- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-04
- Bylos Nr.
- 2A-30-252/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-01257-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- G. S.
- Trečiasis asmuo
- K. M., AB „Lietuvos draudimas“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 30 - 252 - 2013
Vaidas Vasiliauskas Teisminio proceso Nr. 2-11-3-01257-2011-6
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno, Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-281-844-2012 pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovei G. S., tretiesiems asmenims K. M., AB „Lietuvos draudimas“ dėl piniginių lėšų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė priteisti iš atsakovės15 066 Lt jai išmokėtos draudimo išmokos dalį, 5 procentų metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ji kartu su atsakove bei trečiuoju asmeniu yra namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniais ir kiemo statiniais esančiais (duomenys neskelbtini), Ignalinos rajone bendraturčiai. Visiems trims priklauso po 1/3 dalį nuosavybės į minėtus pastatus. Jai yra žinoma, kad gyvenamasis namas su priklausiniais 2008 m. buvo apdraustas trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“. 2009 m gegužės 1 d. kilusio gaisro metu sudegė gyv. namas ir jame esantys namų apyvokos daiktai. Įvykį pripažinus draudiminiu, atsakovei buvo išmokėta visa draudimo suma 45 198 Lt. Mano, kad visa draudimo suma atsakovei išmokėta nepagrįstai, nes ji negali gauti draudimo išmokos už jai nepriklausančio gyvenamojo namo dalį. Atsakovė elgėsi nesąžiningai, nes nenurodė jos ir brolio sudarydama draudimo sutartį, todėl be pagrindo jai buvo išmokėta visa draudimo suma. Mano, kad trečdalis gautos draudimo sumos priklauso jai, nes ji yra 1/3 dalies namo savininkė. Nurodo, kad atsakovo be teisinio pagrindo praturtėjo jos sąskaita.
Žemesnės instancijos teismas
Visagino miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad gyvenamąjį namą su priklausiniais atsakovė apdraudė 2008-05-26. Draudimas galiojo iki 2009-05-25. Bendrą draudimo įmoką 335 Lt. sumokėjo atsakovė . 2009-05-01 gaisro metu sudegė gyvenamasis namas ir namų apyvokos daiktai. Ignalinos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2009-05-01 aktu dėl kilusio gaisro Nr. 127 konstatuota, kad gaisro kilimo priežastis labiausiai tikėtina –padegimas. Surašant aktą ir apžiūrint gaisravietę dalyvavo visi trys savininkai. Nustatė, kad ieškovei, atsakovei ir trečiajam asmeniui priklauso po 1/3 dalį nuosavybės į sudegusius pastatus. AB „Lietuvos drausimas“ 2009-05-05 surašytuose turto sunaikinimo aktuose draudėjo atstove yra nurodyta atsakovė G. S.. Visi pranešimai dėl nuostolių atlyginimo siųsti G. S. kaip ir išmokėta draudimo išmoka G. S.. Teismas konstatavo, kad pagal CK 6.242 str. 3 d. pagrindu, praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Taip pat nurodė, kad asmeniui gavus turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo teisės normos netaikomos. Kadangi atsakovė G. S. draudimo išmoką gavo draudimo sutarties pagrindu, todėl jos atžvilgiu nepagrįsto praturtėjimo normos negali būti taikomos. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė kreipėsi į draudimo kompaniją, norėdama patikslinti draudimo sutarties sąlygas, nurodydama ir save naudos gavėju.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad gyvenamojo namo su priklausiniais draudėju buvo viena atsakovė, nesuteikia jai teisės gauti visą draudimo išmoką. Taip pat nurodė, kad ieškovės ieškinyje nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nėra privalomas teismui. Kasacinės instancijos teismas formuodamas teismų praktiką yra nurodęs, kad taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šakių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas supainiojo be pagrindo įgyto turto ir nepagrįsto praturtėjimo teisės institutus. CK 6.242 str. taikymui svarbu nustatyti praturtėjimą kito asmens sąskaita be teisinio pagrindo. Atsakovei G. S. ieškinys pareikštas dėl dalies draudimo išmokos priteisimo, todėl teismas turėjo aiškintis, kas galėjo gauti draudimo išmoką turto sunaikinimo atveju. Todėl turėjo vadovautis LR Draudimo įstatymo XI-1670 2 str. 14 d. nuostatomis, bei to paties įstatymo 92 str. Mano, kad atsakovė sudarė draudimo sutartį, kuriai taikomos minimo įstatymo nuostatos ir naudos gavėju gali būti tik asmuo, kurio turtiniai interesai yra apdrausti. Tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ tokią situaciją toleravo, priimdamas įmoką be kitų bendraturčių sutikimo, tačiau teismas privalėjo apdraustaisiais pagal sudarytą draudimo sutartį laikyti visus tris bendraturčius ir proporcingai turimai nuosavybės daliai išmokėti draudimo išmoką. Draudimo įstatymo 102 str. įvardinta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo ir apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių dydžiui, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių. Atsakovė patyrė nuostolių tik jai tenkančiai nuosavybės daliai, todėl Draudimo įstatymas jai nesuteikia teisės gauti išmokas už visą turtą, t.y. ir kitiems asmenims priklausančią dalį. Todėl ji akivaizdžiai praturtėjo ieškovės turto sunaikinimo daliai. Pažymėjo, kad teismas sprendime nenurodė, kokią teisinę reikšmę gali turėti ta aplinkybė, kad atsakovė tariamai siūlė ieškovei sudaryti draudimo sutartį Draudimo įstatymo 100 ir 102 straipsnio aspektu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ji kreipėsi į draudimo kompaniją apdrausti jai priklausančią dalį namo, tačiau draudikas nurodė, kad galima drausti tik visą namą. Ji siūlė tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui apdrausti namus, tačiau pastarieji atsisakė, todėl ji apdraudė visą namą ir save nurodė naudos gavėja, nes kiti bendraturčiai nesutiko su jos pasiūlymu. Įvykus draudiminiam įvykiui, jai ir buvo išmokėta visa draudimo suma. Ji nepraturtėjo ieškovės sąskaita, o gavo tai, kas jai priklausė pagal sutartį.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą tretysis asmuo K. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Nurodo, kad atsakovė 2008 m. gegužės mėnesį siūlė jam ir ieškovei apdrausti namus, nes paaiškino, kad ji negali apdrausti savo dalies. Nei jis, nei M. M. nenorėjo dalyvauti gyvenamojo namo apdraudime.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje ginčas kilo dėl to, kad atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo draudiminę išmoką už apdrausto gyv. namo, esančio (duomenys neskelbtini), Ignalinos rajone sunaikinimą pagal 2008-05-26 būsto draudimo liudijimą, kuris buvo sudarytas tarp atsakovės ir AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovės teigimu taip atsakovė be teisinio pagrindo gavo jai priklausančių lėšų dalį, nes ji nėra viso namo savininkė, todėl prašo jas priteisti iš atsakovės.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį pritaikydamas materialinės teisės normą – nepagrįstą praturtėjimą, kuria rėmėsi ieškovė pateikdama ieškinį ir įrodinėdama jo pagrįstumą teismo posėdyje ir plačiau neanalizavo ir nevertino kitų įrodymų byloje, kurie galėjo būti vertinami plačiau ir išsamiau, pritaikius kitą materialinės teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas, plačiau ir išsamiau vertindamas visus byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą nors ieškinio netenkino pritaikydamas tik nepagrįsto praturtėjimo institutą. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat remiasi nepagrįsto praturtėjimo institutu, tačiau papildomai analizuoja Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymą, kuris reguliuoja draudimo santykius, t.y. apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad Draudimo įstatymo nuostatos neleido atsakovei gauti visą draudimo išmoką, o ji buvo išmokėta tik todėl, kad tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ tokią situaciją toleravo, kad pirmos instancijos teismas nepasisakė kokią reikšmę šiam ginčui turi Draudimo įstatymo nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu nesirėmė ( draudimo metu) Draudimo įstatymo nuostatomis ir neįrodinėjo atsakovės teisės apdrausti visą namą su priklausiniais nurodant naudos gavėju tik save. Tiek ieškinys, tiek teismo posėdžio metu ieškovės atstovės duoti paaiškinimai rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo pagrindimu ir CK 6.242 straipsnio nuostatų aiškinimu. Todėl pirmos instancijos teismas ir neanalizavo Draudimo įstatymo nuostatų teisinės reikšmės keliamam ginčui spręsti.
Byloje nustatyta, kad gyvenamojo namo su priklausiniais ir kiemo statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), Ignalinos rajone, savininkai yra ieškovė M. M., atsakovė G. S. ir tretysis asmuo K. M.. Kiekvienam iš jų priklauso po 1/3 nuosavybės dalį. CK 4.76 straipsnio nuostatos teigia, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. CK 4.86 str. teigia, kad bendraturčiai turi vienodas teises. Taigi akivaizdu, kad įstatymas bendraturčių teisių neišskiria ir jie visi turi teisę savo turtu rūpintis ir jį išsaugoti. Byloje nustatyta, kad atsakovė siekė savo turimą turtą išsaugoti, nes jame pastoviai negyveno ir negalėjo kasdien juo rūpintis bei prižiūrėti. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis būsto draudimo liudijimas, iš kurio matyti, kad būsto draudėja yra atsakovė G. S.. ( b.l.93-94) Taip pat šią aplinkybę patvirtina tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodydamas, kad atsakovė sudarė draudimo sutartį. Tretysis asmuo K. M. atsiliepime į ieškinį taip pat nurodė, kad tik ieškovė rūpinosi namo apsauga. Todėl teisingai pirmos instancijos teismas nustatė, kad atsakovė už sunaikintą ( gaisro metu) apdraustą turtą gavo draudimo išmoką pagal sudarytą draudimo sutartį. Atsakovė visą laiką teigė, kad ji siūlė tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui K. M. apdrausti namus, tačiau pastarieji atsisakė. Šiuos jos parodymus patvirtina tretysis asmuo K. M., kuris nurodo, kad atsakovė siūlė jiems apdrausti namus, bet jie su ieškove nesutiko. Ieškovė neįrodinėjo ir neteikė jokių įrodymų, kad būtų pavedusi atsakovei apdrausti ir jai priklausančią nuosavybės dalį, kad ji pati būtų rūpinusis savo turto apsauga. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė nuslėpė nuo jos savo ketinimus apdrausti namus, nepateikė jokių įrodymų, kad pati ieškovė kreipėsi į bet kurią draudimo kompaniją tikslu apdrausti namus, kad užtikrinti jų išsaugojimą, o draudimo kompanija atsisakė tai padaryti, nes namai jau buvo apdrausti. Bylos įrodymais patvirtinama, kad ieškovė laisva valia atsisakė savo teisių į turto išsaugojimą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad ieškovė atsisakiusi atsakovės pasiūlymo apdrausti namus, atsisakė savo teisės išsaugoti jai priklausantį turtą, jį apdraudžiant, taip atsisakydama gauti kokias tai išmokas iš draudimo teisinių santykių. Ieškovei buvo žinoma, kad ji turi nuosavybės dalį name, kad privalo juo rūpintis, prižiūrėti, jį išsaugoti, tačiau tos teisės atsisakė. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, o ieškovė jų ir nepateikinėjo, bei neįrodinėjo priešingai nei yra nustatyta byloje, kad ji būtų įpareigojusi atsakovę pasirūpinti jos turtu, kad tarp bendraturčių būtų toks susitarimas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą, aiškinimo ir taikymo praktiką , nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos keturios sąlygos: 1)nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Nesant nors vienos iš nurodytų sąlygų, taikyti šį institutą negalima. Šiuo atveju, atsakovė išmoką gavo sandorio pagrindu, o ieškovė savo teisės į turto išsaugojimą jį apdraudžiant atsisakė savo rizika. Draudimo santykiai yra išvestiniai ir jie nepaneigia bendraturčių teisių ir pareigų rūpintis savo turtu kiekvienam atskirai ar bendru sutarimu.
Apeliantės teiginiai, kad teismas privalėjo pasisakyti kokią teisinę reikšmę šioje byloje turi Draudimo įstatymo nuostatos, vertintini kritiškai. Apeliantė neturi reikalavimo teisės į tretįjį asmenį AB „Lietuvos draudimas“, nes ji nebuvo draudiminiuose santykiuose su draudimo kompanija. Draudimo išmokos išmokėjimas nėra viešas interesas, kurį teismas turėtų ginti ir pereiti už ieškinio ribų. Ar draudimo kompanija pagrįstai ar nepagrįstai išmokėjo visą išmoką atsakovei yra jos ir atsakovės draudiminių santykių ginčas. Ieškovė ginčyti šį santykį ir iš jo atsiradusias pasekmes neturi reikalavimo teisės. AB „Lietuvos draudimas“ jos neįgaliojo reikalauti išmokėtos išmokos dalies iš atsakovės, todėl teismas ir neprivalėjo aiškinti Draudimo įstatymo nuostatų, nes jos niekaip neliečia ieškovės reiškiamo reikalavimo. Ieškovė neginčijo sudarytos draudimo sutarties tarp atsakovės ir draudimo kompanijos dalies. AB „Lietuvos draudimas“ rašytiniuose paaiškinimuose į ieškovės ieškinį ( b.l. 77-78 ) nurodė, kad „pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas. Sudarant turto draudimo sutartį, būtina sąlyga yra teisėtas turtinis interesas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, nustačius, kad G. S. apdraudė turtą didesne apimtimi, nei jo faktiškai turėjo, tai gali būti pagrindu vertinti, ar draudimo sutartis laikytina galiojančia pilna apimtimi ir spręsti galimos restitucijos ( tarp draudiko ir draudėjos G. S.) klausimą“. Tretysis asmuo nereiškė jokio reikalavimo atsakovei, nei dėl sudarytos draudimo sutarties galiojimo, nei dėl restitucijos taikymo ar pan., todėl Draudimo įstatymo nuostatos ir tuo pagrindu nebuvo aiškinamos.
Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas manydamas, jog ieškovės nurodyta materialinės teisės norma neteisinga, pats privalėjo pritaikyti materialinės teisės normą jos keliamam reikalavimui. Tačiau tam, kad teismas dėl pareikšto reikalavimo galėtų taikyti kitą materialinės teisės normą, ieškovė turėjo savo ieškinio reikalavimą grįsti įrodymais, kurie sudarytų tam pagrindą, arba faktinės bylos aplinkybės suponuotų kitos materialinės teisės normos taikymą. Apeliacinės instancijos teismas jau nurodė, kad ieškovei atsisakius savo teisės į turto išsaugojimą apdraudžiant turimą nuosavybės dalį ir atsakovei negalint apdrausti nekilnojamojo turto dalies, savo teise atsakovė pasinaudojo ir turtą išsaugojo naudodamasis draudimu. Tačiau šią savo teise atsakovė pasinaudojo išskirtinai savo interesais, todėl ji negali būti ir nėra atsakinga ieškovei už jai atsiradusią žalą dėl turto sunaikinimo. Ieškovė prarasto turto vertę ( jai tenkančią) gali išsireikalauti iš kaltų asmenų. Pati ieškovė ieškinyje teigia, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis yra padegimas. Todėl nustačius kaltus asmenis, ieškovė turi teisę reikalauti iš jų žalos atlyginimo CK XXII skyriaus, reguliuojančių civilinę atsakomybę pagrindu.
Kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmos instancijos teismas rėmėsi tik atsakovės paaiškinimais, kad byloje nėra duomenų, jog ji atsisakė savo teisės ir tai patvirtina rašytiniai įrodymai. Byloje rašytinių įrodymų apie tai, kad ieškovė būtų teikusi kokius tai raštus, pavedimus ar pan. atsakovei dėl namo apdraudimo nėra. Draudimo sutarties sudarymas nėra įrodymas, kad ieškovė buvo susitarusi su atsakove ir įpareigojusi ją apdrausti ir jai priklausančią nuosavybės dalį, nurodant ir ją naudos gavėja. Teismas rėmėsi šalių paaiškinimais, kurie patvirtino atsakovės teiginius. Apeliantės brolis –tretysis asmuo K. M. tiek atsiliepime į ieškinį, tiek parengiamajame teismo posėdyje, bei bylą nagrinėjant iš esmės nurodė, kad atsakovė rūpinosi namu, kad ieškovė pradžioje dar esant gyviems tėvams namu rūpinosi, o vėliau susipyko su tėvais ir nustojo ten lankytis, kad tėvai gyveno pas atsakovę, kad atsakovė siūlė jiems drausti namus, kad namai buvo draudžiami ir seniau. Liudytoja Ž. J. patvirtino tą faktą, kad namai buvo draudžiami nuo seniau ir 2008 metais buvo draudimo sutarties pratęsimas, kad draudimas turi priėjimą prie Registrų centro duomenų. Kitų įrodymų byloje nėra, todėl teismas rėmėsi pagrinde duotais paaiškinimais. Ieškovės teiginį, kad jai atsakovė nesiūlė drausti namo, paneigia trečiojo asmens parodymai, bei sudaryta tik atsakovės draudimo sutartis.
Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d. taisyklę. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo priteisti turėtas išlaidas jo surašymui. Pagal pateiktą pinigų priėmimo kvitą matyti, kad atsakovė sumokėjo advokatei 800 Lt už atsiliepimo surašymą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą yra analogiškas pateiktam atsakovės atsiliepimui į ieškinį, jokių atsikirtimų į apeliacinio skundo išdėstytus argumentus atsakovės advokatė nenurodė, jų neanalizavo, todėl suma už atsiliepimo surašymą mažintina iki 400 Lt.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistu.
Priteisti iš M. M. 400 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme G. S..