- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-14
- Bylos Nr.
- I-3845-595/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02016-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).
Nurodė, kad per laikotarpį nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 5 d. jis iš Pravieniškių pataisos namų buvo perkeltas į Lukiškių TI-K bausmei atlikti, buvo specialiai pablogintos jo kalinimo sąlygos, buvo laikomas kamerose, kuriose buvo purvina, neatsidarė langas, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo bendro kamerų ploto, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantios sanitariniu mazgu, sanitariniame mazge nebuvo vetiliacijos, taip pat trūko gyvenamojo ploto. Visa tai žemino jo orumą, jautėsi pažemintas, patyrė nepatogumus, diskomfortą, psichologinę depresiją, išgyveno dvasines kančias. Nurodė, kad kreipėsi į psichologinę tarenybą, tačiau į jo prašymus skirti antidepresantus nebuvo reaguojama. Teigia, kad Lukiškių TI-K darbuotojai specialiai vykdė jo desocializaciją, siekė jį pažeminti. Dėl to tapo dirglus, pažeidžiamas, padidėjo nepilnavertiškumo jausmas, atsirado baimė. Prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20-26) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prie atsiliepimo pateikė Lukiškių TI-K įskaitos pareiškėjo asmens kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai, kameros, kuriose jis buvo laikomas bei tuo metu kameroje buvusių žmonių skaičius. Nurodė, kad iš pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, pareiškėjo teisė į gyvenamojo ploto reikalavimą nepažeista.
Paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų teisės aktų reikalavimus.
Teisės aktai numato, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Įstaiga neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos, ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio. Kai kuriose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas kaip atskira kabina su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Taip pat nurodė, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Atkreipė dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos išrašų matyti, kad skundžiamuoju laikotarpiu nuo 2019-03-07 iki 2019-06-05, nuteistasis į Sveikatos priežiūros skyriaus medicinos specialistus nesikreipė, T. B. asmens sveikatos istorijoje nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 5 d. medicinos specialistų įrašų nėra.
Teigia, kad T. B. savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. T. B. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Prašo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas 2019 m. birželio 21 d. patikslino atsiliepimą, kuriame nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl kamerų perpildymo, dėl kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, sanitarinio mazgo vėdinimo, apšvietimo laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 7 iki 2019 m. balandžio 26 d. (administracinė byla Nr. I- 3433-535/2019). Kadangi sutampa ginčo laikotarpis, dalyje prašo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą. Šioje byloje aktualiu ginčo laikotarpiu laikyti nuo 2019 m. balandžio 27 d. iki 2019 m. birželio 5 d. (b. l. 77).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Susipažinus su Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-3433-535/2019 medžiaga, nustatyta, kad administracinėje byloje ginčo laikotarpis buvo nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. kovo 16 d., o pareiškėjas skundėsi dėl kamerose Nr. 112 ir 265, 332 buvusio pelėsio, netvarkos, kad šviestuvai buvo be gaubtų ir atvirais laidais, netvarkingos dušinės. 2019 m. liepos 9 d. administracinė byla išnagrinėta, sprendimu pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Sprendimas įsiteisėjęs.
Taigi, nustatyta, kad šioje byloje pareiškėjo nurodomas ginčo laikotarpis nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 5 d., be to, šioje byloje pareiškėjas nurodo kitus kalinimo sąlygų pažeidimus, nei administracinėje byloje Nr. I-3433-535/2019. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad teismas jau yra išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl šioje byloje nurodytų jo teisių pažeidimų. Remiantis išdėstytu, atsakovės atstovo prašymas dalyje skundą palikti nenagrinėtu yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo (b.l. 1-3).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Bylos duomenimis yra nustatyta, kad pareiškėjas T. B. į Lukiškių TI-K atvyko 2019 m. kovo 7 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas - 7,28 m² (1 asmuo kameroje); 2019-03-08 perkeltas į kamerą Nr. 332, plotas - 7,43 m² (2 asmenys kameroje); 2019-03-09 - 2019-03-11 buvo kameroje Nr. 332 (2 asmenys kameroje); 2019-03-12 perkeltas į kamerą Nr. 265, plotas - 7,87 m² (1 asmuo kameroje); 2019-03-13 - 2019-03-26 buvo kameroje Nr. 265 (1 asmuo kameroje); 2019-03-27 kameroje Nr. 265 (2 asmenys kameroje); 2019-03-28 perkeltas į kamerą Nr. 295, plotas - 7,95 m² (2 asmenys kameroje); 2019-03-29 - 2019-04-05 kameroje Nr. 295 (2 asmenys kameroje); 2019-04-06 perkeltas į kamerą Nr. 380, plotas - 7,35 m² (2 asmenys kameroje); 2019-04-07 - 2019-04-25 kameroje Nr. 380 (2 asmenys kameroje); 2019-04-26 perkeltas į kamerą Nr. 267, plotas - 7,63 m² (2 asmenys kameroje); 2019-04-27 - 2019-04-28 kameroje Nr. 267 (2 asmenys kameroje); 2019-04-29 perkeltas į kamerą Nr. 271, plotas - 7,76 m² (2 asmenys kameroje); 2019-04-30 - 2019-05-07 kameroje Nr. 271 (2 asmenys kameroje); 2019-05-08 perkeltas į kamerą Nr. 296, plotas - 8,03 m² (1 asmuo kameroje); 2019-05-09 - 2019-05-27 kameroje Nr. 296 (1 asmuo kameroje); 2019-05-28 perkeltas į kamerą Nr. 110, plotas - 7,48 m² (1 asmuo kameroje); 2019-05-29 perkeltas į kamerą Nr. 271, plotas - 7,76 m² (2 asmenys kameroje); 2019-05-30 - 2019-06-03 kameroje Nr. 271 (2 asmenys kameroje); 2019-06-04 kameroje Nr. 271 (1 asmuo kameroje); 2019-06-05 paleistas į laisvę.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kuriose jis atliko laisvės atėmimo bausmę.
Nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai'', kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015-11-01, taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau - PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“.
Vertinant pareiškėjo nusiskundimą dėl tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto, pažymėtina, kad plotas, užstatytas baldais, iš bendro kameros ploto neeliminuojamas. Pareiškėjas nereiškia pretenzijų dėl kamerų apstatymo baldais, kad buvo perteklinių baldų, kurie ženkliai įtakotų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą.
Vilniaus PN pateiktais duomenimis nustatyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Vadovaujantis TIĮET 14.5 p., PĮĮET 16.5 p sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. - posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (2019 m. birželio mėnesio pranešimas dėl T. B. skundo, b. l. 54-55). Pažymėtina, kad teismas, neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.
Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų ir sanitarinio mazgo plotus, atsižvelgiant ir į tai, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose su dar kitu asmeniu, nustatyta, kad minimalus tenkantis vienam asmeniui ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas, kuomet pareiškėjas kalėjo su dar kitu asmeniu kamerose: Nr. 332 (kurios plotas 7,43 kv.m.) laikotarpiu 2019-03-08 – 2019-03-11, kameroje Nr. 380 (kurios plotas 7,35 kv.m.) laikotarpiu 2019-04-06 iki 2019-03-20, kameroje Nr. 267 (kurios plotas 7,63 kv.m.) laikotarpiu 2019-04-26 iki 2019-04-28.
Taigi, iš viso netinkamomis sąlygomis nesuteikiant pareiškėjui teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto (tačiau minimalus trūkumas) pareiškėjas buvo kalinamas 25 paras. Todėl CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti nagrinėjamu atveju atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.
Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Taigi, nustatyta, kad vadovaujantis TIĮET taisyklių 14.5 punktu, PĮĮET 16.5 punktu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vieta atitinka sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p. nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra - visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių, priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių, įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, kaip minėta, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka TIĮET 14.5 punkto reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, kad laikotarpiais, kuomet kamerose pareiškėjas buvo laikomas su dar kitu asmeniu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais (viso 51 parą) (b. l. 21).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo purvina, negalėjo atidaryti lango, kadangi jo nepasiekė, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos.
HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langą (b. l. 54-55), kaip tai numato Lietuvos Higienos normos 134:2015 17 punktas. Kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Pareiškėjas neneigia, kad langas buvo, atidaryti jo negalėjo ne dėl to, kad langas neatsidarė ar buvo sugadintas. Taigi, vėdintis buvo galima. Lietuvos Higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo. Pažymėtina, tai, kad jeigu kameroje esantys asmenys palaikytų tvarką kameroje, vėdintų patalpą, kaip numato HN 134:2015, per langus, gyvenamosiose kamerose būtų galima išvengti pelėsio ir nemalonaus kvapo, staigių temperatūros pokyčių.
Gyvenamąsias kameras turi tvarkyti patys nuteistieji. Tai reglamentuota Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 5 punkte, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 “Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 patvirtinimo 37 punkte. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo bendro naudojimo ir gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. lapkričio 15 d. įskaymu Nr. 1-278 “Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo bendrojo naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašo patvirtinimo”, kameros aprūpinamos valymo inventoriumi ir priemonėmis. Pareiškėjas nesiskundžia, kad jam trūko valymo priemonių ar inventoriaus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, kvapo gyvenamosiose kamerose.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas abstrakčiai reiškia nusiskundimus dėl netvarkos kamerose, tačiau konkrečiai nenurodo, kaip pasireiškė jo teisių pažeidimas šiuo aspektu (faktų, konkrečių aplinkybių nepateikė). Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nenustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu būtų nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai, juolab pagal skunde nurodytus pareiškėjo nusiskundimus.
Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) patikrinimo aktai (b.l. 60-63, 65-67). Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas patikrinimo laikotarpiais nebuvo nustatytų pažeidimų. Kitose kamerose nustatyti pažeidimai buvo pašalinti (b. l. 64, 72). Pažymėtina tai, kad iš pateiktų Centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K kameros buvo tikrinamos nuolat ir nuosekliai, jei buvo fiksuoti tam tikri pažeidimai, atsakovės atstovo pateikti raštai dėl atliktų patikrinimų patvirtina, kad pažeidimai buvo iš karto pašalinami. Pažymėtina ir tai, kad Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi sutartį su įmone UAB „UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 73-76), kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atliko visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams, kenkėjams išvengti. Nustačius, kad tikrintose kamerose, kuriose tam tikrais laikotarpiais buvo pareiškėjas, pareiškėjo nurodomų pažeidimų nenustatyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo aspektu. Todėl remiantis išdėstytu visiškai nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerų netvarkos, langų neatsidarymo.
Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad jis prašėsi pas psichologą, tačiau į prašymus nebuvo reaguojama. Gydytojai neskyrė jam vaistų, antidepresantų. Tačiau skunde taip pat nedetalizuoja, dėl kokių sveikatos nusiskundimų ir kada norėjo būti registruotas pas gydytojus, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis nebuvo registruotas pas gydytojus.
Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, sveikatos priežiūrą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso XIV skyrius (174-175 straipsniai) bei Taisyklių LIII skyrius (454-472 straipsniai). Pagal minėtą teisinį reglamentavimą nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, tokiais atvejais ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Už šias paslaugas ir patarnavimus pataisos darbų įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Sveikatos priežiūros tarnyba pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr.025/a-p), į kurią įrašo sveikatos patikrinimų duomenis, kitą sveikatos informaciją, taip pat įdeda kitus medicininės apskaitos dokumentus.
Kaip matyti iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, iš pateikto į bylą pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos išrašo ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į medicinos specialistus, tame tarpe ir su prašymais dėl psichologo pagalbos (b.l. 29-51, 56). Nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodomų pažeidimų būtų kreipęsis su skundais, prašymais į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas.
Pareiškėjas nurodė, kad jis specialiai buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų, kur buvo geresnės sąlygos į Lukiškių TI-K atlikti bausmei. Tačiau šis argumentas visiškai nepagrįstas. Nėra jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Nenustatyta, kad pareiškėjo perkėlimo iš Pravieniškių pataisos namų į Lukiškių TI-K teisinis pagrindas buvo nepagrįstas ir neteisėtas, negaliojantis. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, tačiau jokiais įrodymais ar faktinėmis aplinkybėmis nepagrindė teiginio, jog Lukiškių TI-K pareigūnai siekė jo desocializacijos.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad jam buvo sudarytos nežmoniškos kalėjimo sąlygos, dėl ko patyrė patyrė emocinius išgyvenimus, jautėsi pažemintas, patyrė nepatogumus, diskomfortą, psichologinę depresiją, išgyveno dvasines kančias.
Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teisių pažeidimų pagal jo nurodytus nusiskundimus, išskyrus neužtikrintą minimalų gyvenamąjį plotą 25 paras, pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą 51 parą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, neužtikrinant pareiškėjui teisės aktais nustatyto kameros gyvenamojo ploto 25 paras, tačiau nustatytas labai minimalus trūkumas bei pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 51 parą, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 150 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl nustatytų pažeidimų būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitiems kompetentingiems subjektams, taip pat byloje nenustatyta, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai, be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018). Nustatant žalos dydį vertintina, kaip minėta, koks pažeidimo mastas, trukmė, tai, kokia jautri asmens teisė pažeidžiama, remiamasi EŽTT, nacionalinių teismų formuojama praktika, vadovaujamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgiama į valstybės ekonominę padėtį.
Todėl remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 150 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, juridinio asmens kodas 188721271, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.