- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-118/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- M. S.
- Atsakovas
- A. S., G. S.
- Trečiasis asmuo
- E. S.
- Advokatai
- Rimvydas Kairys, Osvaldas Martinkus
- Kategorijos
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-176-479/2009 pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovams G. S., A. S., trečiajam asmeniui E. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M. S. kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti negaliojančia 2003 m. gruodžio 9 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti iš G. S. 2 556 000 Lt.
Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi ji padovanojo atsakovui G. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Prieš sutarties sudarymą šalys buvo susitarusios, kad atsakovas, gavęs dovaną, išsikels iš atsakovui priklausančios namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini). Nors atsakovui buvo padovanotas vertingas turtas, šalys prieš dovanojimo sutarties pasirašymą įsipareigojo laikytis geranoriškų susitarimų dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, po dovanojimo sutarties sudarymo atsakovas nevykdo įsipareigojimo išsikelti iš jam priklausančios namo dalies, 2007 m. spalio 26 d. atsakovas pavartojo fizinį smurtą prieš ieškovę bei ieškovės dukrą A. L..
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė privalėjo teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius neigiamą apdovanotojo G. S. elgesį dėl dovanotojo – ieškovės M. S. (CK 6.472 str. 1 d.). Byloje yra pateiktas ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, kurį pareiškė ieškovė M. S.. Tai įrodo, kad teisminius ginčus, kurie neigiamai atsiliepia ieškovės sveikatai, inicijavo ieškovė M. S.. Tarp šalių iškilusių ginčų sprendimas teisme neįrodo, kad atsakovo veiksmai yra smerktini moralės požiūriu (CPK 178 str.). Nors pareiškime policijai dėl 2007 m. spalio 26 d. įvykusio konflikto yra nurodytos konflikto aplinkybės, tačiau šio pareiškimo turinys įrodo, jog konfliktą lėmė ne atsakovo G. S. neteisėti veiksmai, bet ginčas dėl naudojimosi garažu. Dėl 2007 m. spalio 26 d. konflikto atsakovui G. S. nebuvo taikytos jokios įstatymų numatytos baudžiamojo turinio poveikio priemonės. Pasak ieškovės, atsakovas G. S. pavartojo smurtą prieš ieškovės dukrą A. L.. A. L. pareiškime policijai nurodė, kad 2007 m. spalio 26 d. konfliktą lėmė jos bei atsakovo ginčas dėl naudojimosi garažu tvarkos. 2007 m. lapkričio 6 d. policijos komisariato pranešime dėl A. L. pareiškimo tyrimo konstatuojama, kad sunkaus nusikaltimo požymių policija nenustatė ir pareiškėjai pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teismas padarė išvadą, kad neįrodytas faktas apie atsakovo padarytą smurtinį nusikaltimą ieškovei artimam asmeniui. Teismas nesivadovavo apklaustų liudytojų parodymais (CPK 197 str. 2 d), byloje esant rašytiniams įrodymams dėl 2007 m. spalio 26 d. konflikto. Teismas konstatavo, kad neįrodytas įstatyminis pagrindas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (CPK 178 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė M. S. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Vadovaujantis CK 6.472 straipsnio 1 dalimi, dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Sąvoka „gera moralė“ yra vertinamasis kriterijus. Moralinio aspekto pagrindas yra žmogaus prigimtinis solidarumas, teisinio privačių interesų modifikavimo solidarumas. Moralės kalba orientuoja į pertekliaus jausmų laisvą atidavimą, dovanojimą, supratingą priėmimą. Kas teisės požiūriu yra priimtina, moraliniu požiūriu gali būti atmestina ir smerktina.
2. Dovanojimo sutartis jos sudarymo metu atitiko visus dovanojimo sutarčiai keliamus reikalavimus ir šalių valią. Tik civilinės bylos dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nagrinėjimo eigoje tapo žinoma apie G. S. veiksmų priešiškumą motinos atžvilgiu, ir tik po to ji kreipėsi į teismą dėl dovanojimo sutarties panaikinimo. Sudarant dovanojimo sutartį, žodžiu su sūnumi buvo susitarta ir dėl bendro turto atidalijimo. Dovanojimo sutartyje ji negalėjo nurodyti šių sąlygų. Teismas dėl šių ieškovės motyvų nepasisakė.
3. Teismas, atmesdamas argumentą, kad ieškovė nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki šiol bylinėjasi su sūnumi G. S. teismuose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasisakė tik dėl šio klausimo teisinio aspekto. Ginčo tarp motinos ir sūnaus sprendimas teisme pagal paprotinę teisę yra smerktinas, prieštaraujantis krikščioniškai moralei, įpareigojančiai gerbti savo tėvus, ir bendruomeniškumui. G. S. iš mamos M. S. gavo itin brangią dovaną, įvertintą 2 566 000 Lt, todėl jo veiksmai motinos atžvilgiu turi būti lojalūs, atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.). Pats faktas, kad M. S. gera valia su sūnumi nesutarė dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir buvo priversta kreiptis į teismą, rodo G. S. priešišką nusistatymą motinos atžvilgiu.
4. Teismas nepasisakė dėl civilinių bylų Nr. 2-427-524/2008 ir Nr. 2-12229-37/2006 teismo posėdžio protokolų prijungimo prie bylos ir jų neprijungė. Šie įrodymai patvirtinta, kad abi šalys iš esmės sutinka atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, M. S. ne kartą siūlė bylą baigti taikiai, nors G. S. taikus ginčo sprendimo būdas nebuvo priimtinas. M. S. veiksmai nėra nukreipti prieš G. S. interesus ir teisiniu bei moraliniu aspektu negali būti smerktini. Priešingai, sūnus pateikė priešieškinį dėl turto naudojimosi tvarkos nustatymo, kas negali būti pateisinama geros moralės aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-124/2002). Jo motyvai dėl būtinumo naudotis garažu, kaip pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, prieštarauja sąžiningumo principui, jis melavo ir nuslėpė faktines aplinkybes. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad jo individuali veikla yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, kad jis neturi kitos nuosavos gyvenamosios vietos. Jis turi pakankamai lėšų įsigyti kitą gyvenamąją patalpą, dirbtuves. M. S. verslo liudijimą išsiėmė tik iškėlus civilinę bylą teisme, o pats G. S. neturi net teisės verstis individualia veikla.
5. Teismas, atmesdamas įrodymus dėl 2007 m. spalio 26 d. dienos įvykio, kurio metu buvo sužalota M. S., ką patvirtinta medicininiai dokumentai, pasisakė tik dėl konflikto priežasties, iniciatoriaus. Nepriklausomai nuo to, jog M. S. nesikreipė privataus kaltinimo tvarka į teismą ir nėra priimtas teismo sprendimas šiuo klausimu, teismas turėjo atsižvelgti į šio konflikto moralinį aspektą ir duoti teisinį įvertinimą. Geros moralės požiūriu G. S. turėtų atsiprašyti motinos, tačiau jis visiškai neigia savo kaltę. Teismas nesivadovavo liudytojų parodymais dėl konflikto pasekmių. Rašytiniai įrodymai patvirtina tik A. L. ir M. S. padaryto sveikatos sužalojimo faktą. Neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės patvirtina konflikto kilimo ir G. S. sužalojimo faktą, tačiau šių įrodymų visumoje nepasisakoma dėl G. S. veiksmų M. S. atžvilgiu. Dėl M. S. sužalojimo fakto pirmos instancijos teismas apskritai nepasisakė.
6. Teismas nepasisakė ir nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių dėl grasinimų jai. Vertinant gerą moralę, būtina pateikti teisinį įvertinimą, ar garbingo senatvės amžiaus sulaukusi motina, turinti sveikatos sutrikimų, turi bylinėtis su sūnumi teismuose, rūpintis advokato teisine pagalba, rinkdama įrodymus lankytis valdžios institucijose, mokėti žyminį mokestį. Ieškovė yra du kartus apdovanojusi sūnų ir jis šias dovanas yra priėmęs.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai G. S. ir A. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad tėvų vardu veikia sesuo A. L., norėdama atimti turtą, kuris bus perduotas jai, o kompensacija sumokėta tėvams. Namai Paribio g. 8, Klaipėdoje, yra vienintelė jo turima gyvenamoji vieta. Šių namų ūkiniame pastate jis yra įsirengęs medžio apdirbimo dirbtuves, kur užsiima individualia veikla, kaip vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Dovanojimo sutartis buvo besąlyginė. Jis jokių teisminių ginčų su mama neinicijavo. Sesers inicijuotoje byloje siekiama atimti iš jo turimą nuosavybę į 1/5 gyvenamo namo, turinčio 222,60 kv. m. bendro ploto, į 1/3 šešių ūkinių pastatų bei 1/2 ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Nepavykus ginčo išspręsti taikiai, jis buvo priverstas pareikšti priešieškinį, kuris užtikrintų normalią turto naudojimosi tvarką. Jo veiksmai negali būti vertinami kaip neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Seseriai A. L. 2007 m. spalio 26 d. inicijavus konfliktą, atsakovą buvo sumušęs sesers sutuoktinis R. L., ką patvirtina įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Jokio sveikatos sužalojimo nei ieškovei, nei A. L. jis nėra padaręs. Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tad šis kaltinimas laikytinas neįrodytu ir prieštaraujančiu byloje esantiems įrodymams.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikino bei perdavė bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos ypatumą sudaro tai, kad ją sprendė visų trijų instancijų teismai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių ginčą, 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi konstatavo, kad teisiškai reikšmingų faktų, jog apdovanotasis (atsakovas) pasikėsino į dovanotojos (ieškovės) ar jos artimųjų giminaičių gyvybę, ar juos sunkiai sužalojo, byloje nenustatyta, dėl ko šiuo pagrindu negali būti pripažįstama negaliojančia dovanojimo sutartis. Pasisakydamas dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad sprendžiant ginčą CK 1.137 straipsnio 5 dalies nuostatos pažeistos nebuvo, o atsakovo elgesys ginant, jo nuomone, savo pažeistas teises ir interesus šios bylos kontekste nepatvirtina, kad jis atliko veiksmus, smerktinus geros moralės požiūriu, nors dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ieškovė ir turėjo kreiptis į teismą. Taigi ir šiuo pagrindu pareikštas ieškinys negali būti tenkintinas (CK 6.472 straipsnio 1 d.). Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad byloje nebuvo įrodytas šalių susitarimas dėl bendro turto atidalijimo (CPK 178 str.). Ieškinyje taip pat nurodoma ir į tai buvo atkreiptinas kasacinės instancijos teismo dėmesys, kad pagrindą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia sudaro atsakovo veiksmai, kuriuos ieškovė vertina kaip neabejotinai griežtai smerktinus geros moralės požiūriu: tėvų (ieškovės ir jos sutuoktinio) išvadinimą jų orumą žeminančiais žodžiais, konflikto sukėlimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės turto naudojimo, kurio metu sužalojo ieškovei ranką ir pan. Tiek iš nagrinėjamos, tiek ir iš prijungtos Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1A-129-107-2009 matyti, kad minėtas konfliktas įvyko 2007 m. spalio 26 d. apie 16 val. Todėl pasisakant apie ieškovės rankos sužalojimo aplinkybes svarbu yra tai, kad pati ieškovė, praėjus kelioms dienoms po konflikto, 2007 m. spalio 31 d. datuotame ir 2007 m. lapkričio 5 d. policijai patiektame pareiškime aprašydama konfliktą apie tai, kad jo metu atsakovas sumušė jai ranką, nenurodė (T. 1, b. l. 135). Pastebėtina, kad šis pareiškimas buvo rašytas jau po to, kai 2007 m. spalio 30 d. ieškovė dėl rankos skausmų lankėsi Klaipėdos Senamiesčio sveikatos priežiūros centre. Pastebėtina ir tai, kad medicinos pagalbos buvo kreiptasi ne iš karto po konflikto, o žymiai vėliau (T. 1, b. l. 155). Taigi ieškovė, žinodama apie rankos sumušimą, savo pareiškime policijai nenurodė, kad ranką sumušė atsakovas. Todėl vėlesni ieškovės pareiškimai dėl to, kad ranką konflikto metu sumušė atsakovas, kelia rimtų abejonių. Šio fakto, kolegijos nuomone, nepatvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Svarbu yra tai, kad ieškovės dukra bei atsakovo sesuo A. L., kurios parodymais ieškovė rėmėsi, ir kuri, tiek baudžiamosios bylos, tiek ir šios civilinės bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2007 m. spalio 26 d. konflikto metu atsakovas sužalojo M. S. ranką (nagrinėjamoje byloje liudytoja pavartojo žodį užgavo), žymiai anksčiau, t. y. iš karto po konflikto rašydama pareiškimą policijai, apie šią aplinkybę (beje, kaip ir pati M. S. savo pareiškime) taip pat nieko neminėjo (T. 1, b. l. 137, 199; baudžiamoji byla Nr. 1A-129-107-2009, b. l. 77, 78). Ši aplinkybė taip pat leidžia abejoti nurodytos liudytojos parodymais. Tuo tarpu vertinant betarpiškai dalyvavusio konflikte liudytojo R. N. parodymus, svarbu yra tai, kad liudijant baudžiamojoje byloje apie konflikto aplinkybes, pastarasis apie tai, kad konflikto metu buvo sužalota A. L. ir M. S., priešingai nei duodant parodymus nagrinėjamoje byloje (T. 1, b. l. 199), nesakė. Dar daugiau, duodant parodymus baudžiamojoje byloje, minėtas liudytojas parodė, kad M. S. atėjo įvykiui baigiantis (baudžiamoji byla Nr. 1A-127-107-2009, b. l. 76, 77). Tuo tarpu kitos ieškovės iniciatyva byloje apklaustos liudytojos (S. ir L. L., S. D., E. O.) apie rankos sužalojimo aplinkybes žino iš pačios ieškovės pasakojimų, kurie iš esmės skiriasi nuo pačios M. S. 2007 m. spalio 31 d. policijai rašyto pareiškimo turinio (T. 1, b. l. 135, 198, 199; T. 2, b. l. 163).
Dėl nurodytų aplinkybių kolegija daro išvadą, kad bylos duomenys neleidžia teigti, kad atsakovas buvo sužalojęs ieškovę (CPK 178 str.). Tas pats pasakytina ir apie A. L. sužalojimą, nes šis faktas patikimais ir pakankamais įrodymais byloje nepatvirtintas. Pastebėtina, kad šio fakto nepatvirtino nei konflikte dalyvavęs P. N., nei S. L., o L. L., parodžiusi apie A. L. sužalojimą, taip pat parodė, kad paties įvykio nematė (T. 1, b. l. 198, 199; baudžiamoji byla Nr. 1A-127-107-2009, b. l. 76, 77).
Vertinant A. L. parodymus svarbu ir tai, kad liudydama baudžiamojoje byloje ji parodė, jog jos vyras R. L. į konfliktą įsivėlė atėjęs gelbėti ją ir M. S. (baudžiamoji byla Nr. 1A-127-107-2009, b. l. 78). Tuo tarpu R. L. baudžiamojoje byloje parodė, kad konflikto metu be jo, R. N. ir atsakovo kieme kitų asmenų nebuvo (baudžiamoji byla Nr. 1A-127-107-2009, b. l. 72).
Svarbu ir tai, kad dauguma anksčiau paminėtų asmenų (L. ir S. L., R. N.) yra A. L., kuri yra konfliktinėje situacijoje su atsakovu, artimi žmonės, dėl ko jų parodymai negali būti vertinami kaip pakankami sprendžiant apie atsakovo elgesį. Šia prasme byloje nėra nustatyta, kad konfliktą sukėlė būtent atsakovas. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir Klaipėdos apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendis, kuriuo A. L. vyras R. L. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad jau minėto 2007 m. spalio 26 d. konflikto metu padarė atsakovui nežymų sveikatos sutrikdymą (T. 1, b. l. 164-167). Minėtu nuosprendžiu konstatuota, kad nėra nuginčijamų duomenų, kad 2007 m. spalio 26 d. pačiam R. L., jo šeimos nariui ar turtui dėl atsakovo veiksmų būtų kilusi reali grėsmė ir būtų susiklosčiusios būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo aplinkybės, kurioms esant būtų svarstomas klausimas dėl jėgos panaudojimo prieš nukentėjusįjį (atsakovą), ir dėl to kilusių pasekmių pateisinimo (CPK 197 str. 2 d.).
Taigi nurodytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad atsakovas 2007 m. spalio 26 d. sukėlė konfliktą, kurio metu sužalojo ieškovę bei A. L. (CPK 177 str.). Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir liudytojų G. D., V. B., A. G. parodymai (T. 1, b. l. 196, 197; baudžiamoji byla Nr. 1A-129-107-2009, b. l. 73, 104)).
Reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovė taip pat grindė atsakovo grasinimais „pasamdyti plačiapečius vyrukus ją pamokyti“ bei išvadinimu jos pačios ir jos vyro orumą žeminančiais žodžiais. Tačiau ieškovė, duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad jai grasino ne sūnus, o jo žmona. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismui ieškovė paaiškino, kad nepamena kas - sūnus ar jo žmona – grasino „pasamdyti vyrukus“ (T. 1, b. l. 195; T. 2, b. l. 162).
Esant tokiems prieštaringiems pačios ieškovės paaiškinimams, teigti apie atsakovo grasinimus ieškovei, nėra pagrindo. Tokios išvados pagrįstumo negali paneigti A. L. parodymai. Ieškinyje nurodžiusi, kad atsakovas ieškovę ir jos vyrą išvadino jų orumą žeminančiais žodžiais, ieškovė nekonkretizavo, kada, kur ir kaip tai įvyko, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apie tai apskritai jokių paaiškinimų nedavė (T. 1, b. l. 194, 195; T. 2, b. l. 74, 162).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškinį atmesti (CK 6.472 str. 1 d., CPK 178 str.), o naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.