Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vadovaujasi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ir 22 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 1 punktu ir 8 straipsniu, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, ir mano, kad Sprendimas turi būti panaikintas, kadangi pareiškėjas išsaugo teisę turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tuo pačiu teigia, kad Sprendimas priimtas nesiaiškinus visų aplinkybių.

Paaiškina, kad, Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. lapkričio 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą Įmonę bei jos darbuotojus ir nustatyta, kad Įmonėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu dirbo du darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus – Lietuvos Respublikos piliečiai V. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), bei Indijos piliečiai - pareiškėjas ir D. S. U., gim. (duomenys neskelbtini), turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinimo metu nustatyta, kad Įmonės darbuotojai V. K. ir E. Ž. buvo atleisti 2024 m. sausio 31 d. ir nuo 2024 m. vasario 1 d. Įmonėje dirba tik Indijos piliečiai - pareiškėjas ir D. S. U.

Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo valdomoje Įmonėje nuo 2024 m. vasario 1 d. nėra dirbančių darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, pareiškėjas bei jo valdoma Įmonė nuo 2024 m. vasario 1 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio (toliau – BDU) dydžių, todėl leidimas laikinai gyventi turėjo būti panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu.

Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog po 6 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo Įmonė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, t. y. asmuo visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laiką neužtikrino, kad atitiks Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Nurodo, kad, pasikeitus aplinkybėms, pareiškėjas dėl naujo leidimo laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį į Migracijos departamentą nesikreipė. Tuo pačiu teigia, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1 000 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau nuo 2024 m. sausio mėn. faktiškai buvo mokamas 6 Eur darbo užmokestis, nesiekiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos. Todėl konstatuoja, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, bet ne vykdyti teisėta veiklą Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl mano, kad jis atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Vadovaujasi Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ bei LVAT praktika ir nesutinka su pareiškėjo skundu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas yra Indijos pilietis, gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas Migracijos departamentui pateiktame 2023 m. birželio 8 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2306-LLG-2631 nurodė, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos Įmonės vadovas, patvirtinto, kad jam nuosavybės teise priklausančių AB ar UAB akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 14 000 Eur, patvirtino, kad valstybės įmonei „Registrų centras“ yra pateikęs Įmonės įsteigimo ar įsigijimo dokumentus bei įstatus (nuostatus); Įmonės steigimo ar įsigijimo dokumentus bei įstatus (nuostatus), dokumentus dėl įmonės vadovo; AB ar UAB akcininkų sąrašą, nurodė, kad nuo įmonės įsteigimo dienos yra parėję vieneri finansiniai metai, patvirtinto, kad VĮ Registrų centrui pateikti dokumentai, kad įmonės nuosavo kapitalo (ne AB ar UAB atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, t. y. balansas ir (ar) nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, nurodė, kad šeimos narys su pareiškėju neatvyksta, lėšų dydis – 1 000 Eur per mėnesį gaunamas darbo užmokestis.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 23S110580 nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams ir 2023 m. liepos 21 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760268586, galiojantį iki 2025 m. liepos 21 d. Sprendimas priimtas konstatavus, kad pareiškėjas yra įmonės dalyvis, ir arba vadovas, investavęs ne mažiau nei 14 000 Eur. Bendrovė užsiima konsultacijomis apie studijas, filmų gamybą, parodas ir kt., nuosavo kapitalo dydis 39 000 Eur, pardavimo pajamos 89 000 Eur, įdarbinti 4 asmenys, kuriems mokamas 1 739 +1860 Eur darbo užmokestis.

Iš atsakovo pateiktų Sodros duomenų matyti, kad Įmonėje dirbusios E. Ž. Ir V. K. ir E. Ž. atleistos 2024 m. sausio 31 d. Nuo 2024 m. vasario 1 d. Įmonėje dirbo Indijos piliečiai - pareiškėjas ir D. S. U., pareiškėjo gaunamos pajamos kas mėnesį buvo ne 1 000 Eur, kaip jis buvo nurodęs 2023 m. birželio 8 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2306-LLG-2631, bet 6 Eur

Nustatęs šias aplinkybes, Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais.

Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai (2 punktas); nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 punktas).

Migracijos departamentui nustačius, kad pareiškėjo valdomoje Įmonėje dirbusios E. Ž. Ir V. K. ir E. Ž. atleistos 2024 m. sausio 31 d., kad nuo 2024 m. vasario 1 d. Įmonėje dirbo Indijos piliečiai - pareiškėjas ir D. S. U. ir kad nuo 2024 m. sausio mėn. pareiškėjui mokamas 6 Eur atlyginimas kas mėnesį, laikytina pagrįsta atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, nes Įmonėje, kurios dalyvis yra pareiškėjas, daugiau nei 6 mėn. nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tuo pačiu pagrįstai konstatuota, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Sutiktina su pareiškėjo teiginiu, jog Migracijos departamentas nenustatė, kad Įmonė yra fiktyvi, tačiau pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktą šis pagrindas yra tik vienas iš šioje teisės normoje įtvirtintų alternatyvių pagrindų, kuriuos nustačius turi būti panaikinamas leidimas ir šiuo atveju atsakovas neturėjo pareigos kartu jau su nustatytais leidimo gyventi panaikinimo pagrindais privalomai nustatyti ir šį pagrindą. Kadangi šiuo atveju Įmonės fiktyvumo pagrindas nebuvo nustatytas, teismas plačiau apie tai nepasisako. Vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti (LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4325-261/2019). Taigi pagal LVAT formuojamą praktiką nereikia papildomai nustatyti, kad įmonė yra fiktyvi, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo nurodytos priežastys, susijusios darbuotojų darbo sutarčių nutraukimu, nėra svarbios nagrinėjamuoju atveju, nes pareiškėjas, ketindamas užsiimti verslu Lietuvoje ir tuo pagrindu gavęs leidimą laikinai gyventi, privalėjo atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus. Aplinkybės, kad Įmonė veikia ir kad pareiškėjas ketina susirasti darbuotojų taip pat nėra svarbios nagrinėjamuoju atveju ir neturi įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes net ir veikianti įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad, išduodant leidimą laikinai gyventi Įmonė atitiko Įstatymo reikalavimus, nėra reikšminga šiuo atveju, nes ši aplinkybė buvo įvertinta išduodant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Nors pareiškėjas teigia, kad Lietuvoje studijuoja ir gyvena pareiškėjo sūnus U. D., gim. (duomenys neskelbtini), jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Be to ir pats pareiškėjas 2023 m. birželio 8 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2306-LLG-2631 nurodė, kad šeimos narys su pareiškėju neatvyksta. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo teiginys laikytinas deklaratyviu ir neįrodytu.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes – kad iš jo valdomos įmonės buvo atleisti darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kad jis negauna 2023 m. birželio 8 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2306-LLG-2631 nurodytų 1 000 Eur lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, nors patvirtino žinantis apie pareigą informuoti pasikeitus aplinkybėms, kurios buvo pagrindas priimant sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi.

Atsižvelgdama į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jam Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo S. M. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.