 28 d. pateikti paaiškinimą dėl vienkartinėje šeimos 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje FR0593 forma deklaruoto turto, santaupų, suteiktų paskolų šaltinių bei gautos paskolos pagrindimo. Mokesčių administratoriaus nurodymas įteiktas 2005 m. gruodžio 12 d. L. Š., kuris atstovavo mokesčių mokėtoją pagal 2005 m. gruodžio 8 d. įgaliojimą reg. Nr. 6219, jis ir susipažino su pavedimu tikrinti. S. R. Vilniaus AVMI 2007 sausio 4 d. raštu Nr. (11.27)-46-577, 2007 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (11.27)-46-I 1733, 2007 m. spalio 22 d. raštu Nr. (11.27)-46-32893, 2008 m. sausio 4 d. raštu Nr. (1 1.27)-46-518, 2008 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (11.27)-46-9644, 2008 m. liepos 30 d. raštu Nr. (11.27)-46-20261, 2008 spalio 31 d. raštu Nr. (11.27)-46-27894 ir 2009 m. sausio 4 d. raštu Nr. (11.27)-46-3957 bandė informuoti apie mokestinio patikrinimo pratęsimą, tačiau pašto skyriuje registruoti laiškai atsiimti nebuvo ir, kaip nurodo Vilniaus AVMI, grįžo su pašto atžyma „Neatsiėmė“. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie atliekamą mokestinį patikrinimą, nesupažindintas su pavedimu atlikti patikrinimą, su priimtais sprendimais dėl mokestinio patikrinimo pratęsimo.
Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad jis viso patikrinimo metu vengė bendrauti su mokesčių administratoriumi, neteikė paaiškinimų ar dokumentų, bei nesinaudojo savo teise dalyvauti mokestinio patikrinimo procese, juo nesidomėjo, nebuvo aktyvus. Priešingai, iš mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, kad tiek pareiškėjas, tiek jo tėvas, F. R., patikrinimo metu pagal galimybes stengėsi padėti patikrinimą atliekantiems pareigūnams, teikė paaiškinimus bei įrodymus.
Skunde taip pat pažymima, jog mokesčių administratorius neturėjo teisės nustatyti jo mokestinės prievolės pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas, nes taikyti šias teisės normas nebuvo pagrindo. Centrinis mokesčių administratorius visiškai nepaaiškino ir nepateikė motyvų, kodėl mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikomas ne pareiškėjo gautoms pajamoms. Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijai bei gyventojo turto ir pajamų deklaracijai nesant mokestinėms deklaracijoms, mokesčių administratoriaus argumentai dėl MAĮ 70 straipsnio punkto taikymo pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.
Šalies argumentai
Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 50?57).
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad nors pareiškėjas teigia, kad į UAB „Serneta“ kasą įneštas pinigines lėšas jis gaudavo iš F. R. ar jo nurodytų fizinių asmenų, bei tai, kad pinigines lėšas gautas grynaisiais pinigais F. R. pats įsivežė į Lietuvos teritoriją, tokius pareiškėjo teiginius paneigia mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys bei F. R. Kanados mokesčių administratoriui duoti parodymai. Apklausos metu F. R. paneigė, kad į UAB „Serneta“ įneštas pinigines lėšas jis kaip bendrovės akcininkas įvežė į Lietuvos Respublikos teritoriją bei perdavė jas pareiškėjui. Tai, kad F. R. į Lietuvą nepervežė minėtųjų piniginių lėšų, taip pat patvirtina Muitinės departamento prie Finansų ministerijos pateikta informacija, jog pareiškėjas ir Kanados pilietis F. R. keleivių deklaracijų nepildė. Be to, pagal Kanados mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją nustatyta, kad F. R. negalėjo turėti tiek lėšų, kiek jo vardu į UAB „Serneta“ sąskaitą įnešė pareiškėjas.
Pareiškėjo vardu į UAB „Serneta“ įneštos piniginės lėšos nepripažintos pareiškėjo tėvo, F. R., lėšomis, o laikytinos pareiškėjo pajamomis, kurių lėšų šaltinių pareiškėjas nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais. Patikrinimo metu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas įnešdamas lėšas į UAB „Serneta“ kasą tėvo F. R. vardu siekė, kad nereikėtų šių lėšų deklaruoti, kaip tai numato Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymas, bei pagrįsti šių lėšų šaltinių įstatymo reikalaujama forma sudarytais sandoriais ar kitais juridinę galią turinčiais dokumentais bei deklaruoti jų pajamų mokesčio deklaracijose. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktų dokumentų ir paaiškinimų neatitikimus ir nustatytus prieštaravimus, pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, nes į 2003 m. gruodžio 31 d. deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, o 2000 ? 2005 metais nedeklaravo gautų pajamų, todėl Vilniaus AVMI pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjui jo mokestinę bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Nagrinėjamuoju atveju, pareiškėjo pajamos, kurios nebuvo pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, priskiriamos pajamoms, nesusijusioms su darbo santykiais, ir apmokestinamoms FAPM ir GPM.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiu, jog Vilniaus AVMI, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nesilaikė mokestiniams patikrinimams taikytinų procedūrų. Pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. 21-78-76 pareiškėjui išsiųstas 2005 m. rugsėjo 2 d., todėl laikant, kad 2005 m. rugsėjo 9 d. pranešimas buvo įteiktas (vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 3 dalimi) pareiškėjui, buvo pradėtas jo mokestinis patikrinimas, o laiškui 2005 m. spalio 10 d. sugrįžus su pašto atžyma „Pasibaigęs saugojimo laikas“ buvo kreiptasi į Nepriemokų išieškojimo skyrių dėl pranešimo įteikimo pareiškėjui. Pareiškėjui 2005 m. lapkričio 15 d. išsiųstas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. 21-39-1400 iki 2005 m. gruodžio 28 d. pateikti paaiškinimą dėl Vienkartinėje šeimos 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593 forma) deklaruoto turto, santaupų, suteiktų paskolų šaltinių bei gautos paskolos pagrindimo. Minėtąjį mokesčių administratoriaus nurodymą 2005 m. gruodžio 12 d. atsiėmė pareiškėjo įgaliotas asmuo L. Š., jis taip pat susipažino ir su pavedimu tikrinti. Iš to seka, kad pareiškėjas buvo informuotas apie pavedimą tikrinti 2005 m. gruodžio 12 d., o pateikti paaiškinimus ir dokumentus apie deklaruotą turtą, santaupas, suteiktas ir gautas paskolas buvo nurodyta iki 2005 m. gruodžio 28 d., t. y. nepažeidžiant MAĮ 121 straipsnio 1 dalyje numatyto mažiausio 10 dienų termino. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas minėto nurodymo neįvykdė, paaiškinimo nepateikė.
Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjas viso patikrinimo metu vengė bendrauti su mokesčių administratoriumi, neteikė paaiškinimų ar dokumentų, nesinaudojo savo teise dalyvauti mokestinio patikrinimo procese (MAĮ IV skyrius, antras skirsnis), juo nesidomėjo, nebuvo aktyvus, to paties nedarė ir jo įgalioti asmenys L. Š. ir S. A.. Be to, pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 144 straipsniu, kuriame nurodyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą galėjo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka pateikti skundą dėl jo nuomone netinkamo informavimo apie atliekamą patikrinimą. Tačiau pareiškėjas vietos mokesčių administratoriaus veiksmų neskundė, todėl laikytina, kad pareiškėjas su atliekamu mokestiniu patikrinimu sutiko. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad Vilniaus AVMI mokestinio patikrinimo metu apribojo jo teises į gynybą, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjui skirtos 50 proc. dydžio FAPM ir GPM baudos taip pat laikytinos pagrįstomis, kadangi nagrinėjamu atveju baudas didinančiomis aplinkybėmis laikytina pažeidimo pobūdis, padaryta didelė žala valstybės biudžetui. Tai, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su mokestinį patikrinimą atlikančiu mokesčių administratoriumi, nevykdė teisėtų jo nurodymų, neteikė patikrinimui reikalingų dokumentų ir tuo, savo neveikimu, kliudė atlikti mokestinį patikrinimą, taip pat laikytina baudą didinančia aplinkybe, tuo tarpu baudą mažinančių aplinkybių nenustatyta.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 46).
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (V t., b. l. 176–184).
Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, remdamasis skundžiamo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 68-326 turiniu, konstatavo, kad VMI, patvirtindama 2009 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (21.15)-256-266, padarė rašytinę klaidą, todėl laikytina, kad VMI 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 68-326 iš tikrųjų patvirtino Vilniaus AVMI 2009 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-266, nes visos nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėju, jo tėvu F. R. bei bendrove „Serneta“ sutampa, priskaičiuotos sumos visiškai atitinka patikrinimo akte ir AVMI sprendime patvirtintas sumas.
Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog pareiškėjo į UAB „Serneta“ kasą įneštos grynųjų pinigų lėšos negali būti laikomos jo pajamomis, kadangi pagal Kanados mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją F. R. negalėjo turėti tiek lėšų, kiek jo vardu į bendrovės „Serneta“ sąskaitą įnešė pareiškėjas, tai patvirtina Kanados mokesčių tarnybos medžiaga su vertimu į lietuvių kalbą (III t., b. l. 23?65), įvežtų piniginių lėšų į Lietuvos Respubliką jis nėra deklaravęs. Nei pareiškėjas, nei jo tėvas teismui apskritai neteikė įrodymų, patvirtinančių piniginių lėšų įsigijimo kilmę, bei įvežimo į Lietuvos Respubliką deklaracijų ar kitų įrodymų apie pinigines lėšas (IV t., b. l. 118?120). Pagal mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis bei F. R. Kanados mokesčių administratoriui duotus parodymus (I t., b. l. 187?189, t. III, b. l. 57?60) matyti, kad apklausos metu Kanados mokesčių administratoriui pareiškėjo tėvas, F. R. paneigė, kad į bendrovės „Serneta“ įneštas pinigines lėšas jis kaip bendrovės akcininkas įvežė į Lietuvos Respublikos teritoriją bei perdavė jas pareiškėjui. Teismui pateiktame prašyme atidėti bylos nagrinėjimą liudytojas F. R. naujų paaiškinimų nepateikė (V t., b. l. 138?139), o savo 2010 m. vasario 18 d. paaiškinimuose jis teigė, kad į UAB „Serneta“ įneštos piniginės lėšos buvo jo, kaip UAB „Serneta“ akcininko, įnašai ir būtent jis, kaip vienintelis įmonės akcininkas turėjo realią naudą, didino įmonės įstatinį kapitalą. Jo sūnus S. R. veikė tik jo vardu ir įmonės naudai pagal jam suteiktą įgaliojimą (V t., b. l. 115?119). Teismas su šiais paaiškinimais nesutiko, nes mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių F. R. turėtas pinigines lėšas ir turtą valdomą Kanadoje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie į Lietuvos Respubliką jo tėvo F. R. įvežtas pinigines lėšas.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo vardu į bendrovės „Serneta“ įneštos piniginės lėšos nepripažįstamos pareiškėjo tėvo, F. R., lėšomis, o laikytinos pareiškėjo pajamomis, kurių lėšų šaltinių pareiškėjas nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad pareiškėjas įnešdamas lėšas į bendrovės „Serneta“ kasą tėvo F. R. vardu siekė, kad nereikėtų šių lėšų deklaruoti kaip tai numato Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymas bei pagrįsti šių lėšų šaltinių įstatymo reikalaujama forma sudarytais sandoriais ar kitais juridinę galią turinčiais dokumentais bei deklaruoti jų pajamų mokesčio deklaracijose. Pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, nes į 2003 m. gruodžio 31 d. deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, o 2000-2005 metais nedeklaravo gautų pajamų, todėl mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjui jo mokestinę bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Nagrinėjamuoju atveju, pareiškėjo pajamos kurios nebuvo pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, priskiriamos pajamoms, nesusijusioms su darbo santykiais, ir apmokestinamos FAPM ir GPM.
Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovo argumentais, konstatavo, kad pareiškėjas buvo informuotas apie pavedimą tikrinti, o pateikti paaiškinimus ir dokumentus apie deklaruotą turtą, santaupas, suteiktas ir gautas paskolas buvo nurodyta, nepažeidžiant MAĮ 121 straipsnio 1 dalyje numatyto termino.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas 2000-2002 metais FAPM deklaracijų nepateikė bei 2 986 192,9 Lt pajamų, nesusijusioms su darbo santykiais nedeklaravo, FAPM į biudžetą nemokėjo, todėl Vilniaus AVMI pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui papildomai apskaičiavo 597 239 Lt FAPM ir 417 377 Lt FAPM delspinigių. Pareiškėjui nepateikus ir GPM deklaracijų už 2003-2004 metus bei nuo 3 991 907,8 Lt pajamų, nepagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais, nesumokėjus GPM, Vilniaus AVMI pagrįstai bei teisėtai pareiškėjui papildomai apskaičiavo ir 1 314 889 Lt GPM bei 740 801 Lt GPM delspinigių.
Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjui apskritai neteikiant argumentų ar įrodymų dėl baudos sumažinimo, sutinka su mokesčio administratoriaus pateikta argumentacija dėl paskirtos 50 proc. dydžio baudos.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (V t., b. l. 167–175) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą, VMI 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 68-326 ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde pirmosios instancijos teismui.
Papildomai nurodo, kad nors 2000-2004 metais pareiškėjas į bendrovės kasą tėvo vardu grynaisiais pinigais įnešė 15 759 300 Lt, ne visos šios lėšos buvo pripažintos pareiškėjo pajamomis, vadinasi tiek teismas, tiek ir atsakovas konstatavo, jog dalis lėšų priklausė pareiškėjo tėvui ir į UAB „Serneta“ buvo investuotos pareiškėjo tėvo vardu, todėl neaišku, kokiais kriterijais remiantis tam tikros sumos buvo pripažintos būtent pareiškėjo pajamomis. Pareiškėjas mokesčių administratorių įvardijamų apmokestinamų piniginių lėšų sumų negavo ir jomis nedisponavo, todėl FAPMLĮ ir GPMĮ prasme negali būti laikomas mokesčio mokėtoju, kuriam atsiranda prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokėtiną pajamų mokestį. Be to, mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, kad pareiškėjo tėvas neturėjo piniginių lėšų, kadangi nebuvo įvertinta aplinkybė, jog lėšos buvo sukauptos jas įvežant ne iš dabartinės jo gyvenamosios vietos. Pareiškėjo tėvo piniginės lėšos buvo uždirbamos ne tik Kanadoje, bet ir kitose valstybėse, pvz., Rusijoje. Kanados mokesčių administratorius savo rašte nurodė, jog negali užtikrinti, kad informacija apie pareiškėjo tėvo Kanadoje valdomą turtą ir pinigų srautus yra tiksli, nekintama ir neginčijama, tai rodo, jog Kanados mokesčių administratorius nepaneigia, jog pareiškėjo tėvas lėšų galėjo turėti kitose valstybėse, tarp jų Lietuvoje. Kanados mokesčių tarnybos pateiktame apklausos protokolo vertime į lietuvių kalbą yra neatitikimų, dėl ko VMI pateiktas vertimas yra netikslus. Nei mokesčių administratorius, nei teismas, net ir esant pareiškėjo prašymui apklausti F. R., į tai neatsižvelgė, jo neapklausė ir priėmė ginčytinus sprendimus. Nebuvo bandyta surasti ir išreikalauti F. R. apklausos, atliktos mokesčių administratoriaus 1997 m., dokumentų bei sulyginti jo parodymus. Siekiant teisingai ir visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tiek mokesčių administratorius, tiek ir teismas galėjo apklausti UAB „Serneta“ buhalterę, kuri tuo metu dirbo bendrovėje dėl pinigų įnašų į UAB „Serneta“ kasą ir jų išėmimo iš UAB „Serneta“ kasos nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d. aplinkybių.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis 2004 m. gegužės 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu VA-103 patvirtintomis „Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis“ (toliau – ir Mokesčių apskaičiavimo taisyklės), tiek LVAT praktikoje suformuluotomis nuostatomis, turėjo aiškiai apibrėžti kokiais kriterijais vadovaujantis pareiškėjui yra skaičiuojami mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, remiantis išlaidų metodu. Tiek atsakovo, tiek ir teismo nurodytas Mokesčių apskaičiavimo taisyklių 4.1. p numatytas kriterijus: „apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais)“ negalėjo būti taikomas, kadangi pareiškėjas į UAB „Serneta“, investuodamas ne sau priklausančias lėšas, neturėjo pareigos jų deklaruoti, be to, šios lėšos negalėjo atsispindėti, apskaičiuojant pareiškėjo pajamų ir išlaidų santykio 2000-2004 metais. Taigi iš esmės, mokesčių administratorius, pagal savo įvertinimą skaičiuodamas pareiškėjo pajamas, nesilaikė MAĮ ir Mokesčių apskaičiavimo taisyklėse nustatytų kriterijų, todėl negalima laikyti, kad pareiškėjo pajamos buvo apskaičiuotos tinkamai ir jam kyla prievolė mokėti GPM bei FAPM.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nesutinka su skirtos baudos dydžiu. Teigia, jog jis yra akivaizdžiai per didelis, kadangi tai maksimali galima skirti bauda, kuri gali būti skiriama tuomet, kai asmuo tyčia vengia bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ar kitaip jam trukdo ar kai nustatomos baudą didinančios aplinkybės. Tuo tarpu pareiškėjas su mokesčių administratoriumi bendradarbiauti nevengė, tačiau nebuvo tinkamai informuotas apie jam pradėtą mokestinį patikrinimą, todėl negalėjo tinkamai įsitraukti į jo procedūras. Kadangi visa tai įvyko ne dėl pareiškėjo kaltės, jam neturėtų būti skiriama maksimali 50 proc. bauda.
Pareiškėjas taip pat prašo F. R. iškviesti apklausai į teismo posėdį, kadangi, vertinant pareiškėjo prievolę mokėti mokesčius, itin didelė reikšmė buvo teikiama jo tėvo parodymams, o pareiškėjas ir atsakovas skirtingai interpretuoja jo pateiktus paaiškinimus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (VI t., b. l. 2–8).
Nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, palaiko atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (VI t., b. l).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Šioje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotų FAPM ir GPM bei su jais susijusių sumų.
Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir pareiškėjo mokesčio bazę nustatyti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą, teisėtumu ir pagrįstumu. Taip pat nurodo, jog mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nesilaikė mokestiniams patikrinimams taikytinų procedūrų (pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie atliekamą mokestinį patikrinimą, nesupažindintas su pavedimu atlikti patikrinimą, su priimtais sprendimais dėl mokestinio patikrinimo pratęsimo) bei paskyrė akivaizdžiai per didelę baudą.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), „tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.“
Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 4.1. ir 4.2. punktai detalizuoja atvejus, kai mokestis apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: „Įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: 4.1. apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais); 4.2. bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais).“
Aiškindamas šias teisines nuostatas, Vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog mokesčių administratoriaus įvertinimas gali būti atliekamas, kai: 1) mokesčių mokėtojas nepateikia mokesčio deklaracijos; 2) nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento; 3) į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis; 4) mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas. Pažymėjo, kad ir kitais, teisėkūros subjekto neišvardintais atvejais, toks įvertinimas gali būti atliekamas. Tokia pozicija nėra atsitiktinė, nes paprastai nėra įmanoma apibrėžti visų situacijų, kada kyla būtinybė mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, todėl vienas iš tokio įvertinimo kriterijų – mokesčių administratoriui atsiradusios kliūtys nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (žr. 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–348/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–945/2009).
Tiek GPMĮ (27 straipsnis), tiek Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas (37 straipsnis) numatė fizinio asmens pareigą dėl gautų pajamų pateikti pajamų deklaraciją. Remiantis byloje esančiais įrodymais, konstatuotina, jog pareiškėjas 2000-2005 metais gautų pajamų nedeklaravo. Taip pat nepagrindė 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje FR0593 forma deklaruoto turto, todėl vertintina, kad jis į šią turto deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus duomenis). Nesutiktina su apeliaciniame skunde pateiktu teiginiu, kad padaryti neatitikimai turto deklaracijoje, o ne mokesčio deklaracijoje, negalėjo sąlygoti GPM apskaičiavimo pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą. Šiuo atveju tai neturi teisinės reikšmės, kadangi mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kaip ir buvo pažymėta, gali būti atliekamas ne būtinai tik į mokesčio deklaraciją, o į kitokį dokumentą, įrašius neteisingus duomenis. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, įvertinimas neturėtų būti siejamas vien ir tik su neteisingais duomenimis atvaizduotais mokesčio deklaracijoje. Prieštaringi, nepatikimi duomenys gali būti nustatyti visumos dokumentų pagalba gautų tiek iš mokesčių mokėtojo pusės, tiek surinktų paties mokesčių administratoriaus. Tada ir kyla poreikis MAĮ 70 straipsnio taikymui (taip pat žr. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–348/09).
Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėjo išlaidos 2000-2002 metais pajamas viršijo 2 986 192,9 litais, 2003-2004 metais – 3 991 907,8 litais. 2005 m. lapkričio 15 d., 2007 m. birželio 22 d., 2008 m. birželio 2 d., 2008 m. liepos 16 d. raštais (V t., b. l. 2-3, 8-11, 17,22-23, 30-32, 36) pareiškėjui buvo nurodoma pateikti paaiškinimą dėl 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruoto visų rūšių turto ir santaupų šaltinių, gautų ir suteiktų paskolų, pridedant juridinę galią turinčius dokumentus pajamoms pagrįsti; pateikti informaciją apie nuo 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjo vardu užsienio valstybių bankuose atidarytas ir uždarytas sąskaitas; paaiškinimą apie užsienio valstybėse turimą turtą, pateikiant šio turto įsigijimo dokumentus. Su 2005 m. rugsėjo 2 d. pavedimu tikrinti (I t., b. l. 96), 2005 m. lapkričio 15 d. nurodymu (b. l. 36) susipažino pareiškėjo įgaliotas asmuo L. Š., su 2008 m. liepos 16 d. nurodymu (b. l. 17) – pareiškėjo įgaliotas asmuo S. A.. Vadinasi, pareiškėjas žinojo apie atliekamą mokestinį patikrinimą ir mokesčių administratoriaus nurodymą pateikti atitinkamus paaiškinimus bei dokumentus. Tačiau to nepadarė. Pareiškėjas tokiu savo neveikimu pažeidė MAĮ 40 straipsnyje numatytas mokesčio mokėtojo pareigas – bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių.
Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę įrodymus turi teisę teikti proceso šalys, tai reiškia tiek mokesčių administratorius, kuris turi pagrįsti apskaičiuotinus mokesčius, tiek mokesčių mokėtojas, siekiantis paneigti kompetentingos valstybinės institucijos daromas išvadas. Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę: vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčio administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė ar neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos; kitu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus, apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą (žr. 2004 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15 – 925/2004).
Mokesčių administratoriui tenkanti pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui nurodytas sumokėti sumas (MAĮ 67 straipsnio 1 dalis) nereiškia mokesčių administratoriaus prievolės surinkti visus įmanomus atitinkamas sumas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, remdamasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, vertina, kad mokesčių administratoriaus pateikta medžiaga yra akivaizdžiai pakankama jo apskaičiuotoms sumoms pagrįsti, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su apskaičiuotomis sumomis, turėjo pagrįsti savo nesutikimą argumentais, paremtais byloje esančiais įrodymais (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis), tačiau to nepadarė. Pareiškėjo apeliaciniame skunde iškelti teiginiai (pareiškėjo tėvo piniginės lėšos buvo uždirbamos ir kitose valstybėse, ne tik Kanadoje; pareiškėjo tėvas turėjo pakankamai piniginių lėšų finansuoti UAB „Serneta“; grynųjų pinigų sumos buvo atvežtos iš Latvijos, perduotos per kitus asmenis Lietuvoje ir kt.), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikti argumentai (apie pinigų įvežimą iš Rusijos) nėra pagrįsti byloje esančia medžiaga (pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų apie jo tėvo uždirbtas sumas, grynųjų pinigų įvežimo deklaracijų ir pan.), todėl negali suponuoti nei skundžiamų sprendimų naikinimo, nei intervencijos į juos.
Šios išvados nepaneigia ir po pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovų pateikti dokumentai (taikos sutartis, F. R. 2011 m. gegužės 25 d. paaiškinimai, F. R. atstovo P. C. 2011 m. gegužės 27 d. paaiškinimai), kadangi juos paneigia mokestinio patikrinimo atlikimo metu surinkti įrodymai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovų apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktus dokumentus pagal įrodymų vertinimo taisykles, pažymi, kad šių dokumentų turinį iš esmės paneigia mokestinio patikrinimo atlikimo metu įvykusi Kanados mokesčių administratoriaus atlikta pareiškėjo apklausa. Teisėjų kolegijai dėl iš Kanados mokesčių administratoriaus gautų dokumentų autentiškumo abejonių nekyla. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks įrodymų pateikimas tik apeliacinės instancijos teismui (inter alia atsižvelgiant į tai, kad jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai (pvz., Kanados mokesčių administratoriaus surengta F. R. apklausa, mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte bei Sprendime dėl patikrinimo akto pateikti duomenys), o priešingai, juos paneigia), kelia abejonių jų tikrumu, todėl teisėjų kolegija jais nesiremia. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Kanados mokesčių administratoriaus pateiktos medžiagos vertimas į lietuvių kalbą surašytas kvalifikuoto vertėjo, išsamus ir aiškus, pagrindo juo abejoti, taip pat nėra. Pareiškėjo pateiktame vertime besiskiriantys žodžiai (V t., b. l. 194-203) nekeičia išversto dokumento esmės, yra sinonimiški. Todėl pareiškėjo argumentas dėl mokesčių administratoriaus pateikto netinkamo vertimo yra vertinamas kritiškai. Pareiškėjo atstovo teiginiai, kad įrodymų reikia reikalauti iš F. R., be kita ko, neįvardijant konkrečių įrodymų, neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių naujų objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus padarytas išvadas. Teisėjų kolegija vertina, jog visus pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pateiktus įrodymus ir argumentus motyvuotai atmetė bei paneigė pirmosios instancijos teismas, todėl jo argumentų iš naujo nekartoja. Pareiškėjo ir jo atstovų apeliacinės instancijos procese pateikti teiginiai teismo padarytų išvadų nepaneigia.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi vidiniu įsitikinimu ir sprendžia, ar konkrečioje byloje pateikti konkretūs įrodymai laikytini pakankamais ir neginčijamai įrodančiais tam tikras aplinkybes. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto numatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444 – 3076/11, 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662 – 2802/11, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146 – 2336/11 ir kt.). Taigi bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas šalių pozicijos dėl atitinkamų įrodymų byloje įrodomosios vertės, sąsajumo, leistinumo, pakankamumo. Įrodymus teismas vertina pagal pirmiau aptartas (ABTĮ 57 str.6 d.) įrodymų vertinimo taisykles.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus bei byloje esančius įrodymus, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė savo išlaidų, viršijančių pajamas, už atliktą patikrinimo laikotarpį (2000-2004 metai) juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai buvo priimtas sprendimas dėl papildomų mokesčių bei su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Mokesčių administratorius turėjo pagrindą mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti MAĮ 70 straipsnio pagrindu.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog mokesčių administratorius atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nesilaikė mokestiniams patikrinimams taikytinų procedūrų (nebuvo tinkamai informuotas apie atliekamą mokestinį patikrinimą, nesupažindintas su pavedimu atlikti patikrinimą, su priimtais sprendimais dėl mokestinio patikrinimo pratęsimo).
Pagal MAĮ 120 straipsnio 4 dalį, 121 straipsnio 1 dalį, prieš pradedant faktinį patikrinimą, mokestinio patikrinimo pavedimo kopija pateikiama mokesčių mokėtojui. Mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą, taip pat privalo įteikti mokesčių mokėtojui pranešimą apie numatomą mokestinį patikrinimą, nurodydamas dieną ir valandą, kada jam (jo atstovui) atvykti pas mokesčių administratorių arba būti savo patalpose, kai patikrinimas atliekamas nuvykus pas mokesčių mokėtoją. Pranešime nurodomas numatomo patikrinimo dalykas bei preliminarus dokumentų ir kitų duomenų, reikalingų patikrinimui atlikti, sąrašas. Tokie dokumentai ir duomenys turi būti pateikti (parengti) atitinkamai mokesčių mokėtojo (jo atstovo) arba mokesčių administratoriaus pareigūno atvykimo dieną. Kiekvienu atveju nuo pranešimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos iki dokumentų ir kitų duomenų pateikimo (parengimo) dienos turi praeiti ne mažiau kaip 10 dienų.
Pareiškėjas 2005 m. balandžio 29 d. pildydamas vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto deklaraciją nuolatine gyvenamąja vieta įvardijo (duomenys neskelbtini) (III t., b. l. 155). Šiuo adresu ir buvo siunčiami mokesčių administratoriaus pranešimai apie mokestinio patikrinimo pradėjimą, pratęsimą bei mokesčių administratoriaus nurodymai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2005 m. rugsėjo 2 d. pranešimas apie mokestinį patikrinimą pareiškėjui buvo išsiųstas. 2005 m. spalio 10 d. jis grįžo su pašto skyriaus atžyma „pasibaigęs saugojimo laikas“. Vilniaus apskrities VMI Nepriemokų išieškojimo skyrius pranešimo apie mokestinį patikrinimą negalėjo įteikti pareiškėjui iki 2005 m. spalio 28 d., nes deklaruotos gyvenamosios vietos adresu mokesčių mokėtojas nerastas. Tačiau pareiškėjo įgaliotas atstovas su mokesčių administratoriaus 2005 m. rugsėjo 2 d. pavedimu tikrinti susipažino 2005 m. gruodžio 12 d., jam buvo įteiktas ir mokesčių administratoriaus 2005 m. lapkričio 15 d. nurodymas. Taigi pareiškėjas buvo informuotas apie mokestinį patikrinimą.
Vadovaujantis MAĮ 149 straipsniu, mokesčių mokėtojas privalo pranešti ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai apie savo adreso pasikeitimą mokestinio ginčo proceso metu. Jeigu tokio pranešimo nėra, ikiteisminių mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų sprendimai ir kita informacija yra siunčiami paskutiniu nurodytoms institucijos žinomu adresu ir laikomi įteiktais, nors mokesčių mokėtojo adresas ir būtų pasikeitęs.
Mokesčių administratorius vėlesniais 2007 m. sausio 4 d., 2007 m. balandžio 2 d. , 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. sausio 4d., 2008 m. balandžio 1 d., 2008 m. liepos 30 d., 2008 m. spalio 31 d., 2009 m. sausio 4 d. (V t., b. l. 4-7, 12-13, 15, 21, 25-29, 34-35) raštais, siųstais pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, taip pat informavo pareiškėją apie mokestinio patikrinimo pratęsimą. Šie pašto skyriuje registruoti laiškai atsiimti nebuvo ir grįžo su pažyma „neatsiėmė“. Tik po paskelbtos viešos pareiškėjo paieškos, pas mokesčių administratorių 2008 m. liepos 24 d. atvyko pareiškėjo atstovas ir susipažino su pavedimo tikrinti pratęsimu, įteikiant pavedimo tikrinti kopiją bei mokesčių administratoriaus nurodymą per 10 dienų nuo nurodymo gavimo pateikti atitinkamus dokumentus ir paaiškinimus. Pats pareiškėjas su savo tėvu pas mokesčių administratorių atvyko tik 2008 m. rugsėjo 19 d, tai yra praėjus beveik 3 metams po to, kai pirmą kartą apie vykdomą patikrinimą ir nurodymą pateikti dokumentus buvo informuotas jo atstovas.
Atsižvelgiant į visa tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas buvo informuotas apie atliekamą mokestinį patikrinimą ir jo eigą, tačiau pats savo valia jame nedalyvavo, nevykdė mokesčių mokėtojo nurodymų, todėl jo argumentai dėl mokestinio patikrinimo procedūrų pažeidimų atmestini.
Taip pat atmestini pareiškėjo nurodomi argumentai dėl jo dvigubo apmokestinimo, kadangi tiek Patikrinimo akte (I t. b. l. 155-157), tiek Sprendime dėl patikrinimo akte (I t., b. l. 139-136) pareiškėjui apskaičiuojant papildomą mokestinę nepriemoką bei su ja susijusias sumas, mokesčių administratoriaus apskaičiuotos pareiškėjo šeimos pajamos buvo sumažintos perpus (pvz., apskaičiuojant 2004 m. pajamas, nustatyta, kad pareiškėjo šeimos išlaidos 4 919 195, 83 Lt viršijo pajamas; pareiškėjui tenkanti dalis buvo apskaičiuota minėtą sumą sumažinus perpus, tai yra sudarė 2 459 597, 92 Lt ir pan.).
Remiantis MAĮ 139 straipsniu ir atsižvelgiant į pareiškėjo nebendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi (visapusiškos tikrinimui reikalingos informacijos nepateikimas, taip apsunkinantis patikrinimą) bei padarytą itin didelę žalą biudžetui, vertintina, kad maksimali bauda taikyta pagrįstai.
Pareiškėjo atstovai apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat teigė, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos, nes į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis neįtraukti F. R. ir R. Š.. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Tretieji suinteresuotieji asmenys yra tie asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 48 str.). Duomenų, kad šis bylos išsprendimas turės įtakos F. R. teisėms ar pareigoms, byloje nėra. Be to, atsižvelgdama į tai, kad jis išsamiai išdėstė savo poziciją teismui pateiktuose pareiškimuose, duomenų, reikšmingų bylai, kuriuos jis dar galėtų pateikti, nenurodyta, teisėjų kolegija nelaiko jo dalyvavimo byloje būtinu. R. Š. mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdytas dar 2010 m. gruodžio 15 d., tačiau prašymas įtraukti ją į bylą, pareikštas bylą baigiant nagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teismo posėdyje (tik po to, kai posėdis du kartus buvo atidėtas). Be kita ko, šį prašymą išreiškė ne R. Š. atstovas. Nesant objektyviai pagrįstų duomenų, kad šis teismo procesinis sprendimas išties turės įtakos R. Š. teisėms ir pareigoms, bei siekiant užtikrinti ekonomišką ir operatyvų mokestinio ginčo išnagrinėjimą, pagrindo spręsti klausimą dėl R. Š. įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nėra.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.