Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Agnei Sinkevičiūtei, Gedailei Balčiūnaitei, dalyvaujant ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Linui Meškiui, atsakovės N. L., UAB atstovui Tomui Mockevičiui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, ieškinį atsakovei N. L., UAB dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo pripažinti atsakovės 2014 m. kovo 28 d. atliktą vienašalį įskaitymą 2.165,90 Eur (7.478,42 Lt) sumai negaliojančiu, taikyti restituciją, priteisti ieškovei iš atsakovės 2.165,90 Eur skolą, 6% dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-410-601/2016 ieškovei buvo iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Patikrinęs perduotus dokumentus administratorius nustatė, jog atsakovė ieškovei 2014 m. kovo 31 d. pateikė pranešimą apie 2014 m. kovo 28 d. atliktą įskaitymą (UAB „duomenys neskelbtini“ yra ankstesnis atsakovės pavadinimas). Pranešime nurodoma, jog atsakovė, kuri ieškovei buvo skolinga 16.546,51 Lt, iš UAB „Skira“ 2015 m. kovo 25 d. perėmė reikalavimo teisę į 7.478,42 Lt ieškovės atžvilgiu ir atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, likdama skolinga 9.068,09 Lt. Aplinkybę, jog egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, patvirtina tai, jog ieškovės reikalavimo teisė neginčijama, ją patvirtina 2014 m. kovo 12 d. tarpusavio skolos balansas, ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovės kreditorių interesai, kadangi atsakovė ginčijamų įskaitymų pagrindu įgijo teisę neatsiskaityti su ieškove, atsakovė ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, atsakovės nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog 2014 m. kovo 13 d. teismų informacinėje sistemoje buvo paskelbti duomenys apie pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo padavimą. Pripažinus sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodė, jog actio Pauliana institutas nesuteikia teisės ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami. Ginčijamas įskaitymas nelėmė ieškovės nemokumo, nepasikeitė bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis. Be to, atsakovė padengė skolos likutį- 9.068,09 Lt. Aptariamas institutas negali būti taikomas ir dėl to, jog ginčijamas ne ieškovės, bet atsakovės vienašališkai sudarytas sandoris. Bloga ieškovės finansinė padėtis pati savaime nelaikytina pagrindu konstatuoti atsakovės nesąžiningumą, kadangi CK 6.140 straipsnyje įtvirtinta teisė atlikti įskaitymą skolininko nemokumo atveju.

Dublike, palaikydama savo ieškinyje išdėstytą poziciją, ieškovė papildomai nurodė, jog remiantis actio Pauliana institutu gali būti ginčijami ir skolininko vienašališkai sudaryti sandoriai. Šis institutas skirtas ginčyti ne ieškovo, o kitų subjektų sudarytus sandorius. Įskaitymu buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai, kadangi atsakovė, vedina savo interesų, atlikusi įskaitymą įgijo teisę nesumokėti dalies skolos sumos, atimdama iš kitų kreditorių teisę į dalies reikalavimų patenkinimą. Sąžiningu gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris jam prieinamais būdais pasidomėjo apie kontrahento finansinę padėtį.

Triplike, palaikydama savo atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, atsakovė papildomai nurodė, jog ieškovė situaciją vertina vienpusiškai, akcentuodama savo reikalavimo teisę, tačiau nevertindama aplinkybės, jog analogišką reikalavimo teisę turėjo ir atsakovė. Ieškovės pozicija, jog ginčijamo sandorio atsakovė neprivalėjo sudaryti, nesuderinama su verslo logika, kadangi tokiu atveju atsakovė būtų privalėjusi atsiskaityti su ieškove, nors nebuvo jai skolinga. Ieškovės cituojamoje teismų praktikoje analizuojamas klasikinis actio Pauliana instituto pavyzdys, kai ginčijamas turto perleidimo sandoris, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija iš esmės kitokia.

Dėl įskaitymo sandorio teisėtumo

Kaip matyti iš šalių pozicijų, tarp jų nėra ginčo dėl 2014 m. kovo 12 d. tarpusavio įsiskolinimų balanse, parengtame atsakovės, užfiksuotos atsakovės skolos ieškovei sumos- 16.546,51 Lt, taip pat aplinkybės, jog 2015 m. kovo 25 d. atsakovė iš UAB „Skira“ perėmė reikalavimo teisę į 7.478,42 Lt ieškovės atžvilgiu. Ieškovės atstovas nurodė neginčijantis reikalavimo perėmimo sandorio teisėtumo, taip pat pripažino aplinkybę, jog skirtumas tarp priešpriešinių reikalavimų- 9.068,09 Lt (16.546,51 Lt - 7.478,42 Lt)- yra padengtas. Ginčas byloje kilo dėl to, ar perėmusi 7.478,42 Lt dydžio reikalavimo teisę atsakovė 2014 m. kovo 28 d. pranešimu šią sumą pagrįstai ir teisėtai įskaitė į atitinkamo dydžio ieškovės reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu, kaip tai numatyta CK 6.130- 6.131 straipsniuose.

Pabrėžtina, jog ieškovė neginčijo aplinkybės, kad šalys įskaitymo metu turėjo viena kitos atžvilgiu galiojančius, vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, kurie buvo vykdytini ir aiškiai apibrėžti. Ieškovė taip pat pripažino, jog įskaitymas buvo atliktas rašytiniu 2014 m. kovo 28 d. pranešimu, kuris ieškovei įteiktas 2014 m. kovo 31 d. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog egzistavo įstatyme įtvirtintos įskaitymo taikymo sąlygos, be to, įskaitymas buvo atliktas įstatyme nustatyta tvarka.

Kartu akcentuotina, jog ieškovės nemokumo faktas pats savaime negali būti vertinamas kaip sąlygojantis įskaitymo neteisėtumą. Vadovaujantis CK 6.140 straipsniu, kreditorius skolininko nemokumo atveju gali įskaityti net ir reikalavimus, kurių įvykdymo terminas nesuėjęs, išskyrus įstatymuose įtvirtintas išimtis. Jokiame įstatyme nėra nuostatos, kuri draustų atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymus po to, kai teisme yra priimamas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, finansines prievoles vykdyti ir disponuoti juridiniam asmeniui priklausančiu turtu draudžiama nuo to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2011, būtent pastaroji aplinkybė sąlygoja įskaitymo neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju įskaitymo dieną nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo dar nebuvo priimta.

Iš kitos pusės, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, 2014 m. kovo 10 d. ir 2014 m. kovo 13 d. nutartimis ieškovės bankroto byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės- ieškovei priklausančio turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perleidimu tretiesiems asmenims. Kaip išaiškino faktinėmis aplinkybėmis analogišką bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo apsaugoti galimai nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kartu teismas konstatavo, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytas suvaržymas pripažintinas kliūtimi ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymui atlikti. Kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti visų ieškovės kreditorių interesus, tiesiogiai nurodyta ir Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartyje.

Kaip nepagrįstas atmestinas atsakovės atstovo teismo posėdžio metu išdėstytas argumentas, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis disponuoti ieškovės turtu uždrausta tik pačiai ieškovei, bet ne kitiems asmenims. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, turto arešto aktų registre registruojami teismų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (CPK 675 str. 4 d.; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Duomenys apie ieškovės turto arešto įregistravimą paskelbti viešai Turto arešto aktų registre 2014 m. kovo13 d., todėl preziumuojama, kad jie atsakovei turėjo būti žinomi. Tuo tarpu ginčo įskaitymas buvo atliktas 2014 m. kovo 28 d., t.y. galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms.

Nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo areštuotas visas ieškovei priklausantis turtas, įskaitant ir turtines teises, kokia pripažintina ieškovės turėta reikalavimo teisė atsakovės atžvilgiu. Įskaitymo sandoriu buvo sumažinta ieškovės reikalavimo teisė atsakovei. Toks veiksmas pripažintinas disponavimu ieškovei priklausančia turtine teise. Kartu pabrėžtina, jog nors nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir buvo numatytos tam tikros išimtys (teisė atsiskaityti su darbuotojais ir mokėti mokesčius valstybei bei Sodrai (t.y. dengti aukštesniųjų eilių kreditorinius reikalavimus) bei atsiskaityti su bankroto bylą iniciavusiais subjektais), teisė panaudoti turtinę teisę atsiskaitant su atsakove nutartyje nenustatyta. Kartu pabrėžtina, jog, net ir tuo atveju, jeigu pasinaudodama nutartyje nurodyta išimtimi ieškovė būtų ketinusi atlikti atsiskaitymus su nutartyje nurodytais trečiosios eilės kreditoriais, toks veiksmas galėtų būti pateisinamas (t.y. mokėjimas galėtų būti pripažintas teisėtu) tik tuo atveju, jeigu atlikusi atitinkamus mokėjimus ieškovė būtų galėjusi užtikrinti proporcingumo principo taikymą, t.y. būtų turėjusi galimybę tenkinti visų trečiosios eilės kreditorių reikalavimus atitinkama apimtimi. Kaip matyti iš nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo turinio, ieškovės kreditoriniai įsipareigojimai viršijo buhalterinę jos turto vertę (kreditorinių įsipareigojimų suma- 19.013.198 Lt, turto balansinė vertė- 17.552.971 Lt, iš jo ilgalaikio turto- 9.011.974 Lt; teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, jog faktinė turto vertė yra ženkliai mažesnė už buhalterinę ir pardavus turtą tikimasi gauti ne daugiau nei 6 mln litų (1,74 mln eurų)), todėl akivaizdu, jog ieškovė ne tik nepasinaudojo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių įtvirtinta teise, bet ir neturėjo galimybės šią teisę įgyvendinti nepažeisdama įstatyme įtvirtintos pareigos esant mokumo problemoms užtikrinti proporcingą visų kreditorių interesų tenkinimą.

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Šiam sandorio negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Reikalavimo teisė yra turtinė teisė, įeinanti į turto sąvoką. Įskaitymu buvo pažeista teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. draudimas disponuoti ieškovei priklausančiu turtu, ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas dėl įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo, kas lemia ginčijamo sandorio neteisėtumą.

Dėl administratoriaus teisės reikšti ieškinį remiantis actio Pauliana institutu

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje AB Nr. 3K-P-311/2012).

Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditoriniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje, turinio, 27 iš 28 asmenų, pasikreipusių dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, vėliau buvo įtraukti į kreditorių sąrašą. Pastaroji aplinkybė pati savaime, net ir papildomai neanalizuojant duomenų apie kitų kreditorinių reikalavimų susiformavimo laiką (nors atitinkamų duomenų ieškovė nepateikė net ir po papildomo įpareigojimo, pabrėžtina, jog nuo įskaitymo atlikimo iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo praėjo vos kelios dienos, todėl spręsti, kad per tokį laiką, kurio metu ieškovei buvo draudžiama vykdyti finansines operacijas, galėjo naujai atsirasti daugiau nei trys šimtai kreditorių, nėra pagrindo), leidžia daryti išvadą, jog ginčijamo sandorio atlikimo metu egzistavo bankroto byloje vėliau patvirtintų kreditorinių reikalavimų, priklausančių kreditoriams, kurių teises reikšdamas ieškinį ir gina bankroto administratorius. Kaip matyti iš teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei turinio, ieškovės turtas bankroto bylos iškėlimo dieną buvo mažesnis už kreditorinius įsipareigojimus (kaip minėta, kreditorinių įsipareigojimų suma- 19.013.198 Lt, turto balansinė vertė- 17.552.971 Lt, iš jo ilgalaikio turto- 9.011.974 Lt). Nors ieškovės atstovas ir neteikė į bylą įrodymų savo paaiškinimui, jog faktinė turto vertė yra gerokai mažesnė (apie 1,74 mln eurų), pagrįsti, nors bendra hipoteka užtikrintų, taip pat pirmosios ir antrosios eilių kreditorinių reikalavimų suma sudaro apie 1,45 mln litų arba 0,42 mln eurų, kas leidžia spręsti, jog šių reikalavimų patenkinimui ieškovei priklausančio turto užteks, t.y., iš esmės ieškinys yra reiškiamas trečiosios eilės kreditorių naudai, bankroto byloje konstatuoti duomenys apie ieškovei priklausančio turto vertę leidžia daryti išvadą, jog visi trečiosios eilės kreditorių reikalavimai nebus patenkinti. Pastaroji aplinkybė atskleidžia, jog atlikdama ginčijamą įskaitymą atsakovė, pažeisdama kitų trečiosios eilės kreditorių interesus, gavo viso savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą. Kitaip tariant, jeigu nebūtų sudarytas ginčijamas sandoris, ieškovė būtų įgijusi teisę pareikšti byloje kreditorinį reikalavimą, tuo tarpu jos sumokėtos ar iš jos išieškotos lėšos būtų padalintos visiems kreditoriams proporcingai jų pareikštiems reikalavimas. Kaip šiuo sprendimu jau konstatuota, atsakovė ne tik kad neprivalėjo, bet ir dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėjo teisės sudaryti ginčijamo sandorio. Kaip teisingai dublike nurodė ieškovė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013 konstatavo, kad sąžiningu gali būti laikomas tik tas asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sudarant sandorį nebus pažeisti teisės aktų reikalavimai ir kontrahento kreditorių interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo išviešintas, kas sąlygoja atsakovės nesąžiningumo prezumpciją. Pastaruoju aspektu reikšminga pripažintina ir aplinkybė, jog, nors įskaitymai ir buvo dažni šalių tarpusavio santykių praktikoje, kaip nurodė ieškovės atstovas ir pripažino atsakovės atstovas, ankstesni įskaitymai buvo atliekami šalims dėl to pasiekiant susitarimą, tuo tarpu ginčijamas įskaitymas atliktas vienašališkai dėl to, jog, kaip pripažino atsakovė, ieškovė nebesutiko pasirašyti skolų suderinimo akto. Pastaroji aplinkybė turėjo tapti signalu atsakovei, jog būtina papildomai pasidomėti ieškovės turtine padėtimi.

Sutiktina ir su ieškovės pozicija, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013 suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad actio Pauliana institutas gali būti taikomas ir bankrutuojančios ar bankrutavusia pripažintos bendrovės administratoriui ginant kreditorių interesus ginčijant vienašališkai trečiojo asmens atliktą atitinkamo asmens ir bankrutuojančios ar bankrutavusia pripažintos bendrovės priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Priešinga išvada lemtų logiškai nepateisinamą situaciją, kai kreditorių interesų apsauga priklausytų vien nuo to, ar sandoriui, kuriuo įskaitomi priešpriešiniai reikalavimai, gaunamas nemokaus juridinio asmens sutikimas, ar toks įskaitymas jo kreditoriaus atliekamas vienašališkai.

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.

Dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių

Pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80, 6.66 straipsnių pagrindu, taikytina restitucija, šalys grąžintinos į iki negaliojančiu pripažinto sandorio sudarymo buvusią padėtį. Nagrinėjamu atveju nurodytos pasekmės lemia priešpriešinių piniginių reikalavimų 2.165,90 Eur (7.478,42 Lt) sumai atnaujinimą.

Nurodyta aplinkybė, nesant ginčo dėl reikalavimo dydžio ir jo realumo, lemia ieškinio reikalavimo dėl atitinkamos sumos priteisimo iš atsakovės ieškovei pagrįstumą. Tuo tarpu atsakovė savo teises gali įgyvendinti Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka reikšdama ieškovei kreditorinį reikalavimą.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, tenkintinas ir ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti atsakovės N. L., UAB 2014 m. kovo 28 d. atliktą vienašalį įskaitymą 2.165,90 Eur (7.478,42 Lt) sumai negaliojančiu.

Taikyti restituciją, atkurti iki negaliojančiu pripažinto įskaitymo buvusią padėtį, kai galiojo šalių priešpriešiniai 2.165,90 Eur (7.478,42 Lt) dydžio kreditoriniai reikalavimai.

Priteisti ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas duomenys neskelbtini, iš atsakovės N. L., UAB, juridinio asmens kodas duomenys neskelbtini, 2.165,90 Eur (dviejų tūkstančių šimto šešiasdešimt penkių eurų 90 ct) skolą, 6% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui apeliaciniu skundu per Kauno apylinkės teismą.