Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo byloje - Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Pareiškėjas yra C. M. vaikaitis. Šią aplinkybę patvirtina: pareiškėjo D. S. M. Pietų Afrikos Respublikoje išduotas gimimo liudijimas, kuris patvirtina, jog pareiškėjo tėvas yra S. M. (gim. (duomenys neskelbtini)); pareiškėjo tėvo S. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) Pietų Afrikos Respublikoje išduotas gimimo liudijimas, patvirtina, kad pareiškėjo tėvo tėvas yra C. M., gimęs Lietuvoje, kurio amžius sūnaus gimimo metu nurodytas „(duomenys neskelbtini) metai“, kas reikštų, jog pareiškėjo senelis gimęs ~(duomenys neskelbtini) metais; faktą, jog pareiškėjas yra C. M. vaikaitis, taip pat patvirtina 2019-03-26 Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma. Juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pareiškėjo senelis C. M. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis nustatymas lemtų tai, kad pareiškėjas įgytų Pilietybės įstatyme įtvirtintą subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauta 2019-03-15 pažyma Nr. R4-680 „Apie C. M. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“, kurioje nurodoma, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, piliečiams išduotų užsienio pasų 1928 m. registracijos knygoje įrašytas M. C., gim. (duomenys neskelbtini) m., 1928 m. gavęs užsienio pasą, gimimo ir gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Minėtoje pažymoje nurodoma, jog daugiau žinių, patvirtinančių, kad C. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., gyveno (duomenys neskelbtini) apskrityje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei dokumentų, patvirtinančių išvykimo iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940-06-15 netekimo (nustojimo) faktus, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos valstybės istorijos archyve duomenų apie pareiškėjo senelio gimimą nerasta. Pareiškėjas Migracijos departamentui taip pat pateikė Jungtinėje Karalystėje, Pietų Afrikoje išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo senelis buvo Lietuvos pilietis bei atvyko į Pietų Afriką 1928 metais, taip pat dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo senelio C. M. ankstesnis vardas ir pavardė buvo C. M..

3. Jungtinės Karalystės Nacionaliniame archyve saugomas 1928-09-20 „Guildford Castle“ laivo keleivių sąrašas, į kurį įrašytas C. M., (duomenys neskelbtini) metų Lietuvos pilietis, vykęs į Pietų Afriką. Ataskaita iš plačiai naudojamos žydų tautybės imigrantų į Pietų Afriką genealoginių tyrimų platformos/duomenų bazės www.JewishRoots.uct.ac.za, patvirtina, kad C. M., 24 metų amžiaus iš (duomenys neskelbtini), „Guildford Castle“ laivu atvyko į Pietų Afriką 1928-10-13 pas brolį, kurio pavardė – M.. Pietų Afrikos oficialus Vyriausybės leidinys patvirtina, kad pareiškėjo senelis natūralizacijos būdu įgijo Pietų Afrikos pilietybę 1950 m. rugsėjo 13 d., o jo pilietybė iki natūralizacijos – Lietuvos. 2020-11-30 Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadoje Nr. S1-433 (1.7) „Dėl vardo ir pavardės variantų“ kopiją, nurodoma, jog pavardės M.a, M., taip pat M. galima laikyti tos pačios pavardės variantais. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadoje nurodoma, jog vardai C. ir C. yra jidiš kalbos vyriškos vardo grafiniai variantai: antrasis transkribuotas į anglų kalbą, be lietuviškos galūnės. Vardas C. yra kitas vardas. Išvadoje pažymima, jog turint omenyje žydų tautybės asmens emigracijos aplinkybes ir elgsenos dėsningumą – keisti tautinį vardą įprastesniu priėmusioje šalyje – tai leidžia (žinoma, ne gramatiniu požiūriu) juos traktuoti kaip galimus variantus, tuo labiau, kad viename iš pateiktų dokumentų jie ir yra pateikti kaip variantai.

5. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė ataskaitą iš www.jewishroots.uct.ac.za“. Tai yra universiteto studentų, studijuojančių istoriją, pildoma duomenų bazė, naudojama studentų projektams skirtingais būdais analizuojant informaciją, tai nėra valstybinis archyvas. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad ištraukoje iš Pietų Afrikos oficialaus Vyriausybės leidinio apie pareiškėjo C. M. natūralizaciją 1950 m. rugsėjo 13 d., pilietybė prieš natūralizaciją buvo Lietuvos. Žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė lietuvių kalboje – tautybė, o ne pilietybė. Valstybinės lietuvių kalbos komisija nekonstatavo, kad C. M. ir C. M. yra tas pats vardas, ar juo labiau, tas pats asmuo. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių Lietuvos valstybės archyvų duomenų apie C. M. gimimą, gyvenimą Lietuvoje, turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę jo išvykimo metu ir turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Nėra pagrindo manyti, kad Beth-Din vertinamas kaip archyvas, o jo išduoti dokumentai – kaip archyviniai dokumentai. Beth-Din yra religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime. Pareiškėjo atstovas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, kuriuos pateikė Beth-Din, kuris išdavė minėtą pranešimą/pažymą. Beth-Din neturi jokių oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų

12. Apeliantas su apeliaciniu skundu teikia į bylą naujus įrodymus: C. R. M. natūralizacijos liudijimo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą ir prašo šiuos rašytinius įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju apeliantas teikiamus naujus įrodymus galėjo teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus būtų atsisakęs priimti. Apeliantas nenurodo, kodėl būtinybė teikti šiuos duomenis iškilo vėliau, ir kodėl jų neteikė pirmos instancijos teismui, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pagrindo priimti apelianto teikiamus naujus įrodymus nėra.

Dėl rašytinių paaiškinimų.

13. Apeliantas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuo iš esmės patikslinami apeliaciniame skunde nurodyti argumentai. Apeliacinis procesas pradedamas dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo asmeniui padavus apeliacinį skundą ir jį teismui priėmus (CPK 301–315 straipsniai). Apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį bylos šalys turi galimybę išdėstyti visus teisinius argumentus byloje kilusiais klausimais. Dėl šių procesinių dokumentų formos ir turinio, pateikimo tvarkos CPK nustatyti specialūs reikalavimai; po to, kai yra priimamas apeliacinis skundas, kitai bylos šaliai sudaroma galimybė pateikti dėl apeliacinio skundo atsiliepimą. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK nenustatyta šalims procesinės teisės teikti teismui kitokius, negu šiame kodekse išvardyti, procesinius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatęs pagrindo daryti išlygas iš CPK 323 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo sprendžia, kad apelianto rašytinius paaiškinimus priimti atsisakoma.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, kuriuo teismas netenkino pareiškėjo pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjo D. S. M. senelis C. M. (anksčiau žinomas kaip C. M., gim. (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, siekdamas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi pateikti prašymą vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas. Nurodyto įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje išvardyti dokumentai, kuriuos būtina pridėti kartu su prašymu, kai asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis; vardo ar pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti; 4) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktus asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas asmens, kuris prašo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės; 5) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis. To paties Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje išvardyti pridėtini dokumentai, kai asmeniui nustatyta tvarka yra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas.

15. Dokumentais, patvirtinančiais, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, laikytini: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis). Jeigu šių nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).

16. Kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pateikti įrodymai yra netiesioginiai bei nepatvirtina prašomo nustatyti fakto. Aplinkybė, jog pareiškėjo senelis gimė Lietuvoje, nepatvirtina jo turėtos Lietuvos pilietybės, nes Lietuvoje gyveno ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir asmenys be pilietybės, Lietuvos gyventojai, užsieniečiai (1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafas, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai). 1928 rugsėjo 20 d. keleivių, vykusių laivu „Gascon“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo lentelės 8 skiltyje nenurodyta, kokios šalies piliečiu yra keleivis C. M.. Minėtas stulpelis identifikuoja ne asmens pilietybę, o šalį, iš kurios asmuo atvyksta. Kadangi, kaip jau minėta, Lietuvoje 1921 metais gyveno ne tik Lietuvos pilietybę turintys asmenys, bet ir tiesiog gyventojai, asmenys be pilietybės, taip pat svetimšaliai, tai reiškia, kad minėtas stulpelis identifikuoja ne asmens pilietybę, o šalį, iš kurios asmuo atvyksta. Apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, įrodinėja, kad keleivis, plaukdamas garlaiviu privalėjo pateikti pasą, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių kokiais duomenimis, teisės aktų reikalavimais pagrįsta nuostata, jog 1928 metais, išvykdamas iš šalies laivu, asmuo privalėjo pateikti Lietuvos pilietybę patvirtinantį dokumentą - pasą, o ne bet kokį kitą asmens dokumentą ir kad be Lietuvos paso pateikimo asmuo nebūtų įleistas į laivą. Be to iš byloje esančio laivo keleivių sąrašo matyti, jog prie „M. Ponas C.“ laukelyje „šalis, kurios pilietis yra“ nėra įrašyta nieko, nors prie kitų keleivių jų pilietybės yra nurodytos. Tai paneigia apelianto argumentus ir patvirtina, jog jeigu M. C. būtų buvęs Lietuvos pilietis, keleivių sąraše įrašas apie tai būtų padarytas. Ištraukoje iš Pietų Afrikos oficialaus Vyriausybės leidinio neva apie pareiškėjo senelio C. M. natūralizaciją nurodoma, jog pareiškėjo senelio C. M. natūralizacijos data – 1950-09-13, pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos, esantys įrašai anglų kalba „nationality“ išverstas į lietuvių kalbą kaip „pilietybė“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad šis vertimas yra netikslus ir žodis „nationality“ turi būti verčiamas kaip „tautybė“. Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodo, kad nėra duomenų, jog C. M. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo į bylą pateikta Beth-Din Johanesburgo (Žydų konfesinio teismo) pažyma nėra argumentuota, joje nėra paaiškinta, kuo remiantis, iš kokių dokumentų tokie faktai yra nustatyti. Kaip pagrįstai nurodo suinteresuotas asmuo, jeigu Beth-Din dokumentas vertinamas kaip institucijos nuomonė, tokiu atveju turi būti pateikti įrodymai, kokių dokumentų pagrindu ši nuomonė suformuota. Šiuo atveju į bylą tokių duomenų nėra pateikta. Tokios praktikos laikomasi Vilniaus apygardos teismu analogiško pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1151-779/2021).

17. CPK 443 straipsnio 8 dalis nustato, kad nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pagal CPK 447 straipsnį ir teismų praktiką pareiškėjai turi pareigą surinkti ir pateikti į bylą tokius įrodymus, kurių visuma nekeltų abejonių dėl prašomo nustatyti fakto buvimo, kadangi pareiškėjai yra suinteresuoti nustatyti jiems teisines pasekmes sukeliantį juridinę reikšmę turintį faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-340/2011). Šiuo atveju, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, kad C. M. (anksčiau žinomas kaip C. M., gim. (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

18. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis sprendžia, jog pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Pareiškėjo D. S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.