- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-09
- Bylos Nr.
- A-2787-756/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02326-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundą grindė šiais argumentais:
1.1. Pareiškėjas buvo laikomas nuo 1999 m. vasario 24 d. ir visą tą laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareigūnai į kameras įeina be perspėjimo, todėl dažnai pareiškėjas buvo tiesiog užkluptas, jautėsi stebimas, ypač moterų pareigūnių. Daug kartų buvo kreiptasi į įstaigos administraciją, tačiau prašymai nebuvo sprendžiami.
1.2. Nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau nei kartą per savaitę. Nesivadovaujama Europos kalėjimų taisyklėmis, kuriose nurodyta, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Be to, pareiškėjas nespėja nusiprausti per jam skirtas 15 min. Šie pažeidimai nėra smulkmeniški, tęsiasi ilgą laiką ir daro įtaką pareiškėjo sveikatai bei psichikai.
Atsiliepimas
2. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė skundo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
2.1. Asmenų atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, todėl Vilniaus PN neturi galimybės pateikti išsamesnę informaciją apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičiaus laikotarpiu iki 2015 m. gruodžio 31 d. imtinai. Vilniaus PN pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius, siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir užtikrinti nuolatinę elgesio kontrolę.
2.2. Sanitarinis mazgas įrengtas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto nenumatytas teisės aktuose. Asmenų išvedimas į dušą yra reglamentuojamas teisės aktais, kuriuose numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji į dušą vedami vieną kartą per savaitę ir jiems skiriamas 15 min. laikas nusiprausti. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp jo nurodomos žalos ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Neįrodžius visų sąlygų, valstybei civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nekyla.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, pritaikęs ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo daliai, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 1999 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 25 d., padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 910 parų pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos.
5. Teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėjo, jog kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas, todėl teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad pareiškėjui turi būti priteista 1 700 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Jo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra per didelė ir neatitinkanti pareiškėjo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.
III.
6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
6.1. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais nurodytais objektyviais kriterijais. Šiuo atveju teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
6.2. Šioje byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsiliepimas
7. Pareiškėjas V. M. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
7.1. Apeliacinis skundas yra neteisėtas, nes jo pavadinime parašytas visiškai kitos administracinės bylos numeris. Atsakovo atstovas nepagrįstai bando perkelti įrodinėjimo pareigą pareiškėjui, taip pat nepagrįstai teigia, jog užuolaidų įrengimas paprastai laikomas privatumą užtikrinančiomis priemonėmis, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.
7.2. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
8. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2019 m. birželio 26 d., atlyginimo.
9. Teismas skundžiamu 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Vilniaus PN (dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu trūkumo).
10. Vilniaus PN apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir žalos atlyginimo būdu.
11. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
12. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
13. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl privatumo trūkumo naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovo atstovo argumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjui įkalinimo įstaigoje ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu kamerose, nes sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, ir į šį pažeidimą bei jo trukmę (910 parų) teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė.
15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo patvirtinti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su privatumo naudojantis sanitariniais mazgais trūkumu. Pabrėžtina, kad kiti pareiškėjo nusiskundimai buvo atmesti kaip neįrodyti ir nepagrįsti bylos medžiaga. Vilniaus PN apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, bei šioje byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.
16. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde atsakovo atstovas nepagrindė ir nedetalizavo, kodėl netinkamai buvo įvertintas pareiškėjo nusiskundimas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu kamerose. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nei teigia atsakovo atstovas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėto nusiskundimo.
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu ir jo trukme, taip pat byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, o ginčo dėl konstatuotos pažeidimo trukmės (t. y. 910 parų) šioje byloje nėra. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikė.
18. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
19. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pagrįstai nustatė, kad ginčo laikotarpiu 910 paras pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti turi būti priteista pinigų suma. Vilniaus PN apeliaciniame skunde nepagrindė, kad priteista neturtinės žalos suma (1 700 Eur) nėra adekvati pareiškėjo patirtiems išgyvenimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį buvo atsižvelgta į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Vilniaus PN neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.
20. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.