Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. Š. atstovės Anželikos Meškaitės apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria A. Š. buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. Š. pripažintas padariusiu įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas, t. y. 2012 m. rugsėjo 4 d., apie 12.15 val., Utenos r., (duomenys neskelbtini), vairuodamas A. Š. automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukėlė įvyko eismo įvykį, kurio metu jo vairuoto automobilio keleivė O. Š. patyrė su gyvybe nesuderinamus sužalojimus ir 2012 m. rugsėjo 29 d. 12.20 val. mirė.

Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė ir gynėjas prašė nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šią bylą nagrinėjant apylinkės teisme nukentėjusysis ir jo atstovė pateikė prašymą teismui skirti A. Š. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Prašymą jie motyvavo tuo, kad nukentėjusysis R. Š. abejojo ambulatorinės ekspertizės išvadomis, nes ši ekspertizė buvo atlikta tik iš medicininių dokumentų ir epizodiško pokalbio su jo broliu A. Š.. Be to, nukentėjusysis abejojo, ar esant nustatytam psichikos sutrikimui, t.y. nesuvokdamas savo veiksmų pavojingumo, A. Š. galėjo vairuoti transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi šį prašymą atmetė (1 t., 186, 187, 192 b.l.). Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovė pateikia iš esmės tą patį prašymą manydama, jog stacionarinės ekspertizės rezultatai yra patikimesni, kad ekspertai gali atsakyti, ar A. Š. galėjo įvykio metu vairuoti transporto priemonę, nes psichiatrai ekspertai turi tam pakankamai žinių ir kompetencijos (2 t., 11–13 b.l.).

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, įvykio bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme aplinkybėmis visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu. Visų pirmiausia pažymėtina, kad ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę A. Š. atliko du teismo ekspertai psichiatrai, turintys didžiulę darbo patirtį šioje srityje (vienas iš jų turi 27 metų, o kitas 28 metų ekspertinio darbo stažą). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertizę atlikęs ekspertas A. G. nurodė, kad kaltinamąjį žino jau nuo 2000 metų, o ekspertizės atlikimo metu jam buvo pateikti visi reikiami medicininiai dokumentai, kuriuose buvo užfiksuoti visi A. Š. sveikatos pakitimai (1 t., 193 b.l.). Tai leidžia kategoriškai tvirtinti, jog ekspertizę atlikę ekspertai turėjo pakankamai duomenų apie A. Š. sveikatos būklę tiek iki eismo įvykio, tiek po jo tam, kad pateiktų išsamią ir objektyvią išvadą atlikę ambulatorinį tyrimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. Š. būtų vengęs atlikti ekspertizę, todėl jo laisvės apribojimas atliekant ekspertizę ir stebint jį stacionare šiuo atveju nebuvo būtinas. Susipažinus su pačiu ekspertizės aktu apeliacinės instancijos teismui nekilo jokių abejonių dėl šią ekspertizę atlikusių ekspertų žinių, jų profesionalumo, o taip pat ir paties ekspertizės akto išsamumo bei teisingumo (1 t., 139–141 b.l.). Nei savo prašyme pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovė nenurodė jokių daugiau mažiau pagrįstų aplinkybių, kurios leistų suabejoti atlikta ambulatorine ekspertize ir jos išvados patikimumu, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Įvertinus visa tai laikytina, kad ambulatorinė teismo psichiatrinė A. Š. ekspertizė šioje byloje buvo atlikta išsamiai, jos išvados yra patikimomis, jokių abejonių nekelia, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir motyvuotai protokoline nutartimi nukentėjusiojo ir jo atstovės prašymą skirti stacionarinę ekspertizę atmetė.

Nukentėjusiojo atstovė savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad atlikę stacionarinę ekspertizę ekspertai galėtų atsakyti, ar A. Š. galėjo įvykio metu vairuoti transporto priemonę. Čia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. V-973 patvirtiną Vairuotojų sveikatos tikrinimo reikalavimų ir tvarkos aprašą išvadą apie tai, kokias transporto priemones ir kokiomis sąlygomis asmuo gali vairuoti, pasirašyti ir patvirtinti gali tik tam tikslui sudaryta speciali gydytojų komisija. Taigi, atmesdamas teisiamojo posėdžio metu pateiktą prašymą skirti A. Š. stacionarinę ekspertizę ir pavesti ekspertams atsakyti į paminėtą klausimą, apylinkės teismas visiškai pagrįstai vadovavosi specialisto A. G. teisme duotu paaiškinimu, jog tai ne teismo psichiatrų kompetencija (1 t., 192–193 b.l.). Tai yra visiškai suprantama.

Atsižvelgęs į aukščiau paminėtą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė nukentėjusiojo R. Š. ir jo atstovės prašymą skirti A. Š. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę bei priimdamas skundžiamą nutartį pagrįstai rėmėsi byloje esančiu ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė visus faktinius bylos duomenis, tinkamai motyvavo savo sprendimą. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje byloje ir pripažįsta, jog naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 1 p. teismas

NUTARĖ:

Nukentėjusiojo R. Š. atstovės Anželikos Meškaitės apeliacinį skundą atmesti.