Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. I. (A. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutarties A. I. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) pareigūnas 2010 m. spalio 21 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo, kai protokolas nesurašomas, A. I. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalį paskyrė 30 Lt baudą dėl to, kad jis 2010 m. spalio 21 d., 9.45 val., Vilniuje, Meistrų-Metalo g., vairuodamas automobilį Mercedes-Benz 311, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) naudojosi mobiliojo ryšio telefonu be laisvų rankų įrangos, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 21 punkto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

A. I. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 1241 straipsnio 6 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad vairuodamas automobilį, naudojosi mobiliojo ryšio telefonu be laisvų rankų įrangos. Apeliantas neigia savo kaltę, motyvuodamas tuo, jog kalbėdamas telefonu, laisvų rankų įranga naudojosi, tačiau ją prilaikė ranka, kad neiškristų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos nuostatos seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir motyvuotą nutarimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija mano, jog nors, nepaisant to, kad A. I. neigia savo kaltę pažeidimo padarymu, ji buvo visiškai įrodyta bylos duomenimis – jo atžvilgiu surašytu nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo, kai protokolas nesurašomas (b. l. 9), pareigūno A. N. teismo posėdžio metu duotais parodymais (b. l. 24-25). Pažymėtina, jog joks policijos pareigūno, kuris pažeidimą matė tiesiogiai, iš nedidelio atstumo, suinteresuotumas bylos baigtimi nustatytas nebuvo, jo parodymai buvo nuoseklūs, logiški, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos laikė objektyviais. Pažymėtina, kad pareigūnas nurodė aiškiai matęs, kad autobusiuko vairuotojas dešinėje rankoje laikė telefoną pridėjęs prie galvos, matėsi telefono kontūras. Taip pat pareigūnas paaiškino, jog vairuotojas pažeidimo neginčijo, siūlė tartis (b. l. 24). Tuo tarpu liudytojo P. O. parodymais teismas pagrįstai nesivadovavo, kaip prieštaraujančiais objektyviems byloje surinktiems duomenims. Paminėtos aplinkybės paneigia apelianto teikiamą versiją, jog jis laisvų rankų įrangą prilaikė ranka ir leidžia ją vertinti kaip pasirinktą gynybos strategiją. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pasak pareigūno, su vairuotoju buvo bendraujama ir lietuvių, ir rusų kalbomis, pats pažeidėjas bendravo lietuvių kalba, dėl kalbos barjero nieko nesakė (b. l. 25). Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžiuose dalyvavo vertėja (b. l. 16, 24), todėl ikiteisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje galimai padaryti procesiniai pažeidimai buvo ištaisyti, tad apelianto teiginiai dėl galimo kalbos barjero atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat apeliantas nurodo, jog jam turėjo būti skiriama švelnesnė nuobaudos rūšis – įspėjimas, kadangi jis atsakomybėn traukiamas pirmą kartą. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, su tokia A. I. pozicija nesutinka. Iš byloje pateiktos pažymos apie asmens baustumą (b. l. 10-11) matyti, jog už Kelių eismo taisyklių pažeidimus asmuo traukiamas jau 4 kartą. Ankstesnės nuobaudos nelaikytinos sunkinančiomis aplinkybėmis, kadangi senesni pažeidimai padaryti prieš daugiau nei metus iki nagrinėjamo pažeidimo, tačiau tai neigiamai charakterizuoja A. I. asmenybę ir leidžia daryti išvadą, kad ankstesnės nuobaudos savo tikslų nepasiekė. Todėl, įvertinusi ATPK 30 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog baudą skyrusi Institucija nuobaudos rūšį ir dydį parinko tinkamai.

Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, A. I. paskirta nuobauda buvo tinkamai individualizuota, todėl naikinti ar keisti teismo nutarties apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. I. (A. I.) apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį A. I. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.