- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2012-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-1856/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Vytas Milius, Rimvydas Norkus
- Atsakovas
- E. J., V. J.
- Ieškovas
- E. K.
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Rimvydo Norkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. spendimo civilinėje byloje Nr. 2-912-413/2012 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovams E. J. ir V. J. dėl skolos priteisimo bei atsakovės E. J. priešieškinį ieškovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė E. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams E. J. ir V. J., prašydama priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 600 000 Lt skolos, 48 000 Lt sutartinių palūkanų, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 b. t., 5-7 l.). Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė E. J. 2011 m. vasario 18 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovė perdavė atsakovei E. J. 600 000 Lt (tai ji patvirtino paminėtoje sutartyje nurodžiusi, jog gavo 600 000 Lt), o atsakovė įsipareigojo, ieškovei pareikalavus, grąžinti nurodytą sumą ir 2 procentų dydžio mėnesio palūkanas (toliau – ginčo sutartis), tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, dėl ko ieškovei iš atsakovų solidariai priteistina 600 000 Lt skolos bei 48 000 Lt sutartinių palūkanų (CK 6.37 str. 2 d., 6.38 str., 6.71 str., 6.870 str., 6.872 str. 1, 2 d.).
Atsakovė E. J. priešieškiniu, pareikštu ieškovei E. K., prašė pripažinti negaliojančia ginčo sutartį (1 b. t., 57-58 l.). Nurodė, kad ginčo sutartis buvo sudaryta, nesiekiant teisinių pasekmių (CK 1.86 str.), bei dėl apgaulės (CK 1.91 str.), dėl ko pripažintina negaliojančia. Atsakovės teigimu, ji negavo 600 000 Lt, nurodytų ginčo sutartyje, kuri buvo sudaryta, siekiant atlikti ieškovės ir atsakovės E. J. tarpusavio reikalavimų įskaitymus, todėl atsakovei neatsirado prievolė grąžinti ieškovei aukščiau nurodytos sumos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu patenkino ieškovės ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai 600 000 Lt skolos, 48 000 Lt sutartinių palūkanų, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. liepos 18 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 2 725 Lt teismo išlaidų; atmetė atsakovės E. J. priešieškinį (2 b. t., 49-51 l.).
Nustatė, kad ginčo sutartis turi visus būtinus paskolos sandoriui požymius, t. y. joje nurodyta sutarties sudarymo data, paskolos suma ir grąžinimo terminas (iki kreditoriaus pareikalavimo), šioje sutartyje skolininkas patvirtino, kad gavo pinigus. Tuo tarpu atsakovė neįrodė aplinkybės, jog pinigai (600 000 Lt) pagal ginčo sutartį jai nebuvo perduoti, o sutarties sudarymas reiškia įskaitymą pagal anksčiau (2007 m. sausio 6 d.) šalių sudarytą paskolos sutartį, kuria atsakovė paskolino ieškovei 500 000 Lt.
Teismo teigimu, atsakovė E. J., pradėjusi teisminę 500 000 Lt skolos išieškojimo procedūrą pagal 2007 m. sausio 6 d. paskolos sutartį, sudarytą su ieškove, vykdymo procese raštu patvirtino, kad skolininkė E. K. su ja visiškai atsiskaitė, pretenzijų ieškovei neturi, dėl ko antstolis R. B. 2011 m. balandžio 19 d. priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo. Be to, ginčo paskolos sutartyje, kurią surašė atsakovė, nėra įrašų apie įskaitymą (CK 6.131 str.). Todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad šalys ginčo sutartimi atliko įskaitymus pagal paskolos sandorius.
Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ginčo sutartis sudaryta dėl apgaulės, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Nustatė, jog nuo 2005 metų šalis siejo pasitikėjimo ir draugystė, o tai patvirtina ne tik šalių paaiškinimai, bet ir bylos rašytiniai santykiai įrodymai (2008 m. sausio 4 d. sutartis, kuria ieškovė neatlygintinai perleido atsakovei reikalavimo teises į savo skolininkus, kurių skola 1 015 389,92 Lt). Juolab kad atsakovė pripažino, jog gavo dalį pinigų, jai perduotų pagal ginčo sutartį; be to, atsakovė neginčijo ir ieškovės paaiškinimų, pagal kuriuos 600 000 Lt suma atsakovei buvo perduota dalimis, skolinti pinigus pradėjus nuo 2005 metų, o ginčo sutartyje buvo fiksuota negrąžinta pinigų suma. Taip pat pažymėjo, jog išrašai iš ieškovės banko sąskaitų, atsakovės įsipareigojimas ir ieškovės skolininkų sąrašas paneigia atsakovės argumentą, kad ieškovė buvo nepajėgi paskolinti 600 000 Lt. Dėl nurodyto teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovė buvo apgauta ieškovės, kad ginčo sandoris realiai neįvyko.
Pasak teismo, atsakovė nepaneigė paskolos suteikimo fakto ir neįrodė priešieškinyje nurodytų aplinkybių, todėl yra pagrindo patenkinti ieškovės ieškinį, o priešieškinį atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė E. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – patenkinti priešieškinį, o ieškinį atmesti (2 b. t., 59-61 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas neišsamiai išnagrinėjo atsakovės priešieškinį, neatskleidė jo esmės, taip pat ginčo sutarties sudarymo aplinkybių ir tikslų, neįvertino byloje surinktų įrodymų, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Ginčo sutartis buvo sudaryta, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, būdingų paskoliniams santykiams, šalys realiai neįgijo teisių ir pareigų, kurios paprastai atsiranda iš paskolos santykių, atsakovei nebuvo perduotos piniginės lėšos (600 000 Lt), nurodytos ginčo sutartyje, nei šios sutarties pasirašymo metu, nei anksčiau, tikroji šalių valia buvo dėl akių sudaryti sutartį, kad būtų įskaityti tarpusavio priešpriešiniai reikalavimai (500 000 Lt ieškovės skola atsakovei, priteista Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. L2-3037-390/2009, kurią ji padovanojo ieškovei), todėl ši sutartis pripažintina negaliojančia pagal CK 1.86 straipsnį. Ginčo sutartis pripažintina negaliojančia ir pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį, kaip sudaryta dėl apgaulės. Prieš sudarant ginčo sutartį, ieškovė suklaidino atsakovę, nurodydama, kad, norint tinkamai įforminti ieškovės atleidimą nuo prievolės atsakovei įvykdymo pagal aukščiau nuodytą teismo įsakymą, reikia pasirašyti priešpriešinę paskolos sutartį ir tokiu būdu įskaityti tarpusavio reikalavimus, todėl atsakovė sutiko sudaryti ginčo sutartį, nors tikroji jos valia buvo ne paskolinti iš ieškovės pinigų, bet „įteisinti“ ieškovės atleidimą nuo skolos atsakovei.Ieškovė neturėjo galimybės atiduoti 500 000 Lt skolos atsakovei ir jai paskolinti 600 000 Lt, kadangi ieškovė tokios pinigų sumos (600 000 Lt) neturėjo. Pagal byloje esančius duomenis, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki ginčo sutarties sudarymo ieškovė gavo iš viso 146 594,73 Lt, tarp jų 47 000 Lt atidavė anūkui. Juolab kad ieškovė, kaip socialiai remtinas asmuo, daug metų naudojasi lengvatomis už tiekiamą šilumos energiją.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo palikti nepakeistą apygardos teismo sprendimą (2 b. t., 66-70 l.). Nurodo, kad 600 000 Lt pagal ginčo sutartį buvo perduoti atsakovei dalimis laikotarpiu nuo 2005 m. iki šios sutarties pasirašymo dienos (2011 m. vasario 18 d.), o tai patvirtino atsakovė (jaunas, išsilavinęs ir protingas žmogus), pasirašydama ginčo sutartį. Ieškovės teigimu, nelogiškas atsakovės argumentas, kad ji svetimam žmogui (ieškovei) nutarė padovanoti 500 000 Lt skolą, juolab kad atsakovė nėra turtinga ir turi šeimą bei daug kreditorių; be to, ginčo sutartyje nenumatyta, jog ja įskaitomi šalių priešpriešiniai reikalavimai. Pažymi, kad, atsakovei neįrodžius jos teiginių dėl ginčo sandorio tariamumo ir jo sudarymo dėl apgaulės, apygardos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį (CK 6.871 str. 3 d.; CPK 178 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio ir priešieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumu, bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.
CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). CK 6.871 straipsnio 1 dalies nuostatomis, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, o rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). CK 6.875 straipsnio 1 dalyje numatyta paskolos gavėjo teisė ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje; šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti nepakanka vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo, tam būtinas sutarties dalyko – pinigų – perdavimas, kuris yra esminė sutarties sąlyga (CK 6.870 str. 1, 2 d.); kai sutartyje aiškiai patvirtinamas pinigų perdavimas, kilus ginčui, įrodinėjimo našta dėl šio fakto tenka skolininkui (CPK 12 str., 178 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012, 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-145/2012).
Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalies nuostatas, tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sudarydamos tariamą sandorį, šalys nori sudaryti išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, tačiau iš tikrųjų nenori ir nesiekia teisinių pasekmių ir šio sandorio paprastai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011, 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Ginčuose dėl tariamo sandorio teisinių padarinių taikymo pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo reikalavimą byloje (CPK 178 str.).
CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė pagal CK 1.91 straipsnį – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį; apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti; sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012, 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).
Bylos duomenimis, ieškovė su atsakove E. J. 2011 m. vasario 18 d. sudarė ginčo sutartį, kurioje nurodė, kad ieškovė perduoda atsakovei 600 000 Lt, o atsakovė gavo nurodytus pinigus ir įsipareigoja mokėti ieškovei 2 proc. mėnesio palūkanas bei, ieškovei pareikalavus, grąžinti 600 000 Lt su palūkanomis; ginčo sutartis patvirtinta atsakovės E. J. parašu (1 b. t., 8 l.). Ieškovei ir atsakovei E. J. skirtingai aiškinant ginčo sutarties sudarymo aplinkybes bei tikslą, byloje kilo ginčas dėl to, ar ši sutartis yra galiojanti, ar atsakovė gavo iš ieškovės 600 000 Lt, nurodytus ginčo sutartyje.
Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes ir įrodymus (tarp jų ginčo sutartį, 2007 m. sausio 6 d. paskolos sutartį, 2009 m. spalio 2 d. teismo įsakymo Nr. L2-3037-390/2009 vykdymo proceso dokumentus, 2008 m. sausio 4 d. sutartį dėl reikalavimo teisių perleidimo, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus), teisingai nustatė, jog ginčo sutartis turi visus būtinus paskolos sutarties požymius, ir turėjo pagrindo teigti, kad atsakovė neįrodė, jog ginčo sutartimi neketinta sukurti joje nurodytų teisinių pasekmių, ar nebuvo realiai įvykdyta, jog tikroji šalių valia buvo pasirašyti šią sutartį dėl akių, t. y. sudaryti tariamą sutartį, ar kad ginčo sutartis sudaryta dėl apgaulės (CK 1.86 str., 1.91 str. 1 d.).
Atsakovės teigimu, ginčo sutartis sudaryta, siekiant įskaityti tariamus šalių priešpriešinius įsipareigojimus: 500 000 Lt ieškovės skolą atsakovei, priteistą Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. įsakymu (civilinė byla Nr. L2-3037-390/2009), ir tariamą atsakovės skolą ieškovei pagal ginčo sutartį). Tačiau paminėtų aplinkybių apeliantė neįrodė nei apygardos, nei apeliacinės instancijos teisme, nors atsakovės pareiga pagrįsti jos pareikštą priešinį reikalavimą nagrinėjamoje byloje (CPK 187 str., 185 str., 314 str.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nenustatyta, jog ginčo sutartimi ieškovė ir atsakovė atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (CK 6.131 str.). Ginčo sutarties duomenimis, joje neįtvirtinta tokia nuostata, nors sutarties šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 str. 3 d.). Pažymėtina ir tai, kad antstoliui, vykdžiusiam 2009 m. spalio 2 d. teismo įsakymą, kuriuo iš ieškovės, 2007 m. sausio 6 d. paskolos sutarties pagrindu, atsakovei buvo priteista 502 250 Lt skolos ir 5 proc. metinės palūkanos (civilinė byla Nr. L2-3037-390/2009), 2011 m. balandžio 19 d. pateiktame pareiškime atsakovė nurodė, jog ieškovė visiškai atsiskaitė su atsakove pagal nurodytą teismo įsakymą, t. y. įvykdė įsipareigojimus atsakovei pagal 2007 m. sausio 6 d. paskolos sutartį; be to, iš 2012 m. sausio 3 d. antstolio pažymos Nr. S-19 matyti, kad, vykdant paminėtą teismo įsakymą, išieškota iš ieškovės atsakovės naudai iš viso 107 485,31 Lt (1 b. t., 43, 72-74, 114-115 l.).
Apygardos teismas turėjo pagrindo teigti, jog atsakovė nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ji paskolino atsakovei 600 000 Lt, nurodytus ginčo sutartyje, dalimis laikotarpiu nuo 2005 m. iki šios sutarties pasirašymo dienos. Antai, ir atsakovė teismo posėdyje parodė, jog ji gavo pirmąją ieškovės perduotų atsakovei pinigų dalį – 50 000 Lt, jog šalis 2005-2006 m. siejo paskoliniai santykiai, o liudytoja Z. R. teismo posėdyje parodė, kad pinigus ieškovė atsakovei perdavė dalimis, be to, ginčo sutartyje įrašyta, kad atsakovė gavo 600 000 Lt (1 b. t., 8, 149-162 l.; CPK 177 str. 2 d.).
Taigi teismas neturėjo pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo, pareikšto CK 1.86 straipsnio pagrindu.
Kolegijos nuomone, nepagrįstas ir apeliantės argumentas, kad teismas be pagrindo nepripažino negaliojančia ginčo sutarties pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį (sudaryta dėl apgaulės).
Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, jog, sudarant ginčo sutartį, ją tyčia suklaidino ieškovė (CPK 178 str., 185 str.). Priešingai, atsakovė procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo posėdyje teigė, jog, prieš sudarant ginčo sandorį, ieškovė ir jos atstovė (advokatė) paaiškino atsakovei šios sutarties sudarymo priežastį (1 b. t., 40-41, 57-58, 149-162 l.). Be to, teismas teisingai nurodė, jog nagrinėjamu atveju svarbūs šalių tarpusavio santykiai, tarp jų, jog ieškovę ir atsakovę siejo pasitikėjimo, draugiški santykiai, o tai patvirtino ir apeliantė. Beje, iš 2008 m. sausio 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės, matyti, kad ieškovė atsakovei šia sutartimi neatlygintinai buvo perleidusi 1 015 389,92 Lt (2008 m. birželio 4 d. padidintą iki 1 015 889,92 Lt) reikalavimo teisę į ieškovės skolininkus, iš kurių išieškotas sumas atsakovė pagal 2008 m. sausio 4 d. įgaliojimą privalėjo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pinigų gavimo jos sąskaitoje perduoti ieškovei, be to, nustatyta, jog ieškovė ir atsakovė artimai bendravo (atsakovė padėjo ieškovei rūpintis jos sveikata bei buitimi; 1 b. t., 108, 122-129, 149-162 l.).
Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir apeliantės motyvai, kad ieškovė neturėjo finansinių galimybių paskolinti atsakovei 600 000 Lt. Bylos duomenimis, ieškovė laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 9 d. yra gavusi apie 240 000 Lt, jos naudai antstoliai išieškojo 278 192 Lt, vykdo 349 992 Lt skolų išieškojimą, 2010 m. gruodžio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 60 000 Lt ieškovė įsigijo butą Kauno mieste, be to, ji turi 1 015 889,92 Lt finansinio reikalavimo teisę į jos skolininkus (1 b. t., 96-129, 166-192 l.). Todėl apygardos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovė turėjo finansinių galimybių paskolinti atsakovei 600 000 Lt. Juolab kad byloje nėra duomenų apie ieškovės pinigines lėšas, laikomas ne kredito įstaigose (CPK 178 str.).
Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčo sutartis yra galiojanti, o atsakovei buvo perduoti 600 000 Lt, nurodyti šioje sutartyje (kurie nėra grąžinti), turėjo pagrindo spręsti, kad atsakovė privalo įvykdyti šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – grąžinti ieškovei 600 000 Lt ir sumokėti 48 000 Lt sutartinių palūkanų (CK 6.870 str., 6.872 str. 1 d., 6.873 str. 1 d.).
Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Palikus nepakeistą apygardos teismo sprendimą, iš apeliantės valstybei priteistinas 9 620 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (2 b. t., 62-63 l.; CPK 80 str. 4 d., 93 str., 96 str., 302 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovės E. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 9 620 Lt (devynis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.