- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-20
- Bylos Nr.
- eI2-14637-423/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01419-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- T. K.
- Atsakovas
- Informatikos ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Informatikos
- Advokatai
- Valdas Rakauskas
atsakovo Informatikos ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovėms Mildai Grajauskaitei ir Rimai Žvinienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K., atstovaujamo advokato Valdo Rakausko, skundą atsakovui Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. K. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2025 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 21RE-466 (AG-343/03-2025) (toliau – ir LAGK sprendimas), Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 9R-606 „Dėl teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo“ (toliau – ir Ginčo Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl teisėto darbo su vaikais kodo (toliau – ir QR kodas) išdavimo, atliekant individualų rizikos vertinimą.
Pareiškėjas skunde nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovas, priimdamas Ginčo Sprendimą veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl turėjo pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą. Ginčo Sprendime tik formaliai nurodoma, kad T. K. nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 25 d. nuosprendžiu už nusikaltimą, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl jam taikomi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai, tačiau nesiaiškintos svarbios priežastys, t. y. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir padarytos veikos pavojingumas. Teigė, kad Ginčo Sprendime turėjo būti vertinami Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 15 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1A-87-449/2023) nurodyti argumentai bei aplinkybės, apibūdinančios veikos pavojingumą, taip pat aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 54 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui skyrė mažesnę bausmę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas baudos minimumas, kad apeliacinės instancijos teismas jam paskirtą bausmę dar labiau sušvelnino – skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (laisvės apribojimą dvejiems metams). Spręsdamas QR kodo išdavimo klausimą, atsakovas turėjo taikyti individualų rizikos vertinimą, atsižvelgti į tai, kad jo teistumas už nusikaltimą, neturėjusį nieko bendro su vaikais, kad prašymo atsakovui pateikimo dieną pareiškėjas paskirtą bausmę jau buvo atlikęs, kad nuo nuosprendžio įsiteisėjimo praėjo beveik 3 metai, per kuriuos pareiškėjas nepadarė jokių naujų nusikalstamų veikų, elgėsi pozityviai. Ginčo Sprendime nevertinta, ar pareiškėjas realiai galėtų kelti pavojų vaikams, nevertintos jokios asmeninės, socialinės aplinkybės ar turima profesija, nėra aiškiai išdėstytų faktinių aplinkybių, teisinio reglamentavimo bei motyvų, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų ir tokia atsakovo veikla neatitinka iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylantiems imperatyvams. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) kiekvienam asmeniui garantuojama teisė laisvai pasirinkti darbą (48 str.), taip pat saugoma teisė į asmens orumą ir privataus gyvenimo gerbimą (22 str.). Ribojimas dirbti tam tikrą darbą, kai jis grindžiamas tik formaliomis praeities aplinkybėmis (buvusiu teistumu), neatliekant individualaus rizikos ir tinkamumo vertinimo, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) suformuotos doktrinos, pagal kurią bet koks asmens teisių ribojimas turi būti pagrįstas proporcingumo, būtinybės ir individualaus vertinimo principais. Net, jei valstybė turi teisėtą tikslą (pvz., apsaugoti tam tikras visuomenės grupes), automatinis, formaliais kriterijais pagrįstas ribojimų taikymas, neatsižvelgiant į veikos pobūdį ar jos pavojingumą, nevertinant konkretų asmenį liečiančių aplinkybių, ribojimus grindžiant tik buvusiu statusu ar praeities faktu, yra neproporcingas ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad veikos pavojingumas yra mažas, kad net minimali įstatyme numatyta laisvės atėmimo bausmė būtų perteklinė, todėl buvo paskirta tik laisvės apribojimo bausmė. Akcentavo ir tai, kad pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį, teisės aktai nenustatė jokių papildomų apribojimų ar draudimų profesinei ar kitai veiklai, susijusiai su vaikais. Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustatanti draudimus dirbti, savanoriauti, praktikuotis ar kitaip veikti su vaikais dirbančiose ar kontaktą su vaikais turinčiose įstaigose, buvo priimta ir įsigaliojo daugiau nei po dviejų metų, po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Pagal lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą nei baudžiamieji, nei suvaržantys įstatymai negali būti taikomi atgal, jei jie asmeniui blogina teisinę padėtį. Teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Teisės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių, o tai svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Pažymėjo, kad teisė nenumato amžino ir automatiško teisės į darbą ribojimo visiems asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus. Pareiškėjas dirbo dailiojo čiuožimo treneriu ir tai yra jo pragyvenimo šaltinis. LAGK sprendimą vertino formaliu. Pašė teismo spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 22, 29 ir 42 straipsniams. Teigė, kad Ginčo Sprendimas ir LAGK sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė ir jo atstovės teismo posėdyje paaiškino, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl QR kodo išdavimo, buvo vertinami pareiškėjo duomenys Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre (toliau – ir Registras). Pareiškėjui QR kodas nebuvo išduotas, nes jis Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 25 d. nuosprendžiu, kurio dalis dėl paskirtos bausmės buvo pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartimi, buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, t. y. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Pareiškėjui Ginčo Sprendime buvo nurodyti Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti draudimai, duomenys, kuriuos Departamentas priimdamas Ginčo Sprendimą vertino, paaiškinta atsisakymo išduoti QR kodą priežastis. Akcentavo, kad apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo neišteisino ir nepakeitė nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kad Įstatyme įtvirtinti darbo su vaikais apribojimai siejami tik su nusikaltimo, už kurį asmuo pripažintas kaltu, pobūdžiu, kaltės forma ir sunkumo kategorija. Jų taikymas nėra siejamas su nusikalstamos veikos sudėties požymių, bendrininkavimo formos vertinimu, paskirtos (individualizuotos) bausmės rūšimi, dydžiu, bausmės (ne)atlikimu. Departamentui nėra suteikta teisė padarytą nusikalstamą veiką priskirti kitai nusikaltimo kategorijai, vertinti nusikaltimo pobūdį, skirtos bausmės dydį, bausmės atlikimo faktą, laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo, teistumo išnykimą ir į tai atsižvelgiant išduoti QR kodą. Individualaus ar rizikos vaikams vertinimo, sprendžiant dėl QR kodo išdavimo, nenumato nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai, o Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas darbui su vaikais taikomas ne tik asmenims, pripažintiems kaltais už nusikalstamos veikos prieš vaiką/-us, bet ir už kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Departamentas negalėjo interpretuoti Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies kitaip, ar sprendžiant dėl QR kodo suformavimo taikyti siauresnės apimties ribojimus, todėl QR kodas jam negalėjo būti išduotas. Pažymėjo ir tai, kad draudimas darbui/veiklai su vaikais galiojo ir ankstesnėje Įstatymo redakcijoje, tik Registro informaciją apie teistumą pažymoje Departamentas pateikdavo darbdaviui, ketinančiam įdarbinti asmenį socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, taip pat kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, jei jų darbas/veikla buvo tiesiogiai susijusi su vaikais. Darbdavys turėjo įvertinti Registro pažymą apie teistumą, ir, jei teistumą už Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje asmuo turėjo, nepriimti į darbą arba nušalinti nuo darbo su vaikais. Teisinis reglamentavimas dėl QR kodo mechanizmo įsigaliojo 2024 m. lapkričio 1 d., tačiau teistiems asmenims draudimas darbui / veiklai su vaikais nepakito. Pagal šiuo metu galiojančią Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies redakciją QR kodas pareiškėjui taip pat negali būti išduotas. Todėl Ginčo Sprendime lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principas nepažeistas, o Departamentas, net ir nagrinėdamas naują pareiškėjo prašymą dėl QR kodo išdavimo, jam palankaus sprendimo negalėtų priimti. LAGK sprendimas yra pagrįstas bylos aplinkybėmis bei teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje, iš esmės, kilo dėl atsakovo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Departamentas) 2025 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 9R-606 „Dėl teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo“ (Ginčo Sprendimas), kurio atsisakyta pareiškėjui išduoti teisėto darbo su vaikais kodą (QR kodas), teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. kovo 12 d. prašymu kreipėsi į Departamentą dėl QR kodo, skirto treneriams, išdavimo (toliau – ir Prašymas). Departamentas Ginčo Sprendimu QR kodą pareiškėjui atsisakė išduoti. Pareiškėjas dėl Ginčo Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo Departamentui iš naujo nagrinėti Prašymą kreipėsi į LAGK, kuri 2025 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 21RE-466 (AG-343/03-2025) (LAGK sprendimas) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Ginčo Sprendimu ir LAGK sprendimu, kreipėsi į teismą ir pateikė argumentus: kad Ginčo Sprendime nebuvo vertinamos jo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir pavojingumas; kad nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis nuteistas už nusikaltimą, neturintį nieko bendro su vaikais, nevertintas jo realiai keliamas pavojus vaikams, asmeninės, socialinės aplinkybės, turima profesija; kad apeliacinės instancijos teismas pripažino mažą veikos pavojingumą ir paskyrė švelnesnę bausmę; kad Prašymo atsakovui pateikimo dieną jis paskirtą bausmę jau buvo atlikęs ir nėra padaręs jokių naujų nusikaltimų, elgėsi pozityviai; kad Ginčo Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, atsakingo valdymo (gero administravimo) principo; kėlė klausimus dėl lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principo nagrinėjamai situacijai taikymo, amžino ir automatiško asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus, teisės į darbą ribojimo proporcingumo ir Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reglamentavimo galimo prieštaravimo Konstitucijai.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad Panevėžio apygardos teismas 2022 m. liepos 25 d. nuosprendžiu pareiškėją pripažino kaltu, padarius nusikaltimą numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, skyrė 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. vasario 15 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-87-449/2023) Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl pareiškėjui paskirtos bausmės pakeitė, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, už nusikalstamos veikos numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje padarymą, paskyrė laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.
Pagal BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką – neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar platinimą kitaip, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Toks nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.) nepriklausomai nuo to, kokią bausmę teismas paskiria, atsižvelgdamas į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, reglamentuojamus BK 54 straipsnio 2 dalyje, ir BK 54 straipsnio 3 dalyje teismui suteiktą teisę motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi, pareiškėjas tiek Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu buvo pripažintas padaręs labai sunkų nusikaltimą, o aplinkybė, kad jam paskirta švelnesnė bausmė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytas minimumas, nėra pagrindas pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką priskirti kitai nusikaltimų kategorijai.
Ginčo Sprendimas priimtas Įstatymo 30 straipsnio (redakcija, galiojusi Ginčo Sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2025 m. balandžio 19 d.) 1 dalies pagrindu, kuriame nustatyti draudimai asmenims, siekiantiems dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose (Įstatymo 30 str. 1 d. 1 p.); dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis kitose, nei nurodyta šios dalies 1 punkte, įstaigose, įmonėse ir organizacijose, įskaitant ir religines bendruomenes ir bendrijas, jeigu šis darbas, savanoriška veikla, praktika ar stažuotė tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susiję su vaikais (Įstatymo 30 str. 1 d. 2 p.); verstis individualia veikla ar teikti paslaugas juridiniams ar fiziniams asmenims, taip pat vykdyti bet kokią kitą veiklą, jei ši veikla, paslaugos ar juridinio asmens, kuriam teikiamos paslaugos, veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susijusios su vaikais (Įstatymo 30 str. 1 d. 3 p.), jeigu asmenys įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl tyčinių sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba jei kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaikė, arba jei yra lengvinančių aplinkybių, arba jei asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės, teroristinės grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, arba jei asmuo yra pranešėjas (kitais atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindais).
Analogiški draudimai įtvirtinti ir teismo sprendimo priėmimo metu aktualios (nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d. galiojančios) Įstatymo redakcijos 30 straipsnio 1 dalyje. Asmenims draudžiama dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas tik vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose (1 p.); dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis kitose, nei nurodyta šios dalies 1 punkte, įstaigose, įmonėse ir organizacijose, įskaitant ir religines bendruomenes ir bendrijas, jeigu šis darbas, savanoriška veikla, praktika ar stažuotė tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susiję su vaikais (2 p.); draudžiama verstis individualia veikla ar teikti paslaugas juridiniams ar fiziniams asmenims, taip pat vykdyti bet kokią kitą veiklą, jei ši veikla, paslaugos ar juridinio asmens, kuriam teikiamos paslaugos, veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susijusios su vaikais (3 p.). Vienas iš tokių draudimo atvejų yra asmenims įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais dėl tyčinių sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, be kita ko, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (BK 260 str.), arba dėl analogiškų veikų, nurodytų BK, galiojusiame iki 2003 m. gegužės 1 d., neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas.
Taigi, tiek Ginčo Sprendimo priėmimo metu galiojusi, tiek teismo sprendimo priėmimo metu galiojanti Įstatymo redakcija draudžia asmenims teistiems už labai sunkius nusikaltimus, tarp jų teistiems už BK 260 straipsnyje numatytą nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar teistumas išnykęs, draudžia dirbti su vaikais ir išduoti tokiam darbui reikalingą QR kodą. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad atsakovas Ginčo Sprendime neatsižvelgė į tai, kad jis nuteistas už nusikaltimą, neturintį nieko bendro su vaikais ar smurtu, nevertino jo realiai keliamo pavojaus vaikams, jo asmeninių, socialinių aplinkybių, turimos profesijos, taip pat aplinkybės, kad apeliacinės instancijos teismas paskyrė mažesnę nei minimali sankcijoje numatyta bausmė, pripažindamas mažą veikos pavojingumą, kad Prašymo atsakovui pateikimo dieną jis paskirtą bausmę jau buvo atlikęs ir nėra padaręs jokių naujų nusikaltimų, elgėsi pozityviai, laikytini gynybine pareiškėjo pozicija, nes Įstatymas nenumato pareigos, sprendžiant dėl QR kodo išdavimo, į tokias aplinkybes atsižvelgti. Įstatyme įtvirtinti draudimai skirti apsaugoti ir ginti vieną iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių, t. y. vaikus, užtikrinti jų interesus. Jokių teisės aktuose nustatytų išimčių, taikytinų nagrinėjamai situacijai, pareiškėjas nenurodė, teismas tokių išimčių taip pat nenustatė, todėl minėti pareiškėjo argumentai dėl padaryto nusikaltimo kitokio vertinimo (padarytas labai sunkus nusikaltimas), neatsižvelgimo į jo pozityvų elgesį, asmenines, socialines aplinkybes bei profesiją atmestini kaip nepagrįsti.
Apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjo atžvilgiu Panevėžio apygardos teismas priėmė 2022 m. liepos 22 d., kuriame nustatė, kad nusikalstamą veika T. K. padarė 2021 m. sausio 4-8 dienomis, kad jis pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu pagrįstai, nes suprato, kad dalyvauja narkotinių medžiagų gamyboje, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia.
Žemesnės instancijos teismas
Draudimas dirbti su vaikais asmenims teistiems už tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas buvo numatyta ir pareiškėjo nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 30 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 19 d. iki 2021 m. kovo 1 d.). Minėtoje Įstatymo redakcijoje buvo draudžiama dirbti ar užsiimti savanoriška veikla vaiko teisių apsaugos, vaikų socialinėse, švietimo ir sporto, sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose (1 p.); dirbti darbą kitose, negu nurodytos šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, įstaigose, įmonėse ir organizacijose, taip pat jose užsiimti savanoriška veikla, jeigu šis darbas ar savanoriška veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais yra susiję su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu (2 p.); verstis individualia veikla, jeigu ši veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susijusi su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu (3 p.). Nusikaltimas numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat buvo priskiriamas labai sunkaus nusikaltimo kategorijai.
Darbdavys, priimančioji organizacija, taip pat juridinis asmuo, kuris pasitelkia asmenį teikti paslaugas ar kuriame asmuo ketina atlikti praktiką ar stažuotis, gali priimti į darbą asmenį, leisti jam atlikti praktiką, stažuotis, teikti paslaugas ar pasitelkti savanorį tik įsitikinę, kad asmeniui negalioja Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas (Įstatymo 30 str. 5 d. redakcija, galiojusi nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2025 m. balandžio 19 d.) ir patikrinę asmens QR kodo galiojimą (Įstatymo 30 str. 5 d. redakcija, galiojanti nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d.). Pareiškėjo nusikalstamos veikos padarymo metu (Įstatymo 30 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 19 d. iki 2021 m. kovo 1 d.) darbdaviui, ketinančiam įdarbinti asmenį vykdyti profesinę veiklą ar priimti asmenis savanoriškai veiklai, susijusiai su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais, <...> ar priimant dirbti į Įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktus darbus, taip pat galiojo prievolė gauti iš Registro informaciją, kad asmuo nėra teistas už nusikaltimus, nurodytus šio Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje. Į Įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą buvo įtraukta ir trenerių veikla (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 25 d. nutarimo Nr. 517, galiojusio iki 2024 m. lapkričio 1 d., priedo 3.4 p.).
Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą ir tai, kad pareiškėjas prašė suteikti QR kodą, skirtą treneriui, teismas neturi pagrindo išvadai, kad Departamentas priimdamas Ginčo Sprendimą netinkamai vertino teisinio reglamentavimo galiojimą laike. Taip pat nėra pagrindo spręsti klausimą dėl pricipo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nagrinėjamai situacijai taikymo, nes Įstatymo redakcijose (nuo 2020 m. lapkričio 19 d.) pareiškėjui palankesnis reglamentavimas nebuvo įtvirtintas. Pareiškėjo argumentai, kad Panevėžio apygardos teismui priimant nuosprendį, teisės aktai nenustatė jokių papildomų apribojimų ar draudimų profesinei ar kitai veiklai, susijusiai su vaikais, atmestini kaip nepagrįsti.
Akcentuotina, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas, nepažeisti įstatymų, o apdairus ir atidus (protingas) žmogus (bonus pater familias) turi žinoti, kad priešingas teisei elgesys lemia neigiamus padarinius. Pareiškėjas, atlikdamas priešingus teisei veiksmus, galėjo ir privalėjo neišvengiamų neigiamų padarinių tikėtis. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai skelbiami viešai, kad pareiškėjas tiek baudžiamojoje byloje, tiek šioje byloje naudojasi kvalifikuoto teisininko – advokato, paslaugomis, įvertinus protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartą, vertintina, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes išsiaiškinti galimas jo teistumo pasekmes.
Pastebėtina ir tai, kad BK 97 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą asmenys laikomi turinčiais teistumą aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą (BK 97 str. 3 d. c) punktas). Teistumo terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo (BK 97 str. 5 d.). Kai sueina BK 97 straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais (BK 97 str. 6 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 15 d. nuosprendžiu pareiškėjui paskirta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmė už labai sunkų nusikaltimą, taigi, aštuoneri metai nuo paskirtos bausmės atlikimo nėra praėję, todėl teistumas nėra išnykęs ir jis laikomas teistu (BK 97 str. 3 d. c) punktas). Teismui nekyla abejonių, kad, kol teistumas nėra išnykęs, pareiškėjas patenka į Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sritį, ir nagrinėjamu atveju draudimas dirbti su vaikais, nevertintinas galiojančiu neribotą laiką. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo taikymo neribotą laiką, nagrinėjamam ginčui nėra aktuali, todėl detaliau neanalizuotina.
Bylos duomenys patvirtina, kad Departamentas, gavęs pareiškėjo Prašymą, vykdė Departamento direktorius 2024 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 5V-123 patvirtino Teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 8 punkte nustatytus veiksmus ir nustatė, kad Registre yra duomenų apie asmenį, siekiantį gauti QR kodą. Ginčo Sprendime Departamentas nurodė teisės aktų nuostatas ir Registro duomenis, kuriais remiantis sprendimas neišduoti QR kodo priimtas, paaiškino, kad nusikaltimas, dėl kurio T. K. buvo pripažintas kaltu (nusikaltimas, numatytas BK 260 str. 3 d., už kurio padarymą jis nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 25 d. nuosprendžiu), priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai ir todėl taikomas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reglamentavimas – draudimas dirbti su vaikais. Departamentas taip pat paaiškino, kad jis negali interpretuoti kitaip Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reglamentavimo, todėl QR kodas negali būti išduotas, nurodė Ginčo Sprendimo apskundimo tvarką ir terminus.
Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalį administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Įvertinęs Ginčo Sprendimo turinį, teismas daro išvada, kad Sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš Ginčo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Ginčo Sprendimas yra pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodytas teisinis pagrindas, todėl darytina išvada, kad atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Ginčo Sprendimas neatitinka atsakingo valdymo (gero administravimo) principo, tačiau kuo konkrečiai šį principą atsakovas galėjo pažeisti, nedetalizavo. Teismo vertinimu Ginčo Sprendime nurodytas būtinas ir pakankamas juridinių faktų visetas ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo taikymui, Departamentas veikė tik pagal jam nustatytą kompetenciją, galimybė pasirinkti savo teisių ar interesų gynimo būdus bei priemones pareiškėjui nebuvo ribojama, aplinkybė, kad atsakovas priėmė ne tokį sprendimą, kokio pareiškėjas tikėjosi, nėra pagrindas teigti, kad atsakovas veikė pažeisdamas gero administravimo principą.
Apibendrindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Ginčo Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo Prašymą dėl QR kodo išdavimo, atliekant individualų rizikos vertinimą, yra išvestinis iš reikalavimo dėl Ginčo Sprendimo panaikinimo, todėl pripažinus Departamento Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą.
Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo naikinti ir LAGK sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas, išnagrinėjus ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, buvo atmestas. Todėl skundas atmestinas visa apimtimi.
Pareiškėjas prašė teismo spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 22, 29 ir 42 straipsniams.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Šioje byloje taikytinos ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos teismui nekelia abejonių, todėl pareiškėjo procesinis prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ištirti ar Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.