Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam A. S. 275 Eur turtinę žalą (BK 69 straipsnis).

Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiojo naudai iš V. B. priteista 275 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2024 m. balandžio 16 d., apie 16 val. 40 min., bute esančiame (duomenys neskelbtini), sukėlė žodinį konfliktą, kurio metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė A. S. į dešinės pusės skruostą, po ko A. S. išėjus iš minėto buto ir būnant namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, jį pargriovė ant grindų ir atsisėdo ant A. S. pilvo, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, padarydamas poodinę kraujosruvą veide.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.2. Skundžiamame nuosprendyje dėstomos išvados apie jo (t. y. nuteistojo) kaltumą yra grindžiamos išimtinai tik akivaizdžiai nedidele dalimi baudžiamojoje byloje esančių duomenų, kurie galėtų pagrįsti jo (t. y. nuteistojo) kaltę, tuo tarpu kiti baudžiamosios bylos duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo išvadas paneigia, liko neaptarti ir neįvertinti, o prieštaravimai – nepašalinti. Apeliantas pažymi, kad byloje nebuvo įvertintas nukentėjusiojo A. S. ir liudytojos K. Š. parodymų patikimumas, nenuoseklumas ir prieštaravimai, jų tarpusavio ryšiai, nebuvo atliktos esminių liudytojų – K. Š. sūnaus, antrojo darbininko, taip pat su R. Č.-L. buvusio asmens apklausos. Apelianto manymu, byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, kad jis yra padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes šioje byloje nėra galimybės daryti išvados apie jo tiesioginės ar netiesioginės tyčios nustatymą (kai tuo tarpu BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veik gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Šioje byloje apeliantas nesutinka su jo pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatliko esminių liudytojų apklausų, procesinį sprendimą priėmė nesant pakankamai duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kad nėra galimybės daryti išvadų apie jo tiesioginę ar netiesioginę tyčią. Apeliantas nurodo, kad jei jis ir padarė nukentėjusiajam kokius nors sužalojimus, tai jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, kartu teigia, kad nukentėjusiojo ieškinys tenkintas nesant jį pagrindžiančių įrodymų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pasisakys dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y. spręs, ar pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu V. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, ar surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes bei būtinus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, ar pagrįstai nenustatė būtinosios ginties sąlygų, ar teisingai išsprendė turtinės žalos atlyginimo klausimą.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, padarė įrodymų vertinimo klaidų, tačiau šios klaidos, BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, nepripažintinos esminėmis ir sutrukdžiusiomis pirmosios instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį, kuriuo V. B. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi gali būti ištaisytos apeliacinės instancijos teisme. Vis dėlto, spręsdamas nukentėjusiojo A. S. civilinį ieškinį, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą, todėl ši nuosprendžio dalis keistina, o kartu naikintina ir su įpareigojimu atlyginti turtinę žalą susijusi nuosprendžio dalis, kuria paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 69 straipsnyje.

11. V. B. šioje baudžiamojoje byloje valstybinio kaltintojo pateiktu kaltinamuoju aktu buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2024 m. balandžio 16 d., apie 16 val. 40 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sukėlė žodinį konfliktą, kurio metu, tyčia, vieną kartą kumščiu sudavė A. S. į dešinės pusės skruostą ir du kartus į kairės pusės skruostą, po ko A. S. išėjus iš minėto buto ir būnant namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, jį pargriovė ant grindų ir atsisėdo ant A. S. pilvo, tokiais savo veiksmais V. B. buvo kaltinamas sukėlęs nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdęs jo sveikatą, padarydamas poodinę kraujosruvą veide.

14. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjamas įvykis kilo kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. 2024 m. balandžio 16 d., apie 16 val. 40 min., bute esančiame (duomenys neskelbtini), bei tęsėsi to paties namo laiptinėje, todėl šios aplinkybės plačiau neanalizuotinos. Vis tik, pastebėtina, kad vienas iš kaltinime bei pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio nustatomojoje dalyje įvardijamų nuteistojo V. B. veiksmų, kuriais, pirmosios instancijos teismo vertinimu, jis sukėlė nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, padarydamas poodinę kraujosruvą veide, yra tai, kad nuteistasis pargriovė nukentėjusįjį ant grindų ir atsisėdo ant jo pilvo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kad toks nuteistojo V. B. veiksmas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinuoju požymiu – padariniais, t. y. nukentėjusiajam sukeltu fiziniu skausmu ir nežymiu sveikatos sutrikdymu, padarant jam poodinę kraujosruvą veide. Išties, patį nukentėjusiojo A. S. parkritimo/pargriovimo laiptinėje bei nuteistojo V. B. atsisėdimo ant jo pilvo faktą liudijo tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytoja R. Č.-L., tiek iš dalies ir pats nuteistasis, tačiau nė vienas iš šių asmenų nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad šio veiksmo metu nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą ar ant jo veido atsirado kraujosruva. Pats nukentėjusysis A. S. nė vienos apklausos metu nenurodė, kad fizinį skausmą ar kokį nors sužalojimą patyrė, kai nukrito ar buvo pargriautas namo laiptinėje ar kai nuteistasis jam atsisėdo ant pilvo, proceso eigoje duotų apklausų metu apsiribodamas teiginiais, jog fizinį skausmą patyrė, kai jam buvo suduota į veidą. Be to, iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2024 m. balandžio 18 d. specialisto išvados Nr. G 1173/2024(01) matyti, kad jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno (taip pat ir ant pilvo), išskyrus kairį skruostą, nenustatyta. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kaip tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais nesusijusi iš kaltinimo šalintina nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvųjį požymį – veiką apibūdinanti aplinkybė, kad A. S. išėjus iš minėto buto ir būnant namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, nuteistasis V. B. jį pargriovė ant grindų ir atsisėdo ant pilvo.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog net ir pašalinus pirmiau paminėtą aplinkybę iš kaltinimo, vis tik nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis V. B. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Iš dalies sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs įrodymų vertinimo klaidų, nevisai tiksliai nustatė faktines nuteistojo V. B. veikos aplinkybes, tačiau vien tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog nuteistasis apskritai nesudavė nukentėjusiajam nei vieno smūgio į skruostą, kuriuo sukėlė pastarajam fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, ar kad sudavė smūgį (-ius), veikdamas būtinosios ginties situacijoje. Šioje dalyje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas esmine apimtimi vertino byloje surinktus įrodymus tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pagrįstai pažymėdamas, kad nepaisant to, jog nuteistasis V. B. neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam A. S. bei teigė pats nuo pastarojo nukentėjęs, tačiau byloje pakanka įrodymų, kad mažiausiai vieną smūgį nukentėjusiajam nuteistasis išties sudavė ir tai padarė kaltinime nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku:

15.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, byloje surinktų įrodymų pagrindu atkurdamas įvykio situaciją, pakankamai išsamiai išanalizavo ir skundžiamame nuosprendyje aptarė visų tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų – nuteistojo V. B., nukentėjusiojo A. S. ir tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos K. Š. parodymus. Remdamasis šių asmenų parodymų analize teismas pagrįstai konstatavo, kad, priešingai nei teigė nuteistasis, nukentėjusysis ir liudytoja iš esmės vienodai parodė, kad nuteistasis V. B., užėjęs į remontuojamą butą, pirmiausia kalbėjo ne su liudytoja K. Š., kaip apklausiamas teigė nuteistasis, o buvo agresyviai nusiteikęs ir ėmė kibti prie A. S., grasino, baksnojo jam į krūtinę, šaukė, o tik vėliau priėjo liudytoja K. Š., į kurios siūlymą kalbėtis su ja kaip buto savininke nuteistasis nereagavo, toliau rėkė ant nukentėjusiojo, grasino, kad jam duos į galvą, rankomis mojavo, pirštais baksnojo. Taigi, priešingai nuteistojo apeliacinio skundo teiginiams, būtent nuteistasis V. B. iniciavo konfliktinę situaciją būdamas nepatenkintas kaimynystėje keliamu triukšmu. Apeliantas skunde, viena vertus, tvirtina, kad pats nukentėjusysis patvirtino, jog jis inicijavo fizinį smurtą apelianto atžvilgiu, ranka jį atstumdamas, kita vertus, teigia, jog nukentėjusysis jį ne atstūmė, o visiškai netikėtai kelis kartus ranka smogė į pilvą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokių aplinkybių, išskyrus deklaratyvius nuteistojo teiginius, byloje niekas nepatvirtina, o jos iš esmės nėra logiškos ir paties nuteistojo parodymų kontekste.

15.2. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad visumoje konfliktą inicijavo į liudytojos K. Š. butą ateidamas nepatenkintas triukšmu ir nusiteikęs agresyviai būtent nuteistasis V. B., kuris, pasak nukentėjusiojo ir liudytojos, kibo ir baksnojo nukentėjusįjį dėl darbų metu keliamo triukšmo. Kita vertus, jei tikėti nuteistojo V. B. parodymais apie tai, kad jis kalbėjo ne su nukentėjusiuoju, o su buto savininke K. Š., tai nukentėjusiajam apskritai nebuvo jokio pagrindo priėjus prie nuteistojo suduoti šiam smūgius į pilvą. Pažymėtina, kad paties nuteistojo V. B. pozicija dėl jam neva suduotų smūgių į pilvą nėra nuosekli, kadangi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. birželio 19 d. jis parodė, jog jam būnant liudytojos bute ir kilus žodiniam konfliktui nukentėjusiajam ėmus agresyviai sugniaužtais kumščiais artintis link jo (nuteistojo), jis išbėgo į laiptinę, o nukentėjusysis jį atsivijo ir ėmė smurtauti, bandė suduoti į veidą, bet jis užsidengė, todėl smūgiai pataikė į rankas ir į veidą (1 t., b. l. 154). Taigi, nuteistasis nenurodė liudytojos bute patyręs smūgius į pilvą. Aplinkybių apie nukentėjusiojo A. S. neva suduotus smūgius nenurodė ir iš esmės neutrali ir nesuinteresuota bei teisme priesaiką davusi liudytoja K. Š., kuri parodė, kad nukentėjusysis nesudavė jokių smūgių nuteistajam, o priešingi nuteistojo teiginiai yra melas. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusysis vykdo liudytojai darbus ir dėl to ji suinteresuota duoti jam palankius parodymus, nėra pagrįstas. Pastebėtina, kad tiek iš liudytojos K. Š. parodymų, tiek iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog liudytoja samdė ne tiesiogiai nukentėjusįjį, o įmonę, kuri siuntė pastarąjį kaip atsakingą už tam tikrus darbus objekte. Taigi jokio asmeninio ryšio tarp nukentėjusiojo ir liudytojos, o kartu ir jos asmeninio suinteresuotumo nenustatyta. Be to, šioje dalyje atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo teiginius, jog nukentėjusysis pirmas sudavė nuteistajam smūgius į pilvą, iš dalies paneigia ir 2024 m. balandžio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos išvada Nr. G 1165/2024/(01) bei specialisto paaiškinimai. Iš minėtos išvados turinio matyti, kad V. B., be kita ko, nustatyti sužalojimai pilvo kairėje, bambos aukštyje, 6 cm nuo vidurinės linijos, 2x3 cm, ryškiai violetinė su prašviesėjusiu 1 cm skersmens plotu poodinė kraujosruva; kairiame šone, tarp priekinės ir užpakalinės pažastinių linijų, klubakaulio sparno projekcijoje, 6x13 cm, violetinė, melsvu pakraščiu poodinė kraujosruva (b. l. 92-93). Pažymėtina, kad išvadą pateikusio specialisto 2024 m. spalio 14 d. duotų paaiškinimų protokole užfiksuota, kad V. B. nustatyti sužalojimai, išskyrus poodines kraujosruvas kairiame šone, kairiame kelyje, nėra būdingi nei griuvimui, nei kritimui nuo laiptų. Poodinė kraujosruva kairiame šone ir poodinė kraujosruva kairiame kelyje galėjo būti padarytos griūnant ir/ar atsitrenkiant į kietą buką paviršių (1 t., b. l. 94-95). Sugretinus šiuos įrodymus tarpusavyje, palyginus su kitais įrodymais, kurie rodo, jog po pirmojo įvykio, kurio metu V. B. sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, įvyko grumtynės tarp jo ir nukentėjusiojo, grumtynių metu jie abu buvo aktyvūs vienas kito atžvilgiu, turėjo fizinį kontaktą, be to, nuteistasis vykstant šioms grumtynėms krito nuo laiptų, taip pat atsižvelgus ir į tai, jog kairiame šone ir kairėje pilvo pusėje atsiradusios kraujosruvos nėra toli viena nuo kitos, spręstina, kad jos atsirado jau po veikos įvykusių grumtynių ir kritimo nuo laiptų metu, o ne nuteistajam tariamai sudavus smūgius nukentėjusiajam į pilvą. Taigi, pagrindo manyti, kad nukentėjusysis pirmasis sudavė nukentėjusiajam smūgius į pilvą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė.

15.4. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, jog šį smūgį nuteistasis V. B. sudavė nukentėjusiajam A. S. į dešinės pusės skruostą ir pašalino iš kaltinimo abu smūgius į kairį skruostą. Pastebėtina, kad nukentėjusysis proceso eigoje skirtingai nurodė smūgių skaičių, tačiau iš esmės visose apklausose nurodė, kad patyrė mažiausiai du nuteistojo smūgius kumščiu į dešinį ir kairį veido skruostus. Vis tik, iš bylos medžiagos matyti, kad dešinėje nukentėjusiojo veido pusėje nėra fiksuoti jokie sužalojimai. Tai matyti ir iš byloje esančios nuteistojo V. B. pateiktos nuotraukos, kurioje jau po įvykio bute, namo laiptinėje užfiksuotas nukentėjusysis ir aiškiai matoma dešinė jo veido pusė (2 t., b. l. 136), taip pat iš liudytojo E. V. parodymų, iš kurių matyti, jog jis akivaizdžių sužalojimų ant nukentėjusiojo A. S. veido nepastebėjo. Pažymėtina, kad išties, netrukus po įvykio, ant veido kraujosruvos iškart galėjo ir neišryškėti, tačiau jokie sužalojimai nukentėjusiojo dešinėje veido pusėje nenustatyti ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2024 m. balandžio 18 d. specialisto išvadoje Nr. G 1173/2024(01), kuri pateikta atlikus nukentėjusiojo kūno apžiūrą kitą dieną po įvykio (1 t., b. l. 49). Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nurodė, kad minimoje specialisto išvadoje nenurodyta, kurioje veido pusėje nustatyta nukentėjusiajam padaryta kraujosruva veide, todėl vertino šią aplinkybę kartu su nukentėjusiojo parodymais, kad jam buvo suduota ir į dešinę veido pusę ir jam skaudėjo dantį dešinėje, jis skausmu skundėsi atvykusiems pareigūnams ir šių duomenų pagrindu padarė išvadą, kad smūgis suduotas į dešinę veido pusę. Vis tik, pažymėtina, kad pirmiau minėtos specialisto išvados tiriamojoje dalyje, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nurodyta, kad nukentėjusiojo A. S. kairiame skruoste, 0,1 cm į kairę nuo ir 2,5 cm žemiau kairės akies išorinio kampo 3x1 cm rausvai violetinė, vidutinio intensyvumo poodinė kraujosruva. Tuo tarpu palpuojant 33 ir 48 dantis paslankumo nejaučiama, burnos gleivinė be sužalojimų, kitur sužalojimų neatžymi (1 t., b. l. 49). Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas, jog nuteistasis V. B. nukentėjusiajam A. S. sudavė į dešinį skruostą ir nepagrįstai pašalino iš kaltinimo ne vieną smūgį į dešinį ir vieną smūgį į kairį skruostus, o abu smūgius į kairį skruostą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo atveju, jei nuteistasis išties būtų pataikęs į dešinę veido pusę ir sužalojęs toje pusėje esantį 48 dantį, burnos gleivinė nuo kontakto su dantimi būtų sužalota, o to šiuo atveju teismo medicinos specialistas nenustatė. Juo labiau, kad vėliau surašytoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2024 m. spalio 17 d. specialisto išvadoje Nr. G 3381/2024(01) nustatyta, kad 48 danties fizinį skausmą sukėlė ne mechaninis sužalojimas, o diagnozuotas danties ėduonis (1 t., b. l. 50-51).

16. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis pirmiau aptartais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis V. B. sudavė nukentėjusiajam A. S. vieną smūgį į veido sritį, vis tik konstatuotina, kad šį smūgį jis sudavė ne į dešinį, o į kairį skruostą, kuriame ir užfiksuota specialisto išvadoje nustatyta kraujosruva. Pažymėtina, kad toks sužalojimas logiškas ir ta prasme, jog nukentėjusiojo A. S. teigimu, nuteistasis V. B. jam sudavė dešine ranka, todėl natūralu, kad jiems stovint vienas prieš kitą, nuteistasis dešine ranka pataikė nukentėjusiajam ne į dešinę, o būtent į kairę veido pusę (žvelgiant veidrodiniu principu). Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir suduodant smūgį nukentėjusiajam į kairę veido pusę, jam galėjo suskausti ėduonies pažeistą ir remiantis jau minėta specialisto išvada gana jautrų dantį (šiuo aspektu specialisto išvadoje pažymėta, kad danties perkusija teigiama), tačiau tai niekaip nepatvirtina smūgio į dešinę veido pusę. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis tokiomis aplinkybėmis spręstina, jog byloje visiškai įrodytas V. B. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvusis požymis – veika, kuri pasireiškė vieno smūgio sudavimu nukentėjusiajam į dešinį skruostą kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje.

17. Pažymėtina, kad veiką kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepakanka nustatyti vien objektyviuosius šio nusikaltimo požymius, būtina nustatyti ir subjektyviąją kaltininko veikos pusę apibūdinant požymį – kaltę. Apeliantas skunde tvirtina, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog jis yra padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes šioje byloje nėra galimybės daryti išvados apie jo tiesioginės ar netiesioginės tyčios nustatymą. Vis dėlto, tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini. Išties, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016, 2K-79-489/2017, 2K-12-942/2018). Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, byloje yra pakankami duomenų, pagrindžiančių V. B. padaryto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymį – kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia. Tokia išvada darytina įvertinus V. B. elgesį iki veikos, jo atliktą veiksmą bei jo pobūdį, nukentėjusiojo sužalojimo pobūdį bei situaciją, kuriai esant nuteistojo veiksmas buvo padarytas. Antai, byloje tiek iš nukentėjusiojo A. S., tiek iš tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos K. Š. parodymų matyti, kad nuteistasis V. B. į liudytojos butą atėjo supykęs dėl triukšmo, buvo piktas, elgėsi agresyviai, šaukė ant nukentėjusiojo, baksnojo pirštu, o šiam bandant nuo nuteistojo atsiriboti atstumiant nuo savęs saugesniu atstumu, sudavė vieną tiesioginį smūgį į veido kairės pusės skruostą. Taigi, remiantis šiais įrodymais ir visa įvykio situacija, galima spręsti, kad nuteistojo smūgis nebuvo neatsargaus elgesio išdava, o buvo kryptingas ir sąmoningas, nuteistasis pykčio įkarštyje nesusivaldydamas ir suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą ir pats būdamas medikas bei suprasdamas fizinio smurto galimas pasekmes, suvokė, kad elgiasi pavojingai nukentėjusiojo sveikatos atžvilgiu, numatė, kad dėl jo suduoto smūgio nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau aptartas aplinkybes sprendžia, kad priešingai apelianto skunde išdėstytiems teiginiams, byloje surinkti, ištirti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo įvertinti įrodymai, juos sugretinus tarpusavyje, nesudaro pagrindo abejoti nei nukentėjusiojo A. S., nei liudytojos K. Š. parodymų dėl to, kad nuteistasis V. B. sudavė mažiausiai vieną smūgį nukentėjusiajam į veido sritį, patikimumu, o esminių nenuoseklumų ir prieštaravimų juose nenustatyta. Pastebėtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo, jų parodymai esminėse detalėse sutapo tiek tarpusavyje, tiek su specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, be to, nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojas E. V., kuris patvirtino, kad nukentėjusysis skundėsi, jog jam nuteistasis sudavė smūgį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiais įrodymais rėmėsi pagrįstai, juos vertino nors ir nevisa apimtimi, tačiau iš esmės laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tačiau atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo padarytą vertinimo klaidą nustatant sužalotą nukentėjusiojo A. S. veido pusę, įvertinęs aplinkybę, kad kaltinamuoju aktu nuteistasis buvo kaltinamas ir dviejų smūgių į kairį skruostą sudavimu (t. y. tokia aplinkybė nuteistajam organizuojant savo gynybą buvo žinoma), taip pat pašalinęs šio nuosprendžio 14 punkte nurodytas aplinkybes, tikslina pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines nuteistojo V. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir atsižvelgęs į šio nuosprendžio 17 punkte aptartą subjektyviosios pusės požymį, konstatuoja, kad:

- V. B. 2024 m. balandžio 16 d., apie 16 val. 40 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sukėlė žodinį konfliktą, kurio metu, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė A. S. į kairės pusės skruostą ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, padarydamas poodinę kraujosruvą veide. Tokioms faktinėmis aplinkybėmis nuteistojo V. B. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmiau aptartų išvadų nepaneigia ir apelianto akcentuojamas jo amžius bei jo ir nukentėjusiojo amžiaus skirtumas, nuteistojo socialinė padėtis, jo vykdoma profesinė veikla ar sveikatos būklė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl vieno smūgio sudavimo, kuriam minimos aplinkybės iš esmės neturi jokios įtakos. Nors nuteistasis ir yra garbaus amžiaus, tačiau jis net ir po įvykio buvo aktyvus, buvo atsisėdęs ant nukentėjusiojo, kas rodo, jog nei jo sveikatos būklė, nei amžius ar jo ir nukentėjusiojo amžiaus skirtumas netrukdė suduoti kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą ir taip sukelti jam fizinį skausmą ir jį nežymiai sužaloti.

20. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia tariamai pirmosios instancijos teismo atlikto neišsamaus įrodymų tyrimo klausimą, teigdamas, kad turėjo būti apklausti ir kiti liudytojai, t. y. liudytojos K. Š. nepilnametis sūnus, liudytojos R. Č.-L. sūnus, taip pat dar vienas liudytojos K. Š. bute dirbęs liudytojas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei kitų liudytojų parodymus, tokie skundo argumentai nepagrįsti. Pažymėtina, kad iš liudytojos K. Š. parodymų matyti, kad jos nepilnametis sūnus, nors ir buvo įvykio vietoje įvykio pradžioje, tačiau vėliau nuėjo į kitą kambarį, be to, jis nepilnametis, todėl esant pilnamečių liudytojų jo apklausa nelaikytina būtina. Kita vertus, pastebėtina, kad iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 25 d. nutarties, kuria atmestas V. B. skundas dėl ikiteisminio tyrimo prieš A. S. nutraukimo dėl būtinosios ginties, turinio matyti, kad nuteistasis V. B. lygiagrečiai vykusiame ikiteisminiame tyrime apskritai nebuvo nurodęs, kad liudytojos K. Š. sūnus matė įvykį. Tuo tarpu dar vienas asmuo (nenustatytos tapatybės darbininkas), buvęs liudytojos bute, nukentėjusiojo bei liudytojos K. Š. teigimu, buvo kitame buto aukšte ir įvykio nematė, be to, byloje nėra jo duomenų. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo jį apklausinėti. Kartu pažymėtina, kad nuteistasis V. B. nuteistas dėl įvykių liudytojos K. Š. bute, kur liudytojos R. Č.-L. sūnaus nebuvo, todėl pastarojo taip pat nėra pagrindo apklausti dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų nuteistojo veikos aplinkybių.

21. Apeliantas teigia, kad jei vis tik jis ir sudavė nukentėjusiajam kokį nors smūgį, tai padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

22. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis yra konstatuojama tik esant šioms sąlygoms: 1) ginamasi nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis yra realus; 3) kėsinimasis yra akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020 ir kt.). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, o asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys neleidžia V. B. veiksmų vertinti kaip padarytų esant būtinosios ginties sąlygoms. Pažymėtina, kad jokie nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, išskyrus paties nuteistojo deklaratyvius parodymus, neduoda pagrindo teigti, kad nukentėjusysis realiai ir pavojingai kėsinosi į nuteistojo sveikatą. Šio nuosprendžio 15.1.-15.2. punktuose jau aptarta, kad byloje nenustatyta nuteistojo V. B. parodymuose nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis A. S. jam pirmas sudavė du kartus į pilvą. Pažymėtina, kad liudytoja K. Š. apklausiama proceso eigoje kategoriškai nurodė, kad įvykio metu iki nuteistojo suduoto nukentėjusiajam smūgio į veido sritį, nuteistojo sveikatai jokios grėsmės nebuvo, kad melas, jog nukentėjusysis trenkė nuteistajam į pilvą, o V. B. rėkiant ant A. S., kad duos į galvą, rankomis mojuojant, pirštais baksnojant, nukentėjusysis pasakė, kad eitų nuo jo ir tiesiog V. B. nuo savęs pastūmė ir tada nuteistasis sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą. Tokios aplinkybės niekaip nepagrindžia, kad nukentėjusysis atliko kokius nors pavojingus nuteistojo sveikatai veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmiau aptarti įrodymai, apibūdinantys įvykio situaciją, leidžia daryti išvadą, jog V. B. nukentėjusiajam A. S. sudavė vieną smūgį ir jį nežymiai sužalojo tuo metu, kai jokia grėsmė jam nebuvo kilusi, jokie nukentėjusiojo A. S. veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis į įstatymo saugomą vertybę – sveikatą, iki V. B. atlikto smūgio, nebuvo daromi. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad V. B. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms.

23. Apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nutylėta, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-14382-24, kuriame jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o šiame ikiteisminiame tyrime pateikta medicinos eksperto išvada, patvirtinanti, kad jis (t. y. apeliantas) patyrė daugybinius sužalojimus, kurie, ekspertės vertinimu, galėjo būti padaryti įvykio metu nukritus nuo laiptų, o kiti sužalojimai buvo A. S. veiksmų pasekmė. Apelianto teigimu, šie duomenys yra itin svarbūs vertinant nenuoseklią, nelogišką ir prieštaringą pirmosios instancijos teismo poziciją analizuojant įvykį ir jo padarinius abiem konflikto šalims. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai apelianto teiginiams, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog dėl nuteistojo akcentuojamame ikiteisminiame tyrime tirtų nukentėjusiojo A. S. veiksmų V. B. atžvilgiu teismas nepasisako, nes A. S. veiksmai buvo įvertinti prokuroro 2025 m. kovo 17 d. nutarimu pasisakant, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, o tai patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 27 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 25 d. nutartimi (2 t., b. l. 127-132). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, kad minėtame ikiteisminiame tyrime pateikta specialisto išvada nustatyti V. B. sužalojimai, tačiau tas faktas savaime nereiškia, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šiuo aspektu pastebėtina, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 25 d. nutarties, kuria atmestas V. B. skundas dėl ikiteisminio tyrimo prieš A. S. nutraukimo dėl būtinosios ginties, turinio matyti, kad nuteistasis jam konstatuotus sužalojimus patyrė jau po to, kai pats sudavė smūgius nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad minėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas konstatavus, jog sužalojimai V. B. padaryti namo laiptinėje A. S. realizuojant teisę į būtinąją gintį nuo liudytojos K. Š. bute paties nuteistojo V. B. atliktų priešingų teisei veiksmų, kurie išnagrinėti šioje baudžiamojoje byloje, taigi šių aplinkybių vertinti kaip paneigiančių nuteistojo kaltę nėra jokio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti

24. Civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja BPK X skyrius (BPK 109–118 straipsniai). Jame nustatyta, kad civilinį ieškinį turi teisę paduoti asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, civilinis ieškinys yra reiškiamas įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims, jis nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla (BPK 109 straipsnis).

25. Nukentėjusysis A. S. šioje byloje pareiškė ieškinį, kuriuo prašė atlyginti turtinę 275 Eur žalą, nurodydamas, kad V. B. 2024 m. balandžio 16 d. įvykio metu suplėšė jo darbinius marškinėlius, kurių vertė 25 Eur, taip pat jis dėl skausmo veido srityje negalėjo dirbti savo darbo dvi dienas. Pasak nukentėjusiojo, jo darbo įkainis 125 Eur (1 t., b. l. 52). Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį tenkino visiškai ir konstatavo, kad nukentėjusiojo marškinėliai iš tiesų nuteistajam neleidžiant jam išeiti ir stumdantis buvo suplėšyti, tą patvirtino ir liudytoja R. Č.-L., be to, nustatyta, jog V. B. smūgiavo nukentėjusiajam į veido sritį kumščiu padarydamas kraujosruvą, nukentėjusysis skundėsi specialistui dešiniojo skruosto skausmais, nuteistasis smūgiu į nesveiką dantį, jo skausmą galėjo sužadinti. Teismas, remdamasis šioms aplinkybėmis, sprendė, kad nukentėjusiojo ieškinys nėra didelis, turtinė žala protinga, dėl skausmo veide A. S. galėjo nedirbti pora dienų, todėl ieškinį tenkino visiškai.

26. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su priteista turtinės žalos atlyginimo suma, nurodydamas, kad nukentėjusiojo neva patirti sužalojimai pastarajam netrukdė dar tą pačią dieną (t. y. 2024 m. balandžio 16 d.) vykti į kitą objektą, o jo dieninis įkainis (125 Eur) nepagrįstas nei darbo sutartimi, nei pagal individualią veiklą gaunamų pajamų deklaracijomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo nesutikti.

27. Pažymėtina, kad turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusio asmens turtinės padėties iki ir po nusikalstamos veikos, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (CK 6.249 straipsnis). CK 6.283 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad fizinio asmens, kurio sveikata sužalojama, nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias praranda nukentėjusysis dėl sveikatos sužalojimo, jo sukeltų pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-162-1120/2024, e3K-3-164-1075/2019). Teismų praktikoje pripažįstama, kad negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-303/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-313/2024).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis A. S. su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors nukentėjusysis įvardino, jog jo darbo dienos įkainis yra 125 Eur, o dėl nagrinėjamo įvykio jis nedirbo dvi dienas, tačiau byloje nėra šiuos faktus pagrindžiančių įrodymų. Pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusysis į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo darbo dienos įkainį. Antra, liudytojas E. V. parodė, kad tuoj po įvykio nukentėjusysis nepasiliko įvykio vietoje, nes nurodė turintis vykti dirbti į kitą objektą, o duomenų, kad nukentėjusysis dvi artimiausias dienas apskritai nedirbo dėl nagrinėjamo įvykio, byloje nėra. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad priteisti iš nuteistojo V. B. nukentėjusiajam 250 Eur už dvi tariamai nedirbtas dienas negautų pajamų nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 4 punktu keistina šią ieškinio dalį atmetant.

29. Sprendžiant dėl 25 Eur priteisimo už suplėšytus marškinėlius, teisėjų kolegija sutinka, kad tokia žala galėjo būti padaryta, kadangi tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja R. Č.-L. parodė, kad nukentėjusiojo marškinėliai buvo suplėšyti. Vis dėlto, teisėjų kolegija pastebi, kad šioje byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis V. B. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką vienu smūgiu nukentėjusiajam į veidą, taigi šiuo smūgiu jokie drabužiai nebuvo sugadinti. Akivaizdu, kad marškinėliai buvo suplėšyti vėliau vykusių grumtynių metu, kurios įvertintos kitame ikiteisminiame tyrime priimant procesinį sprendimą nutraukti tyrimą dėl būtinosios ginties, todėl remiantis būtent minėtame ikiteisminiame tyrime nustatytomis aplinkybėmis turi būti sprendžiamas nukentėjusiojo A. S. patirtos turtinės žalos dėl marškinėlių atlyginimo klausimas.

30. Atitinkamai nukentėjusysis A. S. turi teisę savo teises dėl galimai suplėšytų marškinėlių ginti civilinio proceso tvarka pareikšdamas civilinį ieškinį, remdamasis kitame nutrauktame ikiteisminiame tyrime priimtais procesiniais sprendimais, t. y. kitu faktiniu pagrindu, nei nustatytas šioje byloje. Dėl šios priežasties ieškinio dalis dėl turtinės žalos už suplėšytus nukentėjusiojo A. S. marškinėlius atlyginimo atmestina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis sprendimas neužkirs nukentėjusiajam A. S. pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tuo tarpu vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atmetus ieškinį dėl 25 Eur žalos už suplėšytus marškinėlius atlyginimo, nukentėjusysis A. S. galės pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, nurodydamas kitą faktinį ieškinio pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžiamas jo reikalavimas, kildinimas iš nutraukto dėl būtinosios ginties ikiteisminio tyrimo).

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant V. B. bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, konstatuoja, kad nuteistajam paskirta bausmė (jos rūšis ir dydis) nėra aiškiai per griežta. Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, vadovavosi BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi, taip pat atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, pagrindo spręsti, kad jos būtų įvertintos netinkamai, teisėjų kolegija nenustatė. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija savo kaltę, nesutinka su ieškiniu, tačiau nenurodo argumentų dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako. Vis dėlto, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam V. B. laisvės apribojimo bausmę, kartu skyrė ir BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam A. S. 275 Eur turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismui atmetus nukentėjusiojo A. S. civilinio ieškinio dalį dėl 250 Eur negautų pajamų atlyginimo bei palikus nenagrinėtą ieškinio dalį 25 Eur už suplėšytus marškinėlius atlyginimo, minėta baudžiamojo poveikio priemonė nebetenka prasmės, todėl ši nuosprendžio dalis taip pat keistina ją panaikinant.

Dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų

32. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025 m. lapkričio 19 d. patikslintą pažymą Nr. APD-2025-13072 dėl 200 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato Sergejaus Milovo teiktą nuteistajam V. B. teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartimi V. B. gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, atitinkamai spręstina, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo nebūtų suderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl minimos išlaidos nepriteistinos.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai išspręsto ieškinio ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę (BPK 328 straipsnio 1 ir 4 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį pakeisti:

Nustatyti, kad V. B. nukentėjusiajam A. S. sudavė vieną smūgį ne į dešinės, o į kairės pusės skruostą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria išspręstas nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl 250 Eur negautų pajamų atlyginimo bei 25 Eur turtinės žalos patirtos už suplėšytus marškinėlius atlyginimo atmesti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. S. 275 Eur turtinę žalą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.