Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

UAB „Tele-3“, kaip viešos informacijos skleidėja, Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų yra įpareigota sąžiningai informuoti visuomenę apie valstybės ir pasaulio įvykius, nenutylėti visuomenei reikšmingų faktų ar aplinkybių. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime konstatavo, jog teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, iš Konstitucijos kyla ir žiniasklaidos laisvė. Taigi, tiek Bendrovės, tiek televizijos laidų „Žiūrim, ką turim“ (nagrinėjamu atveju – 2010 m. balandžio 19 d. ir 2010 m. lapkričio 19 d. (toliau – ir Laidos)) rengėjo pagrindinis tikslas yra informuoti visuomenę tais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti.

Pažymėtina, kad Įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas redagavimo apribojimas, kuriuo draudžiama riboti informacijos laisvę, Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Pasak pareiškėjos, atsakovės vertinta Laidoje pagarsinta frazė yra nuomonė, o ne žinia.

2.2. Dėl atsakovės teiginio turinio analizės

2.2.1.Atsakovė vertino, kad frazės dalis „iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ laikytina žinia Įstatymo 2 straipsnio 84 punkto prasme (visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys). Pažymėtina, kad tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys, žinia, ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Teismų praktikoje yra suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, kaip subjektyvaus požiūrio. Pagrindiniu duomenų ir nuomonės atribojimo veiksniu turi būti laikomas teiginių patikrinimo, įrodomumo kriterijus, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) kriterijus. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, o nuomonei jis netaikomas, bet nuomonė turi būti pagrįsta tikrais faktais. Nuomonė yra subjektyvi.

2.2.2. Pažymėtina, kad žurnalistų etikos inspektorė šią klaidingą išvadą padarė analizuodama frazę, paimtą iš konteksto, tuo tarpu atsakovė turėjo analizuoti ne atskirą frazės dalį, o perduodamos informacijos turinį. Pažymėtina, kad ginčijama frazė buvo: „Kaip oficialiai teigiama – pats išėjo iš darbo, o kitų šaltinių teigimu iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“. Bendrovės transliuotoje Laidoje jos rengėjai pateikė vertinamuosius teiginius, bet nekonstatavo fakto. Matyti, jog žurnalistų etikos inspektorės tirta frazės dalimi buvo pateikiama informacija, kad esama manančiųjų, jog galėjo įvykti sakinyje išdėstyti faktai.

Analizuojant pateiktą teiginį matyti, kad Laidos rengėjas, komentuodamas galimas suinteresuoto asmens pasitraukimo iš tarnybos STT aplinkybes, nurodė žinią („kaip oficialiai teigiama – pats išėjo iš darbo“). Laidos rengėjai nesiekė įrodyti, kad ši informacija neatitinka tikrovės. Atsakovė klaidingai įvertino likusią frazės dalį, ignoruodama faktą, kad Laidos rengėjai pažymėjo, jog nurodo, kad asmuo galėjo būti išmestas (iš STT) už kažkokius netinkamus ryšius, remdamiesi „kitų šaltinių teigimu“. Taigi, suinteresuoto asmens išėjimo iš STT pagrindas nebuvo kvestionuojamas, o likusia frazės dalimi buvo pateikta Laidos rengėjų neįvardytų šaltinių nuomonė dėl galimo suinteresuoto asmens pasitraukimo iš tarnybos aplinkybių ar priežasčių. Pažymėtina, kad Įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtinta viešosios informacijos rengėjo teisė išlaikyti savo šaltinio anonimiškumą. Tolesnė susijusios informacijos dalis („Ar tik ne tie patys šešėliniai ryšiai vėliau padėjo ir advokato karjerą padaryti ir į politiką nusitaikyti?“) buvo pateikta klausimo forma.

2.2.3. Vadovaujantis nurodytu, žurnalistų etikos inspektorės vertinta Laidoje išsakyta frazė negali būti laikoma žinia, nes ja nebuvo siekiama konstatuoti fakto, ji nebuvo kategoriška, Laidos rengėjai taip pat pateikė objektyvią, oficialią informaciją apie suinteresuoto asmens tarnybos pasibaigimo pagrindą. Laidos rengėjai nesiekė pateikti atsakovės tirtoje frazės dalyje esančios informacijos kaip vienintelės tikslios informacijos apie suinteresuoto asmens pasitraukimo iš tarnybos aplinkybes, kadangi tikslius faktus apie šią situaciją žino tik suinteresuotas asmuo bei jo tuometiniai vadovai. Laidos rengėjai pateikė savo šaltinių subjektyvią nuomonę, pagrįstą suinteresuoto asmens išėjimo iš tarnybos aplinkybių vertinimu. Vadovaujantis nurodytu, atsakovės vertinta informacija atitinka Įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje pateikiamą nuomonės apibrėžimą, kuriame nurodoma, kad nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

2.2.4. Pareiškėjos nuomone, atsakovė nepagrįstai nevertino fakto, kad reportažo autoriai uždavė suinteresuotam asmeniui S. Ž. klausimus, susijusius su pastarojo veikla STT ir išėjimu iš darbo, taip sudarydami galimybę pačiam S. Ž. paaiškinti aplinkybes, susijusias su savo darbu teisėsaugos institucijose ir paneigti Laidos rengėjų šaltinių pateiktą informaciją, tačiau S. Ž. nusprendė į pateiktus klausimus neatsakyti ir patarė žurnalistams kreiptis į „buvusią valdžią, jeigu jums kyla kažkokių įtarimų“. Laidos rengėjai nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos, o tiesiog nurodė, kad apie suinteresuoto asmens darbą ir pasitraukimą iš jo egzistuoja įvairios prieštaringos nuomonės, kurias suinteresuotas asmuo atsisakė paaiškinti. Dėl šios priežasties atmestinas atsakovės sprendimo motyvas, kad Laidoje buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir suinteresuoto asmens garbę bei orumą žeminti informacija.

2.3. Dėl laidos formato

2.3.1. Atsakovė nepagrįstai laikė, kad laidos formatas neturi įtakos perduodamos informacijos turiniui. Pažymėtina, kad tiek turiniu, tiek formatu Laida visuomenei yra žinoma ne kaip informacinė-analitinė, o kaip pramoginio pobūdžio, kurioje rodomi reportažai iš lankomiausių renginių, aptarinėjami žinomi žmonės, aktualūs visuomenei įvykiai ir su jais susiję asmenys, taip pat pristatomos įvairios visuomenėje vyraujančios nuomonės. Tokiu būdu Laidoje komentarų, pastebėjimų, retorinių klausimų, daromų prielaidų forma, televizijos žiūrovams pranešama apie Lietuvos aktualijas.

2.3.3. S. Ž. nepagrįstai vertino Laidų reportažų ištraukas, pavienius posakius, posakius, kurie buvo paimti iš Laidų konteksto, ir visiškai neatspindėjo savo tikrojo turinio. Teismų praktikoje konstatuojama, kad, sprendžiant klausimą dėl paskleistų duomenų atitikimo tikrovei bei vertinant jų turinį, būtina atsižvelgti į visą reportažo turinį, pasisakymų kontekstą, sakinio konstrukcijas, ryšį su kita reportažo informacija, Laidos pobūdžiu ir kt.; be to, svarbu pabrėžti ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą konstatavo, jog sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo bei teisės skleisti informaciją – koliziją, pirmenybė teiktina pastarajai.

2.3.4. S. Ž., pateikdamas skundą žurnalistų etikos inspektorei, piktnaudžiavo savo teisėmis, reikšdamas nepagrįstus kaltinimus viešosios informacijos skleidėjui ir tokiu būdu bandydamas darytį įtaką ir taip siekdamas apriboti tiek viešosios informacijos skleidėjo, tiek viešosios informacijos rengėjo teisę rinkti ir skleisti informaciją. Tokiu būdu S. Ž. savo veiksmais siekė apriboti įstatymiškai įtvirtintas žiniasklaidos teises, o tokie veiksmai yra draudžiami (Įstatymo 10 straipsnis).

Atsakovė – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 46-50) nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, kad sprendimas Nr. SPR-39 priimtas visapusiškai ištyrus ginčo situaciją, įvertinus viešai paskelbtą informaciją ir jos paskelbimo aplinkybes, išnagrinėjus viešosios informacijos rengėjo pateiktus paaiškinimus, Įstatymo keliamus reikalavimus viešajai informacijai, taip pat įvertinus viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) veiklą, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Dėl viešosios informacijos skleidėjo pareigos perduoti informaciją

Pareiškėja neteisingai aptaria Įstatymo 7 straipsnyje numatytų redagavimo apribojimų turinį, kadangi šiame straipsnyje nustatyta, jog siekiant užtikrinti informacijos laisvę, draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, skleidėjui, jų dalyviui ar žurnalistui, verčiant juos visuomenės informavimo priemonėse neteisingai ir šališkai pateikti informaciją. Sprendime Nr. SPR-39 pripažinta, jog visuomenės informavimo principų nesilaikė būtent pareiškėja, kuri informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį skleidė savarankiškai, neveikiama jokios įtakos. Todėl pareiškėjos akcentuojama viešosios informacijos skleidėjo pareiga perduoti informaciją pirmiausia apima pareigą įsitikinti viešai skleidžiamos informacijos teisėtumu (atitikimu teisės aktų reikalavimams). Skleidėjo pareiga perduoti informaciją visuomenei nėra absoliuti, ką netiesiogiai teigia pareiškėja, priešingai, yra saistoma konkrečių pareigų ir apribojimų, nustatytų ne tik Įstatyme, bet ir Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje.

2. Dėl žinios ir nuomonės atribojimo

2.2. Ta aplinkybė, jog viešosios informacijos skleidėjas ginčo teiginyje esą perdavė kito informacijos šaltinio turimą informaciją („o kitų šaltinių teigimu“), neturi įtakos sprendžiant apie tai, ar buvo paskleista žinia, ar nuomonė, nes ne informacijos perdavimo ar perpasakojimo būdas lemia informacijos pobūdį ir jos priskyrimą žiniai arba nuomonei. Žinios ir nuomonės atribojimo kriterijais taip pat negali būti informavimo tikslas, informacijos šaltinis, jo santykis su viešosios informacijos skleidėju ar pastarojo negalėjimas įrodyti paskleistos informacijos teisingumą. Esminis žinios ir nuomonės atribojimo kriterijus – paskleistų duomenų įrodomumas arba objektyvi galimybė juos patikrinti ir nustatyti jų atitiktį tikrovei. Jei informacijos atitikties tikrovei (teisingumo, pagrįstumo) nustatyti neįmanoma, laikytina, kad buvo paskleista nuomonė.

2.3. Sprendime Nr. SPR-39 išsamiai aptartas paskelbtų žinių žeminantis pobūdis, taip pat aiškiai pasisakyta dėl ginčo teiginio vertinimo. Sprendime Nr. SPR-39 nustatyta, kad ginčo teiginyje „iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ buvo nurodyta dvejopo pobūdžio informacija, t. y. žinia: pirma, kad pareiškėjas buvo atleistas iš darbo STT; antra, kad atleidimo iš darbo priežastis buvo netinkami pareiškėjo ryšiai. Sprendime Nr. SPR-39 pažymėta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), nurodydamas, kad pareiškėjas iš STT „buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ paskelbė naują konstatuojamojo pobūdžio informaciją (žinią) – naują atleidimo iš darbo priežastį – netinkamus (šešėlinius) pareiškėjo ryšius. Be to, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokio pobūdžio informacija nėra nuomonė, nes priežastis yra patikrinamas faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2004). Todėl nepagrįstas ir pareiškėjos argumentas, kad ginčo teiginyje buvo pateikta laidos rengėjų neįvardytų šaltinių nuomonė dėl galimo trečiojo suinteresuoto asmens pasitraukimo iš tarnybos aplinkybių ar priežasčių. Pažymėtina, kad nei Įstatymo 8 straipsnis, nei kiti Įstatymo straipsniai nepaneigia viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo pareigos tikrinti neįvardyto (konfidencialaus) šaltinio suteiktą informaciją. Kad informacijos šaltinio konfidencialumas nebūtinai yra informacijos patikimumo požymis, patvirtina ir pati pareiškėja, skunde nurodydama, kad tikslius faktus apie šią situaciją žino tik suinteresuotas asmuo bei jo tuometiniai vadovai. Be to, nurodydama, jog žurnalistų etikos inspektorė nepagrįstai nevertino fakto, kad reportažo autoriai uždavė klausimus trečiajam suinteresuotam asmeniui, taip sudarydami galimybę jam paaiškinti aplinkybes, susijusias su savo darbu teisėsaugos institucijose ir paneigti laidos rengėjų šaltinių pateiktą informaciją, pripažindama, kad laidos rengėjų šaltinių pateikta informacija gali būti paneigiama, pareiškėja netiesiogiai patvirtina, kad tokia šaltinių informacija gali būti patikrinama. Kadangi paneigiamos gali būti tik žinios, bet ne nuomonės, pareiškėja skunde pripažino tai, kad buvo paskleistos žinios; nuomonė iš esmės negali būti paneigta, nes tai prieštarautų pačiai nuomonės prigimčiai. Nagrinėjamas pareiškėjos argumentas nepagrįstas ir dėl to, kad atsakymo teisės kritikuojamam asmeniui suteikimas ar nesuteikimas taip pat neturi reikšmės vertinant paskelbtos informacijos pobūdį. Paskleistos ginčo informacijos apie trečiąjį suinteresuotą asmenį atitikties tikrovei pareiškėja neįrodė, nors tokią galimybę turėjo.

2.4. Pareiškėja nepagrįstai remiasi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nurodydama, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Pažymėtina, jog pareiškėja remiasi Įstatymo 54 straipsnio redakcija, kuri įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 18 d., tačiau ši redakcija negali būti taikoma pusmečiu anksčiau transliuotai televizijos laidai, kurioje paskelbta ginčo informacija. Ginčo informacijos vertinimui aktuali ankstesnė Įstatymo redakcija, kurioje nenumatytas viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo atleidimas nuo redakcinės atsakomybės, o tik nuo žalos atlyginimo, kurio žurnalistų etikos inspektorius nevertina, nes tai yra teismų kompetencija. Be to, tam, kad būtų pritaikytos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos ir nuo teisinės (civilinės) atsakomybės bei žalos atlyginimo būtų atleidžiamas viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, informacijos paskelbimas turi visiškai atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas. Akivaizdu, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta aplinkybė negali būti taikoma, kadangi ginčo atveju buvo paskleistos žinios (apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo išmestas iš darbo už netinkamus ryšius), bet ne nuomonė ar vertinimas.

3. Dėl laidos, kurioje paskleista ginčo informacija, formato

3.1. Visuomenės informavimo įstatyme nustatyti reikalavimai viešosios informacijos turiniui yra taikomi nepriklausomai nuo informacijos pateikimo formos, būdo ar žanro, todėl televizijos laidos formatas (žarnas) nėra pagrindas Įstatymo aspektu nevertinti ginčo informacijos arba ją vertinti kitaip, negu numatyta Įstatyme. Veikiau yra priešingai. Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidimas, siekiant pramoginio tikslo, sąlygojo sprendime Nr. SPR-39 nustatytus Įstatymo pažeidimus, nes gandų (t. y. nepatikrintos, nepatikimos informacijos) apie asmenį skleidimas yra nesuderinamas su sąžiningu ir garbingu visuomenės informavimu. Žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis (Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1003 (1993) dėl žurnalistikos etikos (toliau – ir Rezoliucija), kuriai pritarė Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. I-1046, 4 punktas). Todėl sprendime Nr. SPR-39 padaryta objektyvi ir pagrįsta išvada, kad, paskelbdamas teiginį, jog trečiasis suinteresuotas asmuo iš darbo STT „buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) savo teise skleisti informaciją naudojosi nesąžiningai, formavo neigiamą viešąją nuomonę apie trečiąjį suinteresuotą asmenį ir pažeidė jo garbę ir orumą. Žurnalistas visais atvejais privalo patikrinti ketinamą skelbti informaciją, laikydamasis profesinei veiklai keliamų reikalavimų, o visuomenės informavimo priemonė, paskelbusi tikrovės neatitinkančią, netikslią ar šališką informaciją apie asmenį, kuri žemina asmens garbę ir orumą, privalo šią žinią paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008).

3.2. Pažymėtina, kad sprendime išsamiai aptarta, kodėl konkrečiu atveju netaikytinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001 pateiktas teismo išaiškinimas: nurodytos civilinės bylos faktinės aplinkybės (žurnalistas sąžiningai veikia vykdydamas profesinę pareigą; keliamos visuomeniškai svarbios idėjos ir problemos) skiriasi nuo nagrinėjamu atveju esančių ir vertinamų faktinių aplinkybių – skleidžiami niekuo nepagrįsti gandai apie pareiškėją, siekiama ne teisingo ir sąžiningo visuomenės informavimo, o intriguojančio, sensacingo, paskalų lygio pramogos.

4. Pareiškėjos argumentai, esą trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai vertino laidų reportažų ištraukas, pavienius posakius, kurie buvo paimti iš laidų konteksto ir visiškai neatspindėjo savo tikrojo tikslo, taip pat, jog trečiasis suinteresuotas asmuo piktnaudžiavo savo teisėmis, reikšdamas nepagrįstus kaltinimus viešosios informacijos skleidėjui, tokiu būdu bandydamas daryti įtaką ir taip siekdamas apriboti jų teisę rinkti ir skleisti informaciją, yra niekuo nepagrįsti. Tokiu būdu pareiškėja atskleidžia savo netinkamą požiūrį į trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą bei šios teisės gynimą Įstatyme nustatytomis priemonėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – S. Ž. atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 38-43) nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos skundu ir jos pateikiamais teiginiais bei faktų interpretacija, kad pareiškėjos argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams, be to, pareiškėja neteisingai aiškina teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui spręsti, kad sprendimas Nr. SPR-39 yra teisėtas bei pagrįstas, prašo pareiškėjos skundo netenkinti, pateikia tokius argumentus.

1. Pareiškėja akcentuoja savo, kaip viešosios informacijos skleidėjo, pareigą sąžiningai informuoti visuomenę apie valstybės ir pasaulio įvykius, nenutylėti visuomenei reikšmingų faktų ar aplinkybių, visuomenės teisę ir teisėtą interesą žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, žiniasklaidos laisvę bei draudimą ją riboti, tačiau neatkreipia dėmesio į ne mažiau reikšmingas aplinkybes: Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vieną iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai; Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą; Įstatymo 41 straipsnyje įtvirtintas žurnalistų pareigas, be kita ko, teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o ne gandais, jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

2. Aiškinant Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą darytina išvada, jog pareiškėja (viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas)) galėtų remtis šia norma ir neatsakytų už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą tik tuo atveju, jeigu egzistuotų dvi būtinos sąlygos: pirma, informacija pateikta kaip nuomonė, vertinimas ar komentaras, antra, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nurodė tokios informacijos šaltinį. Šiuo atveju nėra šių sąlygų, kadangi pareiškėja paskelbė ne nuomonę, komentarą ar vertinimą, o žinią, bei nenurodė šios informacijos šaltinio, pasinaudojusi Įstatymo 8 straipsniu, todėl šiam ginčui negali būti taikomos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos.

2.1. Atsakovė sprendime Nr. SPR-39 pagrįstai konstatavo, kad aptariamoje laidoje paskelbtas teiginys „iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ yra konstatuojamojo pobūdžio, nes jį galima patikrinti bei nustatyti jo teisingumą. Šis teiginys suformuluotas kaip aiškus ir nekeliantis abejonių, jame neišsakyta jokia prielaida, nėra dėstomas joks požiūris, supratimas ar komentaras, reiškinio ar įvykio vertinimas, išvados ar pastabos apie žinią, susijusią su tikru įvykiu, jo tonas kategoriškas, o žodžiai „iš ten buvo tiesiog išmestas“ parodo įvykusį veiksmą / faktą, kuris gali būti objektyviai patikrintas kaip egzistuojantis arba ne. Akivaizdu, jog pareiškėja, nurodydama, kad trečiasis suinteresuotas asmuo iš STT „buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ paskelbė naują konstatuojamojo pobūdžio informaciją (žinią) – naują atleidimo iš darbo priežastį – netinkamus (šešėlinius) trečiojo suinteresuoto asmens ryšius. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokio pobūdžio informacija nėra nuomonė, nes atleidimo iš darbo (tarnybos) priežastis yra patikrinamas faktas (2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2004).

2.2. Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai įpareigoja viešosios informacijos rengėją (skleidėją) teikti informaciją tiksliai, teisingai ir nešališkai, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, o ne remtis gandais ir pan. Būtent viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) įstatymų leidėjas nustatė pareigą užtikrinti, kad skelbiamos informacijos turinys atitiktų visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenė turi teisę gauti informaciją, tačiau jos teisingumą privalo pagrįsti viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), kuris pats turi teisę pasirinkti jos pagrindimo būdą. Šioje situacijoje, konstatavus, kad pareiškėja paskleidė žinią, o ne nuomonę, komentarą ar vertinimą, Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-151/2010), netaikytinos.

2.3. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos šiam ginčui negali būti taikomos ir dėl to, jog pareiškėja nenurodė paskleistos informacijos šaltinio. Aplinkybė, kad pareiškėja paskelbė naują žinią, t. y. trečiojo suinteresuoto asmens atleidimo iš tarnybos priežastį, remdamasi „kitų šaltinių teigimu“, negali būti vertinama kaip tinkamas šaltinio nurodymas. Todėl pritartina atsakovės išvadai, jog pareiškėja, paskelbdama apie trečiąjį suinteresuotą asmenį tikrovės neatitinkančią, jo garbę ir orumą žeminančią žinią, rėmėsi gandais ir nepatikrino ketinamos skelbti informacijos, kas yra neleistina, kadangi gandų apie žmogų skleidimas visuomenės informavimo priemonėse yra nesuderinamas su sąžiningu ir garbingu visuomenės informavimu. Žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis (Rezoliucijos 4 punktas).

3. Pareiškėja skunde nurodo, jog atsakovė nepagrįstai nevertino fakto, kad reportažo autoriai uždavė trečiajam suinteresuotam asmeniui klausimus, susijusius su jo veikla STT ir išėjimu iš darbo, taip sudarydami galimybę paaiškinti aplinkybes, susijusias su savo darbu teisėsaugos institucijose ir paneigti Laidos rengėjų šaltinių pateiktą informaciją, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo nusprendė į pateiktus klausimus neatsakyti ir patarė žurnalistams kreiptis į buvusią valdžią, jeigu kyla kažkokių įtarimų. Šis pareiškėjos argumentas yra: nepakankamas savo turiniu, kadangi pareiškėja nenurodė jokių motyvų, kodėl, jos nuomone, atsakovė turėjo šį faktą vertinti, ir kokią įtaką toks vertinimas galėjo turėti skundžiamam sprendimui; nepagrįstas, kadangi iš sprendimo Nr. SPR-39 turinio matyti, kad atsakovė minėtą faktą įvertino bei pažymėjo, jog „aplinkybė, kad reportažą rengęs žurnalistas uždavė klausimą pareiškėjui dėl jo išėjimo iš darbo STT, taip sudarydamas galimybę pačiam pareiškėjui paaiškinti aplinkybes, susijusias su savo darbu teisėsaugos institucijose, tačiau pastarasis atsisakė tai komentuoti ir patarė žurnalistams kreiptis į „buvusią valdžią“ dar nereiškia, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) buvo sąžiningas informuodamas visuomenę apie pareiškėją ir jo veiklą Be to, pareiškėjas ir nereiškia pretenzijų dėl atsakymo teisės nesuteikimo“.

S. Ž. įsitikinimu, laidos formatas gali įtakoti perduodamos informacijos pateikimo žiūrovui būdą (pavyzdžiui, informacija gali būti perduodama ironizuojant), tačiau jokiu būdu laidos formatas negali įtakoti paties informacijos turinio. Joks visuomenės informavimą reglamentuojantis teisės aktas nesuteikia viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) teisės skelbti asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją, prisidengiant laidos formatu ar pan. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo į atsakovę kreipėsi ne dėl humoristinių ironiškų komentarų dėl savo profesinės veiklos ar praeities, o dėl konkretaus teiginio, kuriuo pareiškėja paskelbė naują žinią, žeminančią jo, S. Ž., garbę ir orumą. Minėtas teiginys, S. Ž. nuomone, yra žeminantis jo garbę ir orumą ne dėl asmeninių subjektyvių priežasčių, o dėl objektyvių aplinkybių, kurias patvirtino ir atsakovė, nurodžiusi, jog teiginys „iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ išties žemina S. Ž. garbę ir orumą.

5. Pareiškėjos nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001) kalbama apie žurnalistą, kuris veikia sąžiningai, vykdydamas profesinę pareigą, siekdamas svarbiausio tikslo – teisingai ir išsamiai informuoti visuomenę, kelti jai rūpimas problemas ir idėjas. Nagrinėdamas itin svarbų klausimą, žurnalistas, norėdamas problemą iškelti ir paryškinti, tam tikras detales padidino, sutirštino, įvertino ne visai adekvačiai, rėmėsi ne itin patikimais faktiniais duomenimis. Vis dėlto dėl keliamų klausimų svarbos, aštrumo ir tuometinio aktualumo, šiuos netikslumus teismas pripažino kaip toleruotinus tol, kol jie neperžengia žurnalisto sąžiningos veiklos ribų, kol nepradedama piktnaudžiauti suteiktomis teisėmis. Šioje administracinėje byloje faktinės aplinkybės kitos: pramoginio pobūdžio laidoje skelbiama tikrovės neatitinkanti, asmens garbę ir orumą žeminanti žinia apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, paremta ne patikimais šaltiniais, o paprasčiausiais gandais, siekiant ne teisingai ir išsamiai informuoti visuomenę apie jai rūpimas, aktualias problemas ir idėjas, o suintriguoti bei pralinksminti žiūrovą. Taigi, atsakovė pagrįstai netaikė pareiškėjos nurodyto precedento šiame ginče.

6. Pareiškėjos nuomone, jis, S. Ž., pateikdamas skundą žurnalistų etikos inspektorei, piktnaudžiavo savo teisėmis, reiškė nepagrįstus kaltinimus pareiškėjai, tokiu būdu bandė daryti įtaką ir siekė apriboti tiek pareiškėjos, tiek viešosios informacijos rengėjo teisę rinkti ir skleisti informaciją, tačiau tokia pareiškėjos nuomonė vertintina kaip deklaratyvi, o ne kaip teisinis argumentas, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo plačiau dėl nepasisako.