Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-08 · Administracinė byla Nr. A-858-2787-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-126-629/2011Sprendimas · 2011-01-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Ik-126-629/2011Nutartis · 2011-08-08Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-08-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2011-08-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-08
Bylos Nr.
A-858-2787-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00709-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Virgilijus Valančius
Pareiškėjas
M. P., M. D., E. O., R. O., V. V., L. O., S. U., J. S., M. D. M., A. P., V. B., B. K., S. P., T. M., J. T., T. P., D. T., K. K., A. N., V. P.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai
Eva Jankovska
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858-2787/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00709-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2.; 11.6.1.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

pareiškėjams M. P. (M. P.), M. D., M. P. (M. P.), E. O. (E. O.)

pareiškėjų M. P. ir R. O. (R. O.) atstovei advokatei Evai Jankovskai,pareiškėjo R. O. atstovei M. O.,atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Aušrai Gaurytei,

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. O. (R. O.), V. V., L. O., M. P. (M. P.), S. U. (S. U.), J. S. (J. S.), M. D. M., M. P. (M. P.), A. P., V. B., B. K., S. P. (S. P.), T. M., V. V., J. T., T. P. (T. P.), D. T., K. K., A. N., M. D., E. O. (E. O.), V. P. (V. P.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai R. O., V. V., L. O., M. P., S. U., J. S., M. D. M., M. P., A. P., V. B., B. K., S. P., T. M., V. V., J. T., T. P., D. T., K. K., A. N., M. D., E. O., V. P. skundu (t. I, b. l. 36–41) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2009 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. A63-2129-(40251)-(3.2.1-BR4) „Dėl žemės sklypo S. S. gatvėje formavimo nuosavybės teisių į žemę atkūrimui“ (toliau – ir 2009 m. gruodžio 7 d. raštas); 2) Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2010 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 20-30 „Dėl savivaldybės atsisakymo formuoti žemės sklypą“ (toliau – ir VAVA sprendimas); 3) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) 2010 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-O-102-168 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT sprendimas); 4) įpareigoti Administracijos direktorių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ginčo teritorijoje prie S. S. ir Fabijoniškių gatvių sankirtos, Vilniuje, skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtoje žalia spalva ir Nr. 7, suformuoti apie 8 450 kv. m žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui pretendentams į Novosiolkų rėžinio kaimo žemę.

Skunde pareiškėjai nurodė, kad jie yra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, grąžinant žemę natūra, buvusiame Novosiolkų rėžiniame kaime (Geležinio Vilko gatvė), Vilniuje. 2009 m. birželio 16 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu informuoti apie žemės sklypų formavimą nuosavybės teisių atkūrimui buvusiame Novosiolkų rėžinio kaimo teritorijoje. Administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus pavaduotoja 2009 m. liepos 16 d. raštu Nr. A51-16430-(2.14.2.12-MP8) pareiškėjus informavo, kad iš pareiškėjų rašte minimų 5 sklypų yra suformuoti 3 nauji žemės sklypai – tai sklypai prie Cedrono upelio (parengti sklypo tikslieji matavimai), prie būsimos Šiaurės gatvės ir prie Gelvonų gatvės (pastarieji du sklypai perduoti UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialui „Inžinerinė geodezija“ atlikti jų tiksliuosius matavimus). Taip pat Miesto plėtros departamentas informavo, kad dėl žemės sklypo prie S. S. gatvės papildomai medžiaga nagrinėjimui buvo pateikta 2009 m. gegužės 25 d. pasitarime teritorijų ir žemės sklypų planavimo klausimais, kuriame buvo nuspręsta minėtą teritoriją palikti bendram (viešam) naudojimui, kuri būtų skirta šio gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams tenkinti. 2009 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjai pakartotinai kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydami pakartotinai išnagrinėti prašymą bei suformuoti laisvą (neužstatytą) žemės sklypą apie 8 450 kv. m prie S. S. gatvės grąžinimui Novosiolkų rėžimo kaimo pretendentams. Šiuo raštu apskundė Departamento 2009 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. A51-16430-(2.14.2.12-MP8). Departamentas 2009 m. spalio 6 d. pateikė atsakymą Nr. A256-970 (2.14.2.12-MP8), kuriame teigiama, kad teritorija prie S. S. ir Fabijoniškių gatvių sankirtos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio nuostatomis, yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes patenka į Fabijoniškių gyvenamojo mikrorajono bendro naudojimo teritoriją, kurioje yra įrengtas stadionas bei kitos asfaltuotos žaidimo aikštelės ir šioje teritorijoje sklypas nuosavybės teisių atkūrimui nebus formuojamas.

Pareiškėjai pažymėjo, kad 2009 m. lapkričio 5 d. pareiškėjai vėl kreipėsi į Administracijos direktorių informuodami, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 5 dalimi draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Administracijos direktorius 2009 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. A63-2129-(40251)-(3.2.1-BR4) informavo, kad sklypas prie S. S. ir Fabijoniškių gatvių sankirtos yra dalis jau suformuoto Fabijoniškių gyvenamojo mikrorajono teritorijos, kuri visiškai apželdinta nuo gatvių pusės, prižiūrima (valoma ir šienaujama), įrengtos sporto aikštelės ir stadionas. Aikštelėmis noriai naudojasi mikrorajono gyventojai – tai bendro (viešo) naudojimo teritorija, kuri turėtų būti išsaugota ir, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis, priskirta valstybės išperkamai žemei ir naujas sklypas nuosavybės teisių į žemę atkūrimui neformuojamas. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) 18 straipsnio 2 dalį Administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 7 d. atsakymą Nr. A63-2129-(40251)-(3.2.1-BR4) buvo privaloma apskųsti Vilniaus apskrities viršininkui, o po to kreiptis į NŽT, todėl 2010 m. sausio 5 d. pareiškėjai kreipėsi į VAVA. VAVA 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. 20-30 atsakė, jog sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priima apskrities viršininkas, savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais patvirtintus grąžintinų žemės sklypų planus ir kitą su tuo susijusią dokumentaciją. Taip pat nurodė, jog skunde nurodytų pareiškėjų reikalavimų įvykdyti negali.

Pareiškėjai nurodė, kad dėl, jų manymu, neteisėtų Administracijos veiksmų 2010 m. sausio 31 d. įteikė skundą NŽT, kuri 2010 m. vasario 23 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-O-102-168 atsakė, jog pagal teisės aktuose numatytas teises ir pareigas NŽT jokių aktų (veiksmų), kurie galėtų įtakoti apskričių viršininkų administracijų ar savivaldybių administracijų sprendimus bei sukeltų fiziniams ir juridiniams asmenims teisines pasekmes, priimti negali. Pareiškėjų manymu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. A63-2129-(40251)-(3.2.1-BR4), kuriuo atsisakoma suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui į laisvą (neužstatytą) žemės sklypą apie 8 450 kv. m prie S. S. gatvės grąžinimui Novosiolkų rėžinio kaimo pretendentams yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog ginčo sklypas yra valstybės išperkamas ir į jį nuosavybės teisės negali būti atkurtos dėl to, kad jis priskirtas bendro (viešo) naudojimo teritorijai – stadionui ir įrengtoms sporto aikštelėms. Tam, kad minėtą sklypą būtų galima priskirti valstybės išperkamos žemės kategorijai Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu pagrindu, turi būti tenkinamos trys pagrindinės sąlygos, t. y. turi būti patvirtintas teritorijos, kurioje norima susigrąžinti žemę, detalusis planas; teritorija, kurioje norima susigrąžinti žemę, turi būti užimta pastatais, statiniais ar įrenginiais (statomais ar pastatytais); kadangi sklypas priskiriamas bendro (viešo) naudojimo teritorijai (sporto aikštelėms ir stadionui), tokiu atveju tokių objektų svarba vietos bendruomenei turi būti pripažinta savivaldybės tarybos sprendimu. Ginčo sklypas netenkina nei vienos iš nurodytų sąlygų. Žemės sklypų priskyrimą valstybės išperkamiems jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei, kurio buvimas turi būti aiškiai išreikštas tam tikros teritorijos detaliojo plano nuorodose. Nebuvo ir nėra ginčo sklypo prie S. S. gatvės patvirtinto detaliojo plano. Taip pat minėto sklypo priskyrimas visuomenės poreikių tenkinimui, pasak pareiškėjų, neįžvelgiamas nei iš miesto bendrojo nei šios teritorijos specialiojo planų. Administracijos direktorius neinformavo, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos šios nesuplanuotos teritorijos planavimo procedūros, kurių pagrindu ši teritorija detaliuoju planu bus priskirta visuomenės poreikių tenkinimui objektams. Kadangi tokia formacija neteikiama, vadinasi, pareiškėjų teigimu, žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžinama natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės apibrėžiamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 106 punktu. Pareiškėjai nurodo, jog sklypas prie S. S. gatvės yra laisvas (neužstatytas), jame nėra jokių pastatų, statinių ar įrenginių, užregistruotų Nekilnojamojo turto registre, o tik išasfaltuota dalis teritorijos. Taip pat nėra Savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo būtų pripažintas konkretaus poreikio (sporto aikštelių ir stadiono) būtinumas ir svarba miesto (Fabijoniškių mikrorajono) bendruomenei. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Administracijos Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisija 2008 m. gruodžio 8 d. protokolu Nr. A16-929(2.I7-TAR-l) rekomendavo pritarti grąžintinų natūra 5 naujų sklypų formavimui piliečių schemoje nurodytose Nr. 4, 5, 6, 7 ir 8 teritorijose (tame skaičiuje pritarė formuoti ginčo teritoriją, pažymėtą Nr. 7, apie 8420 kv. m). Anot pareiškėjų, šis faktas patvirtina, kad ginčo teritorija yra laisva ir grąžintina natūra Novosiolkų rėžinio kaimo pretendentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (t. I, b. l. 63–69) prašė pareiškėjų skundą dalyje dėl Administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. A63-2129-(40251)-(3.2.1-BR4) panaikinimo nutraukti, kitoje dalyje – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog vienas iš pareiškėjų reikalavimų Administracijos atžvilgiu – panaikinti 2009 m. gruodžio 7 d. raštą, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo R. O. 2009 m. lapkričio 5 d. skundą. Pareiškėjai neteisingai nurodo, kad skundžiamas raštas yra administracinis sprendimas ir prašo jį panaikinti. Atsakovė padarė išvadą, jog esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pareiškėjų skundžiamu 2009 m. gruodžio 7 d. raštu pareiškėjams nebuvo nustatytos teisės ar pareigos, juo buvo atsakyta į 2009 m. lapkričio 5 d. R. O. skundą, nurodant, kodėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas bei pateikiant informaciją apie tai, kodėl žemės sklypas, esantis S. S. ir Fabijoniškių gatvių sankirtoje, yra laikytinas valstybės išperkama žeme pagal Atkūrimo įstatymą. Darytina išvada, jog skundžiamas aktas pagal savo turinį nėra individualus sprendimas, todėl negali būt administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Atsakovas į pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Administracijos direktorių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ginčo teritorijoje prie S. S. ir Fabijoniškių gatvių sankirtos, Vilniuje, suformuoti apie 8450 kv. m. žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui pretendentams į Novosiolkų rėžinio kaimo žemę, nurodė, jog Administracija 2009 m. liepos 16 d., 2009 m. spalio 6 d. bei 2009 m. gruodžio 7 d. informavo pareiškėją R. O., jog buvusiame Novosiolkų rėžiniame kaime suformuoti 3 nauji sklypai, o žemės plotas, esantis prie S. S. ir Fabijoniškių g. sankirtos pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl šioje teritorijoje žemės sklypas negali būti formuojamas. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti atvejai, kuriais žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį bei žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo mėn. 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A11-263/2003), kuria vadovaudamasis atsakovas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo normoje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Jeigu yra požymių, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog žemės sklypas prie S. S. g. ir Fabijoniškių g. sankirtos yra laisvas (neužstatytas), kadangi minėtoje žemės dalyje yra įrengtos sporto aikštelės ir stadionas, kurie buvo pastatyti kartu su Fabijoniškių gyvenamojo mikrorajono daugiabučiais namais. Šiomis sporto aikštelėmis bei stadionu naudojasi Fabijoniškių gyvenamojo mikrorajono gyventojai.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, jog Administracija, atsakydama į pareiškėjų prašymus bei skundus ne kartą nurodė, jog žemės sklypas ginčo teritorijoje negali būti formuojamas, nes šioje teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės ir stadionas, kurios tenkina būtinus Fabijoniškių gyvenamojo mikrorajono gyventojų poreikius. Departamentas 2009 m. gegužės 25 d. svarstė klausimą dėl žemės sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui ties Fabijoniškių g. ir S. S. g. sankirta. Departamentas nutarė nepritarti minėto žemės sklypo formavimui, paliekant teritoriją bendram naudojimui, gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams tenkinti. Vilniaus miesto merą 2010 m. sausio 29 d. raštu kreipėsi S. S. g. 2, 4, 6, 8, 10, 12, 14, 16 ir Fabijoniškių g. 1, 3 namų gyventojai su prašymu išsaugoti sporto aikštyną. Šiame kreipimesi prašoma apginti viešąjį interesą ir neleisti panaikinti sporto aikštyno su asfalto danga. Prašyme pažymima, jog gyventojai rūpinasi šiuo aikštynu bei aplink aikštyną esančia teritorija, kuri yra svarbi gyventojų poilsio ir laisvalaikio vieta. Po prašymu pasirašę 331 Fabijoniškių g. ir Stanevičiaus g. namų gyventojas nurodė, jog jie prisideda, atliekant krepšinio aikštelių inventoriaus remontą, taip pat pasodino 300 vnt. pušaičių aikštyno teritorijoje. Administracijos manymu yra išreikštas konkretus ir pagrįstas visuomenės poreikis išsaugoti teritoriją, kurioje yra įrengtos sporto aikštelės ir stadionas, skirti Fabijoniškių gyvenamojo mikrorajono gyventojų poreikių tenkinimui. Atsakovo teigimu, esminį kriterijų – visuomenės poreikį tokiai teritorijai, konkrečiu atveju, įžvelgė ne tik Vilniaus miesto savivaldybė, bet išreiškė ir pati visuomenė – Fabijoniškių g. ir S. S. g. namų gyventojai. Atsakovas, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio formuojama praktika, nurodo, jog patvirtintas detalusis planas, nėra esminė sąlyga, nustatant, ar žemė gali būti priskirtina valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjų reikalavimo – suformuoti konkretaus ploto (8 450 kv. m.) žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui – tenkinimas neturi jokio teisėto pagrindo ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai, pabrėžiant laisvų žemės plotų nustatymo bei sklypų formavimo kaip išimtines savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (t. I, b. l. 46–48) prašė pareiškėjų skundą dalyje dėl NŽT rašto Nr. 3B-(7.5)-O-102-168 (sprendimo) panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog NŽT pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjų skundą ir 2010 m. vasario 23 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-O-102-168 paaiškino, jog nuosavybės teisės į žemę miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose atkuriamos pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, <...>, išskyrus žemę, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu priskirtą valstybės išperkamai žemei. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Taip pat NŽT informavo, kad Departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 6 d. atliko Novosiolkų (Naujakiemio) rėžinio kaimo teritorijos ribų kartografavimą ir 2003 m. liepos 31 d. raštu Nr. 31/03/17-1963 kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas suformuoti natūra grąžintinus žemės sklypus, patvirtinti žemės sklypų planus, nustatyti specialiąsias žemės sklypo naudojimo sąlygas, žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį, pateikti pasiūlymus dėl servitutų nustatymo. Nagrinėjant skundą buvo nustatyta, kad teritorijos tarp S. S. ir Fabijoniškių gatvių, kurią piliečiai pageidauja susigrąžinti natūra, detalusis planas nėra parengtas. Be to, Administracija 2009 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. A63-2129-(40251)-(3.2.1-BR4) nenurodė, kad per protingą laiką įstatymų nustatyta tvarka bus parengtas ir patvirtintas detalusis planas, kurio pagrindu skunde nurodyta teritorija tarp S. S. ir Fabijoniškių gatvių būtų priskirta visuomenės poreikiams tenkinti. Atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo ir Atkūrimo tvarkos nuostatas bei skundo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, NŽT 2010 m. vasario 23 d. rašte Nr. 3B-(7.5)-O-102-168 atkreipė Administracijos direktoriaus dėmesį, jog pagrindas priskirti žemę valstybės išperkamai yra įstatymų nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas teritorijos detalusis planas. Atsižvelgdamas į objektyvų būtinumą užtikrinti visuomenės poreikių tenkinimą, NŽT laikosi pozicijos, kad detaliojo plano nebuvimas nereiškia, jog žemė nėra reikalinga visuomenės poreikiams užtikrinti, tačiau savivaldybė, tais atvejais, kai ši žemė būtina konkrečiam visuomenės poreikiams užtikrinti, turi nurodyti, kad per protingą laiką bus įstatymų nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti detalieji planai, kurių pagrindu atitinkama teritorija bus priskirta visuomenės poreikių tenkinimui. Pareiškėjus skundžiamu NŽT raštu Tarnyba informavo, kad, jeigu nesutinkama su savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmais viešojo administravimo srityje, gali kreiptis į administracinį teismą, kuris sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šio subjekto atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. NŽT, vadovaudamasi Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos aprašo 38 p., 2010 m. vasario 23 d. rašte Nr. 3B-(7.5)-0-102-168, pareiškėjams nurodė skundo nepatenkinimo motyvus, pagrįsdama juos teisės aktų nuostatomis, informavo pareiškėjus, kokia tvarka gali būti apskųstas sprendimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. sprendimu

(t. IV, b. l. 134–148) patenkino pareiškėjų skundą; panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą, įformintą raštu

Nr. A63-2129-(40251)-(3.2.1-BR4); panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos

2010 m. sausio 20 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. 20-30 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. vasario 23 d. sprendimą, įformintą raštu

Nr. 3B-(7.5)-O-102-168; įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ginčo teritorijoje prie

S. S. ir Fabijoniškių gatvių sankirtos, Vilniuje, skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtoje žalia spalva ir Nr. 7, suformuoti apie 8 450 kv. m žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui pretendentams į Novosiolkų rėžinio kaimo žemę, atlikti šio sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančio subjekto – Administracijos direktoriaus – tam tikros pareigos nevykdymo, dėl ko pareiškėjams nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemę, esančią Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, negali būti užbaigiamas. Pažymėtina, kad Administracijos 2009 m. gruodžio 7 d. raštu iš esmės buvo atsisakyta formuoti sklypą prie S. S. ir Fabijoniškių gatvių sankirtos nuosavybės teisių į žemę atkūrimui buvusio Novosiolkų rėžinio kaimo teritorijoje natūra, todėl pastarasis sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes, nes visiškai atima galimybę atkurti nuosavybės teisę natūra bei pripažintinas tinkamu skundo objektu. Teismo vertinimu, būtent šio sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas (kaip atsakovo atsisakymo formuoti galimą grąžinti natūra žemės sklypus išraiška) ir sudaro šio bylos nagrinėjimo dalyką.

Tuo tarpu dėl reiškiamų reikalavimų panaikinti Administracijos 2010 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 20-30 „Dėl savivaldybės atsisakymo formuoti žemės sklypą“ ir NŽT 2010 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-O-102-168 „Dėl skundo nagrinėjimo“ pasisakytina, kad tai nėra materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai reiškiami atsakovams, kadangi tiek Administracija, tiek NŽT šiuos sprendimus, vadovaudamiesi Atkūrimo tvarkos 122 punktu ir tuo metu galiojusios redakcijos ŽRĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priėmė kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, kreipimasis į kurias yra būtina prielaida įgyvendinant teisę apskųsti atsakovo Administracijos 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą. Pažymėtina, kad nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos suteikia teisę skųsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-622/2010), t. y. formuluoti reikalavimus dėl Administracijos 2010 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 20-30 ir NŽT 2010 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 3B-(7.5)-O-102-168 panaikinimo, tai nesudaro pagrindo nei NŽT, nei pastarojo, kaip VAVA teisių ir pareigų perėmėjo, laikyti atsakovu, nes pagal ABTĮ 32 straipsnio 3 dalį, apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir iš jos kylantys imperatyvai numato tam tikras būtinas nusavinto turto (tuo pačiu ir žemės) negrąžinimo natūra dėl visuomenės poreikio šiam turtui sąlygas. Turtas gali būti negrąžinamas natūra ir gali būti išperkamas valstybės, jeigu: 1) jo atžvilgiu yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; 2) tie visuomenės ar jos dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra. Atsižvelgiant į šias sąlygas turėtų būti aiškinami atvejai, numatyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, kuomet miestų žemė išperkama valstybės. Byloje nėra ginčo, kad teritorija, kurioje pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, nėra suplanuota įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-927/2008, išaiškino, kad sprendžiant šios aplinkybės (detaliojo plano nebuvimas) įtaką nagrinėjamam ginčui, būtina vadovautis susiklosčiusia administracinių teismų praktika. Administracinių teismų praktikoje pažymima, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-263/2003). Detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta); teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276/2004).

Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ginčo žemės poreikis visuomenei nėra patvirtintas vieninteliu Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Kita vertus, ką liudija ir formuojama administracinių teismų praktika, detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), jeigu savivaldybės institucija atlieka teritorijų planavimo procedūras, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliuoju planu bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Kolegijos nuomone, tokiu atveju būtina papildomai įvertinti teritorijos būtinumą visuomenės reikmėms, t. y. vertinti, ar jis gali būti įžvelgiamas ne tik iš planuojamo rengti, rengiamo ar jau parengto detaliojo plano (jis, kaip minėta, gali ir nebūti patvirtintas) sprendinių, o taip pat ir, pirmiausia, iš kitų reikšmingų duomenų (kitų teritorijų planavimo dokumentų, faktinio teritorijos naudojimo pobūdžio, kt.). Norint žemę priskirti prie valstybės išperkamos, būtina konstatuoti visų aptartų sąlygų, kylančių iš pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, egzistavimą. Todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl atsakovo atsisakymo atlikti veiksmus pagrįstumo ir teisėtumo, būtina įvertinti bendrojo plano sprendinius, faktinę situaciją, galimai parengto detaliojo plano sprendinius ir kitas aplinkybes ir padaryti išvadas, ar visai teritorijai, į kurią pretenduojama: 1) yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; 2) ar tie visuomenės ar jos dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir 3) ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas neteigia ir nepateikė jokių duomenų, kad dėl ginčo teritorijos, į kurią patenkančią žemę nuosavybės teises natūra pretenduoja atkurti pareiškėjai, t. y. apie 8 450 kv. m žemės sklypo, esančio prie S. S. ir Fabijoniškių gatvių sankirtos, Vilniuje, skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtoje žalia spalva ir Nr. 7, yra planuojama pradėti ar jau pradėtos detaliojo planavimo procedūros, kuriose atsispindėtų minėtos teritorijos būtinumas visuomenės reikmėms, toks poreikis neatsispindi Vilniaus miesto bendrajame plane. Taip pat pažymėtina, kad toks poreikis neatsispindi ir iš faktinio šios teritorijos naudojimo pobūdžio: nors atsakovas teigia, kad minėtoje teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės ir stadionas, pastarieji objektai niekam nepriklauso nuosavybės teise. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog kiti asmenys turėtų teisę naudoti ginčo teritorijoje esančią žemę kitais tikslais, pvz. sodininkystei ar daržininkystei, automobilių parkavimui ar pan.; nei vaikų žaidimų aikštelės, nei nustatyta tvarka įrengti privažiavimai prie daugiabučių namų ar automobilių stovėjimo aikštelės, kaip matyti iš pateiktų planų, fotonuotraukų, į teritoriją, kur pareiškėjai prašo formuoti sklypą, nepatenka, be to, jei ir būtų poreikis šioje teritorijoje numatyti bendro naudojimo kelius, tai gali būti išspęsta nustatant atitinkamus servitutus. Be to, iš specialaus teritorijos plano – 1989 m. Fabijoniškių gyvenamojo rajono plano, taip pat 1995 m. ištraukos matyti, kad ginčo sklype yra suplanuoti požeminiai garažai. Tuo tarpu atsakovas savo teiginius apie konkretų visuomenės poreikį grindžia 1985 m. neįgyvendintu Fabijoniškių gyvenamojo mikrorajono planu, kuriame numatyta pastatyti sporto aikšteles bei Vilniaus miesto liaudies Deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1985 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 195 su schema, kuriuo buvo nutarta suformuoti Fabijoniškių gyvenamąjį mikrorajoną, jame statant maisto produktų parduotuvę, vaikų lopšelį-darželį, vidurinę mokyklą bei polikliniką. Teismo vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu nėra pagrindo teigti, kad dėl ginčo teritorijos yra konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, juo labiau, kad tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu žemė ginčo teritorijoje būtų grąžinta natūra.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 1531–157) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas pareiškėjų skundas. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad atsakovo skundžiamas 2009 m. gruodžio 7 d. raštas nesukelia teisiniu pasekmių pareiškėjams, todėl nenagrinėtinas administracinių teismų. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl visuomenės poreikio į ginčo teritorijoje esančią žemę nebuvimo yra nepagrįsta bei prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. Nurodomi bylai aktualūs teisės aktai bei teismų praktika (Atkūrimo įstatymas, Atkūrimo tvarka, administracinė byla Nr. A11-263/2003). Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčijamame sprendime visuomenės poreikio nebuvimą pagrindė formaliomis aplinkybėmis. Esminę reikšmę turi požymių, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, nustatymas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo teritorija faktiškai naudojama sportui, poilsiui. Teismas nevertino faktinio teritorijos naudojimo, neatsižvelgė į teritorijos naudojimo pobūdį, visuomenės išreikštą interesą, ginčo teritorijoje esančių objektų specifiką bei reikšmę visuomenei. Byloje yra visuomenės narių prašymas dėl teritorijoje esančio sporto aikštyno išsaugojimo.

Atsiliepimas

Pareiškėjai R. O., L. O., M. P., S. U., J. S., M. D. M., M. P., B. K., S. P., T. M., D. T., K. K., A. N., M. D., E. O., V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 164–167) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjai, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas 2009 m. gruodžio 7 d. raštu atsisakė atlikti atitinkamus veiksmus, taip sukėlė pareiškėjams teisines pasekmes. Pažymėtina, kad atsakovas neparengė ginčo teritorijos detaliojo plano bei iki šiol net nepradėjo atitinkamų procedūrų, kurių pagrindu ši konkreti teritorija detaliuoju planu būtų priskirta bendro naudojimo teritorijai, sporto aikštelėms, stadionui, t. y. valstybės išperkamai žemei. Aplinkinių namų gyventojų savavališkas naudojimasis šalia jų namų esančių svetimu sklypu ir bandymas jį užsodinti medžiais (pušaitėmis) bei paversti savo poreikių tenkinimui įrodo šių gyventojų savanaudiškus tikslus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje yra vertinami teisiniai santykiai, susiklostę nuosavybės teisės atkūrimo procese. Ginčas kilo dėl pretendentų (pareiškėjų) teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, grąžinant žemę natūra buvusiame Novosiolkų rėžiniame kaime, Vilniuje. Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydami išnagrinėti jų prašymą bei suformuoti laisvą žemės sklypą prie S. S. g., Vilniuje, grąžinimui buvusiems Novosiolkų kaimo pretendentams. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakė tenkinti tokį pareiškėjų prašymą, motyvuodama, jog pareiškėjų nurodomas žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio pagrindu ir nurodytoje vietoje naujas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui nebus formuojamas. Nagrinėjamos bylos ribos yra klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymo atlikti veiksmus (atsisakymo suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, žemę grąžinant natūra) teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad esminis klausimas, kuris turi būti atsakytas byloje, yra tai, ar egzistuojančios faktinės aplinkybės (inter alia susijusios su viešuoju interesu) nagrinėjamu atveju leidžia teigti esant viešąjį interesą, užkertantį kelią pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimui, žemę grąžinant natūra. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų teisių į nuosavybės teisių atkūrimą buvimo, ginčas yra dėl šios teisės įgyvendinimo pareiškėjų pasirinktu būdu.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu įtvirtinta, jog žemė iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas). Taigi, Konstitucija ir iš jos kylantys imperatyvai numato tam tikras būtinas nusavinto turto (tuo pačiu ir žemės) negrąžinimo natūra dėl visuomenės poreikio šiam turtui sąlygas. Turtas gali būti negrąžinamas natūra ir gali būti išperkamas valstybės, jeigu 1) jo atžvilgiu yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; 2) tie visuomenės ar jos dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra. Atsižvelgiant į šias sąlygas turėtų būti aiškinami atvejai, numatyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, kuomet miestų žemė išperkama valstybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2589/2011).

Administracinių teismų praktikoje pažymima, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-263/2003). Detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276/2004).

Nagrinėjamoje byloje ginčo teritorija S. S. g., Vilniuje, nėra suplanuota įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu – tokių duomenų Administracija nėra pateikusi. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų Savivaldybės veiksmus ar bent ketinimus ginčo teritorijoje vykdyti detaliojo planavimo procedūrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius dar 2004 m. spalio 4 d. raštu Nr. 31/04/17-3104 (t. II, b. l. 45) nusiuntė Administracijos direktoriui kartogrofuotas buvusio Novosiolkų rėžinio kaimo aplinkines ribas, buvusių savininkų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, sąrašą, tačiau byloje esantis Administracijos 2010 m. spalio 28 d. raštas Nr. A51-4887-(3.11.1-TD3) (t. III, b. l. 81) patvirtina, jog net ir bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, Savivaldybė nebuvo įvykdžiusi ir nevykdė jokių veiksmų, siekdama išspręsti klausimą dėl pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo ar ginčo teritorijos priskyrimo prie valstybės išperkamos. Apie tokių veiksmų buvimą nebuvo patvirtinta ir vėliau – atsakovas nėra nurodęs, kad per protingą laiką bus atliekama aptariamos teritorijos detaliojo planavimo procedūra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Administracija apeliaciniame skunde nurodo, jog visuomenės poreikis ginčo teritorijai yra išreikštas inter alia Savivaldybės, tačiau iš byloje esančių duomenų apie tokį visuomenės poreikio išreiškimą spręsti negalima, nes tiek aukščiau nurodyti įrodymai, tiek kitaip patvirtinančių duomenų nebuvimas paneigia teiginį apie kokį nors Savivaldybės ar Administracijos parodytą suinteresuotumą (taip išreiškiant ir visuomenės interesą) ginčo teritorija. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju būtent Administracija yra subjektas, kuris turėjo teisės aktu nustatyta tvarka išreikšti viešąjį interesą, tačiau to šis subjektas nepadarė, nors, kaip minėta, apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ginčo teritorijoje buvo informuotas dar 2004 m. spalio 4 d.

Pasak atsakovo ginčo teritorija yra faktiškai naudojama sportui, poilsiui (t. IV, b. l. 156). Atsakovas šį teiginį pagrindžia byloje esančiais įrodymais – fotonuotraukomis, Fabijoniškių g. ir Stanevičiaus g. namų gyventojų prašymu. Teisėjų kolegija, vertindama S. S. ir Fabijoniškių g. gyventojų prašymą dėl ginčo teritorijos išsaugojimo bendruomenės poreikiams (t. I, b. l. 72–90), pažymi, kad vien abstraktus prašymas, jog gyventojai, atkūrus nuosavybės teises natūra, praras poilsio ir laisvalaikio praleidimo vietą, negali nusverti realių ir nenuginčytų teisių į nuosavybės teisių atkūrimą. Gyventojų prašyme nurodoma, kad gyventojai yra pasodinę iki 300 vnt. pušaičių, gyventojai prisideda, atliekant krepšinio aikštelių inventoriaus remontą. Tačiau ginčo teritorijoje esantys objektai nėra užfiksuoti jokiuose registruose, vien galimai vykdytas augalų sodinimas bei krepšinio aikštelių remontas savaime negali pagrįsti, jog ginčo teritoriją grąžinus pareiškėjams aplinkinių namų gyventojų gyvenimo kokybė aiškiai pablogės, jie neteks rekreaciniu požiūriu ypač vertingos vietos. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateiktų fotonuotraukų (t. I, b. l. 56–57), teritorijos suvestinio skaitmeninio žemėlapio (t. I, 70–71), byloje pateiktų teritorijos planų (t. III, b. l. 84, 94) negalima spręsti apie kokius nors aiškius visuomenės interesą išreiškiančius objektus. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, iš 1989 m. Fabijoniškių gyvenamojo rajono plano (t. III, b. l. 94), taip pat 1995 m. ištraukos (t. III, b. l. 84) matyti, kad ginčo sklype yra suplanuoti požeminiai garažai. Šie planai nėra įgyvendinti iki šiol ir nėra jokių duomenų apie jų įgyvendinimą. De facto teritorijoje esančios aikštelės negali būti per se traktuojamos kaip viešąjį interesą išreiškiantys nekilnojamojo turto objektai – nei galimai esančios aikštelės, nei apskritai joks ginčo teritorijoje esantis objektas nėra tinkamai užregistruotas – byloje nėra pateikta aiškių įrodymų, patvirtinančių realų visuomenės dalies suinteresuotumą ginčo teritoriją puoselėti, vystyti, ją naudoti visuomenės reikmėms. Todėl šiuo atveju ginčo teritorijos aplinkinių namų gyventojų interesas negali nusverti konkrečių asmenų teisių į nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teritorijos aplinkinių namų gyventojai pagrįstai nėra įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje, nes jie neturi subjektinių teisių ginčo teritorijos atžvilgiu – vien faktas apie tai, kad dalis gyventojų galimai naudojasi ginčo teritorija, nepagrindžia, jog jie turi kokių nors teisių į šią teritoriją.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas pareiškėjų skundas, paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisVirgilijus ValančiusVirginija Volskienė