Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) veiksmais, t. y. nesuteikiant jam trumpalaikės išvykos į tėvo laidotuves taip pat dėl suvaržytos jo teisės susirašinėti su kitais asmenimis, kurie atlieka bausmę įkalinimo įstaigose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau - CK) 6.271 str.). Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Dėl pareiškėjo skundo dalies dėl 4 000 Eur neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, patirtos Alytaus PN administracijai neleidus jam susirašinėti su kitais asmenimis, kurie atlieka bausmę įkalinimo įstaigose.

Ginčo teisinius santykius (ginčo laikotarpiu) reglamentavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Šio kodekso 99 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę susirašinėti, 2 dalyje nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Nuteistųjų laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 99 str. 6 d.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 91 punkte (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) nustatyta, kad laiškus nuteistieji įteikia pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu įgaliotiems darbuotojams. Nuteistojo laiškas prieš jį priimant nuteistojo akivaizdoje neskaitant patikrinamas, ar jame nėra daiktų ir reikmenų, kuriuos nuteistiesiems draudžiama turėti. Laiškas, ant kurio nenurodytas siuntėjo vardas ir pavardė, laiško gavėjo adresas, taip pat laiškas, kuris siunčiamas kito nuteistojo vardu, nepriimamas.

Kaip jau minėta, siekiant konstatuoti neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, būtina nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas A. B. skunde nurodė, kad nesuteikus teisės susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, jam buvo sukelti nepatogumai, sudarytos prielaidos patirti neigiamus išgyvenimus, kurie sukėlė dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo leista susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitus pataisos namus ir minėti laiškai būtų buvę jam grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Alytaus PN. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus kitiems draugams į kitus pataisos namus ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Alytaus PN. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta Alytaus PN neteisėtų veiksmų.

Atsakovas į bylą pateikė pareiškėjo susirašinėjimo apskaitos kortelės kopiją, kurioje tiksliai nurodyta kada ir kam pareiškėjas siuntė laiškus bei iš ko jis pats gavo laiškus (b. l. 17), todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo žinoma laiškų išsiuntimo tvarka, o teiginiai, apie draudimą siųsti laiškus į kitus pataisos namus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo skundo dalies dėl 6 000 Eur neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, patirtos Alytaus PN administracijai neišleidus jo į tėvo laidotuves.

Nuteistųjų teisę į trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigų ribų reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 105 straipsnis. Minėto straipsnio l dalyje nurodyta, jog nuteistiesiems, išskyrus atliekančius laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti leidžiama išvykti už šių pataisos įstaigų ribų ne ilgiau kaip dešimčiai parų dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios ligonio gyvybei, taip pat dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelės materialinės žalos nuteistajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė jį išleisti į tėvo laidotuves. Pagal CK 3.135 straipsnį, pagal kurį artimaisiais giminaičiais yra pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys), tėvas yra priskiriamas artimųjų giminaičių grupei. BVK 105 straipsnio 2 dalis nustato nuteistųjų teisės į trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigų ribų įgyvendinimo sąlygas. Leidimo išdavimas išvykti už pataisos įstaigos ribų priklauso nuo nuteistojo asmenybės, elgesio bausmės atlikimo metu, kokia bausmės dalis atlikta.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 290 punkte nustatyta, kad nuteistajam gali būti leista išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jeigu yra pateikta: pareiškimas apie nuteistojo artimojo giminaičio mirtį ar medicininis mirties liudijimas arba jo kopija (290.1 punktas). Pataisos įstaigos administracija, gavusi dokumentus, privalo nedelsdama apie tai pranešti nuteistajam. Nuteistojo rašytinį prašymą suteikti išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų pataisos įstaigos administracija turi išnagrinėti per vieną dieną (291 punktas). Pataisos įstaigos direktorius, prieš priimdamas sprendimą leisti nuteistajam išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, privalo įvertinti nuteistojo asmenybę ir šias aplinkybes: kokią teismo paskirtosios bausmės dalį atliko nuteistasis (292.3. punktas); kaip nuteistasis elgėsi per visą kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo ir bausmės atlikimo laiką (292.4 punktas); už kokias nusikalstamas veikas buvo anksčiau teistas nuteistasis (292.5 punktas).

Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1791 redakcijos) 5 straipsnį Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos (pagal Statuto 2 straipsnio 1 dalį pataisos namai yra Kalėjimų departamentui pavaldi įstaiga) savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Baudžiamuoju kodeksu, Baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Pagal Statuto 4 straipsnį Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veikla grindžiama teisingumo, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, suimtųjų ir nuteistųjų lygybės prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, bausmių vykdymo individualizavimo, progresyvaus bausmių atlikimo ir viešumo principais. Alytaus pataisos namai, be minėtų specialiųjų teisės nuostatų, savo veikloje privalo laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, pavyzdžiui: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad 2013 m. lapkričio 20 d. prašymu pareiškėjas prašė dalyvauti savo tėvo V. B. laidotuvėse (b. l. 20).

Alytaus pataisos namų 2013 m. lapkričio 20 d. išvada Nr. 4-6528 „Dėl atsisakymo suteikti nuteistajam trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos teritorijos ribų“ (b. l. 18) pasiūlyta atsisakyti suteikti nuteistajam A. B. trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos teritorijos ribų dėl tėvo mirties, kadangi sunku objektyviai įvertinti nuteistojo asmenybę (į Alytaus PN atvyko 2013 m. rugsėjo 10 d.), nuteistojo asmens byloje nėra duomenų apie giminystės ryšį bei palaikomus socialinius ryšius, buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas buvo tris kartus baustas už režimo reikalavimų pažeidimą.

Teismo vertinimu, atsakovo 2013 m. lapkričio 20 d. išvada Nr. 4-6528 nėra tinkamai pagrįsta, joje naudojamos atsisakymo pagrindimo formuluotės yra abstrakčios ir neinformatyvios.

Pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą pataisos įstaigos vadovas, prieš priimdamas sprendimą leisti pareiškėjui išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, privalėjo įvertinti jo asmenybę, tačiau nesiėmęs jokių veiksmų, t. y. nebandęs įvertinti pareiškėjo asmenybės, išvadoje deklaratyviai nurodė, jog sunku objektyviai įvertinti nuteistojo asmenybę, kadangi pareiškėjas yra neseniai atvykęs į Alytaus PN. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kuriais būtų buvę siekiama objektyviai įvertinti pareiškėjo asmenybę, t. y. kad pareiškėjui būtų buvęs skirtas pokalbis dėl asmenybės įvertinimo su pataisos namų psichologu ar kitu kompetentingu įstaigos darbuotoju. Teismo nuomone, duomenis apie pareiškėjo asmenybę, atsakovas galėjo vertinti ir pagal asmens byloje esančius duomenis, esant nepakankamai duomenų, kaip minėta, skirti psichologą konsultacijai.

Suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į tėvo laidotuves buvo atsisakyta ir dėl to, kad nuteistojo asmens byloje nebuvo duomenų apie giminystės ryšį bei palaikomus socialinius ryšius. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas gavęs V. B. mirties liudijimą (b. l. 21) nesiaiškinęs pareiškėjo ir V. B. giminystės ryšio, nurodė, kad nėra duomenų apie giminystės ryšį bei palaikomus socialinius ryšius. Teismo vertinimu, kilus abejonei ar miręs asmuo V. B. galėtų būti priskiriamas pareiškėjo artimųjų giminaičių grupei, atsakovas turėjo imtis visų įmanomų veiksmų šios aplinkybės išsiaiškinimui (pvz., kreiptis į artimuosius dėl pareiškėjo gimimo liudijimo pateikimo ar pan.), tačiau atsakovas nebuvo aktyvus rinkdamas įrodymus bei aiškindamasis šią aplinkybę.

Nors atsakovas 2013 m. lapkričio 20 d. išvadoje Nr. 4-6528 vadovaudamasis Taisyklių 292.4 punktu nurodė, kad pareiškėjas būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo tris kartus baustas už režimo reikalavimų pažeidimą, tačiau minėtų faktų nekonkretizavo, t. y. nenurodė kokios nuobaudos ir už kokius režimo reikalavimų pažeidimus pareiškėjui buvo skirtos, taip pat nenurodė, ar nuobaudos jau įvykdytos, ar dar galiojančios.

Byloje esanti pareiškėjo dosjė patvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 17 d. Šiaulių apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos bausmių kodekso 284 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnį, 63 straipsnio 1 ir 4 dalis nuteistas vienų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme (b. l. 15). Iš minėto dokumento taip pat matyti, kad bausmės pradžia yra 2012 m. lapkričio 1 d., bausmės pabaiga – 2014 m. gegužės 1 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog atsakovas priimdamas sprendimą dėl trumpalaikės išvykos suteikimo pareiškėjui, vadovaudamasis Taisyklių 292.3 punktu turėjo atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjas išvados „Dėl atsisakymo suteikti nuteistajam trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos teritorijos ribų“ priėmimo dienai buvo atlikęs jau daugiau kaip pusę nustatytos bausmės laiko, t. y. 1 metus ir 19 dienų, tačiau to neįvertino. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas už kokias nors nusikaltimas veikas būtų buvęs anksčiau teistas (Taisyklių 292.5 punktas). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepriklausė nuteistųjų kategorijai, pagal kurią nuteistiesiems atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, teisė į trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos ribų, negali būti suteikta (BVK 105 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstyta, 2013 m. lapkričio 20 d. išvadą Nr. 4-6528 „Dėl atsisakymo suteikti nuteistajam trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos teritorijos ribų“ teismas vertina kaip nemotyvuotą ir nesuderinamą su teisės aktų reikalavimais bei laiko ją neteisėta veikla, sudarančia pagrindą neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato atsakovui pareigos suteikti nuteistajam trumpalaikes išvykas, tačiau sprendimas nesuteikti trumpalaikės išvykos turėtų būti motyvuotas ir nekelti abejonių dėl to, kad atsakovas piktnaudžiauja valdžia.

Nors pareiškėjas skunde teigė, kad į prašymą išleisti jį į tėvo laidotuves jokio raštiško atsakymo iš Alytaus PN administracijos negavo, tačiau į bylą pateiktas 2013 m. lapkričio 20 d. protokolas Nr. 260/4729 patvirtina, jog pareiškėjas 2013 m. lapkričio 20 d. apie 13 val. 45 min. buvo supažindintas su 2013 m. lapkričio 20 d. išvada dėl atsisakymo suteikti jam trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos ribų. Minėtame rašte pažymėta, kad pareiškėjas po supažindinimo su išvada, kategoriškai atsisakė pasirašyti. Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog jis negavo jokio atsakymo į jo prašymą išleisti į tėvo laidotuves, atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip aukščiau minėta, pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Nors byloje nėra konkrečių duomenų, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę, su tėvu būtų palaikęs artimus ryšius, tačiau pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jam kilo neturtinė žala dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam galimybės išvykti į tėvo laidotuves, nekelia abejonių, kaip nekelia abejonių, kad pareiškėjas patyrė išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, sunkumus. Teismas laikosi nuostatos, kad pareiškėjas neturėjo šios kilusios neturtinės žalos papildomai pagrįsti, tačiau taip pat pažymi, kad pareiškėjo įvardinti nepatogumai negali būti įvertinti jo prašoma pinigine išraiška. Todėl dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam trumpalaikės išvykos, siekiant sudalyvauti tėvo laidotuvėse, pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200 Eur neturtinės žalos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui ar per šį teismą.