Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-01-06 sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo T. J. 881,08 Lt skolos, 26,30 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 907,38 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010-10-29) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei AB „Klaipėdos energija“. Kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė. Atsakovui iš ieškovės priteisė 3 018,63 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, remdamasis faktinėmis bylos aplinkybėmis, motyvuodamas Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, keitimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, nepagrįstu laikė atsakovo argumentą, kad jis neturi jokių sutartinių įsipareigojimų ieškovei, nes atsakovui nuosavybės teise įgijus negyvenamąją patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Sprendė, kad ieškovės argumentas, kad atsakovas yra atsijungęs nuo centralizuotos šildymo sistemos neteisėtai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, todėl jis vis dar yra laikomas šilumos vartotoju ir turi pareigą mokėti už tiekiamą šilumą, yra nepagrįstas. Įvertinęs bylos medžiagą padarė išvadą, kad ginčo patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), niekada nėra buvę šildymo įrenginių, išskyrus vamzdyną po grindimis, o atsakovui tinkamai sutvarkius vamzdyną, šiluma patalpų nebepasiekia ir tai patvirtina šiluminės aplinkos matavimai, todėl atsakovas jokios veiklos įsigytose patalpose nuo 2006 metų vykdyti negali. Atsakovo pateiktieji rašytiniai įrodymai nurungia ieškovės teiginius, kad objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), visose patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų ir dėl to negalima duoti atsakovui leidimo įsirengti vietinį centrinį šildymą. Nustatė, kad (duomenys neskelbtini) namo 5 ir 6 butų savininkai yra įsirengę vietinį centrinį šildymą, to ieškovė nepaneigė. Taigi, Nekilnojamojo turto registro centro išraše apie įsigytą turtą esantys duomenys, jog atsakovo negyvenamosiose patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, neatitinka tikrovės – Registrų centre įrodymų, kad minėtuose butuose (5 ir 6) yra įrengtas vietinis centrinis šildymas, nėra. Šių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad atsakovas iš dalies nurungė ieškovės teiginius, jog nepakanka vien įrašo Registro centro duomenyse apie turimą centrinį šildymą, nes pagal faktą atsakovo patalpose tokios įrangos nėra. Šalys dažniausiai įvairius klausimus sprendė žodžiu. Atsakovas žodinius susitarimus įvykdė, o ieškovė, faktiškai būdama stipresniąja sutarties šalimi, susitarimų nesistengė įforminti raštu, todėl, nesant rašytinių įrodymų apie duotus pažadus atsakovui, dabar reikalaujama mokėti mokesčius vadovaujantis įstatymais. Ieškovė nepakankamai su atsakovu bendradarbiavo, neįsiklausė ir nereagavo į atsakovo (vartotojo) prašymus dėl prisijungimo prie šiluminės trasos bei vėliau – dėl techninių sąlygų vidaus šildymo prietaisų su atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisu įrengimui, todėl dalis atsakomybės turi tekti ir ieškovei.

Teismas motyvavo, jog pagal 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. liepos 1 d., 21 straipsnio 2 dalį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Ta pati nuostata įtvirtinta 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu išdėstytos naujos šio teisės akto redakcijos 25 straipsnyje. Įvertinęs tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, esančios pastate (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad atsakovas, kaip bendrųjų namo konstrukcijų bendraturtis, yra atsakingas už namo tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą, kaip ir kiti savininkai. Šiai prievolei neturi teisinės reikšmės konkrečių patalpų atjungimo nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos faktas, kokiu būdu šildomos konkrečios asmeniui priklausančios patalpos ir pan., asmuo atsako už bendrojo naudojimo objektų šildymą, nes tokia prievolė įstatymo nuostatų jam priskirtina kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininkui. Išanalizavęs ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsakovui už tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2008 metų lapkričio mėnesio iki 2009 metų balandžio mėnesio, nustatė, kad atsakovas už bendrojo naudojimo patalpų šildymą liko skolingas ieškovei 881,08 Lt (131,03 Lt + 148,89 Lt + 179,50 Lt + 156,53 Lt + 174,83 Lt + 90,30 Lt), ir šią sumą, taip pat 26,30 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė iš atsakovo ieškovei, o kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė (CK 4.82 str. 1, 3 dalys, 4.83 str., Šilumos ūkio įstatymo 25 str.). Remdamasis CPK 80 str. 1 d. 1 p., 82 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1, 2 dalimis, 98 str. 1, 2 dalimis, įvertinęs šalių byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus, atlikęs tarpusavio išlaidų užskaitą, atsakovui iš ieškovės priteisė 3 018,63 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą bei atsiliepimo į šį skundą argumentus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).

Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176– 185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apeliantės argumentus, nurodytus patikslintame ieškinyje, apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantei jas savaip interpretuojant, naujų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, nustatytos CK 4.83 straipsnyje. Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 straipsnis).

CK 4.82 str. 1 d. reglamentuota, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Kiekvienas iš bendraturčių (butų ir kitų patalpų savininkas) privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas bendram daiktui (namui) išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 str. 3 d.). Daugiabučio gyvenamojo namo buto (patalpų) savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto ir kitų patalpų savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 str. 5 d.).

Šilumos ūkio įstatymo 25 str. nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Šios įstatymo normos aiškiai nustato daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo patalpomis, tarp jų ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Taigi, ši prievolė daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkams galioja nepriklausomai nuo to, ar patalpos yra šildomos ar jos atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas už tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2008 metų lapkričio mėnesio iki 2009 metų balandžio mėnesio, už bendrojo naudojimo patalpų šildymą yra skolingas ieškovei 881,08 Lt, ir teisėtai šią skolą (bei delspinigius) ieškovei priteisė (t. 1, 63–68). Be to, atsakovas byloje neginčijo ir neginčija, jog yra skolingas ieškovei už bendrojo naudojimo patalpų šildymą.

Šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams taikytinos CK normos (CK 4.76 str., 4.82 str. 3 d., CK 6.391 str.) ir specialiosios normos – Šilumos ūkio įstatymas (2 str. 44 punkto, 12 str., 19 str. 5 d., 20 str. 1 ir 2 dalys, 25, 26, 27 str. 1 d.) bei jį detalizuojantys teisės aktai, t. y. energetikos ministro įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, ūkio ministro įsakymu patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos. Pagal Civilinio kodekso nuostatas, šilumos energija yra prekė.

Šilumos energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str. 1 d., 6.383 str. 3 d.). Tai reiškia, kad šilumos energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus.

Išsamiai išanalizavusi ir įvertinusi bylos rašytinius duomenis, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose buvo (yra) šildymo įrenginiai, kurių pagalba atsakovui buvo tiekiama šilumos energija, nes tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Byloje nustatyta, kad jokių šildymo įrenginių bei apskaitos prietaisų atsakovo patalpose nėra, iš esmės tik atsakovo iniciatyva buvo sutvarkyti avarinės būklės karšto vandens ir šildymo sistemos paskirstomieji vamzdžiai (t. 1, b. l. 30, 33), einantys po ginčo patalpos grindimis (t. 1, b. l. 31, 32). Aplinkybė, kad VĮ Registrų centro išrašo duomenimis atsakovo parduotuvė (patalpos nuo 1-1 iki 1-6) (t. 1. b. l. 13) yra šildoma iš centralizuotų sistemų, neįrodo, jog ginčo patalpoje (jos viduje) faktiškai buvo šilumos įrenginiai (radiatoriai ir pan.), naudojantys šilumos energiją iš centrinės šildymo sistemos. Akivaizdu, jog ginčo patalpoje nesant šilumos energiją naudojančių įrenginių ir (ar) įrengtų apskaitos prietaisų, objektyviai neįmanomas ir joks apeliantės nurodytas savavališkas ar neteisėtas šių įrenginių atjungimas nuo bendros šildymo sistemos. Be to, bylos rašytiniai dokumentai leidžia pagrįstai teigti, jog atsakovas, įsigijęs patalpas, visada siekė jas prijungti prie bendro šilumos tinklo, o ne priešingai (t. 1, b. l. 38, 39, 41). Duomenų, jog patalpas atsakovas įsigijo su jose esančiais šilumos įrenginiais, prijungtais prie energijos tiekimo tinklų, ir (ar) įrengtais apskaitos prietaisais, byloje nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad naikinti arba keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).