Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus atstovei D. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys: D. L., J. E. ir valstybės įmonė Valstybės žemės fondas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2019 m. gegužės 6 d. gautas patikslintas pareiškėjų skundas, kuriuo prašoma panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 31S-23-(14.31.3) dalį, kuria nustatyta vandens telkinio vertė bei piniginė kompensacija už išperkamą vandens telkinį yra 8756 Eur, ir įpareigoti atsakovą pakeisti šioje dalyje nustatytą vandens telkinio vertę bei piniginę kompensaciją už išperkamą vandens telkinį nustatant 56000 Eur, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai R. A., V. E. ir jų atstovė advokatė S. K. 2019 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje prašė tenkinti patikslintą skundą ir nurodė, kad sutinka su skundžiamo sprendimo dalimi atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, tačiau nesutinka su atsakovo sprendime nurodoma atlygintina suma, kuri, jų manymu, turėtų būti apskaičiuojama pagal UAB „Ober-Haus” konsultaciją.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų R. A. ir V. E. skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 31S-23-(14.31.3) (pakeisto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 31VĮ-1131-(14.31.2.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai pradiniame skunde ginčijo nurodytą sprendimą ne tik dėl piniginės kompensacijos dydžio, bet ir dėl atkūrimo būdo, dėl to, jog skundžiamu aktu nuosavybės teisės į 27,3600 ha vandens telkinio buvo atkurtos atlyginant pinigais, o ne natūra (kaip savo prašymuose atsakovui pageidavo pareiškėjai ir pareiškėjų mama Z. E.).

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Z. E. (mirusi 2003 m. lapkričio 19 d.) 1991 m. spalio 22 d. prašyme, teiktame Šiaulių rajono Kužių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, buvo pareiškusi valią susigrąžinti natūra 50,1 ha žemės ir ežerą. 1999 m. vasario 25 d. Z. E. su prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą ir prašė grąžinti 27,36 ha ploto ežerą natūra; prašyme nurodė, kad jos netenkina nuosavybės teisių atkūrimas lygiaverčiu vandens plotu.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį, miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus telkinių plotų patvirtinimo” patvirtino valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotus. Pagal šį nutarimą 421,8 ha dydžio (duomenys neskelbiami) buvo įrašytas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą. Pripažinus netekusiu galios minėtą Vyriausybės nutarimą, Bubių tvenkinys nurodytas valstybinės reikšmės tvenkinių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašo patvirtinimo”. Taigi (duomenys neskelbiami) Vyriausybės nutarimu suteiktas valstybinės reikšmės vandens telkinio statusas ir jis priskirtinas valstybės išperkamiems vandens telkiniams.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnyje, reglamentuojančiame nuosavybės teisę į vandens telkinius, 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai.

Atsižvelgiant į tai, kad Janulaičių ežeras priskirtinas valstybės išperkamiems vandens telkiniams, taikytina LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis, numatanti, kad tuo atveju, kai nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Šiaulių rajone sprendimų priėmimo komisijos (toliau – Komisija) 2018 m. rugsėjo 18 d. posėdyje, atsižvelgus į tai, kad (duomenys neskelbiami) priskirtas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, nutarta priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. E. kompensuojant pinigais už buvusio savininko J. E. nuosavybės teisėmis valdytą 27,36 ha vandens telkinį (vertė 7223 Eur), buvusį (duomenys neskelbiami) Šiaulių rajone. 2018 m. rugsėjo 19 d. priimtas Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos sprendimas Nr. 31S-23-(14.31.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. E.“ (skundžiamas aktas), atlyginant kitais būdais – pinigais už 27,3600 ha vandens telkinį (vertė 7223 Eur). Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjas 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 31 VĮ- 1131-(14.31.2.), atsižvelgdamas į valstybės įmonės Valstybės žemės fondo Šiaulių žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus 2019 m. balandžio 11 d. raštu Nr. S-4082 „Dėl kompensacijos už valstybės išperkamą žemę gauti, parengtos dokumentų bylos perdavimo“ pateiktus Vandens telkinio vertės apskaičiavimo duomenis, pakeitė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 31S-23-(14.31.3.) ir jame vietoje klaidingai apskaičiuotos vandens telkinio vertės – 7223 Eur įrašė naujai apskaičiuotą vertę – 8756 Eur. Šią vertę indeksavus 1,6 indeksu, pareiškėjams išmokamos piniginės kompensacijos suma, kaip nurodo atsakovas, sudarys 14009,60 Eur.

Atsižvelgiant į aptartas teisės normas ir nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad (duomenys neskelbiami) įrašius į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, atsakovas neturėjo galimybės atkurti nuosavybės teisių į vandens telkinį pareiškėjų nurodytu būdu (natūra), todėl, atsižvelgdamas į Komisijos 2018 m. rugsėjo 18 d. protokolinį nutarimą, pagrįstai priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjams atlyginant už vandens telkinį pinigais.

Pareiškėjų skunde nurodoma, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius Z. E. 2003 m. kovo 24 d. informavo apie tai, jog gali pakeisti kompensavimo už negrąžinamą ežerą būdą, tačiau nenurodė, kokius kompensavimo būdus ji gali rinktis, t. y. faktiškai nepasiūlė pareiškėjai Z. E. nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Lietuvos Respublikos Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. kovo 23 d. rašte Nr. 01-08-178 informuojama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo“ (duomenys neskelbiami) patenka į valstybinės reikšmės tvenkinių sąrašą, todėl yra neprivatizuojamas; už valstybės išperkamą vandens telkinį valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: 1. perduodant lygiavertį turėtajam žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietoje; 2. vertybiniais popieriais; 3. įskaitymu panaikinant pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos. Minėtame rašte Z. E. nurodoma, kad galima pasirinkti vieną ar kelis atlyginimo už valstybės išperkamą vandens telkinį būdus, dėl tų pačių kompensavimo būdų Z. E. buvo informuota Lietuvos Respublikos Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 01-25-3E-298. Pareiškėja Z. E. 2000 m. rugsėjo 11 d. rašte Lietuvos Respublikos Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui nurodė, kad gavo 2000 m. rugpjūčio 29 d. atsakymą Nr. 01-25-3E-298 ir kad už negrąžinamą vandens telkinį siūlomi kiti kompensavimo būdai jos netenkina. Z. E. 2003 m. vasario 12 d. prašyme Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus Kužių seniūnijai nurodoma, kad pakartotinai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu, LR Vyriausybės bei Seimo priimtais įstatymais, prašo grąžinti jai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbiami); taip pat prašyme nurodė, kad siūlomi atlyginimo būdai vandens telkinio plotą grąžinti kitoje vietoje (Gilvyčių žvyro karjeras), vertybiniais popieriais, pinigine kompensacija netenkina, nes ežeras ribojasi su Z. E. ir kitų pretendentų žeme ir jiems reikalingas vanduo žemės drėkinimui, daržininkystės, sodininkystės plėtojimui. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 24 d. Z. E. informavo apie tai, kad gali pakeisti kompensavimo už negrąžinamą ežerą būdą. 2003 m. kovo 27 d. rašte Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus Kužių seniūnijai Z. E. nurodė, kad atsisako kompensavimo būdų už ežerą, ežerą nori susigrąžinti natūroje.

Taigi negalima sutikti su pareiškėjų skunde išsakyta pozicija, jog Z. E. buvo informuota tik 2003 m. kovo 24 d. ir jai nebuvo pasiūlyti kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Komisijos 2018 m. rugsėjo 18 d. protokole Nr. 31PRT-33-(14.31.6.) pagrįstai nurodoma, kad prašymą pateikusi pretendentė Z. E., o taip pat ir palikimą priėmę asmenys buvo informuoti dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą vandens telkinį pasirinkimo, tačiau atlyginimo būdo už valstybės išperkamą valstybinės reikšmės vidaus vandenį nepasirinko, o reikalavo grąžinti vandens telkinį natūra.

Kaip jau buvo minėta, 2019 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovė advokatė sutiko su skundžiamo sprendimo dalimi atkurti nuosavybės teises ne natūra, o pinigais, tačiau nesutiko su atsakovo sprendime nurodoma atlygintina suma už vandens telkinį; pareiškėjų ir jų atstovės manymu, atlygintina suma turėtų būti apskaičiuojama pagal rinkos vertę. Pareiškėjai nesutinka, jog atlyginant už nekilnojamąjį turtą pinigais vadovaujamasi tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos” (ginčui aktuali nuo 2017 m. gruodžio 23 d. galiojanti redakcija) patvirtinta Žemės įvertinimo metodika (toliau – Metodika) ir neatsižvelgiama į daikto (turto) rinkos kainą. Pareiškėjų pateiktoje UAB „Ober-haus“ konsultacijoje nurodyta, kad labiausiai tikėtina (galima) aukščiau aprašyto turto (žemės sklypas, plotas 27,3600 ha, pagrindinė naudojimo paskirtis - vandens ūkio, esantis (duomenys neskelbiami) kaina rinkoje 2019 m. sausio 9 d. galėtų būti 56 000 Eur.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad atlyginant už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma, įskaitomos piniginės prievolės valstybei dydis yra apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintą Metodiką. Metodikos 4 punkte numatyta, kad ežerų, upių ir tvenkinių vertė apskaičiuojama vadovaujantis Metodikos 13 priedu „Vandens telkinio vertės apskaičiavimas“ ir 14 priedu „Vandens telkinio vertės skaičiavimo aprašas“. Metodikos 14 priede numatyta, kad vandens telkinio vertė nustatoma pagal formulę, o Metodikos 13 priede numatyta, kad apskaičiuojant normatyvinio bazinio vandens telkinio vertės tarifą taikomi normatyvinio bazinio vandens telkinio vertės tarifo pataisos koeficientai (Kž - žuvų produktyvumo, Krp – rekreacinio potencialo paplūdimiams vertinti, Kra – rekreacinio potencialo augalijai įvertinti, Km - nuotolio nuo miestų, miestelių, Kf – vandens telkinio ploto, Kt – potencialių taršos šaltinių, Kg – riboto naudojimo galimybių, Kh – hidrotechnikos statinių). Taigi Metodikos 13 ir 14 prieduose nenumatytas vandens telkinio vertės apskaičiavimas pagal rinkos kainą.

Valstybės įmonės Valstybės žemės fondo Šiaulių žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus 2019 m. balandžio 9 d. parengtame Vandens telkinio vertės apskaičiavime (pagal Metodikos 13 priedą) nurodomas žuvų produktyvumo koeficientas – 1,0 (pagal LR aplinkos ministerijos 2019 m. balandžio 5 d. pateiktus duomenis dėl žuvų produktyvumo rodiklio) ir apskaičiuojama, kad normatyvinis bazinis (duomenys neskelbiami) vertės tarifas – 188,25 Eur/ha. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pažymoje „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės” nurodoma, kad iš viso valstybės išperkamos ir nesusigrąžinamo natūra nekilnojamojo turto vertė – 8756 Eur.

Įstatymų leidėjas Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 2 dalyje numatė pareigą daikto (turto) savininkui už visuomenės poreikiams paimtą daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, atlyginti to daikto (turto) rinkos kaina. Tačiau šiuo atveju šioje administracinėje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomo Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje pažymėta, kad šio įstatymo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai. Taigi Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 2 dalyje reglamentuojami paėmimo visuomenės poreikiams atlyginimo klausimai yra kitokie nei šioje administracinėje byloje susiklostę teisiniai santykiai. Atkūrimo įstatymas ir Metodika nesuteikia teisės nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančioms institucijoms nekilnojamojo turto (vandens telkinio) vertę apskaičiuoti pagal rinkos kainą.

Pareiškėjų patikslintame skunde akcentuojama, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-668-858/2017 pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Konstitucijos 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Taip pat minėtoje nutartyje nurodoma, kad Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai (pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas). Į minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimo išaiškinimus atsižvelgta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-666-552/2018.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. balandžio 18 d. paskelbė sprendimą byloje Valančienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 2657/10), kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas paskirtos kompensacijos dydį, pasisakė, jog Lietuva pasirinko dalinę restituciją. Ji iš esmės yra suderinama su nuosavybės teisių apsauga. Pareiškėjos argumentas, kad suteikta kompensacija buvo per maža, atmestas nurodant, jog didesnės kompensacijos negarantavo nei taikytina nacionalinė teisė, nei teismo sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, atsižvelgęs į valstybei suteiktą veiksmų laisvę, savo formuojamą praktiką dėl restitucijos principų taikymo ir teisingos kompensacijos (Jasiūnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41510/98, Užkurėlienė ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 62988/00, Jurevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 30165/02, Igarienė ir Petrauskienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 26892/05, Aleksa prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27576/05, Nekvedavičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 1471/05, Albergas ir Arlauskas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 17978/05 ir Paukštis prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 17467/07), nusprendė, kad nagrinėjamu atveju kompensacijos dydis nuosavybės teisių nepažeidė. Šiame sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje numatyta, kad kompensacija už valstybės nusavinamą turtą turi būti paskaičiuojama rinkos verte, tačiau ši tvarka nėra taikoma atvejams, kuomet valstybė įgyvendina asmeniui nuosavybės teisių atkūrimą pinigais, kadangi toks valstybės nuosavybės teisių atkūrimo modelis yra sukurtas sušvelninti patirtus nuostolius dėl neteisėtai nacionalizuoto turto. Tokiu atveju valstybė turi teisę iš esmės sumažinti kompensacijos lygį.

Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas 2003 m. kovo 4 d. sprendime Jantner prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitariančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimas M. A. ir kt. prieš Rumuniją). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo Maltzan ir kt. prieš Vokietiją, kurioje pareiškėjai už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę siekė gauti gerokai didesnę kompensaciją, atitinkančią tikrąją šios žemės vertę, konstatavo, kad nei įstatymais, kuriais buvo nustatyti kompensacijos dydžiai, nei Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimais, kuriuose buvo tiriama žemės reformos įstatymų atitiktis Pagrindiniam įstatymui, nebuvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Šiame nutarime Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl priimtinumo Leuschner prieš Vokietiją pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris ginčijo kompensacijos už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę dydį, neturėjo teisėto lūkesčio gauti didesnę kompensacijos sumą nei nustatyta įstatyme, todėl jis negali remtis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu. Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje negarantuojama teisė į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimas Broniowski prieš Lenkiją). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymi, jog, pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką, valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Sivova ir Koleva prieš Bulgariją). Taigi, kaip matyti iš pateiktų išaiškinimų, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimas A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius, priimdamas 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 31S-23-(14.31.3) (pakeistą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 31VĮ-1131-(14.31.2.), veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją. Apskaičiuodamas nuosavybės teisių atkūrimui taikomos kompensacijos sumą, atsakovas tinkamai vadovavosi Metodikos ir Atkūrimo įstatymo nuostatomis, priimtas Sprendimas neprieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir yra vieningas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, todėl skundžiamo sprendimo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pakeisti šioje dalyje nustatytą vandens telkinio vertę, piniginę kompensaciją už išperkamą vandens telkinį nustatant 56000 Eur.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Dėl aukščiau minėtų priežasčių pareiškėjų reikalavimai yra netenkintini, skundas ir patikslintas skundas atmestini, kaip nepagrįsti, taip pat atmestinas ir reikalavimas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų R. A. ir V. E. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.