Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1025/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-07-04
Bylos Nr.: 2A-1025/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00712-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Danutė Martinavičienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Stamita“, A. S.

Civilinė byla Nr. 2A-1025/2014Proceso Nr. 2-55-3-00712-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.3.6.; 35.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo likviduojamos akcinės bendrovės „SNORAS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Stamita“ ir A. S. ieškinį atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei „SNORAS“ dėl skolininko įvykdytos pinginės prievolės pripažinimo pasibaigusia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai (toliau UAB „Stamita“ – ieškovas 1, A. S. – ieškovas 2, kartu – ieškovai) kreipėsi į teismą prašydami pripažinti pasibaigusiomis ieškovų pinigines prievoles mokėti kredito grąžinimo įmokas pagal kredito sutartį Nr. 031-97254 dėl kredito sutarties 3.1.2. punkte nurodytos kredito linijos padengimo 1 425 700,77 Lt, jas tinkamai įvykdžius nuo šių datų: nuo 2011 m. spalio 28 d. pripažinti pasibaigusia ieškovų 1 400 000 Lt piniginę prievolę, tinkamai ją įvykdžius, dengiant kredito sutarties 3.1.2. punkte apibrėžtą kredito liniją, skirtą 2009 m. gruodžio 30 d. projekto „Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų su dirbtine sniego danga įrengimas“ PVM finansuoti; nuo 2011 m. lapkričio 3 d. pripažinti pasibaigusia ieškovų 19,18 Lt piniginę prievolę, tinkamai ją įvykdžius, dengiant kredito sutarties 3.1.2. punkte apibrėžtą kredito liniją, skirtą projekto PVM finansuoti; nuo 2011 m. gruodžio 2 d. pripažinti pasibaigusia ieškovų 1 325,94 Lt piniginę prievolę, tinkamai ją įvykdžius, dengiant kredito sutarties 3.1.2. punkte apibrėžtą kredito liniją, skirtą projekto PVM finansuoti; nuo 2011 m. gruodžio 7 d. pripažinti pasibaigusia ieškovų 24 355,65 Lt piniginę prievolę, tinkamai ją įvykdžius, dengiant kredito sutarties 3.1.2. punkte apibrėžtą kredito liniją, skirtą projekto PVM finansuoti.

Ieškovai nurodė, kad 2010 m. gegužės 12 d. tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis Nr.031–97254, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovams kreditą: 11 867 000 EUR kredito dalį, skiriamą Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų su dirbtine sniego danga statybai bei įrengimui pagal 2009 m. gruodžio 30 d. projekto „Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų su dirbtine sniego danga įrengimas“ finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP-3-1.3.-ŪM-01-C-01-002/26-09510, tačiau ne daugiau kaip 50,60 procentų nuo bendros projekto investicijų (be PVM) sumos; 4 925 000 EUR kredito liniją, skiriamą projekto PVM finansavimui. Bendra kredito sutartyje numatyta kredito suma – 16 792 000 EUR. Šalys susitarė, kad kredito linija, skirta projekto PVM finansavimui, grąžinama ieškovui 1 pateikiant atsakovui kiekvieno ketvirčio grąžintino PVM deklaracijos už projekto statybinius darbus kopiją. Taip pat sutartyje nustatyta, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pervedus į nurodytą specialią sąskaitą grąžintiną PVM, gauta suma skiriama kredito linijos grąžinimui. Kredito linija galutinai grąžinama ir uždaroma 2011 m. spalio 30 d. 2010 m. liepos 20 d. tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas dėl kredito lėšų administravimo tvarkos, kuriame nustatyta, kad projekto PVM sąskaita – ieškovo 1 atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT30 0075 8001 3246 7306, į kurią pervedamos banko kredito lėšos, skirtos projekto PVM finansuoti, ir į kurią grąžinama mokesčio permoka (PVM) ir esančiomis lėšomis dengiama kredito dalis, skirta įsipareigojimas pagal kredito linijos dalį dengti. Šalys susitarė, kad nurodytoje ieškovo 1 banko sąskaitoje sukauptomis lėšomis disponuoti gali tik atsakovas. Vėliau šalys sudarė keletą papildomų susitarimų, kuriuose konstatavo negrąžinto kredito sumas be priskaičiuotų palūkanų. Valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. spalio 27 d. į projekto PVM sąskaitą pervedė 1 400 000 Lt. Atsakovas specialioje projekto PVM sąskaitoje sukauptą sumą be atskiro ieškovų nurodymo privalėjo nurašyti kaip atitinkamos kredito dalies – kredito linijos projekto PVM finansuoti – grąžinimą ir šį nurašymą atlikti ne vėliau, kaip paskutinę mėnesio dieną. Atsakovas šių lėšų nenurašė. Ieškovų manymu, jie tinkamai įvykdė kreditavimo sutarties reikalavimus – iki nustatytos atsiskaitymo dienos, t. y. 2011 m. spalio 27 d., specialioje projekto PVM sąskaitoje sukaupė atitinkamą lėšų sumą ir ieškovų piniginė prievolė nurodytoje dalyje yra pasibaigusi tinkamai ją įvykdžius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino iš dalies – pripažino ieškovų piniginės prievolės dalį mokėti kredito grąžinimo įmokas pagal kredito sutartį Nr.031-97254 dėl kredito sutarties 3.1.2. punkte nurodytos kredito linijos, skirtos 2009 m. gruodžio 30 d. projekto „Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų su dirbtine sniego danga įrengimas“ PVM finansuoti, padengimo 1 400 000 Lt, pasibaigusia ją tinkamai įvykdžius 2011 m. spalio 30 d.; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovui UAB „Stamita“ iš atsakovo 5 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kredito sutarties (3.6.2 p., 18 p., 19 p.) sąlygų bei susitarimo dėl kredito lėšų administravimo tvarkos sąlygų (1.2 p., 6.1 ir 6.2 p.) analizė, taip pat tarp šalių egzistavusi kredito sutarties vykdymo praktika leido teismui daryti išvadą, kad kredito sutarties 3.1.2 punkte nurodyta kredito linija (projekto PVM finansuoti) turėjo būti grąžinama iš ieškovui 1 grąžinamos PVM permokos iš valstybės biudžeto, VMI pervedus grąžinamą PVM permoką į susitarimo 1.2 punkte nurodytą specialią sąskaitą ir atsakovui vienašališkai ją nusirašius. Teismas pažymėjo, kad ieškovų prievolė apsiribojo tuo, kad jie turėjo užtikrinti PVM permokos grąžinimą į minėtą specialią sąskaitą, o atsakovas privalėjo šias lėšas nurašyti kredito linijos dengimui ne rečiau kaip kiekvieną mėnesį iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos. Teismas pažymėjo, kad ieškovai susitarimo 1.2 punkte minima sąskaita negalėjo disponuoti, nebent būtų gautas atskiras atsakovo sutikimas, negalėjo atlikti iš jos jokių mokėjimų, o pagal sutartį ir susitarimą vienintelis būdas ieškovams grąžinti kredito liniją – pervesti lėšas į susitarimo 1.2 punkte nurodytą sąskaitą. Priešingai nei teigia atsakovas, joks kitas kredito linijos grąžinimo būdas nebuvo numatytas. Teismas nustatė, kad 1,4 mln. Lt į minimą ieškovo 1 sąskaitą buvo įskaityta 2011 m. spalio 27 d., o atsakovas privalėjo ją ne vėliau kaip 2011 m. spalio 30 d. nurašyti ir užskaityti kredito linijos grąžinimui, tačiau, pažeisdamas sutartines pareigas (susitarimo 6.2 p.), to neatliko, dėl ko buvo pažeistos ieškovų teisės ir teisėti interesai. Atsakovo minimas ieškovų 2011 m. spalio 19 d. prašymas dėl papildomo finansavimo skyrimo, priešingai nei teigia atsakovas, nesudarė pagrindo atsakovui nenurašyti 1,4 mln. Lt ir taip pažeisti sutartį ir susitarimą. Vienašališkas sutarties ir (ar) susitarimo pakeitimas ir (ar) vykdymo sustabdymas negalimas. Teismas pažymėjo, kad prašymas skirti papildomą finansavimą iš minėtų 1,4 mln. lėšų nereiškia, kad atsakovas tikrai tokį finansavimą skirs ir, kad papildomą finansavimą skirs tokiu būdu, kokiu prašo ieškovai, taip pat toks prašymas nereiškia prašymo nenurašyti minėtą sumą nuo sąskaitos ar atidėti jos mokėjimo terminą. Kol sutartis nebuvo pakeista ir kol atsakovas nepriėmė sprendimo dėl papildomo finansavimo ieškovui suteikimo, o tokio sprendimo atsakovas nepriėmė iki pat atsakovo veiklos apribojimo (moratoriumo) 2011 m. lapkričio 16 d., atsakovas privalėjo minėtą 1,4 mln. nurašyti nuo ieškovo 1 specialios sąskaitos ir nukreipti kredito linijos dengimui. Būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų šios lėšos nebuvo nurašytos nuo minėtos sąskaitos ir nebuvo jomis padengta dalis kredito linijos pagal kredito sutartį. Teismas sprendė, kad ieškovai atliko visus sutartimi ir susitarimu prisiimtus įsipareigojimus, prievolę įvykdė tinkamai, todėl atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), vadovaudamasis sutarties ir susitarimo nuostatomis, CK 6.123 straipsnio 1 dalimi ir 6.873 straipsnio 5 dalimi, teismas konstatavo, kad ieškovai prievolės dalį grąžinti 1,4 mln. kredito linijos įvykdė tinkamai ir ši jų prievolė atsakovui laikytina pasibaigusia 2011 m. spalio 30 d. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti ją pasibaigusia nuo 2011 m. spalio 27 d., kaip teigia ieškovai, nes, nežiūrint į šalių praktiką, pagal susitarimo 6.2 punktą tokia pareiga nurašyti lėšas atsakovui atsirado 2011 m. spalio 30 d. Teismas ieškovų reikalavimą, pripažinti jų prievolę grąžinti kreditą pasibaigusią ir dėl 19,18 Lt nuo 2011 m. lapkričio 3 d., dėl 1 325,94 Lt nuo 2011 m. gruodžio 7 d. ir dėl 24 355,65 Lt nuo 2011 m. gruodžio 7 d., laikė nepagrįstu. Nurodė, kad pagal susitarimą atsakovas į susitarimo 1.2 punkte nurodytą sąskaitą įplaukusias lėšas privalėjo nurašyti ne vėliau kaip paskutinę mėnesio dieną ir faktas, jog pagal šalių praktiką įplaukusios lėšos paprastai buvo nurašomos tą pačią ar kitą po jos einančią dieną, nesudarė pagrindo minėtą susitarimo sąlygą aiškinti kitaip ir konstatuoti jos pažeidimą dėl kitokios praktikos, tuo labiau, kad susitarimo 6.2 punktas suteikė atsakovui teisę nurašyti lėšas bet kada, bet ne vėliau kaip iki paskutinės kiekvieno mėnesio dienos. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu buvo paskelbtas atsakovo veiklos apribojimas (moratoriumas), Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla. Minėtas 19,18 Lt ir 1 325,94 Lt sumas atsakovas privalėjo nurašyti atitinkamai ne vėliau kaip 2011 m. lapkričio 30 d. ir 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. jau po to, kai buvo paskelbtas atsakovo veiklos apribojimas ir (ar) iškelta bankroto byla. Pagal Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalį, 85 straipsnį, Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d., 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimus, taip pat ĮBĮ 10 straipsnį buvo draudžiamas atsakovo prievolių vykdymas ir įskaitymas, todėl atsakovas neturėjo teisės ir pagrįstai 19,18 Lt ir 1 325,94 Lt nenurašė kreditui dengti. Dėl 24 355,65 Lt teismas pažymėjo, kad šios lėšos atsakovo veiklos apribojimo paskelbimo dienai bei vėliau buvo kitoje, o ne susitarimo 1.2 punkte nurodytoje specialiojoje sąskaitoje, o pagal sutarties ir susitarimo sąlygas atsakovas turėjo pareigą nurašyti lėšas tik nuo susitarimo 1.2 punkte nurodytos sąskaitos. Dėl šių priežasčių atsakovas negali būti laikomas pažeidusiu sutartį ir susitarimą dalyje dėl 19,18 Lt, 1 325,94 Lt ir 24 355,65 Lt sumų, todėl šią ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovo bankroto byloje ieškovo 1 pareikštas finansinis reikalavimas ir jo patvirtinimas nepanaikina ieškovų teisės reikalauti pripažinti prievolę pasibaigusia, kadangi atsakovas dėl savo neteisėtų veiksmų nebuvo lėšų nurašęs ir užskaitęs kredito linijos dengimui, nebuvo pripažinęs prievolės šioje dalyje pasibaigusia, o ieškovai patys vienašališkai negalėjo konstatuoti prievolių pasibaigimo. Dėl nurodytų priežasčių ir vėlesnis kredito sutarties pakeitimas taip pat neatima iš ieškovų teisės reikalauti prievolės pabaigos konstatavimo teismine tvarka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išsiaiškino faktines bylos aplinkybes, susijusias su ikisutartiniais ieškovų ir banko santykiais bei netinkamai jas kvalifikavo, tokiu būdu pažeidė CK 6.193 – 6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Nepripažindamas, kad ieškovai 2011 m. spalio 19 d. raštu Nr. 312 siekė ne tik pakeisti kredito sutarties sąlygas, bet ir laikinai, iki kredito sutarties pakeitimo, sustabdyti jos sąlygų, susijusių su įmokų mokėjimu, vykdymą, teismas netinkamai išsiaiškino ieškovų ir banko ikisutartinių santykių, atsiradusių inicijavus kredito sutarties pakeitimą, esmę ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). 1 400 000 Lt nurašius ieškovų įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymui, nebūtų įmanoma svarstyti nei papildomo finansavimo iš ateityje grąžintinos PVM sumos, nei pradelstų palūkanų ir kitų mokėjimų kapitalizavimo, nes kapitalizuotinų pradelstų sumų tiesiog nebūtų – jos būtų padengtos iš aptariamos 1 400 000 Lt sumos.

2. Ieškovai ne tik žinojo, kad bankas akceptavo prašymą laikinai sustabdyti įmokų pagal kredito sutarti nusirašymą iš ieškovo 1 sąskaitos, bet tam pritarė, nes: 2011 m. lapkričio 8 d., t. y. po 2011 m. spalio 30 d., kurią ieškovai nurodo kaip savo įsipareigojimų sumokėti 1 400 000 įvykdymo dieną, pateikė bankui papildomus dokumentus, būtinus sprendimui dėl ieškovų 2011 m. spalio 19 d. rašte Nr. 312 nurodytų prašymų priėmimo; nuo 2011 m. spalio 30 d. nepareiškė bankui pretenzijų dėl kredito sutarties nevykdymo ir ieškovų ofertos laikinai sustabdyti kredito sutarties sąlygų, susijusių su kredito grąžinimu, akceptavimo.

3. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad bankas vidaus aktų nustatyta tvarka inicijavo ieškovų pageidaujamų kredito sutarties pakeitimų svarstymą, o jų svarstymas laikinai nesustabdžius kredito sutarties sąlygų, susijusių su įmokų mokėjimu, vykdymo, neturėtų prasmės. Teismas privalėjo pripažinti, kad bankas buvo sąžininga ikisutartinių santykių šalis ir laikinas atitinkamų kredito sutarties sąlygų vykdymo sustabdymas atitiko ieškovų interesus, jų valią ir buvo jų akceptuotas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas akceptavo ieškovų ofertą (dėl laikino piniginių lėšų nenurašymo iki galutinio sprendimo priėmimo ir ieškovai tam neprieštaravo), ieškovai neturi teisinio pagrindo reikalauti atsakovo atsakomybės už tai, kad per laikotarpį nuo ieškovų ofertos atsakovui pateikimo iki sprendimo dėl pilno jos akceptavimo ar neakceptavimo priėmimo buvo paskelbtas atsakovo veiklos apribojimas (moratoriumas).

4. Kadangi šalys sutarties 18 punkte susitarė, jog ieškovų įmokų pagal kredito sutartį nurašymo ir įsipareigojimų pagal kredito sutartį sumažinimo data laikoma atitinkamo memorialinio orderio data, teismo sprendimas būtų laikomas pagrįstu tik tokiu atveju, jeigu ieškovai į bylą būti pateikę banko memorialinį orderį, išrašytą iki moratoriumo atsakovui paskelbimo. Tačiau toks memorialinis orderis nebuvo surašytas.

5. Teismas netinkamai įvertino ieškovų 2012 m. sausio 23 d. raštą Nr. 25 Dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo. Minėtu raštu ieškovai pripažino, kad 2012 m. sausio 23 d. duomenimis jie nebuvo tinkamai įvykdę ginčo prievolės pagal kredito sutartį (priešingu atveju ieškovai nebūtų prašę įsipareigojimų pagal kredito sutarti įvykdymui nurašyti ieškovų sąskaitoje esančių 3 994,87 EUR ir 1 411 907,28 Lt). Teismas, nustatęs, kad ieškovai neginčijo patvirtintų kreditorinių reikalavimų, o pareikalavo, kad atsakovas minėtą pinigų sumą grąžintų atsakovo bankroto byloje, netinkamai kvalifikavo aptariamas faktines aplinkybes ir nepagrįstai nesivadovavo CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sandorio ir teisinių santykių pripažinimo prezumpcija.

6. Ieškovo 1 kreditoriniai reikalavimai banko bankroto byloje patvirtinti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi, turinčia res judicata galią. Ieškovai pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl neturėjo teisinio pagrindo reikalauti, kad būtų paneigta res judicata galią turinti teismo nutartis ir būtų pripažinta, kad banko prievolė grąžinti ieškovų sąskaitoje banko bankroto bylos iškėlimo metu buvusios lėšas yra pasibaigusi. Ieškovams pasirinkus savo teisių gynimo būdą, numatytą ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte ir 21 straipsnyje, teismas turėjo pagrindą nagrinėjamą bylą nutraukti pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą.

7. Teismas pažeidė CK 6.206 straipsnį, pagal kurį viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Jeigu bankas pažeidė kokią nors savo prievolę (su kuo kategoriškai nesutinka), toks pažeidimas buvo susijęs išimtinai su ieškovų veiksmais pateikiant 2011 m. spalio 19 d. raštą Nr. 312 ir ieškovų neveikimu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. nereikalaujant iš ieškovo 1 sąskaitos nurašyti 1 400 000 Lt. Teismas nepritaikė materialiosios teisės normos, kurią privalėjo pritaikyti, todėl skundžiama sprendimo dalis laikytina neteisėta ir turi būti panaikinta.

8. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad po moratoriumo bankui paskelbimo ir esant iškeltai banko bankroto bylai, yra teisinė galimybė modifikuoti iki moratoriumo bankui paskelbimo buvusius teisinius santykius – prievolės nurašyti 1 400 000 Lt iš ieškovo 1 sąskaitos kredito įmokų ir kitų pradelstų mokėjimų dengimui pažeidimą į priešpriešinių vienarūšių ieškovų ir banko reikalavimų įskaitymą. Lietuvos Banko valdybos nutarimų bei BĮ 76 straipsnio 7 dalies 3 punkto analizė leidžia pagrįstai teigti, kad dėl bet kokių priežasčių iki moratoriumo atsakovui paskelbimo, esant neįvykdytai tiek ieškovų prievolei sugrąžinti dalį negrąžinto kredito, pradelstas ir nepradelstas palūkanas bei kitus mokėjimus ir pripažinus esant neįvykdytai banko prievolei nurašyti 1 400 000 Lt nuo ieškovo 1 sąskaitos, po moratoriumo bankui paskelbimo jų įvykdyti nebuvo teisinės galimybės. Teismas banko bankroto byloje iš principo pritaikė priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kas esant iškeltai bankroto bylai yra griežtai draudžiama.

9. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartyje konstatuota, jog po moratoriumo bankui paskelbimo, bankas neturėjo teisės teikti jokių finansinių paslaugų, įskaitant ir valiutos konvertavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-932/2013, 7 lapo 2 pastraipa). Šioje konkrečioje byloje susiklostė analogiški teisiniai santykiai, todėl teismas privalėjo vadovautis šioje nutartimi suformuluotu išaiškinimu.

Atsiliepimas

Ieškovai prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Atsakovas nepagrįstai aiškina ieškovų 2011 m. spalio 19 d. raštą Nr. 312 ir nepagrįstai bando pateisinti savo prievolių neįvykdymą. Atsakovo siekis iškraipyti tarp šalių susiklosčiusią faktinę situaciją ir ją vertinti kaip ikisutartinius teisinius santykius, kuriems būtų taikomos ofertos ir akcepto taisyklės, yra atsakovo mėginimas išvengti banko aplaidumo bei atlikto kredito sutarties pažeidimo pasekmių ir šias neigiamas pasekmes perkelti ieškovams.

2. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovų 2011 m. spalio 19 d. raštas Nr. 312 reiškė prašymą laikinai, iki galutinio atsakovo sprendimo priėmimo ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo, sustabdyti kredito sutarties sąlygų, susijusių su kredito grąžinimu, vykdymą. Kredito sutartyje nėra numatyta, kad kredito sutarties vykdymo tvarka galėtu būti keičiama ar kredito ir palūkanų gražinimo įmoku mokėjimas galėtų būti stabdomas vienašališku kredito gavėjo pareiškimu. Nepaisant to, ar tarp šalių vyko derybos dėl sutarties pakeitimo, ar nevyko, tol, kol sutartis nebuvo raštu pakeista ji šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.) ir šalys privalo vykdyti savo prievoles tokiu būdu, kaip apibrėžta sutartyje.

3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas be teisėto pagrindo pažeidė kredito sutarties 7.3., 8.2., 19 punktuose bei susitarimo dėl kredito lėšų administravimo tvarkos 6.2. punkte nustatytus įsipareigojimus, todėl neteisėtai nepriėmė 2011 m. spalio 27 d. ieškovų piniginės prievolės dalies įvykdymo.

4. Atsakovo teiginiai, kad jo darbuotojai, gavę ieškovo prašymą, iniciavo sutarties sąlygų pakeitimo procedūrą bei tai, kad bankas akceptavo ieškovų prašymą laikinai sustabdyti įmokų pagal kredito sutartį nurašymą nuo specialios sąskaitos, neatitinka faktinės situacijos. Ieškovas 2011 m. spalio 19 d. rašte neprašė stabdyti piniginių lėšų nurašymo nuo projekto PVM sąskaitos. Jeigu ieškovo prašymas būtų vertinamas kaip prašymas stabdyti banko prievolių vykdymą, t. y. oferta, tokiu atveju ieškovai privalėjo gauti atsakovo akceptą. Tačiau ieškovai nei žodžiu, nei raštu nėra gavę iš atsakovo akcepto dėl banko prievolių vykdymo sustabdymo. Pagal CK 6.173 straipsnio 2 dalį, akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas. CK 6.173 straipsnio 1 dalis nustato, kad tylėjimas ir neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Net ir pripažinus ikisutartinių santykių faktą, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus faktus, konstatuotina, kad atsakovas akivaizdžiai nesilaikė akcepto pateikimo taisyklių.

5. 2011 m. spalio 19 d. rašte expressis verbis nurodyta, jog UAB „Stamita“ prašo suteikti papildomą 2 981 204,76 Lt finansavimą iš rašte nurodytų šaltinių. Prašymo formuluotė leidžia daryti išvadą, kad ieškovas piniginių lėšų, tiek jau įskaitytų projekto PVM sąskaitoje, tiek pagal užpildytas PVM deklaracijas gražintinas į projekto PVM sąskaitą, nelaikė nuosavomis lėšomis. Nurodytoje banko sąskaitoje sukauptomis lėšomis disponuoti gali tik atsakovas. Ši aplinkybė pagrindžia tiek ieškovų teiginius, tiek teismo išvadą, jog kredito sutartis prievolės įvykdymą ir jos pabaigą sieja ne su piniginių lėšų nurašymu, o su piniginės sumos specialioje PVM sąskaitoje sukaupimu. CK 6.39 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitu būdu, išskyrus tą kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. Vienintelis sutartyje nurodytas prievolės įvykdymo būdas ieškovams grąžinti kredito liniją, skiriamą Projekto PVM finansavimui, yra pervesti lėšas į specialią Projekto PVM sąskaitą. Dėl atsakovo aplaidumo neigiamos pasekmės negali būti perkeliamos ieškovams.

6. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog kredito sutarties piniginių lėšų nurašymas nuo ieškovo projekto PVM sąskaitos buvo banko teisė, bet ne pareiga. Atsakovas nutyli sutarties nuostatas bei kitas svarbias aplinkybes, kurios leidžia konstatuoti ne tik banko pareigą (ne teisę) nurašyti ieškovo sukauptas pinigines lėšas atitinkamose sąskaitoje, bet ir tai, kad kredito sutartis prievolės įvykdymą ir jos pabaigą (CK 6.123 str. 1 d.) sieja ne su piniginių lėšų nurašymu, o su piniginės sumos specialioje PVM sąskaitoje sukaupimu.

7. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismas pažeidė CK 1.79 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nuginčijamo sandorio patvirtinimo taisykles. Šiam ginčui nėra taikytinos ikisutartinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kadangi ginčas tarp šalių kilo kredito sutarties vykdymo, t. y. dėl teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK nuostatos, nustatančios prievolių vykdymo taisykles.

8. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad byloje turėtų būti taikomas CPK 293 straipsnio 3 punktas. Tarp šalių nėra teisminio ginčo dėl prievolės pagal kredito sutartį pripažinimo pasibaigusia tinkamai ją įvykdžius, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovų kreditorinių reikalavimų patvirtinimas atsakovo bankroto byloje yra šalių ginčo dėl to paties dalyko išsprendimas.

9. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeistas CK 6.206 straipsnis. Atsakovas netinkamai aiškina 2011 m. spalio 19 d. raštą Nr. 312 ir bando pateisinti savo prievolių neįvykdymą šio rašto faktu. Ieškovai palaiko reikalavimą, kad ieškovų prievolės dalis dėl kredito sutarties 3.1.2. punkte nurodytos kredito linijos padengimo 1 400 000 Lt yra tinkamai įvykdyta ir pasibaigė CK 6.123 straipsnio pagrindu iki moratoriumo paskelbimo.

10. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad 2011 m. lapkričio 16 d. paskelbtas banko veiklos apribojimas gali būti pagrindas konstatuoti, kad atsakovas nepažeidė kredito sutarties, bei pagrindas konstatuoti, kad prievolė nesibaigė tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str.). Ieškovų ieškinio reikalavimais nėra įskaityti ginčo šalių tarpusavio reikalavimus ar nurašyti lėšas nuo atsakovų sąskaitų. Ieškovai neįrodinėja, jog po atsakovo veiklos sustabdymo ar bankroto bylos iškėlimo turėjo būti atlikti kokie nors įskaitymai ar piniginių lėšų nurašymai, todėl nagrinėti piniginių lėšų (ne)nurašymo ar tarpusavio reikalavimų (ne)įskaitymo teisėtumo po 2011 m. lapkričio 16 d. nėra pagrindo, nes tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Atsakovas prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, kadangi apeliacinį skundą grindžia ne tik netinkamu teisės normų aiškinimu, bet ir netinkamai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad ieškovai ir atsakovas 2010 m. gegužės 12 d. sudarė kredito sutartį Nr.031-97254 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovams kreditą: 11 867 000 EUR kredito dalį, skiriamą Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų su dirbtine sniego danga statybai bei įrengimui; 4 925 000 EUR kredito liniją, skiriamą projekto PVM finansuoti (sutarties 3.1.2 p.) (15-30 b. l.). Minėtoje sutartyje šalys aptarė kredito, įskaitant ir dalies, skiriamos projekto PVM finansuoti, grąžinimo tvarką ir terminus. 2010 m. liepos 20 d. šalys sudarė susitarimą dėl kredito lėšų administravimo tvarkos (33-36 b. l.). Šalys nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. sudarė septynis papildomus susitarimus, kuriuose buvo konstatuojama negrąžinto kredito suma, keičiamos kredito sutarties sąlygos (37-57 b. l.). Ieškovas UAB „Stamita“ 2011 m. spalio 19 d. pateikė atsakovui prašymą sumažinti palūkanų maržą iki 2 procentų; suteikti papildomą 2 981 204,76 Lt finansavimą iš šių lėšų: 1 400 000 Lt iš grąžintinos PVM sumos pagal paskutinį VMI pateiktą prašymą grąžinti mokesčių permoką; 1 424 195,28 Lt iš šiuo metu esančio nepanaudoto kredito likučio (96 b. l.). Valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. spalio 27 d. į susitarimo dėl kredito lėšų administravimo tvarkos 1.2 punkte nurodytą ieškovo 1 projekto PVM sąskaitą, atidarytą AB banke SNORAS, pervedė 1 400 000 Lt, kurie pagal minėtas sutartis turėjo būti skirti projekto PVM finansuoti skirtos kredito dalies dengimui (58 b. l.). Atsakovas šių lėšų nenurašė ir nepanaudojo kreditui dengti. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 paskelbė AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą) (138-140 b. l.).

Vadovaujantis CK 1.138 straipsniu, ieškiniai pagal savo procesinį tikslą skirstomi į ieškinius dėl pripažinimo, dėl priteisimo ir dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškovai šioje byloje pasirinko CK 1.138 straipsnio 1 punkte numatytą civilinių teisių gynimo būdą, t. y. reiškia ieškinį dėl pripažinimo, kuriuo prašo pripažinti dalį ieškovų piniginių prievolių pagal kredito sutartį Nr. 031-97254 pasibaigusiomis jas tinkamai įvykdžius. Teismas ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovų prievolę mokėti atsakovui kredito grąžinimo įmokas dėl kredito linijos, skirtos projekto PVM finansuoti, padengimo 1 400 000 Lt suma, pasibaigusia ją tinkamai įvykdžius 2011 m. spalio 30 d.

Atsakovo nuomone, teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad ieškovai 2011 m. spalio 19 d. raštu Nr. 312 pateikė ne tik ofertą pakeisti 2010 m. gegužės 12 d. kredito sutarties sąlygas, bet ir laikinai sustabdyti kredito sutarties sąlygų, susijusių su kredito įmokų grąžinimu, vykdymą. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad 2011 m. spalio 19 d. ieškovai buvo pateikę prašymą dėl papildomo finansavimo skyrimo, tačiau konstatavo, kad tokio prašymo pateikimas nesudarė pagrindo atsakovui nenurašyti 1,4 mln. Lt ir taip pažeisti sutartį ir susitarimą. Teismas taip pat nurodė, kad vienašališkas sutarties ir (ar) susitarimo pakeitimas ir (ar) vykdymo sustabdymas negalimas, todėl ieškovo prašymas skirti papildomą finansavimą, nereiškia, kad jis bus skirtas ir būtent tokiu būdu, kokiu prašo ieškovai; toks prašymas taip pat nereiškia ieškovų prašymo nenurašyti minėtos sumos nuo sąskaitos ar atidėti jos mokėjimo terminą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovų prašymas dėl papildomo finansavimo skyrimo nėra privalomas atsakovui. Jis nereiškia, kad atsakovo sprendimas būtų palankus ieškovams, o esant palankiam sprendimui, finansavimas būtų skirtas iš konkrečių nurodytų lėšų. Teismas sprendė, kad ieškovų pareiga įvykdyti sutartį apsiribojo tuo, kad kredito grąžinimo lėšos būtų įskaitytos į projekto PVM sąskaitą, o atsakovo pareiga buvo jas nurašyti šalių sutartu būdu ir terminais. Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir padarytomis išvadomis sutinka. Tai, kad ieškovų prašymas pateiktas atsakovui iki 1 400 000 Lt grąžintinos PVM sumos pervedimo į projekto specialiąją sąskaitą, sutartinių įsipareigojimų vykdymo tarp šalių nekeičia. Kredito sutartyje nėra numatyta, kad kredito sutarties vykdymo tvarka galėtu būti keičiama ar kredito ir palūkanų gražinimo įmokų mokėjimas galėtų būti stabdomas vienašališku kredito gavėjo pareiškimu. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktinę bylos situaciją.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nepagrįstai ieškovų 2011 m. spalio 19 d. prašymą prilygina prašymui laikinai, iki galutinio sprendimo priėmimo ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo, sustabdyti kredito sutarties sąlygų, susijusių su kredito grąžinimu, vykdymą. Ieškovams suteiktas kreditas susidėjo iš dviejų dalių – pagrindinės sumos, skirtos projekto statybai bei įrengimui, ir kredito linijos, skirtos projekto PVM finansuoti. Prašydami papildomo finansavimo, ieškovai neprašė sustabdyti jų įsipareigojimų, susijusių kredito linijos dalies, skirtos PVM finansuoti, grąžinimu, vykdymo.

CK 6.1 straipsnyje įtvirtinta prievolės samprata, kur nurodyta, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Kadangi ieškovų reikalavimas susijęs su prievolės dalies pripažinimu pasibaigusia ją tinkamai įvykdžius (CK 6.123 str. 1 d.), tarp šalių kilusio ginčo teisingam išsprendimui yra aktualus ieškovų prievolės grąžinti kredito linijos dalį, skirtą PVM finansuoti, turinys. Kaip jau minėta, ieškovams suteikto kredito dalį sudarė kredito linija, skirta projekto PVM finansuoti. Ieškovų įsipareigojimai, susiję su tinkamu šios kredito sutarties dalies vykdymu, buvo numatytomis sąlygomis ir tvarka grąžinti kredito dalį, mokėti palūkanas ir vykdyti kitas sutarties sąlygas. Sutarties 3.6.2.1. punkte numatyta tokia kredito linijos, skirtos projekto PVM finansuoti, grąžinimo tvarka ir galutinio atsiskaitymo data: UAB „Stamita“ pateikia bankui kiekvieno ketvirčio grąžintino PVM deklaracijas už projekto statybinius darbus kopiją. Deklaracija pateikiama tą pačią dieną kaip ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, deklaracijoje turi būti nurodoma banko speciali sąskaita, nurodyta sutarties 4.1.9. punkte, skirta grąžinamo PVM kaupimui. Valstybinei mokesčių inspekcijai pervedus į nurodytą sąskaitą grąžintiną PVM, gauta suma skiriama kredito linijos grąžinimui. Kredito linija galutinai grąžinama ir uždaroma 2011 m. spalio 30 d. (sutarties 3.6.2.2. p.). Šios kredito sutarties sąlygos aiškiai apibrėžia ieškovo veiksmus vykdant kredito linijos grąžinimo prievolę. Ieškovas 1 privalėjo kiekvieną ketvirtį Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti grąžintino PVM deklaracijas, o bankui tą pačią dieną – jų kopijas; deklaracijose privalėjo nurodyti banko specialiąją sąskaitą, skirtą grąžinamo PVM kaupimui. Kaip šios prievoles šalis – atsakovas (kreditorius), prievolės neįvykdymo atveju, galėtų kreiptis į ieškovą, reikalaudamas, kad pastarasis pateiktų Valstybinei mokesčių inspekcijai grąžintino PVM deklaracijas, jose nurodytą specialiąją projekto PVM sąskaitą grąžintino PVM kaupimui.

Apeliantas teigia, kad sutarties 18.1.punktu šalys susitarė, jog visos ieškovų įmokos kreditui pagal kredito sutartį padengti bus fiksuojamos memorialiniais orderiais ir lėšų įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymui nurašymo data bus laikoma banko išrašyto memorialinio orderio data.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sutarties 18 punkte numatyta, jog kredito gavėjo įmokų pagal sutartį sumos fiksuojamos tiek debeto pavedimais ir memorialiniais orderiais, tiek kasos pajamų orderiais, tiek mokėjimo nurodymais. Šių įmokų datomis laikomos: kai bankas nurašo mokėtinas sumas nuo kredito gavėjo sąskaitų banke sutarties 19 punkte nustatyta tvarka – memorialinio orderio data (18.1 p.); kai pinigai pervedami į banko suteiktą kredito sąskaitą arba kai bankas nurašo mokėtinas sumas nuo kredito gavėjo sąskaitų kitose kredito įstaigose sutarties 19 punkte nustatyta tvarka – pinigų įrašymo į kredito sąskaitą data (18.2.); kai pinigai įnešami grynais į banko nurodytą kredito sąskaitą – pinigų gavimo banko kasoje pagal kasos pajamų orderį data (18.3.). Iš šių sutarties sąlygų matyti, kad įmokų pagal kredito sutartį datomis laikoma ne vien memorialinio orderio data, bet ir pinigų įrašymo į kredito sąskaitą data ar pinigų gavimo banko kasoje data, todėl nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad tik memorialinio orderio pateikimas patvirtintų aplinkybę, kad ieškovai savo prievolę įvykdė tinkamai. Tuo atveju, jei kredito gavėjas įmokas vykdo pinigų pervedimais, t. y. pinigai pervedami į banko suteiktą kredito sąskaitą, tai įmokos mokėjimo data yra pinigų įrašymo į kredito sąskaitą data. Lėšoms, skirtoms PVM finansuoti, apskaityti buvo atidaryta specialioji projekto PVM sąskaita. Šalių 2010 m. liepos 20 d. sudaryto susitarimo dėl kredito lėšų administravimo tvarkos 1.2. punkte nurodyta, kad projekto PVM sąskaita, tai kredito gavėjo atsiskaitomoji sąskaita, į kurią pervedamos banko kredito lėšos, skirtos projekto PVM finansuoti, ir į kurią grąžinama mokesčio permoka (PVM) ir esančiomis lėšomis dengiama kredito dalis, skirta įsipareigojimams pagal kredito linijos dalį dengti. Kredito sutarties 18.2. punktas leidžia spręsti, kad kredito įmokos sumokėjimo data yra pinigų įrašymo į kredito sąskaitą, šiuo atveju projekto PVM sąskaitą, data.

Nei lingvistinė, nei sisteminė kredito sutarties bei lėšų administravimo susitarimo analizė neleidžia daryti išvados, kad prievolės grąžinti kredito linijos dalį, skirtą PVM finansuoti, tinkamam įvykdymui ieškovai privalėjo atlikti kokius nors papildomus veiksmus. Todėl yra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų pareiga įvykdyti sutartį apsiribojo tuo, kad kredito grąžinimo lėšos būtų įskaitytos į projekto PVM sąskaitą. Aptartus veiksmus ieškovai atliko, todėl 2011 m. spalio 27 d. grąžintino PVM suma buvo pervesta į projekto PVM sąskaitą. Projekto PVM sąskaitoje atsiradusios grąžintino PVM mokesčio permokos sumos patvirtina, kad kredito sutarties 3.6.2.1. punkte įtvirtinus įsipareigojimus ieškovai įvykdė tinkamai (CK 6.123 str. 1 d.). Nurodytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad ieškovai 2011 m. spalio 19 d. prašymu sustabdė savo prievolių vykdymą. Ieškovų prašymas suteikti papildomą finansavimą, ar aplinkybė, kad ieškovai po 2011 m. spalio 30 d. nereiškė atsakovui pretenzijų dėl lėšų nuo projekto PVM sąskaitos nenurašymo, nepaneigia ieškovų prievolės grąžinti kredito linijos dalį, skirtą PVM finansuoti, įvykdymo fakto.

Administravimo susitarimo 3.4.1. punkte numatyta, kad kredito gavėjas supranta, pareiškia ir patvirtina, kad lėšų dalis, sukaupta sąskaitose, nurodytose 1.1, 1.2 punktuose, kurios išmokėtos banko, savivaldybės ir skirtos projektui finansuoti, nėra kredito gavėjo nuosavybė, jos negali būti naudojamos kredito gavėjo mokėjimams, nesusijusiems su prieito vykdymu. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytose sąskaitose, tarp jų ir projekto PVM sąskaitoje, banko pervestos lėšos nelaikytinos kredito gavėjo nuosavybe, todėl darytina išvada, kad ir šioje sąskaitose esančios sumos, skirtos suteikto kredito grąžinimui, nėra laikomos kredito gavėjo nuosavybe. Kad šiomis sumomis ieškovai neturėjo galimybės disponuoti, patvirtina lėšų administravimo susitarimo 6.1. dalis, kurioje numatyta, kad projekto PVM sąskaita blokuojama debeto operacijoms. Pagal lėšų administravimo susitarimo 6.2. punktą, bet kuriuo banko pasirinktu metu, bet ne rečiau kaip kartą per mėnesį, kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną, bankas, be atskiro kredito gavėjo nurodymo, visas lėšas, esančias šioje sąskaitoje, nukreipia į kredito gavėjo skoliniams įsipareigojimams kredito sutarties 3.1.2 punkte nurodytos kredito linijos dalyje mažinti. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytas kredito sutarties 19 punktas, suteikiantis bankui teisę be papildomo nurodymo ar sutikimo nurašyti visas mokėtinas pagal sutartį sumas nuo atsiskaitomosios sąskaitos, yra bendrasis lėšų administravimo susitarimo 6.2. punkto atžvilgiu, kuriame įtvirtinta banko pareiga ne rečiau kaip kartą per mėnesį visas sąskaitoje esančias lėšas nukreipti kredito gavėjo skoliniams įsipareigojimams mažinti. Todėl nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad nurašyti lėšas nuo ieškovų sąskaitos yra banko teisė, o ne pareiga. Grąžintinos PVM sumos nurašymas nuo ieškovų banko sąskaitos yra išimtinai atsakovo prievolės dalis, numatyta lėšų administravimo susitarimo 6.2. punkte. Ieškovo pateiktas prašymas dėl papildomo finansavimo skyrimo nesustabdė sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kaip bando įrodyti atsakovas. Nurodytos aplinkybės dar kartą patvirtina teisingą teismo išvadą, kad ieškovų 2011 m. spalio 19 d. raštas dėl papildomo finansavimo suteikimo, nepaneigia aplinkybės, kad ieškovai savo prievolę grąžinti kredito linijos dalį, skirtą PVM finansuoti, įvykdė tinkamai. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas tinkamai aiškino kredito sutarties ir susitarimo sąlygas, susijusias su ieškovų įsipareigojimų grąžinant kredito dalį, skirtą PVM finansuoti, vykdymu ir sutarties aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnyje, nepažeidė.

Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sandorio ir teisinių santykių pripažinimo prezumpcija. CK 1.179 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti: 1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė; 2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį; 3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; 4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises. Atsakovo manymu, ieškovai nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki banko veiklos apribojimo neatšaukę bei nepareikalavę 1 400 000 Lt nukreipti įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymui, pripažino susiklosčiusius teisinius santykius ir neteko teisės reikalauti pripažinti atitinkamos sumos prievolės pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad ieškovai po 2011 m. spalio 30 d. atsakovui pretenzijų nereiškė, neįtakoja jų prievolės grąžinti kredito linijos dalį, skirtą PVM finansuoti, įvykdymo. Dėl šių priežasčių nepagrįsti apelianto argumentai dėl CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punkto ginčo santykiams netaikymo.

Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai įvertino ieškovų 2012 m. sausio 23 d. raštą Nr. 25, kuriuo jie pripažino, kad 2012 m. sausio 23 d. duomenimis nebuvo tinkamai įvykdę ginčo prievolės pagal kredito sutartį, nes priešingu atveju nebūtų prašę įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymui nurašyti ieškovų sąskaitose esančių 3 994,87 EUR ir 1 411 907,28 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo minimo 2012 m. sausio 23 d. rašto Nr. 25 byloje nėra, šio rašto teismas nevertino ir dėl jo nepasisakė. Tokio dokumento atsakovas su apeliaciniu skundu taip pat nepadavė. Nesančio byloje rašto teismas neturėjo galimybių vertinti ir dėl jo daryti kokias nors išvadas, todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl tokio rašto netinkamo vertinimo. Tačiau byloje yra ieškovų 2012 m. sausio 12 d. raštas Nr. 08 (69 b.l.), kuriuo ieškovai taip pat prašė banko sąskaitose likusias grynųjų pinigų sumas nurašyti įsipareigojimams pagal sutartį padengti. Pažymėtina, kad ieškovai savo prievolę grąžinti dalį kredito linijos, skirtos PVM finansuoti, įvykdė iki atsakovo bankroto bylos iškėlimo, todėl jų 2012 m. sausio 12 d. raštas Nr. 08 nereiškia, kad tokiu būdu ieškovai pripažino savo prievolės neįvykdymą. Priešingai, ieškovai prašo banko vykdyti jo pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus, todėl šio rašto negalima vertinti kaip ieškovų patvirtinimo apie prievolės neįvykdymą.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovams banko bankroto byloje pasirinkus savo teisių gynimo būdą, numatytą ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte ir 21 straipsnyje, teismas turėjo nagrinėjamą bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Jeigu ieškovai šioje byloje būtų pareiškę reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 400 000 Lt, tai teismas būtų privalėjęs nutraukti bylą atsakovo nurodyto straipsnio pagrindu. Šiuo atveju, ieškovų ieškinys yra dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia ją tinkamai įvykdžius, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovų kreditorinio reikalavimo banko bankroto byloje patvirtinimas ir nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinio dalykas yra vienas ir tas pats. Dėl šių priežasčių atmestini apelianto argumentai, kad ši byla privalėjo būti nutraukta. Tai, kad atsakovo bankroto byloje patvirtintas ieškovų kreditorinis reikalavimas, nereiškia, kad jie negalėjo kreiptis į teismą, prašydami pripažinti jų prievolę pasibaigusia ją tinkamai įvykdžius, kadangi atsakovas tokio fakto nepripažino. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovo administratorius, teismo sprendimui įsiteisėjus, turėtų imtis veiksmų, kad ieškovas būtų išbrauktas iš atsakovo kreditorių sąrašo.

Atsakovas teigia, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CK 6.206 straipsnį. Šiame straipsnyje nustatyta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Atsakovas teigia, kad jeigu bankas ir pažeidė kokią nors savo pareigą, tai buvo padaryta išimtinai dėl ieškovų veiksmų, t. y. 2011 m. spalio 19 d. rašto pateikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimas ir jo sutartinių įsipareigojimų vykdymas neturi lemiamos įtakos ginčo teisingam išsprendimui. Ieškinio reikalavimo tenkinimas susijęs ne su atsakovo veiksmų teisėtumu ar neteisėtumu vykdant kredito sutartyje numatytus įsipareigojimus, o su ieškovų prievolės tinkamu įvykdymu, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas privalėjo taikyti CK 6.206 straipsnį. Net, jeigu ieškovas projekto PVM sąskaitoje esančių lėšų nenurašė dėl ieškovų pateikto rašto, tai nepaneigia fakto, kad ieškovai savo prievolę grąžinti kredito linijos dalį, skirtą PVM finansuoti, įvykdė laiku ir tinkamai.

Apeliantas neteisus, kad teismas byloje taikė priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kas esant iškeltai atsakovo bankroto bylai yra griežtai draudžiama. Ieškovai prašė pripažinti jų prievolę pasibaigusia dėl jos tinkamo įvykdymo, o ne dėl įskaitymo. Teismas šį reikalavimą tenkino, tačiau priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo netaikė, todėl nereikšmingi atsakovų argumentai, susiję su įskaitymo negalimumu bankui paskelbus moratoriumą ir atsakovui iškėlus bankroto bylą. Atkreiptinas dėmesys, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų ieškovų prievolės pripažinimo pasibaigusia metu šalys neturėjo. Be to, ieškovas piniginę prievolę įvykdė iki atsakovo veiklos apribojimo, t. y. 2011 m. spalio 30 d., todėl ieškovų prievolės įvykdymui bankui paskelbtas moratoriumas neturi įtakos. Dėl šių priežasčių nenagrinėtini atsakovo argumentai, susiję su šalių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu po atsakovo veiklos apribojimo ir bankroto bylos iškėlimo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino kredito ir lėšų administravimo sutarčių nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovų prievolės pasibaigimo ją tinkamai įvykdžius, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 st., 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėDanutė MartinavičienėVigintas Višinskis