Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs bankrutavusios UAB „Tek invest“ bankroto administratoriaus J. V. skundą dėl kreditorių susirinkimo pripažinimo negaliojančiu (suinteresuoti asmenys: VSDFV Vilniaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas

Skundžiamo nutarimo priėmimo metu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 36 str. 2 d. redakcija (iki 2016 m. gegužės 1 d.) nustatė, jog administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. To paties straipsnio 3 d. numato, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį. To paties straipsnio 4 d. buvo numatyta, kad pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. To paties straipsnio 5 d. buvo nurodyta, jog administratoriaus atlyginimo suma (atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti ir (arba) bankrutavusi įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį bei jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų bei pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir kiekį) ir jo mokėjimo tvarka (atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą) nustatoma pavedimo sutartyje. Nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Įmonių bankroto įstatymo 36 str. 2, 4 ir 5 d. pakeitimai, kurių pagrindu Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 buvo patvirtintos Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašas ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklės. Minėtų straipsnių pakeitimą lėmusio Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo 10 str. 5 d. nurodyta, jog šio įstatymo nuostatos taikomos bankroto procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam įstatymui. Ginčo atveju skundžiamas nutarimas buvo priimtas 2016 m. balandžio 11 d., t. y. iki 2016 m. gegužės1 d. įsigaliojusių Įmonių bankroto įstatymo straipsnių pasikeitimo, todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Įmonių bankroto įstatymo redakcija galiojusi nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. Pagal iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo nustatyta orientacinių administravimo išlaidų dydžių administruojant įmones ne supaprastinto proceso tvarka, tačiau teismo vertinimu, nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiais orientaciniais administravimo išlaidų dydžiais gali būti remiamasi sprendžiant ginčą šioje byloje. Visų pirma, iki tol galiojęs teisinis reglamentavimas nenustatė konkrečių administravimo išlaidų dydžių (Įmonių bankroto įstatymo 36 str. 3, 5 d.), o tik nustatė negalutinį administravimo išlaidų sąrašą bei administratoriaus atlyginimo nustatymo kriterijus. Antra, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatymu teismui suteikta prerogatyva patikrinti kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumą, tai teismas, nustatęs jo neatitiktį įstatymo reikalavimams, turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-486/2010). Taigi tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą būtų konstatuota, jog skundžiamu nutarimu buvo neteisėtai patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, klausimas dėl pakartotinio jos tvirtinimo būtų perduotas kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Perdavus klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo nagrinėti iš naujo, administravimo išlaidų, tame tarpe administratoriaus atlyginimo, dydis būtų nustatomas vadovaujantis nuo 2016 m. gegužės 1 d. pasikeitusiomis Įmonių bankroto įstatymo 36 str. nuostatomis bei jų pagrindų Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu patvirtintu Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašu ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėmis, kuriame yra nustatyti minimalūs administratoriaus atlyginimo ir rekomendaciniai kitų administravimo išlaidų dydžiai. Trečia, nors kaip teisingai administratorius nurodo, jog net supaprastinto bankroto proceso metu maksimali administravimo išlaidų sąmata išimtiniais atvejais gali siekti 40 MMA (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 10 d. 1, 2 d., 13¹ str.), tačiau nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs ne dėl administravimo išlaidų dydžio supaprastinto bankroto procese, bet bankroto procese, kuris vykdomas įprasta tvarka. Ketvirta, net pačiose nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiose taisyklėse yra detaliai išskirtos įmonės ne tik pagal bankroto proceso vykdymo tvarką (teismo ir ne teismo tvarka), bet ir pagal veiklos rūšį ir bankroto proceso ypatumus (be ypatumų, įmonė nėra nutraukusi veiklos, įmonės veikla priskirta Lietuvos banko priežiūrai, įmonės taikytas supaprastintas bankroto procesas ir pan.) bei įmonių dydį (maža, vidutinė, didelė). Todėl konkrečiu atveju administravimo išlaidų sąmatos dydžio vertinimas atsižvelgiant į nutarime numatytus orientacinius dydžius bei bankroto byloje atliktinų veiksmų apimtį, objektyviausiai užtikrintų tiek bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių, tiek įmonės administratoriaus teises ir teisėtus interesus.

Bankroto administratorius nurodo, jog UAB „Tek invest“ yra pakankamai didelė įmonė, veikia nuo 2011 metų, turi žemės sklypą. Teismas su administratoriaus nurodomu įmonės dydžiu nesutinka. Bankroto bylose bankrutuojančios įmonės dydis nustatomas pagal įmonės atrankinio dydžio, kaip jis suprantamas Bankroto administratorių atrankos taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu, reikšmę. UAB „Tek invest“ turi 10 kreditorių, kurių bankroto byloje patvirtintų reikalavimų suma sudaro 119350,64 Eur (b. l. 67-68). Įmonės 2015 m. gruodžio 22 d. ilgalaikio turto žiniaraščio duomenimis įmonė 2015 m. balandžio 14 d. žemės sklypą Avižienių sen., Švedų k., Vilniaus r. įsigijo už 37650,6 Eur, tuo tarpu pagal VĮ Registrų centro 2015 m. kovo 10 d. atliktą masinį vertinimą sklypo vidutinė rinkos vertė sudarė 2880 Eur, nuo 2016 m. sausio 1 d. – 3200 Eur (b. l. 67, 69, 71). Taigi nors tarp vidutinių rinkos kainų ir įsigijimo kainos yra žymus skirtumas, tačiau teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog sklypas įsigytas nežymiu laiko skirtumu nuo abiejų atliktų masinių vertinimų, įsigijimo kaina labiau parodo tikrąją sklypo vertę. Tokia išvada daroma dėl to, nes įsigyjant bet kokį nekilnojamąjį turtą, jo vertė yra detaliau individualizuojama, tuo tarpu masiniu vertinimu nustatyta vertė yra orientuota į bazinę turto vertę, kai konkretaus turto vertė nėra nustatoma. Todėl nustatant įmonės dydį turi būti laikoma, jog bankrutavusios įmonės žemės sklypo vertė yra 37650,6 Eur. Pagal tą patį ilgalaikio turto žiniaraštį įmonei priklauso tik viena transporto priemonė Peugeot Boxer (2011 m. gruodžio 27 d. įsigytas už 3475,44 Eur, likutinė vertė 2606,59 Eur), tačiau VĮ Regitros duomenimis įmonei priklauso dar viena transporto priemonė GOES 620 (b. l. 70). Sutiktina su bankroto administratoriaus teiginiais, jog 70001 Eur finansinis turtas (pajus) negali būti laikomas įmonės turtu, kadangi pajus buvo įmokėtas kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai iškelta bankroto byla (teismų informacinės sistemos duomenimis nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.). Taigi net jei ir laikyti, jog įmonės turto vertė viršija 30000 Eur, todėl remiantis minėtų taisyklių 10, 11 punktais UAB „Tek invest“ laikoma vidutine įmone (turto vertė daugiau kaip 30000 Eur, bet neviršija 300000 Eur; kreditorių reikalavimai sudaro daugiau kaip 30000 Eur). Remiantis Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintomis Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėmis vidutinės, neturinčios veiklos rūšies ir bankroto proceso vykdymo ypatumų, įmonės bankroto administravimo išlaidų rekomendacinis dydis yra 55 MMA (19250 Eur, nuo 2016 m. sausio 1 d. 1 MMA yra lygi 350 Eur), minimalus administratoriaus atlyginimo dydis – 17 MMA (5950 Eur). Nagrinėjamu atveju skundžiamu nutarimu visam bankroto proceso laikotarpiui patvirtinta 6000 Eur (+PVM) administravimo išlaidų sąmata, tame tarpe ir atlyginimas bankroto administratoriui. Taigi patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos dydis tik 50 Eur viršija taisyklėse nustatytą minimalaus atlyginimo bankroto administratoriaus dydį. Kadangi bankroto administratoriaus teisė į minimalų atlyginimą administruojant įmonę yra numatyta įstatyme ir jį detalizuojančiame poįstatyminiame akte, todėl ginčo atveju susidarė situacija, jog pagal ginčijamu nutarimu patvirtintą administravimo išlaidų sąmata, administratorius kitus būtinus administravimo veiksmus turėtų atlikti už 50 Eur sumą. Tačiau ši suma nepadengia administratoriaus iki kreditorių susirinkimo jau patirtų 212,07 Eur įmonės administravimo išlaidų (b. l. 65). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog skundžiamu nutarimu nustatyta administravimo išlaidų sąmata yra per maža, neskatina bankroto administratoriaus bankroto proceso veiksmus vykdyti tinkamai ir operatyviai. Atkreiptinas dėmesys, jog pasikeitęs teisinis reglamentavimas numato ne tik minimalų administratoriaus atlyginimo dydį, kuris tvirtinamas bet kuriuo atveju (taisyklių 9 p.) bet ir rekomendacinį dydį, kuris atitinkamai didėja už administratoriaus aktyvius veiksmus administruojant bankrutuojančią įmonę (priemokos už gautas įplaukas, iškeltas bylas, turto pardavimą didesne nei kreditorių nustatytą kainą, beviltiškų skolų išieškojimą ir pan.; taisyklių 3-8 p.). Nagrinėjamu atveju įmonei priklauso žemės sklypas ir transporto priemonė (priemonės), todėl administratorius neabejotinai turės patirti papildomų išlaidų nei administruojant mažą ar visiškai beturtę įmonę. Kaip minėta, administravimo išlaidos, kurios nesusijusios su minimaliu administratoriaus atlyginimu, nepadengia net jau iki kreditorių susirinkimo patirtų išlaidų. Todėl pagrindas panaikinti skundžiamą nutarimą ir perduoti klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos spręsti UAB „Tek invest“ kreditorių susirinkimui iš naujo yra. Sprendžiant klausimą iš naujo kreditoriai turi atsižvelgti į tai, jog administravimo išlaidų sąmata pagal savo pobūdį yra tam tikras būsimų išlaidų planavimas, todėl ji negali būti preciziškai tiksli. Tačiau tai nereiškia, kad tvirtintinas bankroto administravimo išlaidų dydis administratoriaus gali būti grindžiamas spėjimais ar aplinkybėmis, kurių faktiškai nėra. Pavyzdžiui, įmonei priklauso nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kurio priežiūra ir apsauga, atsižvelgiant į turto pobūdį, neturėtų pareikalauti didelių lėšų (pvz., žemės mokesčiui). Didesnės išlaidos šiuo atveju galėtų būti panaudotos siekiant realizuoti turtą (skelbimų, transporto, registro mokesčiai ir pan.), tačiau būtina atsižvelgti į planuojamų patirti išlaidų ir realios turto vertės santykį, kad realizavimo išlaidos neviršytų realizuotino turto vertės. Be to, iš administratoriaus ataskaitos ir viešų registrų duomenų nėra aišku apie tikrąjį įmonės turimų skaičių, nuo kurio taip pat priklauso administravimo išlaidų dydis. Pažymėtina, jog siekiant ateityje išvengti ginčų dėl administravimo išlaidų dydžio, kreditorių susirinkimo nutarime dėl būsimų įmonės administravimo išlaidų tvirtinimo turėtų būti nustatytos atskiros išlaidų rūšys ir jų dydžiai. Tai gali būti padaryta tiek tvirtinant atskiras išlaidų rūšis į ateitį visam įmonės bankroto procesui tvirta suma, tiek ir periodinėmis sumomis. Kreditorių pasirinkimui dėl atskirų išlaidų rūšių būdo gali būti reikšmingi ne tik šių rūšių ypatumai, bet ir duomenys apie galimų ginčų tarp kreditorių, skolininkų ir įmonės kiekį bei sudėtingumą, bankroto proceso trukmę, turimo turto sudėtį, likvidumą, jo išlaikymo kaštus ir pan. Priešingu atveju, t. y. jei nutarime bus nustatyti nekonkretūs administravimo išlaidų rūšių dydžiai (pvz., pagal faktą), tai gali sukelti teisinį neaiškumą bei užvilkinti bankroto procesą dėl galimai kilsiančių ginčų dėl atskirų administravimo išlaidų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, BUAB „Tek invest“ 2016 m. balandžio 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 5 naikinamas ir klausimas dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo perduodamas kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panaikinti BUAB „Tek invest“ 2016 m. balandžio 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 5 ir klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo perduoti kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.