Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Neringa Ruibytė-Karimžanova, sekretoriaujant Dovilei Radžienei, dalyvaujant ieškovės BUAB „Gora“ atstovei advokato padėjėjai Sandrai Balskuvienei, atsakovui E. S., atsakovo atstovui advokatui Sigitui Čepui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Gora“ ieškinį atsakovui E. S. dėl trišalių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę (pvz., išnuomojo įkeistą butą, sutartimi nustatė servitutą ar uzufruktą ir pan.), ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008).

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1704-479/2014 atsisakė iškelti restruktūrizavimo UAB „Gora", nes iš pateikto teismui balanso nustatyta, jog UAB „Gora" 2014-09-30 turėjo turto už 4026460,00 Lt, skolos sudarė 5872666,00 Lt, pradelsti įsipareigojimai sudarė 3066684 Lt, kas patvirtino, kad UAB „Gora" pradelsti įsipareigojimai sudaro daugiau nei ½ dalį UAB „Gora" turto ir tai atitinka Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintą įmonės nemokumo sąvoką. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-03-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-553-196/2015 Klaipėdos apygardos teismo 2014-12-11 nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nurodė, kad 2013 metų balanso duomenimis UAB „Gora“ turtas sudarė 3 373 051,00 Lt (ilgalaikis turtas – 105 920,00 Lt, trumpalaikis turtas – 3 267 131,00 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 720 816,00 Lt (VĮ Registrų centro informacija). Taip pat teismas nurodė, kad UAB „Gora“ 2014 metais dirbo nuostolingai, nes 2014-09-30 pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis patyrė 3024237,00 Lt nuostolių. Iš UAB „Gora“ restruktūrizavimo plano metmenyse pateikto kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad pradelsti kreditiniai įsiskolinimai darbuotojams sudarė 434969,00 Lt, kitiems kreditoriams – 6091218,00 Lt, o 2014-09-30 balanse įsiskolinimas darbuotojams nurodomas net 569953,00 Lt dydžio, valstybės biudžetui įsiskolinimas sudarė 33613,61 Lt, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 8599,37 Eur. Nurodyti duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo skolinga ir darbuotojams, ir valstybės biudžetams, ieškovė ginčijamų susitarimų sudarymo metu buvo ekonomiškai nemoki ir neturinti pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Dėl to ieškovė privalėjo vadovautis Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytu atsiskaitymų eiliškumu ir pirmiausia atsiskaityti su pirmesnės nei atsakovė eilės kreditoriais – darbuotojais, valstybės biudžetais, tačiau, būdama faktiškai nemoki, pirmenybę suteikė vienam iš kreditorių, t. y. atsakovui (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ginčijami 2014-10-03 ir 2014-10-31 susitarimai, sudaryti ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens, ieškovei būnant nemokiai, pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus, t. y. kreditorių teisių pažeidimas pasireiškė pirmenybės suteikimu vienam iš kreditorių.

Atsakovas teigia, kad už atsakovo atliktus nerūdijančio plieno lauko tvorelės su trosų sistema, langų apsauginių aptvėrimų ir priešgaisrinės laiptinės aptvėrimų gamybos ir montavimo darbus trečiasis asmuo ieškovei sumokėjo didesnę sumą nei ieškovė turėjo sumokėti atsakovui pagal 2014-09-29 subrangos sutartį. Atsakovas pateikė teismui lokalines sąmatas ir atliktų darbus aktus. Išanalizavus atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad iš šių dokumentų nėra galimybės nustatyti konkrečią sumą, kuri buvo pripažinta trečiojo asmens kaip mokėtina ieškovei už būtent atsakovo atliktus darbus objekte, be to, byloje nepateikta įrodymų, jog trečiasis asmuo už būtent atsakovo atliktus darbus sumokėjo papildomą sumą ieškovei (CPK 178 straipsnis).

Dėl sandorio neprivalomumo

Civilinio kodekso 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso civilinio kodekso 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004 ir kt.). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2014-10-03 tarp VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“, BUAB „Gora“ ir E. S. sudarytas trišalis tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimas, pagal kurį VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ sutiko, o rangovas BUAB „Gora“ neprieštaravo 8398,98 Eur (29000 Lt) sumą pervesti subrangovui E. S., o E. S. sutiko šį apmokėjimą užskaityti kaip avansinę įmoką pagal 2014-09-26 subrangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2014-10-31 tarp VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“, BUAB „Gora“ ir E. S. sudarytas trišalis tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimas, pagal kurį VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ sutiko, o rangovas BUAB „Gora“ neprieštaravo 2604,84 Eur (8994 Lt) sumą pervesti subrangovui E. S., o E. S. sutiko šį apmokėjimą užskaityti kaip avansinę įmoką pagal 2014-09-26 subrangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišaliai tarpusavio atsiskaitymo aktai buvo pasirašyti nesuėjus 2014-04-24 gamybinio pastato (duomenys neskelbtini) papildomų rekonstravimo darbų pirkimo sutarties 70 punkte ir 2014-09-26 subrangos sutartyje, sudarytoje tarp ieškovės ir atsakovo, numatytiems terminams. Rangos (analogiškai ir subrangos sutartis) sutartis yra dvišalė, kurioje priešpriešines prievoles turi dvi ją pasirašiusios šalys, t. y. rangos sutarties atveju užsakovas (trečiasis asmuo) ir rangovas (ieškovė), subrangos sutarties atveju subrangovas (atsakovas) ir rangovas (ieškovė). Civilinio kodekso 6.655 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėti iš anksto, užsakovas privalo sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą po to, kai yra priimtas darbų rezultatas. Jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu (CK 6.650 straipsnio 4 dalis). Taigi ir pagal įstatymą, ir pagal 2014-04-24 rangos sutartį už prievolės atsiskaityti su rangovu (ieškove) už tinkamai atliktus darbus, kuriuos priėmė užsakovas (trečiasis asmuo), įvykdymą buvo atsakingas trečiasis asmuo, tuo tarpu pagal 2014-09-26 subrangos sutartį prievolę atsiskaityti su atsakovu turėjo tik ieškovė. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs ieškovę, atsakovą ir trečiąjį asmenį pasirašyti ginčijamus 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišalius tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimus. Būtina įvertinti ir tai, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovui buvo žinoma, jog ieškovės finansinė padėtis nėra gera ir gali kilti atsiskaitymo už darbus problemų, todėl prieš pradedant atlikti darbus subrangos sutartyje buvo susitarta dėl avanso sumokėjimo ir prieš atvežant į objektą pagamintus gaminius ir juos montuojant, atsakovas pareikalavo užtikrinti apmokėjimą už atliktus montavimo darbus. Taigi akivaizdu, kad ginčijami susitarimai buvo sudaryti ne dėl įstatyme ar sutartyje numatytų reikalavimų, o dėl ieškovės sunkios finansinės padėties. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad šalys privalėjo sudaryti ginčijamus susitarimus, priešingai, rangos ir subrangos sutartys galėjo būti vykdomos ir be šių susitarimų.

Dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo

Pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 2 dalį ir 6.67 straipsnį dvišalį sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai sudarydamas sandorį skolininkas ar trečiasis asmuo buvo nesąžiningi. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Turto pagal būsimą sandorį įgijėjui, siekiant nepažeisti galimo kreditoriaus interesų, reikia būti apdairiam tokia apimtimi: 1) protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė; 2) konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai (2008-07-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga). Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas baigtinis, todėl, sandorio šalių veiksmams nepatenkant į šiuos atvejus, sandorio šalys laikytinos sąžiningomis, ir įstatyme nepreziumuojamą nesąžiningumo faktą turi įrodyti sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijantis kreditorius.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad jis nėra juridinis asmuo ir jam negali būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Verslininko sąvoka yra pateikta Civilinio kodekso 2.4 straipsnyje, tai – fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas vykdo individualią veiklą – metalo, betono, gipso ir cemento gaminių gamyba, mažmenine prekyba. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, kad iki šiol užsiima individualia veikla, tik mažesnėmis apimtimis negu anksčiau. Teismas pažymi, kad atsakovas ūkinę – komercinę veiklą vykdo pakankamai ilgai, nuo 2011 metų, o ginčijamų sandorių sudarymo metu tokią veiklą vykdė jau trejus metus. Taigi atsakovas laikytinas verslininku nepaisant to, kad atsakovas yra fizinis asmuo, todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, jog jam turėtų būti netaikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai.

Kaip jau minėta, atsakovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, atsakovui buvo žinoma, jog ieškovės finansinė padėtis nėra gera ir gali kilti atsiskaitymo už darbus problemų, todėl prieš pradedant atlikti darbus subrangos sutartyje buvo susitarta dėl avanso sumokėjimo ir prieš atvežant į objektą pagamintus gaminius ir juos montuojant, atsakovas pareikalavo užtikrinti apmokėjimą už atliktus montavimo darbus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad ieškovė turėjo finansinių sunkumų iki ginčijamų susitarimų sudarymo – ieškovės turtui buvo taikyti areštai, ieškovė buvo skolinga dideles sumas valstybei, darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Pastebėtina, kad ši informacija apie ieškovės finansinę būklę skelbiama viešai ir yra visiems asmenims prieinama. Būtina įvertinti ir tai, kad ieškovė dėl sunkios finansinės padėties neturėjo galimybės pati sumokėti 2014-09-26 subrangos sutartyje numatyto 29000 Lt dydžio avanso atsakovui, kad būtų pradėti vykdyti darbai pagal šią sutartį, todėl buvo sudarytas pirmasis 2014-10-03 Trišalis tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimas. Akivaizdu, kad esant tokiai situacijai atsakovas suprato ir turėjo suprasti, kad ieškovė turi finansinių sunkumų, ir būdamas verslininku turėjo pareigą domėtis ieškovės turtine padėtimi. Be to, atsakovas būdamas verslininku turėjo suprasti, kad, kadangi ieškovės finansinė padėtis yra sunki, ieškovė turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o sudarydamas ginčijamus susitarimus ir keisdamas 2014-04-24 rangos sutartyje ir 2014-09-26 subrangos sutartyje nustatytą atsiskaitymo už darbus tvarką, atsakovas pažeis kitų kreditorių interesus, nes su atsakovu, apeinant kitus kreditorius, bus atsiskaityta.

Atkreiptinas dėmesys, kad trečiasis asmuo VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“, dalyvaudama viešuosiuose pirkimuose, pasirašiusi su ieškove rangos sutartį ir sudarydama trišalius atsiskaitymų apmokėjimo susitarimus, kurių pagrindu įsipareigojo tiesiogiai atsiskaityti su atsakovu, taip pat turėjo pareigą pasidomėti, kodėl yra sudaromi trišaliai susitarimai ir apmokėjimas už atliktus rangos darbus bus atliekamas tiesiogiai atsakovui, o ne ieškovei.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad atsakovas ir trečiasis asmuo, būdami verslininkai, nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdami sudaryti sandorius, nepažeidžiančius kitų kreditorių interesų, nebuvo pakankamai atidūs, todėl nebuvo sąžiningi.

Dėl senaties termino

Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti tiek Civilinio kodekso, tiek kiti įstatymai. Įmonių bankroto įstatymas įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme bei nustato, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (Įmonių bankroto įstatymas 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas). Minėta, kad Įmonių bankroto įstatymas 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015-03-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-812-730/2015 iškėlė UAB „Gora“ bankroto bylą, paskyrė bankrutuojančios UAB „Gora“ bankroto administratoriumi UAB „Eurobankrotas“, taip pat įpareigojo BUAB „Gora“ valdymo organus (administracijos vadovą) perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per 10 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-06-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1 181-186/2015 Klaipėdos apygardos teismo 2015-03-30 nutartį paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismas 2015-09-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-812-730/2015 paskyrė BUAB „Gora“ buvusiam vadovui R. J. 1000 Eur baudą už 2015-03-30 nutartyje numatytų įpareigojimų – perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus nevykdymą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-01-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1237-965/2016 paskyrė R. J. 10 Eur dydžio baudą už kiekvieną 2015-03-30 Klaipėdos apygardos teismo nutarties nevykdymo dieną išieškotojos BUAB „Gora“ naudai. Iš ieškovės bankroto administratoriaus gautų dalies buhalterinių dokumentų buvo nustatyta, kad trečiasis asmuo yra skolingas ieškovei ir buvo kreiptasi į trečiąjį asmenį 2015-08-20 raštu dėl 22384,51 Eur įsiskolinimo apmokėjimo. Trečiasis asmuo 2015-08-26 raštu informavo ieškovės bankroto administratorių, jog skola ieškovei sudaro 15529,27 Eur, taip pat nurodė, kad darbų atlikimo metu buvo bendraujama tiesiogiai su subrangovais ir buvo pasirašyti tam tikri tarpusavio skolų užskaitymo aktai. Iš nurodytų rašytinių įrodymų nustatyta, kad BUAB „Gora“ paskirtam bankroto administratoriui visi buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo perduoti ir įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo bankroto administratorius neturėjo galimybės patikrinti visų ieškovės sandorių. Dėl to nagrinėjamu atveju vienerių metų senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą ieškovei įsiteisėjimo dienos.

Atsakovo atstovas advokatas Sigitas Čepas teismo posėdyje pateikė 2014-02-25 ir 2014-08-19 UAB „Gora“ apskaitos dokumentų perdavimo – priėmimo aktus, kurie patvirtina, kad dalis buhalterinės apskaitos dokumentų buvo perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Atsakovo atstovas teigia, kad bankroto administratorius turėjo galimybę šiuos dokumentus gauti iš karto po bankroto bylos iškėlimo ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, dėl to turėtų būti pripažinta, kad ieškovė praleido senaties terminą reikalavimams atsakovui pareikšti. Teismas pažymi, kad ginčijami susitarimai sudaryti tarp ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens 2014-10-03 ir 2014-10-31. Atsakovo atstovo pateiktuose apskaitos dokumentų perdavimo – priėmimo aktuose už šį laikotarpį apskaitos dokumentai nebuvo perduoti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė apie ginčijamus susitarimus sužinojo iš 2015-08-26 trečiojo asmens VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ rašto, o ieškinys teisme pateiktas 2016-08-17, teismas pripažįsta, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalį

Ieškovė prašo teismo pripažinti 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišalius tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimus negaliojančiais pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalį – kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius sandorius. Nurodo, kad sudarant ginčijamus susitarimus buvo pažeistos Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio l dalies 5 punkto bei 2 straipsnio nuostatos, nes ieškovė pirmiausia turėjo atsiskaityti su valstybės biudžetu ir darbuotojais, bei trečios eilės kreditoriais, kurie turėjo pirmumo teisę gauti apmokėjimus. Atsakovas teigia, kad Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnis reglamentuoja atsikaitymo grynais ir negrynais pinigais teisinius santykius, bet ne reikalavimo perleidimo teisnius santykius. Šioje byloje nėra ginčijami vienašaliai sandoriai – mokėjimo pavedimai, todėl ginčo dalykui minėtas straipsnis netaikomas ir nėra pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais, kaip pažeidžiančius imperatyvias įstatymo normas.

Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti privalo atsiskaitymus atlikti šia tvarka: pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Šios normos formuluotėje naudojamas žodis „privalo“ patvirtina Civilinio kodekso 6.930¹ str. normos imperatyvumą. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015-03-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-812-730/2015 iškėlė UAB „Gora“ bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2015-06-18, tačiau, kaip jau minėta, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė iki bankroto bylos iškėlimo jau nemažą laikotarpį buvo faktiškai nemoki, todėl vykdydama atsiskaitymus privalėjo laikytis Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo. Bylos medžiaga patvirtina, kad sudarant 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišalius tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimus ieškovė buvo skolinga dideles sumas savo darbuotojams, valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams, kitiems kreditoriams, kuriems prievolių įvykdymo terminai buvo suėję ir pan., tačiau ieškovė, sudarydama ginčijamus susitarimus jau būdama nemoki pažeidė Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eilę, suteikdama pirmenybę kitam kreditoriui, t. y. atsakovui.

Kaip teisingai nurodo atsakovas, Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnis reglamentuoja atsikaitymo grynais ir negrynais pinigais teisinius santykius. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčijami 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišaliai tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimai, kuriais šalys susitarė, kad trečiasis asmuo sumokės atsakovui pagal 2014-09-26 subrangos sutartį vietoj ieškovės. Minėtos Civilinio kodekso nuostatos aiškinimas, kad ji taikytina tik lėšų perdavimams (pervedimams) grynaisiais ar negrynaisiais pinigais per kredito įstaigas, laikytinas per siauru ir neatitinkančiu tikrosios teisės normos prasmės. Teismo nuomone, kad bet kokie sandoriai, sudaryti, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, taip pat pažeidžia Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio imperatyviąsias nuostatas, jei perleidžiama reikalavimo teise atsiskaitoma nesilaikant šiame straipsnyje nustatytos kreditorių pirmumo eilės.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišaliai tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimai pripažintini negaliojančiais ab initio ir Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovės reikalavimai pripažinti 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišalius tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimus, sudarytus tarp ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens, negaliojančiais ab initio, pagrįsti, todėl tenkintini.

Dėl restitucijos taikymo

Civilinio kodekso civilinio kodekso 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos ypatumai: 1) actio Pauliano instituto tikslas – ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, o kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas; 2) sandoris pripažįstamas negaliojančiu trečiojo asmens–kreditoriaus, o ne sandorio šalies reikalavimu; 3) Civilinio kodekso civilinio kodekso 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytos kitos teisinės pasekmės.

Pagal Civilinio kodekso civilinio kodekso 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

Atsižvelgiant į tai, kad 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišaliai tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimai pripažinti negaliojančiais ab initio, darytina išvada, jog nėra tikslinga ieškovei grąžinti reikalavimo teisę. Trečiajam asmeniui VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ pagal 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišalius tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimus nepagrįstai sumokėjus atsakovui 11003,82 Eur, tokia suma priteistina ieškovei iš atsakovo (CPK 178, 270 straipsniai).

Dėl procesinių palūkanų

Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 6 procentų dydžio metinės palūkanos už termino praleidimą mokamos, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Taigi įstatymas išskiria dviejų kategorijų teisinių santykių dalyvius, kuriems ši norma taikoma, – verslininkus ir privačius juridinius asmenis. Verslininkų sąvoka yra pateikta Civilinio kodekso 2.4 straipsnyje, tai – fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. Atsižvelgiant nurodytą teisinį reglamentavimą, į tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas ginčijamų sandorių sudarymo metu ir iki šiol verčiasi ūkine komercine veikla, darytina išvada, jog ginčijamų sandorių šalys yra verslininkai ir jiems apskaičiuojant priteistinas palūkanas turi būti taikoma Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalyje numatyta palūkanų norma. Taigi ieškovei iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ieškovės ieškinys tenkintinas, 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišaliai tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimai pripažintini negaliojančiais, taikytina restitucija – ieškovei iš atsakovo priteistina 11003,82 Eur suma ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovo turi būti priteisiamos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Kadangi ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį, šis klausimas nespręstinas.

Teismui patenkinus ieškovės ieškinį, iš atsakovo priteistina 248 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2016-08-22 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, atsakovo atžvilgiu paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2014-10-03 ir 2014-10-31 Trišalius tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimus, sudarytus tarp ieškovės BUAB „Gora“, atsakovo E. S. ir trečiojo asmens VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“, negaliojančiais ab initio.

Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo E. S. 11003,82 Eur sumą ieškovei BUAB „Gora“.

Priteisti iš atsakovo E. S. 6 procentų metines palūkanas už teismo priteistą 11003,82 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-08-22 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ieškovei BUAB „Gora“.

Priteisti iš atsakovo E. S. 248 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2016-08-22 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.