- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-1201-123/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03963-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas, Erika Misiūnienė, Virginija Nijolė
- Atsakovas
- UAB „Transpaulė“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- A. Š., If P
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1201-123/2013
2013 m. rugsėjo 27 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Virginija Nijolė Griškevičienė, kolegijos teisėjai Erika Misiūnienė, Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Transpaulė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo ir ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl 2013 m. balandžio 26 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Transpaulė“, tretiesiems asmenims A. Š. ir If P&C Insurance AS filialui dėl nuostolių atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo priteisti 18 752,88 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vokietijoje 2009-06-30 dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo A. Š., einančio darbines pareigas pas atsakovę, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Atsakovei priklausanti ir jo darbuotojo vairuojama, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 8 dalies nuostatos. Eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (Deutsches Būro Grune Karte e.V.), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 str.), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimus už 5 431,21 euro (18 752,88 Lt) sumą. Ieškovas, gavęs Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimus sumokėti 5 431,21 eurą (18 752,88 Lt) dėl transporto priemonės padarytos žalos, sumokėjo nurodytą sumą Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, sumokėdamas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, atlygino atsakovės darbuotojo padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias administravimo išlaidas ir įgijo teisę reikalauti atlyginti išmokėtą sumą iš atsakovės CK 6.264, 6.270 straipsnių, 6.280 straipsnio l dalies ir TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-03-12 sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės UAB „Transpaulė“ 18 752,88 Lt nuostolių atlyginimo, šešis procentus metinių palūkanų už priteistą 18 752,88 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-04-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 883 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė nesilaikė sutartyje nustatytų terminų mokėti draudimo įmokas, todėl draudikas If P&C Insurance AS draudimo sutartį nuo 2009-06-12 nutraukė ir pateikė duomenis į TPVCAPD duomenų bazę. Nuo 2009-06-12 iki 2009-07-09 atsakovės valdoma transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu, 2009-06-30 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, dėl kurio kaltu pripažintas atsakovės vairuotojas. Pažymėjo, kad atsakovės atstovė atsisakė ginčyti draudimo sutarties nutraukimo teisėtumą. Teismas nustatė, kad net jei sutartis nebūtų buvus nutraukta, autoįvykio metu atsakovė nebuvo sumokėjusi draudimo įmokos, todėl draudikas turi teisę susigrąžinti žalai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio. Dėl nurodytų motyvų atsakovės argumentus, kad ji neturi pareigos kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius, pripažino nepagrįstais. Ieškovas (draudikų biuras) išmokėjo žalos atlyginimą Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, nes pastarasis sureguliavo žalą ir išmokėjo eismo įvykio metu nukentėjusiojo patirtus nuostolius. Teismas nustatė, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras dėl minėto eismo įvykio išmokėjo 4 323,05 EUR, 374,90 EUR ir 28,56 EUR išmokas, iš viso 4 726,51 EUR. Be to, Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sudaro ne tik nukentėjusiajam asmeniui išmokėta išmoka (4 726,51 eurai), bet ir Vidaus nuostatų 5 straipsnyje numatytas administravimo mokestis – 714,70 eurų, todėl nustatęs, kad byloje ieškovo pateikti įrodymai patvirtina nuostolių dydį, nusprendė, jog bendra nuostolių suma yra 5 431,21 eurai, ir šią sumą ieškovui priteisė iš atsakovės. Iš atsakovės ieškovui priteisė 883 Lt bylinėjimosi išlaidų – 563 Lt žyminio mokesčio ir 320 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu.
Šalies argumentai
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Nurodė, kad teismas ieškovui priteisė tik 320 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu į valstybinę kalbą, nors ieškovas buvo pateikęs prašymus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl 741,40 Lt sumos. Nurodė, kad bendra nepriteista bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu į valstybinę kalbą, suma yra 421,40 Lt, kurią ir prašė priteisti priimant papildomą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-04-26 papildomu sprendimu ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės UAB „Transpaulė“ 277 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą dalį prašymo atmetė. Nurodė, kad ieškovas pavėluotai faksu pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo ir 144,40 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuos teismas 2013-02-20 teismo posėdžio metu protokoline nutartimi atsisakė priimti ir grąžino ieškovui. Teismas 2013-02-28 nutartimi netenkino prašymo priimti 2013-02-22 paštu atsiųstus papildomus įrodymus, kuriuos ieškovas pateikė jau po bylos išnagrinėjimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-12 sprendimo atsakovė UAB „Transpaulė“ prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti arba teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš ieškovo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas ir visas teismo išlaidas. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad draudimo sutartis buvo nutraukta nuo 2009-06-16, nes liudijime nustatyta, kad draudimo sutarties pasibaigimo data – 2009-08-21. Ieškovas nesiėmė draudimo apsaugos sustabdymo procedūrų, nesiuntė atsakovei jokių pranešimų ar įspėjimų, kaip tai numato Draudimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalis. Paaiškino, kad apie tai, jog draudimo sutartis nutraukta, atsakovė sužinojo tik 2009-07-09 ir iš karto sudarė naują draudimo sutartį. Draudimo kompanija pranešimą apie sutarties nutraukimą siuntė adresu (duomenys neskelbtini), nors turėjo siųsti adresu (duomenys neskelbtini). Teismas visiškai nevertino liudytojo V. Ž. parodymų, kurie yra svarbūs draudimo sutarties galiojimo faktui nustatyti. Teismai formuoja praktiką, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas nėra esminis sutarties pažeidimas, o draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos. Atsakovė mano, kad eismo įvykio metu atsakovės ir draudiko sudaryta draudimo sutartis galiojo, todėl atsakovė neturi jokio pagrindo atlyginti ieškovui reikalaujamų 18 752,88 Lt dydžio nuostolių. Apeliantė nesutinka su ieškovo prašomu priteisti nuostolių dydžiu. Nurodo, kad pažymoje apie eismo įvykį nukentėjusiojo žala vertinama tik 400 eurų.
Apeliaciniu skundu dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-26 papildomo sprendimo ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo papildomą sprendimą pakeisti ir ieškovo prašymą dėl papildomo sprendimo tenkinti visiškai. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog biuras įrodymus dėl patirtų papildomų bylinėjimosi išlaidų (144 Lt) pateikė jau po bylos išnagrinėjimo, nes rašytiniai įrodymai teismui buvo pateikti iki 2013-02-20 teismo posėdžio.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės UAB „Transpaulė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-12 sprendimo ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-12 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė 2009-06-30 eismo įvykio metu nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Mano, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kuriais paneigtų 2009-06-30 eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio apskaičiavimus. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras eismo įvykio metu padarytą žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis Vokietijoje galiojančiais įstatymais, reglamentuojančiais atsakomybę.
Atsiliepimu į atsakovės UAB „Transpaulė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-12 sprendimo trečiasis asmuo If P&C Insurance AS filialas prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas nevykdė pareigos mokėti draudimo įmokas, todėl draudikas informavo apeliantę apie draudimo apsaugos sustabdymą, o vėliau ir apie draudimo sutarties nutraukimą nesumokėjus draudimo įmokos iki suteikto papildomo termino pabaigos. Draudimo sutartis buvo nutraukta nuo 2009-06-12 šiuos duomenis pateikiant į ieškovo valdomą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazę. Nurodo, kad 2008-08-18 draudiko ir apeliantės sudarytoje draudimo sutartyje nurodomas atsakovės adresas yra (duomenys neskelbtini), todėl pranešimai apie draudimo apsaugos sustabdymą ir sutarties nutraukimą apeliantei buvo siunčiami būtent šiuo adresu. Paaiškino, kad liudytojo V. Ž. parodymai teismo posėdžio metu buvo prieštaringi, nes liudytojas nurodė visiškai kitas aplinkybes nei draudikas. Mano, kad apeliantė neįrodė, jog draudimo sutartis nebuvo nutraukta.
Atsiliepimų į ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-26 papildomo sprendimo nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Ginčas byloje kilo dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinys atsakovei UAB „Transpaulė“ dėl nuostolių atlyginimo, ir papildomo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-08-18 tarp atsakovės ir draudimo bendrovės IF P&C Insurance AS buvo sudaryta įprastinė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuri turėjo galioti iki 2009-08-21. Pagal sutartį numatyta draudimo įmoka sudaro 6 440 Lt, kuri turėjo būti mokama dalimis po 1 610 Lt laikotarpiu iki 2008-09-01, 2008-11-19, 2009-02-03 ir 2009-05-03 (t. 1, b. l. 96–97). Atsakovė savo įsipareigojimus mokėti draudimo įmokas vykdė nesilaikydama sutartyje nustatytų terminų, todėl trečiasis asmuo IF P&C Insurance AS nuo 2009-06-12 nutraukė su atsakove draudimo sutartį (t. 1, b. l. 75).
2009-06-30 (duomenys neskelbtini) poilsio aikštelėje (Vokietijoje) dėl trečiojo asmens A. Š., kuris vairavo atsakovei O. Paulauskienės individualiai įmonei (po pertvarkymo – UAB „Transpaulė“) priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta (duomenys neskelbtini) priklausanti transporto priemonė (t. 1, b. l. 26–47).
Dėl draudimo sutarties galiojimo
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės (draudėjos) UAB „Transpaulė“ 2008-08-18 draudimo sutartis, sudaryta su trečiuoju asmeniu (draudiku) IF P&C Insurance AS (UAB „If draudimas“) buvo nutraukta 2009-06-12.
Draudimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2009-04-04) nustato, kad draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku (išskyrus atvejį, kai draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar jos dalies sumokėjimu), draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, jog per 15 dienų nuo pranešimo gavimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo apsauga bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį. Jei draudimo sutartyje nenustatytas kitoks pranešimų siuntimo būdas, preziumuojama, jog draudėjas gavo draudiko pranešimą, išsiųstą paštu, praėjus protingam terminui po jo išsiuntimo. Apeliantė mano, kad draudikas nesiėmė šių draudimo apsaugos sustabdymo procedūrų ir nesiuntė atsakovei įspėjimų ar pranešimų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nustatyta, kad draudikas 2009-05-12 pranešimu kreipėsi į UAB „Transpaulė“ dėl nesumokėtos draudimo įmokos, nurodydamas, jog nesumokėjus įsiskolinimo iki mokėjimo termino pabaigos datos (2009-06-12) draudimo sutartis be atskiro pranešimo vienašališkai bus nutraukta (t. 1, b. l. 100). 2009-06-30 pranešimu draudikas informavo draudėją, kad draudimo apsauga pagal draudimo sutartį 2009-06-12 yra nutraukta dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos (t. 2, b. l. 75). Nurodyti pranešimai atsakovei išsiųsti adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 104, t. 2, b. l. 77). Apeliantė nurodo, kad draudimo kompanija pranešimą apie sutarties nutraukimą siuntė adresu (duomenys neskelbtini), nors turėjo siųsti adresu (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad 2008-08-18 įprastinėje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje nurodomas atsakovės adresas yra (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 96–97), todėl nurodyti apeliantės argumentai laikytini nepagrįstais, nes byloje nėra duomenų, jog apeliantė buvo informavusi draudimo kompaniją apie adreso pasikeitimą.
TPVCAPD įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2007-06-11 iki 2012-01-01) nustato, kad įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas. Iki draudimo sutartyje nustatyto ir suteikto papildomo termino pabaigos apeliantė nesumokėjo draudimo įmokos, todėl draudimo kompanija laikė šią sutartį nutraukta nuo 2009-06-12, atitinkamai pateikiant duomenis į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazę. Pažymėtina, kad apeliantė neginčijo draudimo sutarties nutraukimo įstatymų nustatyta tvarka, šią aplinkybę skundžiamame sprendime taip pat buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, todėl laikytina, jog 2008-08-18 draudimo sutartis nutraukta teisėtai ir apie jos nutraukimą apeliantė informuota tinkamai.
Apeliantas nurodė, kad teismas visiškai nevertino liudytojo V. Ž. parodymų, kurie yra svarbūs draudimo sutarties galiojimo faktui nustatyti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009.). Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui konstatuotina, kad teismas priėmė sprendimą įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, t. y. įvertinęs, kad apeliantė nemokėjo draudimo įmokų sutartyje nustatytais terminais ir trečiajam asmeniui pateikus rašytinius įrodymus apie apeliantei siųstus pranešimus dėl draudimo sutarties nutraukimo, padarė pagrįstą išvadą, jog šalių sudaryta draudimo sutartis buvo nutraukta ir atsakovė buvo tinkamai informuota apie draudimo sutarties nutraukimą (draudimo apsaugos pabaigą). Aplinkybė, kad teismas priėmė nepalankų atsakovei sprendimą negali būti pagrindu laikyti, jog teismas netinkamai įvertino ar nevertino byloje esančių įrodymų (liudytojo V. Ž. parodymų).
Apeliantė UAB „Transpaulė“ nurodo, kad teismai formuoja praktiką, jog pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas nėra esminis sutarties pažeidimas. Pažymėtina, kad apeliantės nurodytos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-792-275/2010 ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, be to, apygardos teismas neformuoja teismų precedentų ir teisės aiškinimo/taikymo praktikos, todėl apeliantės nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutartis nesaisto civilinę bylą nagrinėjančio teismo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad net jei draudimo sutartis nebūtų buvus nutraukta, autoįvykio metu atsakovei nesumokėjus draudimo įmokos, remiantis TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi ir formuojama teismų praktika draudimo apsauga galiotų, tačiau įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjui kiltų pareiga sugrąžinti draudikui šio už draudėją tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012).
Pagal TPVCAPD įstatymo įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Draudikų biuras (17 str. 1 d. 1 p.). Dėl išdėstytų motyvų, atsakovės argumentai, kad ji neturi pareigos kompensuoti ieškovo patirtų nuostolių laikytini nepagrįstais.
Dėl nuostolių dydžio
Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras dėl minėto eismo įvykio išmokėjo 4 323,05 EUR, 374,90 EUR ir 28,56 EUR išmokas, iš viso 4 726,51 EUR. Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sudaro nukentėjusiajam asmeniui išmokėta išmoka (4 726,51 EUR) ir Vidaus nuostatų 5 straipsnyje numatytas administravimo mokestis – 714,70 EUR. Bendra nuostolių suma yra 5 431,21 eurai. Iš mokėjimo pavedimų matyti, kad ieškovas pervedė 431,14, 4 323,06 ir 677,02 eurų sumas (t. 1, b. l. 42, 44, 45).
Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (ieškovas) moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jeigu kaltininkas padarė žalą Europos Sąjungos valstybėje, naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tačiau ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.). TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškovas, sumokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti sumokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme (TPVCAPDĮ) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-29 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1, 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Apeliantė UAB „Transpaulė“ nesutinka su ieškovo prašomu priteisti nuostolių dydžiu. CPK 178 straipsnis nustato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė detalius paaiškinimus dėl patirtų ir atlygintų nuostolių dydžio, apeliantės nurodyti argumentai dėl priteistinų nuostolių dydžio yra deklaratyvūs, nepagrįsti į bylą pateikiamais įrodymais, duomenų, paneigiančių ieškovo pateiktus eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio skaičiavimus, apeliantė nepateikė.
Pažymėtina, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalį (t. 1, b. l. 52), 2009-06-30 eismo įvykio metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras yra kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su autoavarijos šalyje galiojančių teisės aktų taikymu bei žalos administravimu.
Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina nuostolių dydį, atsakovė nenuginčijo ieškovės pateiktų įrodymų dėl nuostolių dydžio, todėl 18 752,88 Lt suma iš atsakovės ieškovui buvo priteista pagrįstai.
Dėl papildomo sprendimo
Kreipdamasis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo ieškovas nurodė, kad bendra nepriteista bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu į valstybinę kalbą, suma yra 421,40 Lt, kurią ir prašė priteisti priimant papildomą sprendimą. Teismas papildomu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovės 277 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą dalį prašymo atmetė. Apeliaciniu skundu prašoma priteisti likusią nepriteistą bylinėjimosi išlaidų sumą – 144,40 Lt.
Sutiktina su ieškovo nurodyta aplinkybe, kad biuras prašymą dėl patirtų papildomų bylinėjimosi išlaidų (144,40 Lt) pateikė 2013-02-19, t. y. iki 2013-02-20 teismo posėdžio (t. 2, b. l. 83), tačiau atsižvelgiant į aplinkybę, kad teismas protokoline nutartimi nutarė atsisakyti priimti pavėluotai ieškovo pateiktus įrodymus, ir juos grąžino ieškovui (t. 2, b. l. 91), nauji procesiniai dokumentai pateikti likus vienai dienai iki teismo posėdžio, įvertinus ieškovo procesinį elgesį, šių dokumentų vertimo išlaidos iš atsakovės ieškovui nepriteistinos (CPK 93 str. 1, 4 d.).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir papildomą sprendimą (CPK 328 str.), kurių naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-12 sprendimas ir 2013-04-26 papildomas sprendimas paliktini nepakeisti, o apeliaciniai skundai atmestini (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.