Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-03 · Administracinė byla Nr. I-1618-142/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-03
Bylos Nr.
I-1618-142/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04586-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
I. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1618-142/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04586-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

I. T. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Skunde pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Teigia, kad kameros buvo mažos, sanitarinis mazgas neuždaras, kameroje buvo staliukas su dvejomis kėdėmis, praustuvas su kranu. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo prastas apšvietimas. Dėl šių aplinkybių, pasak pareiškėjo, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, jam pablogėjo sveikata, tapo emocingesniu, prastai miega, patyrė nepatogumus.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–13). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Taip pat nurodo, kad yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Tam yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir

nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą, nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Nurodo, kas yra įrengta kameroje bei pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose įrengti kitų baldų. Nurodo, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas sienele, o tai atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus. Įstatymuose nenustatyta, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Paaiškina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), nenustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų elgesio kontrolės. Pažymi, kad visi Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Taip pat paaiškino suimtųjų pasivaikščiojimo tvarką, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, priežiūrą. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 3,48 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 77).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis (b. l. 6–7), byloje nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K pareiškėjui užtikrino minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, todėl nėra teisinio pagrindo nustatyti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas buvo atviras, todėl tai neužtikrino jo privatumo.

Pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijas, humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2009-03-12 sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją, 2007-07-19 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara (b. l. 10).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti (b. l. 6–7), kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugpjūčio 6–17, 26–31 d., 2015 m. rugsėjo 9–14 d., nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. spalio 22–28 d., nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d., 2015 m. lapkričio 11–18 d. kalėjo su dar su vienu asmeniu. Taigi teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, į nurodytą teismų praktiką bei į tai, kad pareiškėjas minėtais laikotarpiais kameroje buvo ne vienas, konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas mūrine sienele nurodytais laikotarpiais neužtikrino jo privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje buvo stalas su dvejomis kėdėmis.

Taisyklių 14.6–14.8 punkte inter alia nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad kameroje kiekvienam asmeniui turi būti po 1 taburetę. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai (b. l. 9). Pareiškėjas skunde pats teigė, kad kameroje buvo stalas su 2 kėdėmis, todėl teismas, atsižvelgęs į išdėstytą, ir į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo vienas arba dar su vienu asmeniu, konstatuoja, kad stalas ir dvi kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo nustatyti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo praustuvas su kranu, todėl, pasak pareiškėjo, nebuvo jokių elementarių sąlygų. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo argumentai yra per daug abstraktūs, kad jų pagrindu būtų galima nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ar pareiškėjui kilusią žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų su baldų aprūpinimu susijusių aplinkybių, nepaaiškino, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, todėl laikytina, kad įrodinėjimo našta laisvės atėmimo įstaigai neperėjo, o pareiškėjas nepateikė jokių šį argumentą pagrindžiančių įrodymų.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kamerose nėra ventiliacijos, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas.

Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyrius 2016 m. lapkričio 29 d. pažymoje nurodė, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių nėra kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 19). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras) dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti arba ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu ginčo laikotarpiu, arba ne dėl skunde nurodytų aplinkybių (b. l. 20–67).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios su apšvietimu ir ventiliacija yra bendro pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklauso. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl minimalaus privatumo neužtikrinimo), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).

Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugpjūčio 6–17, 26–31 d., 2015 m. rugsėjo 9–14 d., nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. spalio 22–28 d., nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d., 2015 m. lapkričio 11–18 d. neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymas kamerose turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatos būklei. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją (b. l .19). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2140/2014 ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad laikotarpiais nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugpjūčio 6–17, 26–31 d., 2015 m. rugsėjo 9–14 d., nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. spalio 22–28 d., nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d., 2015 m. lapkričio 11–18 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 3,48 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,48 Eur parengimo išlaidas.

Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 3,48 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiais nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugpjūčio 6–17, 26–31 d., 2015 m. rugsėjo 9–14 d., nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. spalio 22–28 d., nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d., 2015 m. lapkričio 11–18 d. buvo pažeista pareiškėjo I. T. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė